Motinystės jausmas, kurio neišmoksi iš knygų

jurevicienes-vilma

Vitos Jurevičienės nuotr., www.fotovita.lt

Kaip būti mama, vienus dalykus moteris žino intuityviai, iš prigimties, kitų turi išmokti gimus kūdikiui. Kartais motinos svarba pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais nuvertinama, manoma, kad tuo metu reikia patenkinti tik vaiko fizinius poreikius, todėl gera auklė galinti puikiausiai tvarkytis.

Jeigu norime, kad kūdikis užaugtų sveikas, nepriklausomas ir visuomeniškai orientuotas suaugęs žmogus, jam būtina gauti gerą pagrindą. Tokį pagrindą suteikia motinos ir vaiko ryšys, vadinamas meile.

Kiekvienas vaikas unikalus

Jau įsčiose kūdikis yra žmogus, kitoks negu visi kiti žmonės. Gimdamas jis jau turi daug tiek malonios, tiek nemalonios patirties. Jums reikia pažinti savo kūdikį, koks jis būna patenkintas, ir koks suirzęs. Kuo daugiau jūs žinosite apie jį, tuo lengviau galėsite pasikliauti savo intuicija.

Kiekvienai motinai geriausiai sekasi tada, kai ji pasikliauja savimi.

Mėgaukitės, kad esate laikoma svarbia. Su džiaugsmu leiskite kitiems žmonėms rūpintis savo pasauliu, kol rengiate jam naują narį. Pajuskite malonumą susitelkti į save, mylėti save – juk kūdikis yra jūsų dalis. Žavėkitės savo vyru, jo atsakingumu už jūsų ir kūdikio gerovę. Džiaukitės savyje atradusi naujų bruožų. Džiaukitės įvairiausiais moteriškais jausmais, ir nesileiskite užvaldoma nerimo. Vaiko priežiūra bus maloni, jeigu nesijausite įsitempusi ir graužiama nerimo, nežinojimo ir baimės.

Bendraudami mama ir vaikas abu semiasi žinių vienas apie kitą. Iš itin glaudaus kūniško ir dvasinio ryšio, siejančio motiną ir jos vaiką, kyla tikro pasitenkinimo jausmas.

Motinystės jausmas, kurio neišmoksi iš knygų

Mama, rūpindamasi kūdikiu, jaučia malonumą. Ji sugeba įsivaizduoti save kūdikio vietoje ir suprasti, ką šis išgyvena. Jokios knyginės taisyklės negali pakeisti šio motiniško jausmo. Dėl jo motina sugeba kartais beveik idealiai prisitaikyti prie vaiko poreikių. Motina, nejaučianti nerimo, švelniai elgiasi su savo kūdikiu. Jam pirmiausia reikia šių ramių išgyvenimų. Jam reikia, kad jį liestų su meile, gyvai, be karštligiškumo ir įtampos.

Motinos, prižiūrinčios savo kūdikius, labiausiai priartėja prie tikrųjų jų išgyvenimų, nes turi ypatingą gebėjimą (jį praranda po kelių mėnesių) susitapatinti su kūdikiu, kurį taip globoja. Aplinkiniams dažnai sunku suprasti, kas yra kūdikis, kaip žmogus, ką tik gavęs milžinišką uždavinį tapti savimi. Teigiama, kad žmonių santykiuose nėra nieko galingesnio už ryšį tarp kūdikio ir motinos.

Ankstyvuoju emocinės raidos periodu kūdikio laukia didžiulis uždavinys atrasti vieną bendrą ryšį su motina, sujungiant du to ryšio tipus: vienu atveju sužadinamas instinktas, kitu – motina sudaro aplinką ir tenkina paprasčiausius fizinius poreikius, rūpindamasi kūdikio saugumu, šiluma, gyvenimu be nežinomybės.

Žmogiškasis ryšys

Anksti užmegzti žmogiškieji ryšiai ir tolesnis jų palaikymas – didžiausia vaiko raidos vertybė. Motinos ir vaiko ryšys bus išgyvenamas kur kas intensyviau ir giliau, o kūdikis galės vienais ar kitais būdais parodyti mums, kad svarbieji jo gyvenimo klausimai – tiek kūno, tiek žmogiškųjų ryšių – yra išgirsti ir sprendžiami.

Motina ir kūdikis gyvena nuolat kintančiomis aplinkybėmis. Vaikas ateina į pasaulį, nieko apie jį nežinodamas. Jam kiekvienas pojūtis yra neįsivaizduojamai stiprus. Todėl gyvenimas jam – tiesiog nepaprastai stiprių išgyvenimų seka.

Vėlesnis vaiko elgesys darželyje, mokykloje daug priklauso nuo to, kokie buvo ankstesni santykiai tarp motinos ir kūdikio. Motina perteikia savo vaikui atskirą mažytį pasaulio gabalėlį. Tas gabalėlis turi būti gana mažas, kad kūdikis nesusipainiotų. Ilgainiui motina labai iš lėto didina tuos kąsnelius, šitaip maitindama vis augantį vaiko gebėjimą džiaugtis pasauliu. Tai vienas iš svarbiausių motinos uždavinių. Jį motina atlieka natūraliai, savaime.

Visa ta globa, kurią motina ir tėvas teikia kūdikiui, nėra vien jų ir vaiko malonumai. Tai būtinas kūdikiui dalykas. Be tos globos vaikas sunkiau tampa sveikas ir visavertis suaugęs žmogus.

Psichologines klaidas taisyti sunkiau

Kai kas nors atsitinka kūnui, jis gydomas. Psichologinėje plotmėje viskas daug sudėtingiau. Jei kūdikis negauna kurio nors paprasto, bet būtino dalyko, tarkim, šilto emocinio ryšio, labai tikėtina, kad jo emocinis augimas sutriks. Ir tai pasireikš asmeniškais sunkumais vėliau, kai žmogus suaugs.

Žmogaus gyvenimo istorija prasideda ne nuo 6 mėnesių ar penkerių metų. Ji prasideda dar prieš gimstant. Kiekvienas kūdikis nuo pat pradžių yra asmenybė, ir jam reikia, kad kas nors jį pažintų ir suprastų. Niekas negali kūdikio suprasti geriau nei motina. Motina prisitaiko prie to, ką kūdikis gali suprasti. Toks aktyvus prisitaikymas – svarbiausia kūdikio emocinės raidos sąlyga.

Nors motinystės įgūdžių galima išmokti ar paskaityti apie juos knygose, vis dėlto savo vaiko auginimas yra itin asmeniškas. Čia niekas negali motinos pakeisti ar jai prilygti.

Jeigu jos ryšys su vaiku nutrūksta, prarandama kai kas reikšminga, ko nebeįmanoma atkurti. Motinos vaidmuo lieka stebėtinai nesuprastas, jeigu iš jos kelioms savaitėms paimame kūdikį, paskui grąžiname ir tikimės, kad motina galės jį toliau auginti lyg niekur nieko.

Kūdikiui būtina jausti šiltą motinos odą ir kvėpavimą, ją matyti. Tai gyvybiškai svarbu. Jei motinos fiziškai nėra šalia, niekais nueina visi moksliniai kūdikio priežiūros įgūdžiai. Motina reikalinga, kad perteiktų kūdikiui pasaulį. Per motinos elgesį vaikas susipažįsta su išorine tikrove, su aplinkiniu pasauliu.

Be mamos pasaulis gąsdintų

Kiek daug vaikų sugebėtų atsikelti naktį šlapintis, bet jie dar keletą metų šlapinasi į lovą, per miegus grįždami į vaikystę ir mėgindami vėl išgyventi savąją patirtį, mėgindami surasti ir ištaisyti tai, ko trūko.

Kūdikiui būtina susieti savo fizinius išgyvenimus su motinai skirtais meilės jausmais. Šio meilės ryšio jam reikia ir kaip atspirties taško įveikti savo baimę. Kūdikio pasaulis taptų šiurpus, jeigu ne viską aprėpianti motinos globa, paslepianti tas didžiąsias, ankstyvame vaiko gyvenimo patyrime glūdinčias baimes.

Jautri motinos globa, kylanti iš jos meilės, leidžia išsaugoti kūdikio moralės jausmų pagrindus. Kūdikis nemėgsta niekais nueinančių išgyvenimų ir visada bus linkęs laukti, jeigu toks laukimas teikia asmeniškų santykių šilumos.

Motina labai reikalinga ir tam, kad patvirtintų galimybę jam išlikti. Ji tuo pat metu yra ir motina, ir aplinka. Vaikui reikia ne tik paprastų gerų namų, su kuriais galėtų pajusti tapatumą, bet gyvybiškai reikia ir stabilios emocinės aplinkos, kurioje jis galėtų ramiai ir natūraliai žengti į priekį, nuo pat ankstyvesniųjų vystymosi stadijų prisilaikydamas savo spartos.

Liūdna, jei vaikutį augina mama, mananti, kad pradžioje kūdikis iš esmės tėra fiziologijos, anatomijos ir sąlyginių refleksų gniužulas. Toks vaikas bus gerai maitinamas, galbūt augs ir fiziškai sveikas. Tačiau būtina, kad motina savo naujagimyje įžvelgtų žmogų. Mažai tikėtina, kad tokiu atveju jo psichinė sveikata gaus pakankamą pagrindą ir tolesniame gyvenime galės formuotis turtinga bei stabili asmenybė, pajėgianti ne tik prisitaikyti prie pasaulio, bet ir sugebanti tapti jo dalimi.

Dažnai galime sutikti motinų, kurios nesugeba gyventi kūdikio pasaulyje. Jų vaikeliai iš pirmo žvilgsnio irgi auga gerai, jų fiziologiniai poreikiai patenkinti. Ir tik paauglystėje ar net vėliau jie galų gale parodo deramą pasipriešinimą, o paskui arba visiškai palūžta, arba psichinę sveikatą išsaugo tik įžūlumu, su panieka aplinkiniams.

Kartais mokslas negali prilygti mamos vidiniam balsui

Yra mamų, kurios neklauso savo vidinio balso, o vadovaujasi vien mokslinėmis rekomendacijomis, kaip auginti kūdikį. Ne visada gydytojai, puikiai apsišvietę fizinės sveikatos ir fizinių ligų srityje, nuodugniai išstudijavę vaiko priežiūros problemas, lygiai taip pat gerai išmano apie emocinį kūdikio ir motinos ryšį. Dažnai nutinka, kad puikus gydytojas, visiškai nenorėdamas kaip nors pakenkti, savo nereikalingu įsiterpimu sutrikdo subtilų dalyką – pirmąjį motinos ir kūdikio kontaktą.

Laikotarpis, kai tenka būti motina ir tėvu, yra neabejotinai pasiaukojimo laikotarpis. Paprasta gera motina be nurodymų iš šalies dažnai žino, kad tuo metu niekas neturi trukdyti jos ir vaiko ryšių visumos. Ji turi suprasti, kad natūraliai elgdamasi kloja pamatus psichinei savo vaiko sveikatai. Jos vaikas negalės pasiekti stiprios psichinės sveikatos, pačioje gyvenimo pradžioje neišgyvenęs būtent šios patirties.

Akušeris ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel.: 8*687 64 757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− septyni = 1