Mama manęs nežindė, vargu, ar man pavyks…

zindo

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Nijolė: „Esu besilaukianti mamytė ir svajoju vaikelį maitinti pati. Savo mamos nedrįstu net ir paklausti, ar ji daug pieno turėjusi, kaip ilgai mane žindė, nes, kiek atsimenu, jaunesnis brolis vis iš buteliuko buvo girdomas.“

Milda: „Mano mama nei manęs, nei brolio nežindė. Močiutė jos irgi nežindė. Ir visos giminės moterys vaikučių nežindė arba žindė labai trumpai. Tiek prisiklausiau pasakojimų apie „pieno neturėjimą“, kad jis „buvo liesas, greitai baigėsi“ ir t.t., jog ir mane pačią neramina abejonė – ar sugebėsiu?“

Reda:  „Labai norėčiau maitinti pati, tačiau sužinojau, jog močiutė mano mamą maitino tik 5 dienas, mus su sese mama žindė apie savaitę. Mano sesė savo dukrą – 2 savaites. Ar ir man neverta puoselėti daug vilčių?“

Bet kokio darbo sėkmei reikia trijų dalykų: (1) norėti, (2) mokėti ir (3) galėti. Apie tai – vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas.

Gamtos skirtas

Žin­dy­mas dar va­di­na­mas na­tū­ra­liu mai­ti­ni­mu, nes bū­tent to­kį bū­dą ap­rū­pin­ti kū­di­kį mais­tu – motinos pienu – su­kū­rė ir milijonus metų tobulino pati gamta.

Artimiausios žmogaus biologinės giminaitės tarp dabar Žemėje gyvenančių žinduolių yra žmogbeždžionės. Jos jauniklius nešioja, žindo dažnai ir miega kartu su jais naktį. Labai panašiai su savo vaikais elgiasi žmonių gentys, gyvenančios civilizacijos nepaliestose Žemės vietose. Ten kūdikiai irgi žindomi dažnai, naktį mama guli šalia kūdikio, o žindymas tęsiasi 2–4 metus.

Dabar Pasaulinė sveikatos organizacija, remdamasi mokslininkų išvadomis, rekomenduoja kūdikius vien tik krūtimi maitinti 6 mėnesius, nuo to amžiaus pradėti ir papildomą maitinimą tirštu maistu, pienui išliekant pagrindiniu maistu iki vienerių metų, ir žindymą dar tęsti antraisiais metais, o jei vaikas norės – ir ilgiau. Istoriniai šaltiniai liudija, jog nuo senovės iki 19-ojo amžiaus pabaigos taip ir būdavo – daugumą vaikų nuo krūties motinos nujunkė jau sulaukusius vienerių  ar dvejų metų ir vyresnius. Taip pat buvo ir Lietuvoje. Kalbų apie „pieno trūkumą“ prieš šimtą metų niekas nebūtų laikęs rimtomis.

Tai kas gi buvo atsitikę, kad prieš 20–30 metų gimusiosNijolė, Milda ir Reda liko visai ar beveik nežindytos?

Civilizacijos „patobulinimai“

Dvidešimtasis amžius kartu su mokslo ir technikos pažanga į „civilizuotąjį Vakarų pasaulį“ atnešė „motinos pieno pakaitalų“ kūdikiams – iš gyvulių pieno pagamintų mišinių, kuriais buvo siūloma maitinti nenorinčių žindyti poniučių vaikelius ir mažiausiuosius našlaičių bei pamestinukų prieglaudų gyventojus. Mišinių sudėtį ir porcijas apskaičiuodavo pagal formulę, tad jiems ir prilipo „formulių“ pavadinimas. Kūdikių maitinimo „ekspertams“ kilo noras į formulių rėmus įsprausti ir žindymą. Sudarinėjant tvarkaraščius, daugiau „specialistų“ prielankumo sulaukė maitinimų retinimas iki 4 valandų intervalų tarp žindymų („kad skrandžiui suteiktų laiko išsituštinti ir pailsėti“)ir visiškai išbraukti naktiniai žindymai. Dėl „tvarkos ir švaros“ gimdymo įstaigose naujagimius liepta guldyti atskirai nuo motinų, kitose palatose. Dauguma pagal tvarkaraštį žindomų kūdikių rėkė neišlaukę nurodytų valandų tarp maitinimų ir ilgų nakties pertraukų, o jų mamoms gydytojai nustatydavo „pieno trūkumą“. O tuomet labai pravertė buteliukai su „formulėmis“.

