Liaudies pedagogika: kodėl seneliai svarbesni už tėvus, o hiperaktyvių vaikų… nebuvo

7JnjVzo

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė

Kaip senovėje lietuviai auklėjo ir lavino vaikus? Paklausti miglotai primintume, kad bausdavo „beržine koše“ (matyt, beržo šakų rykštė skaudžiausiai kibdavo), klupdydavo ant žirnių, o faktas, kad tais laikais vaikai daug dirbo, irgi būtų mums ne naujiena. Tačiau liaudies pedagogika tais laikais buvo ne tik bausmės ir auklėjimas darbu. Turime ko pasimokyti!

Mums sutiko padėti Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė Rasa Paukštytė-Šaknienė.

Iš kur sužinote, kaip viskas vyko senovėje? Juk prisiminti galinčių senukų vis mažiau, juolab – argi jie gali prisiminti savo vaikystę?

Žinoma, kad prisimena! Sudarome klausimynus. Vykstame į ekspedicijas – vyksta lauko tyrimai. Ekspedicijos būna maršrutinės arba sėslios. Nueiname į vietovę, ten praleidžiame kelias valandas, surandame pateikėją pagal savo tikslą (lytis, amžius, socialinė padėtis), apklausiame ir judame toliau. O kai būna sėslios ekspedicijos, atvažiuojame į vietovę ir gyvename savaitę ar dvi ir renkame medžiagą. Dabartinis mano tyrimas apie laisvalaikio kultūrą, renku medžiagą Vilniaus mieste. O anksčiau rinkau medžiagą visoje Lietuvoje, taip pat Punsko ir Seinų apylinkėse (Lenkijoje), Daugpilio ir Liepojos rajonuose (Latvijoje) bei Gervėčių apylinkėse (Baltarusijoje) – apie krikštynas, gimtuves. Žinių pateikėjai mums pasakoja autentiškus prisiminimus.

Kartą kalbėjome su etnologu, kuris, paklaustas apie vaikus senojoje Lietuvoje, tik numojo ranka – jie neturėjo nei balso, nei vertės…

Tikra tiesa, vaikai anksčiau neturėjo tokio statuso, kokį turi dabar. Tačiau jokiu būdui negalime sakyti, kad vaikas buvo bevertis. Jokiu būdu. Vaikai buvo labai svarbūs, juk kam tada skirti visi tekėjimo, nėštumo prietarai, pamokymai? Jie skirti tam, kad gimtų sveikas, doras, darbštus vaikas. Visa žmogaus programa buvo susilaukti daug ir sveikų vaikų. Merginas kuo greičiau už vyro tekindavo, 25–30 (skirtingose Lietuvos regionuose skirtingas amžius) metų moteris jau būdavo senmergė. Ir tuoj po vestuvių visi pradėdavo laukti nėštumo. Net gimdymo papročiuose sakydavo – mergaitę reikia savaitę ilgiau žindyti, kad anksčiau ištekėtų. Visi Kūčių, Kalėdų burtai veda tik į tai, kad kuo anksčiau mergina ištekėtų ir pradėtų gimdyti. O gimdė jos tol, kol galėjo. Kartais jau ir anūkai pradėdavo gimti, o moteris vis dar savo vaikus gimdydavo.

Jei vaikai nebūtų taip rūpėję, nebūtų tokios senosios pedagogikos, kuri vaiką apsupdavo nuo gimimo. Ne tik šeima, visa bendruomenė vos gimusį vaiką imdavosi lavinti ir ugdyti.

Žinoma, kol vaikutis mažas, jis būdavo tik mamos žinioje. Moterims tekdavo daug sezoninių darbų, kuriuos reikėdavo atlikti neišvengiamai.

Nesvarbu, kad turi kūdikį. Tad kol vaikai būdavo mažiukai, mama nešdavosi juos kartu į laukus. Krūtimi maitindavo ilgai, iki metų ar net kol pastodavo su kitu vaiku, žindydavo ir per nėštumus, tik sakydavo „kai vaikas pilve kruta, jau pienas nebeskanus darosi“. Tad su savimi žinduklius nešiodavosi gana ilgai.

ADELEPASPIEMENUKUs1

Piemenavimo laikotarpis – tai tam tikras amžiaus tarpsnis, kaip socialinio statuso apibūdinimas. Kaip mes dabar sakome „darželinukas“ ar pradinukas“, tai anuomet buvo „piemenukas“

Kai vaikai paaugdavo, tėtis berniukus pradėdavo mokyti vyriškų darbų, o mama – moteriškų. Vaikai be priežiūros nebūdavo paliekami – vyresnieji vaikai saugodavo mažuosius. Ir, žinoma, geriausios auklės buvo seneliai.

Daug pasakų, dainų apie seneles, močiutes. Kartais atrodo, kad seneliai buvo vaikams svarbesni už tėvus?

