Logopedas – švepiukų draugas

knyga

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Nuolatinės žurnalo konsultantės paprašėme papasakoti apie logopedo kasdienybę. kalmanės su Šiaulių miesto l/d „Žirniukas“ logopede metodininke Jurgita Lendraitiene

Kodėl tapau logopede

Logopede dirbu jau penkiolika metų. Kaip pasirinkau šią specialybę? Gal atsitiktinai, nors gyvenime nieko šiaip sau nenutinka.

Kai mama manęs laukėsi, sunkią galvos traumą patyrė mano senelis, po to jis gerai nebekalbėjo. Jo kalbą supratome tik mes, šeimos nariai ir aplinkiniai, kurie jį gerai pažinojo.

Senelio gerai kalbančio negirdėjau. Įdomiausia tai, kad pradėjau kalbėti labai anksti, o mano pirmas žodis buvo „senelis“. Mano mamai buvo neįdomu, nes aš visai nešveplavau, viską tariau taisyklingai, o kitų vaikų mamos galėjo pasigirti „mano vaikas šį daiktą pavadino taip, o mano anaip“. Kiek pati prisimenu, man sunku buvo ištarti 2 žodžius: televizorius ir radiatorius. Trejų metų jau sekiau pasakas. Mamos darbe mane pasodindavo į vidurį, visos bendradarbės sustodavo ratu, o aš sakydavau: „Pirma dukra Pumpulė, antra dukra – Dundulė, o trečia – Auksoližaitė….“

Mano svajonėse buvo farmacija. Dėl tam tikrų aplinkybių likau studijuoti Šiauliuose, pasirinkau logopedo-specialiojo pedagogo specialybę.

Šiandien drąsiai galiu pasakyti – neapsirikau, man labai patinka mano darbas, patinka dirbti su vaikais, esu laiminga, kai jiems galiu padėti, nors rezultato kartais reikia laukti gana ilgai. Mokydama vaikus tikrai taip greitai nepasieksi rezultato.

Kartais man atrodo, kai vaikas išmoksta gražiai kalbėti, aš džiaugiuosi labiau nei vaiko tėvai. Tada apima toks šiltas, geras jausmas, džiaugsmas, o kartu ir liūdesys, kad reikia atsisveikinti su vaikučiais. Pamilsti juos kaip savo mažus draugus.

Dažnai sutinku „savo vaikus“, kuriuos kadaise mokiau gražiai kalbėti, kai kurie jau baigę gimnazijas, studijuoja aukštosiose mokyklose, o vis dar prisimena, sveikinasi, pasikalbame.

Viena mama yra sakiusi, kad vaikas iš darželio prisimena tik logopedę. Labai smagu, kai vaikai eidami į darželį sustoja po kabineto langu, šaukia tavo vardą ir sveikinasi: „Jurga, labas rytas!“

Vaikų kalba prastėja

Tik man pradėjus dirbti, vaikai buvo tikrai su lengvesniais kalbos sutrikimais nei dabar. Sakyčiau, sutrikimai kas metai sudėtingėja. Kokios priežastys? Prie jų priskirčiau ir padidėjusį gyvenimo tempą, dėl kurio tėvai neskiria dėmesio vaikams tiek, kiek reikėtų, be to, dažnai vaikas dabar auga su seneliais, močiutėmis, o tėvai dirba užsieny. Aišku, prisideda nėštumo metu persirgtos ligos, gimdymo nesklandumai, ankstyvos ligos kūdikystėje, vaikystėje, patirtos traumos. Kai įstaigoje tikriname tėvų atneštas pažymas iš medicininių įstaigų, matome, kad visiškai sveikų vaikų labai mažai (čia kalbu ne tik apie vaikus, turinčius kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų).

Man baisu, kai trimetis visiškai nemoka kalbėti, jo kalbą sudaro tik garsažodžiai. Paklausus tėvų, ar anksčiau lankėsi pas logopedą, atsako, kad ne, patys mokė tarti garsus. Liepė tarti garsą „R“, o „jis netarė ir viskas“. Gaila vaiko, gaila ir tėvų, tik norisi paklausti: „Mielieji, kur jūs buvote anksčiau?“

Mano nuomone, dabar tikrai daug informacijos apie vaikų kalbą. Mes, logopedai, tikrai visada pasiruošę padėti, tik jums reikia nebijoti į mus kreiptis ir, jei reikia, pripažinti, kad tikrai reikia pagalbos. Galų gale yra ne vienas logopedas, galima pasiteirauti ir kelių logopedų nuomonės.