Gudruoliai ir paklydėlės

Pagreitį dirbtiniam kūdikių maitinimui įsigalėti suteikė ir feminisčių judėjimas. Dvidešimtasis amžius moterims pagaliau atnešė laisvę ir lygybę. Avangardistinę emancipaciją, prasidėjusią apie 1920 m., simbolizavo trumpi sijonai, kontraceptikai, cigaretės ir… kūdikių maitinimas iš buteliuko. Žindymas buvo apkaltintas „alinančiu moters išnaudojimu“. Įsigalėjo požiūris, jog moterų krūtys – tik sekso priemonės vyrams vilioti, kurias verčiau slėpti nuo vaikų – kaip „nepadorias“ ir… kad žindant „nesusidėvėtų“.

Norėti žindyti darėsi labai nepopuliaru. Jau ir taip nepajėgūs įveikti „pieno trūkumo“, naujajai madai pasidavė ir medikai.  Pavyzdžiui, JAV septintajame dešimtmetyje buvo įprasta pagimdžiusias moteris „pagydyti nuo pieno atsiradimo“ suleidžiant joms laktaciją stabdančio „vaisto“ parlodelio. Kūdikių maitinimas „formulėmis“ iš buteliuko buvo tapęs „norma“, kuri labiausiai patiko mišinių pramonei. Gudriai pavadinę savo produkciją „geriausiu maisteliu mažyliui“, fabrikantai skaičiavo savo pelno milijardus ir trynė iš džiaugsmo rankas.

Lietuvos byla

Tarpukario nepriklausomybėje į Lietuvą svetur studijavusių gydytojų atvežtas žindymo mokslas apsiribojo sentencija, kurią „Motinos ir vaiko kalendorius“ diktavo tada dar jaunoms mūsų močiutėms: Krūtimis kūdikį reikia maitinti 5 kartus per parą, kas 4 valandas: 6, 10, 14, 18 ir 22 val. Nuo 22 val. iki 6 val. ryto kūdikio nežindyti.

Bet tuomet dar daugelis moterų gimdydavo ne ligoninėse, o pribuvėjų padedamos ir toli gražu ne visos mokėjo skaityti. Gal ir todėl 1923 m. „Medicinos“ žurnale radau gydytojos V.Tumėnienės parašyta, jog pas mus kaip tik nežindančių yra palyginti mažiau, negu kitose šalyse.

Tačiau sovietmečiu griežtosios kūdikių maitinimo taisyklės, įsakmiai nurodžiusios motinoms tikslų kūdikių maitinimų skaičių ir laiką, pieno gramus, kuriuos (nei daugiau, nei mažiau) vaikas turįs gauti kiekvieną kartą, uždraudusios motinai miegoti su kūdikiu ir žindyti jį naktį, visiškai įsigalėjo medicininėje bei patarimų tėvams literatūroje ir tapo privalomos gimdymo įstaigose.

Aš prisimenu…

Pediatrijos studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete baigiau 1979 metais. Puikiai prisimenu tuos laikus, kai gimdė ir vaikelius augino dabar laiškus „Mamos žurnalui“ parašiusių jaunųjų mamyčių mamos.

Dar studijuojant, mus – būsimuosius vaikų gydytojus – mokė virti „klijukus“ (kruopų nuovirus), kuriais buvo skiedžiamas karvės pienas gaminant „B“ ir „C“ mišinius. Pagal formules skaičiavome tų mišinių kalorijas ir porcijas įvairaus amžiaus ir svorio kūdikiams. Tiesa, vienos paskaitos pirmoje pusėje profesorius išvardijo teoriškas motinos pieno ir žindymo naudas, tačiau antrojoje „nuleido ant žemės“: retai kuri mamytė savo pienelio turi užtektinai ar žindo pakankamai ilgai, o daugelis tiesiog… nenori.

Toks buvo mūsų, diplomuotų vaikų gydytojų, žinių apie kūdikių maitinimą bagažas. Todėl pradėję dirbti jau nesistebėjome, matydami visur beveik vien tik iš buteliukų girdomus kūdikius. Ir… didelį vaikų sergamumą. Vis dėlto kūdikių maitinimo būdas išties turi reikšmės vaikų sveikatai: žindomi rečiau suserga, greičiau pasveiksta. Per 33 savo darbo vaikų gydytoju metus tuo įsitikinau daug daug kartų. Jaunosioms mamytėms nuoširdžiai patariu NORĖTI ŽINDYTI. Ir dar gausite už tai dovanų – žindymas stabdo gimdos kraujavimą po gimdymo, atitolina naują nėštumą, saugo nuo osteoporozės ir krūties vėžio.

Kapituliacija prieš „klijukus“

Daugumai mamyčių maitinti pagal griežtąsias taisykles nebuvo lengva ir jos, pasimetusios tarp nekantriai rėkiančio alkano kūdikio ir jo žindyti dar neleidžiančio laikrodžio, nuspręsdavo, jog tikriausiai turi per mažai pieno, jei vaikelis „per anksti“ išalksta. Ir tada pačios kažką virė arba skubėjo guostis pas vaikų gydytojus. Deja, dažniausiai visa pagalba būdavo tik receptas į „pieno mišinių virtuvėlę“. Tradiciškai įrašius vaiko kortelėje: „Mamai trūksta pieno“.

Didžiausias žindymo rodiklių nuosmukis buvo 1980 m. Per kelis sovietinius dešimtmečius bent 4 mėnesius žindomų kūdikių Lietuvoje sumažėjo 7 kartus (iki 10 procentų nuo 1940 metais buvusių 70 procentų.), o vidutinė maitinimo krūtimi trukmė sutrumpėjo keturiskart (nuo 8 iki 2 mėn.).

Nedvejodami galėjome pasivadinti „klijukų respublika“. Mišiniai buvo taip įsiviešpatavę, jog aš, vaikų gydytojas, ragindamas savo apylinkės mamytes žindyti, labai dažnai išgirsdavau prieštaraujant: „O kam to reikia? Koks skirtumas, kaip maitinsiu?“ Drąsesnės taip ir rėždavo: „Aš ne karvė, kad žindyčiau!“

O jūsų mamos ar labai norėjo?

Reikia ir mokėti

MOKSLAS apie laktaciją ir žindymą, paremtas ne tik laboratoriniais tyrimais ir eksperimentais, bet ir gamtoje gyvenančių žinduolių ir „laukinių“ žmonių genčių stebėjimais, teigia, jog pienas motinų krūtyse gaminamas pagal poreikį. Pieno gamybą skatina žindymo metu dėl spenelio dirginimo refleksiškai iš hipofizio į motinos kraują išsiskiriantis hormonas prolaktinas. Kuo energingiau ir ilgiau žinda kūdikis, tuo daugiau mamos hipofizis išskiria prolaktino ir tuo daugiau paskatinama pagaminti krūtyse naujo pieno. Sėkmingiausiai žindymas vyksta tada, kai žindyti pradedama tuojau po gimdymo, mama su kūdikiu nuolat būna kartu ir žindo tada, kada tik jis panori, dieną ir naktį.