Tuo metu buvo labai daug lauko ir namų darbų. Tėvas paprastai nuo aušros būdavo laukuose, o mama sukdavosi namuose tarp begalinių darbų darbelių. Vaikų gimdavo daug, būdavo pametinukų, šeimoje augo 5–7, o gimdydavo po 12 net 19 kartų, tik ne visi užaugdavo. Čia į talką įsijungdavo seneliai.

Seneliai paprastai gyveno kartu, juk namus atiduodavo vyriausiam sūnui arba užkuriomis atėjusiam žentui, bet patys niekur nesikraustydavo.

Seneliai likdavo gyventi kaip vadinamieji išimtininkai – gaudavo išlaikymą, bet tai nereiškia, kad susidėję koją ant kojos sėdėdavo. Išimtininkai jau nebegalėjo sunkių darbų laukuose dirbti – arti, akėti. Bet perleidęs sunkius darbus jaunesniems, jie toliau dirbdavo lengvesnius darbus. Kalbame apie brandžius 60–80 metų žmones. Nereikia įsivaizduoti, kad lietuviai senovėje išmirdavo jauni. Nieko panašaus – jie ilgai gyveno, net pasižymėjo ilgaamžiškumu. Taigi pagrindinis senelių darbas buvo prižiūrėti ir auklėti anūkus. Pabrėžiu „auklėti“, nes visa senoji pedagogika vaikams ateidavo per senelius. Tai vadinama „peršokimu per kartą“, kai ne tėvai, o seneliai įdeda į vaiką savo sampratas. Tarkime, išmoko poterių, ruošia Pirmajai Komunijai. Tas glaudus, organiškas ryšys su seneliais vaikams ugdė meilę ir pagarbą seniems žmonėms. Buvo savaime aiškus dalykas – jei sutikai senuką, kuris kažką neša, privalai padėti.

Seniau ne tik šeima vaiką auklėjo, o ir visa bendruomenė. Žemaitijoje, Suvalkijoje buvo daugiau vienkiemių, vaikų auklėjimas tekdavo labiau tėvams, o Rytų Lietuvoje, kur buvo gatviniai kaimai, žmonės nuo gimimo iki mirties būdavo labai arti vieni kitų. Natūralu, kad vaikai, kurių trobos buvo viena prie kitos, gyveno bendruomenėje, ir tada auklėjamąjį žodį tardavo kaimynai.

Nuo kokio amžiaus vaikams būdavo skiriamos tam tikros pareigos?

Darbas buvo tai, ko vaikus mokydavo pirmiausia. Suaugusieji mokė savo pavyzdžiu, nes patys dirbo nuo ryto iki vakaro, ir vaikas nuo mažų dienų suvokė, kad gyvenimas yra darbas, ir kitaip nebus.

Ką jie dirbdavo? Pagal savo fizines galimybes. Jau 4–5 metų vaikas daug ką galėjo padaryti: atnešti, paduoti, palesinti vištas. 7–10 metų vaikus tėvai rimtesnių darbų pamokydavo, priklausomai nuo vaiko lyties. Galima sakyti, kad tėvų ir vaikų ryšys buvo glaudesnis, nei yra dabar, juk visi buvo šalia ir kartu dirbo.

Ar visi vaikai piemenaudavo?

Piemenavimo laikotarpis – tai tam tikras amžiaus tarpsnis, kaip socialinio statuso apibūdinimas. Kaip mes dabar sakome „darželinukas“ ar pradinukas“, tai anuomet buvo „piemenukas“. Vėliau, paauglystėje, jau „pusmergė, pusbernis“, o jaunuoliai – „bernas, merga“.

Vieni mažyliai eidavo samdomais piemenukais dirbti. Jei šeima būdavo neturtinga, vaikas ir nuo 5–6 metų galėdavo būti išleistas gyventi į svetimą šeimą ir ten žąsų ganyti. Dauguma tyrinėtojų pastebi, kad piemenavimas buvo pats sunkiausias periodas žmogaus gyvenime. Tiek socialine prasme tai žemiausias statusas, tiek sunkumu mažam vaikui. Beje Rytų Lietuvoje kartais piemenaudavo ir iki 18–20 metų. Piemens darbeliai nebuvo paprasti. Įsivaizduokite, toks mažiukas, prisirišęs prie mamos, turėdavo apsigyventi svetimoje šeimoje, neaišku, kokia ta šeima. Keltis tekdavo labai anksti, lauke taikytis prie gamtinių sąlygų, šalčio, lietaus. Kuo labiau pasiturintys žmones, tuo vyresnį vaiką leisdavo piemenauti. Tačiau ir nepiemenaudamas mažylis namie turėjo ką veikti, patikėkite.

Nebent sekmadieniais galėdavo ilgiau pažaisti.

Ganant karves, avis, reikėdavo labai daug atidumo. Piemenims vadovaudavo vyresnis žmogus, kerdžius, nes viso kaimo karvės būdavo suvarytos į vieną vietą. Vaikai turėdavo šiek tiek laiko ir sau per piemenavimo dieną, kai galėdavo iš tošies išsidrožti dūdelę, iš vytelių nusipinti krepšiuką – tokius daikčiukus paskui galėdavo parduoti. Jei piemenėlių būdavo daug, tai laisvą minutę, kai karvės būdavo ramios, jie šiek tiek pažaisdavo.

