Lietuviška ir portugališka mozaika

Lietuviškai-portugališkas Emilio laukimas

Lietuviškai-portugališkas Emilio laukimas

„Paradoksalu, kad skrisdamos į Lisaboną su draugėmis svajojome apie savo būsimus gyvenimo vyrus, ir aš buvau beveik vienintelė, kategoriškai nusiteikusi prieš vyrą užsienietį. Bet juk širdis žino savo atsakymus, o likimas –savus gyvenimo vingius“, – taip istoriją apie savo šeimą pradeda Ieva de Sousa.  Lietuvės Ievos ir portugalo Rafaelio šeima augina sūnelį Emilį.

Kaip mes susitikome

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kaip mes susitikome.

2007-ųjų balandžio mėnesį su lietuvių kompanija skridome į Lisaboną pas „Erazmus“ programos draugą portugalą Danielių. Nors viešnagė truko vos keturias dienas, bet likimas taip lėmė, kad jau pirmosios dienos vakarą sutikau savo būsimą vyrą Rafaelį. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir, kaip juokaujame, Amūras savo strėlėmis abiems pataikė labai taikliai į širdis, nes jau kitą rytą daužėme Velykinius margučius drauge, pasakojau jam apie lietuviškas tradicijas ir visas kitas tris dienas praleidome keliaudami, brangindami kiekvieną mums skirtą akimirką.

Susitikusi Rafaelį pajutau artumą, bendras vertybes, trauką. Šalia jo jaučiausi ypatinga, o kartu ir savimi. Dingo bet kokios baimės, abejonės, liko tik troškimas būti drauge.

Pusantrų metų – skrydžiai ir pasimatymai

Pusantrų metų skraidėme vienas pas kitą bei į skirtingus Europos miestus, stengdamiesi priimti sprendimą, kur mums geriau gyventi, dirbti, kurti šeimą. Rafaeliui nusprendus, kad jam, turinčiam informacinių technologijų specializaciją, bus lengviau susirasti darbą Lietuvoje nei man, baigusiai komunikacijos specialybę – Portugalijoje, pradėjome darbų paieškas, kurios buvo labai sėkmingos. Jis iškart pradėjo ir iki šiol dirba tarptautinėje kompanijoje, ir nors darbovietės biuras Vilniuje, jam tenka daug keliauti, dirbti įvairių šalių skaitmeninių technologijų projektuose (Švedijos, Islandijos, Mongolijos ir kt.).

Šeimos vertybės

Po 3 draugystės metų šeimą sukūrėme, pasirinkdami simbolinę 2010 metų Tarptautinės šeimos datą – gegužės 15-ąją, gimtajame mano mieste Kaune.

Šeimos Portugalijoje tradiciškai yra didelės, tik pastaraisiais metais, užklupus krizei, yra ypač kruopščiai planuojama galimybė susilaukti vaikų ir juos išlaikyti. Ten sąlygas auginti gimusį kūdikėlį namuose mamos turi tik pusmetį, vyras gali padėti tik 10 dienų (5 laisvos dienos vyrui priklauso, gimus vaikui, ir 5 gali būti paimtos pirmo mėnesio metu). Įstatymas numato ir vyrui galimybę 30 dienų pakeisti mamą ir išeiti vaiko priežiūros atostogų, bet krizės metu daugelis bijo prarasti darbą ir retai kada renkasi šį variantą.

Dažnai moterys iki gimdymo dirba iki paskutinės akimirkos, nes jei dėl sveikatos problemų išeinama mėnesiu ar keliomis savaitėmis anksčiau, tai atimama iš vaiko auginimo priežiūros atostogų laiko, skirto pagal Portugalijos įstatymus. Kūdikius nuo 3 mėnesių galima nuvežti į darželius-lopšelius.

Kaip ir Lietuvoje, vyras yra šeimos galva, bet, mano akimis, portugališkose šeimose mamos, močiutės yra labiau gerbiamos nei Lietuvoje. Kartu jos neša ant savo pečių didžiąją namų ruošos dalį bei savotiškai lepina savo vyrus bei sūnus, kurie net sulaukę 25–30 metų neskuba niekur kelti kojos iš tėvų namų, nes yra viskuo aprūpinti.

Prieš santuoką ir po jos stengiausi su Rafaeliu priimti bendrus sprendimus skirstantis namų ruošos pareigas, kad viskas būtų grįsta lygiomis teisėmis, meile, abipuse pagarba.

Laukimasis

Mūsų vaikelis buvo labai lauktas, planuotas ir išsvajotas. Nėštumą praleidau Lietuvoje, dirbau Vilniuje, intensyviai lankiau įvairius tėvystės kursus. Lankėme juos ir drauge su vyru (kartais tekdavo viena ausim klausytis, o po to iškart versti informaciją į anglų kalbą) bei su dideliu vidiniu džiaugsmu ruošėmės vaikelio atėjimui. Vyras kas vakarą prisiglaudęs prie pilvelio skaitė lietuviškas pasakas man ir vaikeliui. Nėštumo viduryje dar buvome keliomis savaitėm pakėlę sparnus į Portugaliją pailsėti, aplankyti saviškių.

Gimdyti pasirinkome ypač jaukią, mažą Trakų ligoninę, ypač dėl ten dirbančios nuostabios gydytojos Vilijos Varekojienės, išlydinčios ir sutinkančios kiekvieną su nuoširdžia šypsena bei profesionaliai atliekančios savo darbą drauge su kitomis akušerėmis.

Lietuva – abiejų pasirinkimas

Vyras Lietuvoje gyvena jau daugiau nei šešerius metus. Iš pradžų man teko jam visur būti vertėja, tarpininke, vėliau jis keletą metų mokėsi Vilniaus universitete lietuvių kalbą, bet labiausiai jam padėjo kasdienės praktinės situacijos, o ypač pasiruošimas vestuvių šventei, kai ne visur ir visada aš galėjau būti šalia.

Rafaeliui iškart patiko Lietuva, ypač Vilnius, o aš dirbdama turizmo srityje stengiausi jam atskleisti, kas gražiausia mano gimtinėje, mūsų tradicijose, istorijoje.

Jį sužavėjo Lietuvos gamta savo ryškiu sezoniškumu (ypač ilgos dienos vasaros metu), kurio Portugalijoje nėra, bei išpuoselėtos lietuviškų švenčių tradicijos, kurios man asmeniškai yra labai svarbios. Kad ir kaip būtų keista, Rafaeliui labai patiko ir iki šiol patinka žiema bei visi jos malonumai (snieglenčių sportas, pirtys).

Ir nors daugelis nustebs perskaitę mano teiginį, jog lietuviai ir portugalai yra labai panašaus charakterio, pakeliavę po Portugaliją ir pažinę šios šalies žmones, galų gale su manim sutiks. Mes įsivaizduojame portugalus, ispanus ir italus labai panašius: kupinus pasitikėjimo, charizmatiškus, emocingus, gyvenančius saulės prisotintuose kraštuose. Bet, matyt, Portugalijos istorija ir buvimas pačiame vakariniame Europos krašte, atsigręžus į vandenyno tolius, suformavo visai kitokį portugalų charakterį nei kitų pietinių kraštų. Portugalai yra paprasti, gana kuklūs, įtarūs, bet labai nuoširdūs ir, kas man keisčiausia, daug kuo skųstis mėgstantys žmonės. Ar tai nepanašu į lietuvius?

Emilis – pirmasis anūkas

Kadangi Emilis yra pirmasis anūkas Rafaelio šeimoje, jis buvo labai labai lauktas ir svajotas. Vardą rinkome atsakingai, norėdami rasti panašų lietuvišką ir portugališką vardo variantą. Vartėme portugališkų vardų vardynus ir radome tik 5 mums patinkančius vardų variantus. Vyriški vardai Portugalijoje labai retai baigiasi mums būdingomis galūnėmis -as, -is, -us. O mergaitiškų vardų pasirinkimas ir jų atitikmuo lietuvių kalboje – labai platus.

Iš pradžių manėme, kad laukiamės mergaitės, tad buvome išrinkę vardą Ema, vėliau tai pavirto Emiliu (portugališkai Emílio). Svarbi buvo ir vardo reikšmė. Emilis– trumpinys iš lotynų kalbos vardo Emilijus: „veržlus, nepralenkiamas“.

Prieš susilaukdami vaikelio, gyvenome labai aktyviai. Sukūrę šeimą bent kelis kartus per metus keliaudavome į užsienio šalis, norėdami praplėsti akiratį, pažinti kitas kultūras (esame pasiekę ir Žalio iškyšulio salas, Ameriką, Jamaiką), o grįžę dažnai draugams organizuodavome įspūdžių pasidalinimo vakarus. Visada stengdavomės aplankyti ir skirtingas gražias Lietuvos vietas, pailsėti Druskininkų, Birštono kurortuose, pajūryje, sode pas mano tėvelius už Kauno.

Visada džiaugiamės gyvendami jaukiame bei kultūriškai aktyviame Vilniuje. Mums patinka teatras, kinas, kultūriniai renginiai. Ypač branginame bendravimą su draugais. Stengiamės bent kelis kartus per metus, per savo ir Rafaelio gimtadienius visus suburti, apjungti, rengiame skirtingas edukacines programas skirtingose Lietuvos vietose.

Gimus Emiliukui, susitelkėme į jo auginimą, pažinimą, gyvendami ramesniu šeimynišku ritmu ir laisvalaikį daugiau leisdami su artimiausiais žmonėmis bei draugais.

Kalbos, kuriomis bendraujame

Šeimoje kalbame vis daugiau lietuviškai, įterpdami anglų kalbos žodžių. Aš pati stengiausi išmokti portugalų kalbos, bet, deja, kol kas suprantu daug daugiau nei galiu pasakyti.

Su sūneliu aš kalbuosi lietuviškai, o vyras – portugališkai. Pastebime, kad abiem kalbomis jis mus supranta taip pat gerai, tik dauguma jo sakomų žodžių kol kas yra lietuviški.

Mums labai svarbu gerbti ir palaikyti abiejų šalių tradicijas, rasti, kas abiejose kultūrose yra gražiausia. Jau kelerius metus draugams Kalėdoms ruošiame dovanas, apjungiančias dvi kultūras, norėdami praplėsti akiratį, įnešti į jų kasdienybę ką nors naujo, įdomaus.

Pagrindines šeimos šventes organizuojame pabrėždami dviejų kultūrų, kalbų sąjungą, pvz., santuokos mišių metu tam tikros apeigų dalys vyko lietuvių ir portugalų kalbomis, Rafaelio draugai portugalai labai džiaugėsi lietuviška tradicija, į pamerges gaudami gražuoles lietuvaites, mano netekėjusias drauges. Antrą vestuvių dieną garlaiviu vykome į Lietuvos liaudies muziejų Rumšiškėse pasipuošę tradiciniais drabužiais (Rafaelio apranga buvo iš Portugalijos šiaurės, iš kur yra kilęs jo tėtis). Vasaros pradžioje, sūnelio krikštynų šventė vyko simbolinėje vietoje, kur pažymėta, kiek kilometrų yra iki Lisabonos – Europos parke, o Emilis buvo papuoštas močiutės 34-erius metus išsaugotais tėvelio krikšto drabužėliais.

Kuo mane žavi Portugalija

Man labai patinka portugališkos dainos fado, persismelkusios portugališku ilgesiu, šalies istorija, jausmais… Ir dar plytelių (portugališkai azulejo) menas. Be galo spalvinga ir maisto kultūra, kuri neįsivaizduojama be pašonėje ošiančio Atlanto vandenyno kasdien suteikiančio begales šviežių žuvų ir jūros gėrybių. Visada stebina Portugalijos regionų įvairiapusiškumas, savitumas, rodos, keliautum ir keliautum, ir kaskart liktum kuo nors nustebinta…

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− keturi = 5