Gerai laktacijai krūtyse užtikrinti vien tik spenelio dirginimo nepakanka. Žindymas dar turi būti ir efektyvus – t.y. anksčiau pagamintas pienas žindymo metu turi būti iš krūties pašalinamas. Ir kad kūdikis pasisotintų, ir kad naujam pienui vietos atsirastų. Todėl svarbu žinoti, jog kūdikis turi gerai priglusti prie krūties, apžiodamas ne tik spenelį, bet aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Antraip, jei čiulps tik spenelį – jį maigydamas dantenomis ir siurbdamas – lauk bėdos: ir kūdikis nepasisotins, ir mama kentės nuo skausmų, ir pieno užsistovėjimo krūtyje sukeltų problemų.

Viso to galėjo nežinoti Redos močiutė, Nijolės mama ir visos Mildos giminaitės.

Kas trukdė?

Žindymo nereikia sukurti, derinti ir reguliuoti, nes tai nėra kažkoks tik dabar sugalvotas ir gyvenimui neparuoštas eksperimentas. Gamta motinos pieną ir maitinimą krūtimi išrado prieš milijonus metų ir tiek pat laiko tobulino. Ta ištobulinta programa yra užrašyta mamos ir jos vaiko genuose. Tik tegul niekas netrukdo jai veikti! Taip, kaip tai atsitiko Mildai, Nijolei, Redai ir jų mamoms. Kokių trukdymų tuomet būta?

(1) Tada mamoms neleisdavo glausti naujagimį ir pradėti jį žindyti tuojau po gimdymo, o naujagimiams priglusti prie mamos ir pradėti žįsti tuojau pat gimus. Mama ir naujagimis turėdavo laukti mažiausiai 6 valandas, gimę vakare – ryto, o jeigu buvo kokių nors komplikacijų ar bent „neaiškumų“ dėl mamos ar naujagimio sveikatos – visą parą ar net kelias.

(2) Per tą laiką, kol buvo laukiama pirmojo žindymo, ir per visą likusį buvimą gimdymo namuose ar ligoninėje naujagimiai buvo laikomi atskirti nuo savo mamų kitose palatose.

(3) Naujagimius į motinų palatas maitinimui dienomis nunešdavo tik tvarkaraštyje užrašytomis valandomis ir niekada jų neatnešdavo naktį. Ne visada tie apsilankymai pas mamas sutapdavo su kūdikių išalkimu ir noru valgyti. Tvarkaraščio laikytis ir neguldyti kūdikio šalia savęs buvo rekomenduojama ir grįžus iš ligoninės namo…

(4) Pravirkę – išsigandę vienumos arba „nelaiku“ išalkę – naujagimiai buvo raminami čiulptuku-tuštuku arba girdomi saldintu vandeniu („gliukoze“) arba net mišiniais iš buteliuko per čiulptuką. Dėl to naujagimiai (a) neretai pas mamytes buvo nunešami visai nealkani ir priglausti prie krūties snausdavo, (b) jie išmokdavo ne žįsti, o čiulpti – šie veiksmai iš esmės skiriasi.

(5) Neišžįstos motinų krūtys tino, o nemokančių žįsti kūdikių čiulpiami (siurbiami ir maigomi) speneliai skaudėjo dėl įtrūkimų ir vis didėjančių žaizdelių. Skausmas stabdė pieno tekėjimą iš krūtų, o krūtyse likęs pienas stabdė naujo pieno gamybą. Kūdikiai likdavo neprivalgę, ir, galvojant, jog mamai mažėja pieno, buvo pradedami primaitinti mišiniais, kurių porcijos vis didėjo, o motinos pieno gamyba krūtyse vis mažėjo, ir galop žindymas būdavo nutraukiamas.

Tikriausiai galėsite

Nepajėgių žindyti mamų dėl savo ar vaiko įgimtų ar įgytų sveikatos sutrikimų, pasaulinės mokslinės literatūros duomenimis, būna ne daugiau negu 2–3 procentai. Visus kitus per trumpo žindymo atvejus lemdavo nenoras, nežinojimas ir nepalankios sąlygos.

Dabar kas nori – sužino, o žindymui palankiose ligoninėse ir gimdymo namuose laukia puikios sąlygos.

Sėkmės visoms!

Daugiau informacijos rasite K.Vitkausko knygoje „Kūdikio žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− penki = 4