Namo grįžęs piemenukas neidavo bimbinėti, jo darbai tęsdavosi. Tai kiaulėms žolės prirauk, tai bulves nuplauk, indus išplauk, valgyt padėk. Visi judėjo krutėjo, visi dirbo ir tai buvo savaime suprantamas dalykas. Beje, tas nuolatinis darbas labai greitai „iškraudavo“ vaikų energiją, nebuvo didelių išdykavimų, hiperaktyuvumo. Tas, kuris turėjo daugiau energijos, greičiau darbus nudirbdavo, buvo laikomas sėkmingesniu vaiku. Juk seniau sakydavo: „Nieko nėra blogiau, kaip lėta šeimininkė“. Greita šeimininkė baigia krosnį kūrenti, o lėta dar tik prijuostę rišasi. Juk viską reikėdavo labai laiku ir tiksliai padaryti. Jeigu lėtai judėsi, bus didelė bėda. Užtat vyrai ir ieškodavo žmonos, kuri būtų mitri, greita. Greitas vaikas buvo privalumas.

O ką veikdavo patys mažiausi, kuriems dar ne laikas piemenauti, bet jau ir mamos krūties nebežinda, kokie 2–3 metų vaikeliai?

Jie paprastai namuose apie pečių trindavosi. Sunku įsivaizduoti, bet kartais vaikai iki 3–4 metų ištūnodavo trobose visą šaltąjį sezoną, ir tik vasaromis būdavo išleidžiami į lauką, nes… neturėjo batukų, šiltų drabužių. Kartais viena pora batų būdavo dviem ar net trim vaikams. Tekdavo dalintis. Vienas eina į lauką, kiti du lieka namie.

Esame užrašę prisiminimų, kaip vaikai net į mokyklą eidavo basi. Vienas prisiminė, kad jam pelė į koją per pamokas įkando… Ir suaugusieji batus brangino, eidami į bažnyčią nešdavosi persimetę per petį, pas artimiausiai prie bažnyčios gyvenančius kaimynus nusiplaudavo kojas, apsiaudavo batus ir – tiesiai į šventorių. O po pamaldų vėl nusiaudavo ir namo grįždavo basi. Kojų į asfaltą jie nenusimušdavo – keliai būdavo išminti kojomis, minkštučiukai, žmonės buvo pripratę vaikščioti basi ir dėl to galvos nesuko.

Išgąsdinote dėl tų batų. Ar pusnuogiai ir basi vaikai nesušaldavo, kaip gydydavosi, jei net antibiotikų nebuvo?

Gydytojas buvo didžiulė prabanga. Juk net per gimdymą retai kada gydytojas dalyvaudavo, ateidavo tik pribuvėja. 1930 metais Lietuvoje pradėjo kurtis sveikatos centrai, kur moterys galėjo gimdyti, padedant akušerei, tarp kitko, iš pradžių jos labai nenoriai tai darė.

O gydėsi visi liaudies medicina. Kaime (ar vienas keliems kaimams) būdavo koks žolininkas-žiniuonis, kuris patardavo žoleles, užpilus. Jeigu jau kritinis atvejis, kviesdavo gydytoją. Bet gydytojai gyvendavo miestelyje, kainuodavo juos atsivežti, ne visi tai sau galėjo leisti. Todėl į peršalimo ligas nekreipdavo didelio dėmesio. Žinoma, vaikai sirgo, daug jų mirdavo. Kai užeidavo vaikiškų ligų epidemija, išlikdavo stipriausi – tai buvo natūralioji atranka. Šaltiniuose dažnai minimas kokliušas, plaučių uždegimas. Jeigu pavykdavo liaudies medicinos priemonėmis pagydyti, pasveikdavo, o jei ne – tai ne. Beje, veterinarui noriau pinigus sukrapštydavo, nes karvė ar kiaulė išmaitindavo visą šeimą…

Kai vaikas susirgdavo, mamos širdis plyšdavo, bet jei nebūdavo pinigų pas daktarą važiuoti, tai ir nevažiuodavo.

O didžiausia našta šeimai būdavo, jei gimdavo neįgalus vaikas, ypač mergaitė. Jeigu esi luoša, neįgali, negalėsi ištekėti, liksi prie tėvų. Kur dingsi? Tuos neįgaliukus išmokydavo amato – siuvėja, batsiuviu, kad galėtų pragyventų. Vienišo žmogaus gyvenimas buvo katastrofa.

Neila Ramoškienė

Eglės Gelaižiūtės piešinys

Nuotrauka iš Dr. Rasos Paukštytės-Šaknienės pranešimo „Lietuvių šeimos papročiai: kūdikio gimimas, krikštynos”, skaityto seminare „Lietuviškas tradicijas tęsiame”. Visas pranešimas: goo.gl/Gwg2wB

srtfondas

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 liepos  12 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = du