Kelionė į Indiją su kūdikiu

indija

Virginijos Sankalienės nuotr.

Tie, kurie matė filmą „Lūšnynų milijonierius“, vargu ar ryžtųsi į Indiją važiuoti atostogauti su mažais vaikais. O mūsų skaitytoja Gitana nusprendė pirmąjį dukrytės Liucijos gimtadienį atšvęsti būtent Indijoje. Šioje šalyje šeima išbuvo du mėnesius.

Keliaujanti pora

Gitana su savo būsimuoju vyru Pauliumi susipažino, kai jai buvo 20 metų, jam – 21-eri.

Studentai autostopu apkeliavo kone visą Europą. Paskui klajokliškas keliones pakeitė kelionės automobiliu, kai pradėjo dirbti ir atsirado galimybių – ir lėktuvu. Kelionės yra didžioji jų aistra.

Kelionių Gitana ir Paulius neatsisakė ir sukūrę šeimą. Į Portugaliją mergina išskrido dar nežinodama, kad laukiasi. Kelionė buvo smagi, tik Gitana niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji jaučiasi tokia pavargusi. Paskui, jau nėštumo viduryje, su vyru automobiliu išvažiavo į Serbiją. Tai turėjo būti medaus mėnesio kelionė, bet saldumo joje buvo nedaug, nes pasitaikė baisūs karščiai.

Be kelionių Gitana ir Paulius ištvėrė metus – per tą laiką gimė dukrytė, Paulius intensyviai dirbo viename kultūros projekte.

Tačiau artėjant pirmajam Liucijos gimtadieniui, šeima nusprendė, kad laikas atidaryti kelionių sezoną ir pirmą kartą keliauti trise. Kelionės tikslas buvo labai gražus – ne namuose atšvęsti pirmąjį Liucijos gimtadienį.

Planuose – Indija

„Svarstėme, ką šiais metais rinktis – naujesnį automobilį ar kelionę į Indiją. Įkalbėjau vyrą, kad kelionė geriau. Aš dabar auginu dukrytę ir turiu daugiau laisvo laiko panaršyti po internetą, tad suradau nebrangius skrydžius. Nusprendėme skristi į Vokietiją, iš ten – į Stambulą , o paskui į Bombėjų. Mūsų šeimai kelionė į abi puses kainavo truputį daugiau nei 3000 litų“, – pasakoja Gitana.

Skrydis nebuvo labai sunkus, nes kelionė susidėjo iš trijų etapų. Iki Vokietijos mažoji Liucija miegojo. Į Stambulą skrydis truko tik 3 valandas, tad irgi nenuvargo. Ilgiausias etapas iš Stambulo į Bombėjų, nes vaikui lėktuve neskiriama atskira vieta, ir tą laiką teko sėdėti ant mamos kelių.

Indija pasitiko didžiuliais tarakonais

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

„Kai atskridome į Bombėjų, iš skrydžio nuovargio ir karščio man viskas atrodė per daug ryšku, vaizdai, kvapai tarsi kokiame filme. Važiavome taksi ir matėme keistą reginį – Bombėjuje buvo ankstyvas rytas, ir žmonės, gyvenantys kartoninėse pašiūrėse, lindo laukan į gatvę ir valėsi dantis“, – pirmą įspūdį prisimena Gitana.

Šeima buvo porai naktų užsisakiusi viešbutį Bombėjuje, o paskui ketino naktiniu autobusu važiuoti į kurortinę Indijos dalį.

„Buvome nusprendę taupyti, tad viešbutį rinkomės kuklų, maždaug už 35 litus nakčiai. Pagal Indijos kainas – tai viduriukas. Bet viešbutis buvo pobaisis – ant lovų užklotos paklodės, kurios kažkada buvo baltos, o dabar – pilkai rudos, su juodomis dėmėmis. Tualete vyras pamatė delno dydžio tarakoną. Įspėjo mane, kad labai neišsigąsčiau, mat žino, kaip bijau visokių gyvių. Kai pamačiau tą tarakoną, net suabejojau, ar tai tarakonas, ar pelė. Bet vyras mane „nuramino“ sakydamas, kad važiuosime į pietus, kur bus dar didesnių vabzdžių.

Viešbutyje viskas buvo labai nudėvėta – pavyzdžiui, registratūros laiptai buvo užkloti raudonu kilimu, kuris per vidurį ištryptas iki skutų, raudona spalva likusi tik pakraščiuose. Prieš keliasdešimt metų galbūt tai buvo prabangus viešbutis, o dabar – tik buvusios prabangos griuvėsiai. Tiesa, kambaryje buvo televizorius, kuris rodė porą indiškų kanalų“, – sako Gitana.

Kelionė į Goa

Šeima nusprendė sprukti iš nemalonaus viešbučio anksčiau negu planavo. Teko pakeisti autobuso bilietus, ir miegamosios vietos liko pačiame autobuso gale, nepatogiausioje dalyje. „Galvojome, kaip mes su vaiku visą naktį iškentėsime? Bet autobuse buvo gana tvarkinga, vaikas puikiai miegojo, žįsdamas krūtį. Kai prasidėjo kalnų keliukai, mus, suaugusiuosius, ėmė pykinti, o vaikas net nesureagavo“, – sako Gitana.

Poilsiui šeima pasirinko Goa – tai viena gražiausių turistų lankomų vietų. Arambolio miestelyje jie išsinuomojo dalį namo pas privačius žmones. (Indų šeima savo namą sezono metu nuomoja turistams, o patys gyvena gretimame mažesniame namelyje). Namas buvo patogus tuo, kad per dienos karščius išlikdavo vėsus, mat pastatytas iš plytų, o grindys išklotos marmuru. Šiaip turistams dažniausiai nuomojami vadinamieji bungalai – vasarnamiai.

Kadangi nuoma buvo nebrangi, o sąlygos geros, Burakų šeima liko toje vietoje iki kelionės pabaigos. Tiesa, name vanduo buvo tik šaltas. Tie namai, kurie turi karštą vandenį, nuomojami už kur kas didesnę kainą, nes tai laikoma prabanga.

„Buvo įdomu stebėti, kaip savo buitį tvarko šeimininkai. Jie valgė vien tik savo pagamintą natūralų maistą. Mes porą savaičių maitinomės ryžiais ir daržovėmis, tad paskui puolėme gaminti bulves. O indė stebėjo, kaip keistai mes tas bulves gaminame, nes jie bulvių nevalgo kaip garnyro ar atskiro patiekalo, bet naudoja kaip ingredientą troškiniuose. Ant indų stalo dažnai būna šviežios žuvies, nes ten daug vietinių verčiasi žvejyba. Savo virtuvėje jie vartoja daug prieskonių, mėgsta marinuotus produktus, vaisius, daržoves. Ryte matydavau, kaip šeimininkė ant keliuko pila vandenį, kad nedulkėtų. Nustebino kiemuose įrengti specialūs skalbimo akmenys, į kuriuos skalbinius moterys trina rankomis“, – pasakoja Gitana.

Indiškas rojus

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

Du žiemos mėnesius, praleistus Indijoje, šeima prisimena kaip gyvenimą rojuje. Žiemą Goa kurortuose yra pats turizmo sezonas, oras šiltas, nevargina liūtys. Rytais, kol dar būdavo vėsu, šeima su mažu vaikeliu išsiruošdavo į pliažą. Iki vandenyno pakrantės reikėdavo eiti vos kelias minutes, o ir kelias nepaprastai gražus, per palmių giraitę. Dažnai prie vandenyno išsiruošdavo ir vakare pasigrožėti saulėlydžiais. Gamtoje ir gryname ore praeidavo didžioji dienos dalis. Per vidurdienio karštį šeima gamindavosi pietus, ilsėdavo, Liucija numigdavo pietų miegelio.

„Į kelionės pabaigą ir mes patys persiėmėme tuo kitokiu, indišku požiūriu į buitį. Kartą pietums nusipirkome ryžių, o parėję namo pamatėme, kad ryžiuose knibžda vabaliukai. Nebesinorėjo per karštį eiti pirkti naujų, gerai išploviau tuos ryžius, ir išsivirę suvalgėme. Arba kitas atvejis: per mūsų kambarį ėjo skruzdžių takas, kurį iš pradžių bandžiau naikinti, bet šeimininkų duktė nusistebėjo, kodėl taip darau, nes skruzdės neša turtus. Tad ir nebekreipdavau paskui dėmesio į tas skruzdėles“, – juokiasi Gitana.

Indiškas maistas

Indijoje šeimai pasisekė išvengti skrandžio problemų. „Mūsų Liucija jau valgė normalų maistą, tad pirkdavome kruopų: avižų, ryžių, maišydavome jas su daržovėmis, žuvimi. Tik labai pasiilgome grikių, kurių niekur negavome nusipirkti, kitąkart, matyt, vešimės iš Lietuvos. Vieną kartą buvau susirgusi aš pati, kai kavinėje suvalgiau krevečių. Tikriausiai buvo nešviežios. O dukrytė kartą suviduriavo, bet, manau, ne nuo maisto, o dėl to, kad nešvarius pirštukus labai mėgo kišti į burną. Liucijai kaip tik tuo metu dygo dantys. Dukrytė Indijoje išbandė daug naujų produktų.

Valgė dviejų rūšių morkų (vienos jų net raudonos), kelių rūšių bulvių, mums dar nematytų vaisių. Ragavo šviežių figų, datulių, papajų. Teko išbandyti ir vietinių kavinių meniu, kur maistas kainuoja vos keletą litų, o pietauja dažniausiai tik vyrai. Tik mums dauguma patiekalų vietiniams skirtose kavinėse buvo per aštrūs. Turistams skirtose kavinėse maistas kur kas švelnesnis, ir moterų bei vaikų ten netrūksta. Daug patiekalų Indijoje būdavo ir nepriimtino skonio, pavyzdžiui, arbatos tokios saldžios, kad net man būdavo per saldu, nors ir esu didžiulė smaližė. Ir vietiniai jogurtai būdavo tokie saldūs, kad dukrytė net nevalgydavo“, – prisimena Gitana.

Dažniausiai maistą lietuviai gamindavosi namuose. Prekybos centre buvo galima nusipirkti būtiniausių produktų. Pavyzdžiui, kiaušiniai būdavo pardavinėjami vienetais. 1 kiaušinis – 3 rupijos. Kai kuriuos produktus pirkdavo iš vietinių gamintojų – berniukas dviračiu po kaimą išvežiodavo šviežią naminę duoną – bandeles.

Kasdienybė su kūdikiu

Gitana sako, kad Indijos kurorte gyventi su kūdikiu buvo labai patogu. Pliaže mergytė žaisdavo smėliu, labai gražiai, lygiai įdegė, tik iš pradžių odelę reikėjo tepti apsauginiais saulės kremais. Liucija maudydavosi ir sūriame vandenyno vandenyje, o paskui tėvai ją nupildavo gėlu vandeniu. Liucijai buvo pakilusi temperatūra tik kartą, kai dygo dantukai. Viena moteris patarė nupirkti homeopatinių žirnelių su ramunėlėmis ir kalciu, ir jie tikrai praėjo. Be to, masažo kursuose Gitana išmoko daug naujų dalykų, ir kartais tai praversdavo raminant kūdikį.

„Buvome nuvažiavę ir į kito miestelio paplūdimį. Kurorte nustebino siena, prie kurios atėję vyrai tiesiog viešai atlieka ,,mažus“ gamtos reikalus ir kaip niekur nieko nueina. Negali nesistebėti, kaip vietiniai gyventojai meta šiukšles kur pakliuvo – pliaže, vandenyje. Turistai kartais net gėdindavo, kad patys indai teršia tokį nuostabų kraštovaizdį. Kartais atėjus į paplūdimį ryte, šokiruodavo šiukšlių krūvos, paskui vandens potvyniai jas nuplaudavo“, – prisimena Gitana.

Indiškos kainos

Virginijos Sankalienės nuotr.

Virginijos Sankalienės nuotr.

„Pirma išvyka iš mūsų mažo miestuko į didesnį centrą buvo su aiškiu tikslu: pasiimti iš bankomato grynųjų pinigų. Mūsų namo šeimininkas išsivarė motorolerį, pasisodino Paulių, ir vyrai išvažiavo „tvarkyti reikalų“. Tik vėliau sužinojome, kad už tą kelionę indas nuplėšė vos ne dešimt kartų brangiau, negu ji kainuoja. Pagyvenę ilgiau, suradome vietinių autobusiukų, vežančių į tą centrą mažiau nei už litą. Tačiau kol turistai neperpranta vietinių niuansų, indai naudojasi jų patiklumu ir stengiasi viską parduoti kuo brangiau.

Beje, Indijos kavinėse nėra įprasta palikinėti arbatpinigių. Jiems šventė, jei tu apskritai užsisakai ir valgai pas juos. Vietiniai mano, kad visi turistai, ypač baltieji, yra pinigų maišai, todėl visada labai malonūs. Paplūdimyje indai pardavinėdavo visokius niekniekius, plastmasinius papuošaliukus, kurie verti kelių centų, bet prašydavo iš turistų nuo 5 iki 20 litų.

Mes Liucijai gimtadienio proga nupirkome apyrankėlę, nors iš tikrųjų ji nei graži, nei turi kokią vertę. Dažniausiai indų prekybininkai užsiprašo 10 kartų didesnę kainą nei paskui parduoda“, – sako Gitana.

Iš sėkmingų pirkinių Gitana įvardina kokosų aliejų. Kadangi ji domisi masažu ir Lietuvoje jau praktikavosi darydama draugams ir artimiesiems, tai šiam pomėgiui nusipirko net 10 litrų kokosų aliejaus. Sako, jog antras jų kelioninis lagaminas ir buvo skirtas tam aliejui. Indijoje natūralus aliejus labai pigus. Kadangi Gitana domisi aromaterapija, nusipirko net keliasdešimt eterinių aliejų flakonėlių. O drabužiais ar suvenyrais nesigundė, nes jie nors ir gražūs, bet retai kokybiški. Tie drabužiai, kuriuos pirko Indijoje, per kelionės laiką ir susidėvėjo. Beje, kai karšta, drabužių daug ir neprireikė, Liucija dažnai lakstydavo vienomis sauskelnėmis arba nuoga.

Indija nepasirodė pavojinga

„Mums Indija, konkrečiau Goa, pasirodė labai tinkama kelionėms su vaikais. Tikrai nėra pavojingiau nei atostogauti Palangoje, kur ir ta pati saulė gali nudeginti, ir smėlio vaikas gali paragauti, ir maistu apsinuodyti. Mūsų kelionės metu niekas neapvogė, niekas neįžeidė. Tiesa, gydytojų paslaugų man pačiai vieną kartą prireikė: kelionės pabaigoje nuo kažko labai šbėrė. Tada ėjau pas gydytoją ir prašiau gelbėti. Šiaip aš linkusi gydytis natūraliais būdais, bet tada vos ištvėriau, taip viską niežtėjo ir labai staigiai bėrimas plito, apėmė visą kūną. Ajurvedos gydytojas davė žolelių, bet vaistinėje pirkau ir antialerginių vaistų, kuriuos esu išbandžiusi Lietuvoje. Laimei, greitai alerginė reakcija atslūgo. Net nežinau, dėl ko ji buvo prasidėjusi“, – sako Gitana.

Kitą kartą Gitana ir Paulius žada planuoti kelionę į Indiją su draugų šeimomis. Sako, jog gyvenant ilgesnį laiką, kartais norisi pasidalinti įspūdžiais, pavakaroti su draugais. Gitana sužinojo, jog tame kurorte, kur gyveno šią žiemą, galima kelioms valandoms pasisamdyti auklę. Šiemet Liucija tam buvo dar per maža, bet ateityje – kodėl ne.

„Ilsėtis į Indiją verta skristi ilgesniam laikui, dviems–trims mėnesiams. Didžiąją kelionės kainos dalį sudaro skrydžio bilietai, o ten pragyvenimas pigesnis nei Lietuvoje. Mes džiaugėmės, kad patį niūriausią žiemos laikotarpį praleidome šiltame ir saulėtame krašte. Kai internete paskaitydavome, kokie tuo metu orai Lietuvoje, net nesinorėdavo galvoti apie grįžimą namo. O kai kovo mėnesį grįžome į Lietuvą, Liucija buvo ne tik sustiprėjusi, įdegusi, bet ir pilna burna išdygusių dantukų“, – sako Gitana.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Kelionė į Indiją su kūdikiu”

  1. 2017/02/14 at 12:59 #

    Koks puikus pasakojimas ir kokia jūsų drąsa važiuoti tokiam ilgam laikui, į tokią tolimą šalį kaip Indija ir dar su mažu vaiku. :) Pavydėtina drąsa ir ryžtas. Labai patiko paskaityti jūsų patirtį ir įspūdžius Indijoje. O sprendimas lietuvišką žiemą iškeisti į indišką vasarą pasirodė tikrai patrauklus. :)

Palikite atsiliepimą Indija


keturi + 3 =