Laimės kūdikis Martynas. Mamos laiškas apie įveiktą meningokoką

meningitas

Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.

Kasmet per Lietuvą nusirita didesnė ar mažesnė meningokokinės infekcijos banga. Nors ji paliečia tik keliasdešimt ar keliolika šeimų, sunku net įsivaizduoti, ką išgyvena tėvai ir motinos iš mirties nagų traukdami savo vaikus.

Juo labiau kad ši liga dažnai smogia iš pasalų – ryte vaikas žaidžia, valgo ir juokiasi, o vakare jau merdi reanimacijoje. Nors apie meningokokinę infekciją rašėme ne kartą, paskaityti apie tai pavers kiekvienam. Imtis šios temos paskatino mamos Živilės laiškas.

***

Sveiki!

Rašau šitą laišką, nes noriu garsiai papasakoti apie savo išgyvenimus, ir manau, kad tai galėtų padėti kam nors atsidūrus tokioje pat situacijoje. Mūsų mažasis sūnelis (1,5 metukų) neseniai persirgo meningokokine infekcija. Tai labai sunki ir nepaprastai klastinga liga. Laiku pastebėjus ligos simptomus galima ją išsigydyti su minimalioms pasekmėmis, o jei ne – liga yra mirtina. Mums pasisekė, bet pasisekė ne dėl to, kad mes žinojome, kaip atpažinti tą ligą ir labai operatyviai pradėjome ją gydyti, o dėl to, kad ligos forma buvo lėtesnė.

Meningokokas gali būti žaibinės (tai mirtina forma), greitesnės (tai pagydoma tik labai greitai suteikus medicininę pagalbą) ir lėtinės formos, kuri ir buvo mūsų mažyliui. Baisu net pagalvoti, kad mes, augindami trečią vaiką ir turėdami močiutę medikę, nežinojome tokios ligos simptomų ir tai galėjo mums kainuoti labai daug.

Vaikutis dar ryte buvo visai sveikas, valgė, buvo linksmas ir diena nekuo nesiskyrė nuo kitų. Tik prieš pietų miegelį Martynas atsisakė valgyti ir truputį išvėmė arbatos. Sūnų dar maitinu krūtimi, todėl nesijaudinau, kad eis miegoti nevalgęs. Daviau krūtį ir jis tuoj pat užmigo. Labai nustebau pamačiusi ant jo skruostuko tiesiog akyse atsiradusį apgamą, panašų į hematomą. Kol jis miegojo, tuoj pat pasiėmiau enciklopediją ir paskaičiau apie tokius apgamus. Ten nieko ypatingo nebuvo parašyta. Maždaug tiek: jie gali būti nuo gimimo, gali atsirasti vėliau, augant gali išnykti.

Nusiraminau. Martynas pabudęs vėl buvo linksmas ir noriai valgė. Tik vakarop vaikas pradėjo keistai elgtis: pykti, verkšlenti. Puoliau matuoti temperatūrą – 37,5°C, truputį vėliau – 38,5°C. Dar po pusvalandžio jau buvo virš 40°C. Susukome jį į antklodę ir nuvežėme į polikliniką (tai viena iš mūsų klaidų, nes reikėjo vežti į ligoninę).

Poliklinikoje mums pasakė, kad jokios ligos simptomų nematyti, vadinasi, reikia tik mušti temperatūrą ir laukti. Apie atsiradusį apgamą aš irgi nepasakiau, nes nežinojau, kad tai labai svarbu (tai antra klaida, pasirodo, reikia sakyti viską, dėl ko nesi tikras).

Nors paracetamolio žvakutę buvome sudavę dar prieš einant į polikliniką, grįžus namo temperatūra Martynui nebuvo nukritusi. Teko sugirdyti ketvirtį tabletės analgino. Karštis pagaliau nukrito, Martynas atsigavo – norėjo ir žaisti, ir valgyti. Mes net pagalvojome, kad jis pasveiko. Bet kai išvėmė vakarienę ir jį nurengėme, pastebėjome, kad visas jo kūnelis išbertas raudonomis dėmelėmis. Daugiausiai jų buvo ant krūtinės ir nugaros, tik paryčiais atsirado ir ant rankyčių, ypač ant plaštakų. Tarp tų dėmelių buvo ir keli ryškiai raudoni, hematominiai, būdingi tik meningokokui spuogeliai, bet mes jų nematėme ir nieko apie juos nežinojome. Pamatę bėrimą mes neišsigandome, o atvirkščiai – apsidžiaugėme, kad liga išlindo.Tik nenujautėme, kokia tai liga… Galvojome – gal kokie vėjaraupiai, ar, blogiausiu atveju, skarlatina… Kadangi buvo vėlus vakaras, nuėjome miegoti.

Naktis buvo didžiausias košmaras. Martyną krėtė šaltis, vėl kilo labai aukšta temperatūra, vaikas vėmė. Ryte puolėme skambinti į polikliniką.

Mums pasakė: „Ateikite prieš darbo pabaigą (apie 12 val.), kad būtų mažiau žmonių, pažiūrėsime tą bėrimą“. Nuėjome skirtu laiku. Gydytoja visai nekreipė dėmesio į tas raudonas dėmeles, kuriomis buvo išmuštas jau visas vaiko kūnelis, bet labai atidžiai apžiūrinėjo raudonus mažučius spuogelius, kuriuos aš tik tada ir pamačiau. Kuo ilgiau ji žiūrėjo, tuo labiau pradėjo nerimauti. Gavome siuntimą į ligoninę. Jau žinojome, kad kažkas blogai, bet nežinojom, kaip blogai ir kaip reikia skubėti. Todėl beveik valandą užtrukome namie, o dar valandą mus pralaikė ligoninės priimamajame (parašai, sutikimai ir t.t.). Martyną apžiūrinėjo gal trys gydytojai ir nei vienas nepasakė nieko džiuginančio. Įtarė meningokoką ir labai linkėjo, kad tai nepasitvirtintų, nes liga ne tik pavojinga bet ir mirtina. Martyną paguldė į reanimaciją.

Reanimacijos gydytojai, pamatę vaiką mus labai išbarė, kad tiek sugaišome laiko, kol čia papuolėme. Pasak jų, jeigu būtume kvietę greitąją, būtų atvežę tiesiai pas juos, aplenkiant net priėmimą. Tik reanimacijoje mes sužinojome, kokia brangi kiekviena sugaišta minutė, kokios baisios šitos ligos komplikacijos ir pasekmės. Tie raudoni spuogeliai atsiranda ne tik matomose kūno vietose, bet ir vidaus organuose. Tai kraujosruvos, kurios vis didėja, jų atsiranda vis daugiau ir jeigu jos pažeidžia antinksčius, žmogaus nebegali išgelbėti nei patys geriausi pasaulio gydytojai.

Laimė, kad meningokoką pasisekė sustabdyti ir net nespėjo išsivystyti pūliuojantis meningitas. Aišku, vaikutis labai prisikentėjo. Jam darė punkciją, dvi paras buvo prijungtas prie lašelinių, savaitę jam leido stiprius antibiotikus didelėmis dozėmis. Bet po savaitės mes gyvi, nors ir nelabai sveiki (parsivežėme iš ligoninės roto virusą) grįžome namo. Ir namų nereikėjo dezinfekuoti. Meningokoką sukelia bakterija, kuri gyvena žmogaus nosiaryklėje. Ir vienas Dievas težino, kodėl ji kartais išlenda ir tokie mažučiai vaikai turi sirgti tokiomis baisiomis ligomis. Tiesa, kažkas iš mūsų šeimos vis tik galėjo Martyną užkrėsti, todėl mums skyrė vienkartines antibiotikų dozes. Suaugusiems: man, tėčiui ir seneliams –reikėjo išgerti tabletę, o broliui (11 m.) ir sesei (9 m.) teko suleisti. Tik po trijų savaičių Martynas atkuto, atgavo spalvą, vėl tapo linksmas ir guvus.

Ligoninėje prisiklausėme labai baisių dalykų. Kiekvieną dieną užsukdavo vis kitas gydytojas ir visi vadindavo Martyną laimės kūdikiu, kalbindavo jį, kaip naujai gimusį, nes statistika nėra labai linksma. Kasmet Lietuvoje nuo šitos ligos numiršta keli vaikai, o suserga apie 30.

Būčiau labai laminga, jeigu mano laiškas padėtų išgelbėti nors vieno vaikučio gyvybę laiku suteikus jam pagalbą. Nedaug trūko, kad Martynas nebūtų sulaukęs savo antrosios vasaros ir niekada nebūtų užuodęs gėlių kvapo.

Mama Živilė iš Ringaudų

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + = vienuolika