Logopedai irgi žmonės, jie taip pat kartais klysta.

Labiausiai sujaudinęs atvejis

Mane labiausiai sujaudino atvejis, kai į mūsų darželį pateko 6 metų mergaitė, kuri nesugebėjo taisyklingai ištarti savo vardo, o parodžius paveikslėlį ir paklausus, kas tai, atsakydavo „jababy jadaduona“ (tai reiškia „obuolys raudonas“). Pasirodo, mergaitė augo su seneliais, šie stengėsi prisitaikyti prie mergaitės kalbos ir kalbėjo „jos kalba“. Ką daryti?! Juk į mokyklą jau po metų, kaip suspėti išmokyti mergaitę kalbėti?

Dirbome daug: mergaitė išmoko pasakyti savo vardą, kalbėti sakinukais. Po pusės metų ji išsikraustė ir pradėjo lankyti kitą darželį. Manau, kad kita logopedė dar tikrai su ja turėjo daug darbo.

Tėvų pagalba būtina

Labai dažnai logopedas lieka vienas. Tėvai mano, kad jiems dabar nieko nebereikės daryti, nes vaikas pradėjo lankyti logopedinius užsiėmimus ir logopedas viską greitai sutvarkys. Gerai, jei sutrikimas lengvas, bet jei sunkus, tada, mielieji tėveliai, prašome ir jūsų pagalbos. Jei padeda tėvai, greičiau pasiekiame norimų rezultatų. Labai gaila, bet tokių tėvelių tik vienas kitas. Prisimenu vieną pavyzdingą tėvelį, kuris kiekvieną pirmadienį prie logopedinio kabineto durų laukdavo manęs su sąsiuviniu rankose naujoms namų užduotims. Deja, tai tik pavieniai atvejai.

Būna ir tokių tėvelių, kurie labai prašo priimti jų vaikutį į užsiėmimus. „Paimi“. Kalbą ištaisai, o tėveliai teigia: „Jo kalba savaime išsitaisė“. Tada būna skaudu.

Juokingos istorijos

Juokingų situacijų su mažaisiais šnekučiais irgi būna. Vienas berniukas niekaip negalėjo ištarti garso „Š“, o aš vis prašydavau: „Dar pakartok, dar pamėgink, dar pasistenk“. Trūko žmogeliui kantrybė, suspaudė rankas į kumštelius ir sako: „Logopede, keiksiuos…“ Pasakiau – ir aš moku keiktis. O tas žmogelis išrėkė: „Bet aš daugiau!“ Juokingiausia, kad kuo gražiausiai ištarė garsą „Š“.

Kodėl švepluoja suaugusieji

Ar įmanoma ištaisyti suaugusiųjų kalbą? Jei žmogus labai labai nori, galimybių yra. Žinoma, reikia stengtis tikrai daug. Yra ir išimčių, pavyzdžiui, kai žmogus dėl per didelio liežuvio negali ištarti tam tikrų garsų.

Darbe buvo tokia situacija, kai pasijutau tikrai nejaukiai. Paprašiau, kad užeitų vienos mergaitės mama, norėjau paprašyti pagalbos (reikėjo namie „pakontroliuoti“ garso „Š“ tarimą, tai būtų padėję greičiau šį garsą įtvirtinti kalboje). Paprašius pagalbos mama pasakė: „Negaliu padėt, nes as pati svepluoju“. Savo pagalbos siūlyti mamai nedrįsau, nes ji buvo gerokai už mane vyresnė moteris, o aš neseniai pradėjusi dirbti.

Kritinės ribos, nuo kurios per vėlu kreiptis į logopedą, tikrai nėra. Dažnai po insultų, traumų logopedai padeda „atstatyti kalbą“, o kartais iš naujo moko tarti ir garsus.

Tikriausia esate pastebėję, kad žydų tautybės žmonės kitaip taria garsą „R“. Kiekvienai tautai būdingas tam tikras garsų tarimas. Pavyzdžiui, anglai „the“ taria šiek tiek kišdami liežuvį tarp dantų. Tarpdantinis jų paprastai būna „S“ ir kitų garsų tarimas. Šiais laikais labai madinga net darželinukus mokyti anglų kalbos. Tačiau aš dažnai esu prieš, todėl, kad pirmiausia vaikams reikia išmokti tarti taisyklingai gimtosios kalbos garsus.

Visada pastebiu ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų netaisyklingą kalbą. Net važiuojant autobusu „ausį rėžia“ netaisyklingai tariami garsai. Tačiau tėvai dažnai negirdi, kad jų vaikas švepluoja. Jei tai man artimi žmonės, tikri draugai, visada pasakau, kokias matau problemas.

Paveldimas sutrikimas

Iš kartos į kartą keliaujantis sutrikimas yra mikčiojimas. Jei šeimoje mikčioja tėvelis, senelis, dėdė, tai yra tikimybė, kad mikčios ir vaikutis. Labai sunku dirbti su šį sutrikimą turinčiais vaikais. Pasitaiko atvejų, kai mikčiojimas išnyksta (dažniausiai neorganinės kilmės), o po kiek laiko vėl pasikartoja (jį dažniausiai išprovokuoja stresinės situacijos).
Dažniausiai, kad padėtų vaikui išmokti gražiai kalbėti, dirba didžiulė komanda – tėvai, auklėtojos, judesio korekcijos mokytojai, meninio ugdymo mokytojai. Viskas susiję, visi dirba, kad padėtų vaikui, bet, savaime suprantama, vaikas turi irgi dirbti. Tada rezultatai tikrai puikūs.

Tėveliams palinkėčiau – jei kyla neaiškumų, klausimų dėl vaiko kalbos vystymosi, garsų netarimo ar kitokių, būtinai užeikite pasikonsultuoti pas logopedą. Juk atsarga gėdos nedaro. Linkiu išmokti gražiai kalbėti! Sėkmės!

Kalba logopedės Jurgitos sūnūs Gytis ir Titas:

2 m. 6 mėn. Gytis klausia:
– Ko ieškai, mama?
– Dangtelio stiklainiui uždengti.
– Tualete yra.
***
Gytis 2 m. 8 mėn:
– Pataisyk arbatos su virve (t.y. arbatos iš „pakelio“).
***
– Duok, mama, tėtei vitaminų labanakčiai (nakčiai).
***
Gytis skambina močiutei telefonu ir sako:
– Ateisiu pas tave. Mažai saldainių pasiėmiau.
***
– Kur mane pirkai? – Gytis klausia mamos.
– Dovanų gavau.
– Kas padovanojo?
– Dievulis.
– Ar užpakuotas buvau?
***
3 metų Gytis prie parduotuvės sutinka Kalėdų Senelį, kuris prašo
padeklamuoti eilėraštį:
– Negaliu, kalbėti burna pilna (valgo saldainį).
***
6 metų Gytis atsikėlęs rytą sako:
– Mama, žiūrėk, koks žiemos derlius (daug prisnigo).
***
Mama pyksta ir šaukia ant vaikų.
7 metų Gytis:
– Mama, kaip tau sunku rėkti.
***
Titas 3metų klausia:
– Jau tamsu?
Mama:
– Taip, tamsu.
– Kodėl?
– Saulė miegot nuėjo.
– Ar su pižama?
***
4 metų Titas parduotuvėje labai kažko nori, prašo, bet niekas negirdi
prieina prie mamos ir sako:
– Jurgitėle tu mano, ar nupirksi man gazo? (mineralinio vandens).
***
4 metų Titas Kalėdoms gavo grojantį šunį, išeidamas iš močiutės namo sako:
– Rašysiu Kalėdų Seneliui laišką, kad kitąmet šuniškų dovanų neneštų.
***
5 metų Titas eina su mama į darželį. Klausia mamos, kas čia per oras?
– Šlapdriba.
– Kaip suprasti?
– Kai lyja lietus ir sninga sniegas.
– Ar kartu susikibę?
***
4 metų Titas eina gatve, tik staiga kad spirs į lempą.
Mama:
– Baik, Titai, taip negalima.
– Aš, ne Titas, aš supermenas.
***
Mama ruošiasi eiti miegoti ir išeina iš vonios su
naktiniais. 3 metų Titas pamato ir sušunka:
– Mama, tu ką – mergaitė?!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + aštuoni =