Marcelė. 2 metai 8 mėnesiai

marceliukė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Raida – žudo, prikelia ir išblėsta

Skaitykite, kaip žurnalo redaktorei Neilai (46 m.) sekasi auginti pagrandukę Marcelę (2 metai 8 mėnesiai). Marcelė turi 2 vyresnes sesutes (20 ir 25 metų).

Svarbiausia jaunų tėvų tema

Ar pamenate, kiek visko mokėjome mokykloje? Išmanėme apie integralus, funkcijas, kosinusus, rašydavome kontrolinius, gaudavome gerus pažymius. Ką galite pasakyti apie šiuos mokslus dabar (žinoma, jei Jūsų profesija – ne fizikos mokytoja ar programuotoja)? Asmeniškai aš – nieko. Nors mokyklą baigiau sidabro medaliu, jau nuo 7 klasės nebegalėdavau padėti dukroms ruošti matematikos ar fizikos namų darbų. Lenkiu prie to, kad tam tikrais gyvenimo momentais mums į galvą patenka didžiuliai kiekiai informacijos (madinga būtų pasakyti – gigabaitai ir terabaitai), bet paskui ji savaime išsitrina.

Auginant mažus vaikus, jau nuo nėštumo mes įvaldome galybę žinių ir terminų. Nuovoki nėštukė jau yra pusė ginekologės. Smalsi kūdikio mama – beveik pediatrė. Ir vis dėlto, koks palengvėjimas, kad tos žinios ilgai neužsibūna. Vaikams užaugus, jos iškeliauja iš mūsų galvų pas naujas mamas ir atlaisvina vietą kitai informacijai (pavyzdžiui, apie tėvų karšinimą).

Auginant kūdikius, daugiausia informacijos mums nusėda apie jų raidą. Tūkstančiai interneto nuorodų apie kiekvieno mėnesio kūdikio gebėjimus? Mamoms negana. Net ir raida „kas savaitę“ nebetenkina, jos nori žinoti apie kūdikio raidą kas dieną, kas valandą!

Tėvų kokybės sertifikatas

Prisipažinsiu, augindama vyresnes dukras, dėl raidos krausčiausi iš proto. Taip pat prisipažinsiu, kad kai dukros paaugo, žinios apie kūdikių raidą man visiškai išsitrynė, kaip ir mokyklinė informacija apie tangentus ir kotangentus. Jei ne profesija (nuolatos turėdavau rašyti interviu su neurologais), tai susilaukusi Marcelės būčiau atsiminus tik tiek, kad 7 mėnesių kūdikis turi sėdėti, o metų – vaikščioti. Dar kažkada jis turi apsiversti, atgniaužti kumščius ir paimti daiktą.

Kodėl tai, kas mane „veždavo“ anksčiau, dabar atrodė beprasmiška? Kodėl užsirašinėjau kiekvieną vyriausios dukros pasiekimą, o Marceliukės augimą stebiu atsipūtusi? Matyt, tuomet mane vis dar valdė komjaunuoliška pirmūnės dvasia, kai savo vaiko pasiekimais mojavau kaip vėliava, nes norėjau visus aplenkti. Ir man neapsakomai pasisekė! Austėjytė „nulaužė“ visas raidos lenteles.

Skaitykite, bet ar patikėsite:
3 savaičių gulėdama ant pilvo aukštai iškeldavo galvą;
4 savaičių šypsojosi;
3 mėnesių kvatojosi;
6 mėnesių sėdėjo, prašėsi ant puoduko, ropojo į priekį ir atgal;
6 mėnesių ir 2 savaičių atsistojo lovytėje;
8 mėnesių stovėjo neprilaikoma, plojo katutes ir darė „ate“;
Ir – DĖMESIO – 8 mėnesių ir 10 dienų pradėjo vaikščioti!

Dabar pamąstau, kad gal buvo padidėjęs vargšo vaiko raumenų tonusas, dėl to ji kaip spyruoklė viską padarė taip anksti. Tačiau tada ar kišau visiems šiuos dukros gebėjimus ir man buvo taaaaip malonu…

Tarsi dukra būtų buvusi mano pačios kokybės sertifikatas. Neabejoju, kad tas iš pasąmonės išplaukiantis noras pirmauti, būti kokybiškam, ne prastesniam už kitus yra pagrindinis motyvas, kodėl tėvai taip uoliai naršo po raidos tinklapius. Žinoma, nė vienas net kankinamas neprisipažintų, nes atrodo, kad viską daro dėl vaiko – seka, stebi, kad ko nepražiūrėtų. Bet iš tikrųjų tas raidos ataskaitas pildo dėl savęs.

Antausis – raida gali būti ir kitokia

Po itin sėkmingos pirmosios dukrelės raidos aš iš likimo gavau skambų antausį. Tai, ką papasakosiu, laikiau užslėpusi nuo Marceliukės dienoraščio pradžios. Kaip triušį iš skrybėlės vis bandydavau ištraukti savo antros dukros istoriją, bet parodydavau tik ausų kraštelius. Laukiau, kol ateis tinkama proga, ir sulaukiau.

Beveik kiekviename numeryje mes aprašome kokią nors jautrią asmeninę istoriją – apie ne taip, kaip tikėtasi, susiklosčiusį nėštumą ar gimdymą, vaiką užklupusią ligą ar įgimtą negalią, kapstymąsi iš situacijos ir neišvengiamai vienaip ar kitaip laimingą pabaigą. Kartais ta „laiminga pabaiga“ būna tik paprasčiausias tėvų nusiraminimas, nušvitimas, nes situacija nepakeičiama, tačiau ta šviesi vidinė būsena, kuri apima po kančių ir sielvarto, – tai irgi laiminga pabaiga. Klausydama svetimų išpažinčių, beveik visada žinau, kokius atradimus, įžvalgas papasakos šeima, susidūrusi su nelaime. Kai klausimu užbėgu už akių, išgirstu: „O iš kur jūs žinote?“. Kartais aprašydama istorijas, pavyzdžiui, apie neišnešiotus kūdikius, mamų neviltį dėl vaiko ateities (ar vaikščios, ar kalbės, ar bus įgalus), nubraukiu ašarą, nes labai gerai prisimenu tą būseną. Galiu išvardinti vadovėlines tiesas, atrastas kadaise, kai pati kapsčiausi, o paskui patvirtintas klausiantis dešimčių panašių istorijų. „Rask savo gydytoją, ir situacija pasikeis iš esmės“, „Jei vienas gydytojas nurašė, eik pas kitą“, „Gydytojo žodis ir nužudo, ir prikelia“, „Partnerio palaikymas daro stebuklus“ ir „Silpniausią vaiką labiausiai myli“ t.t.

Taigi nuo pradžių.

Nėštukė pagal vadovėlius

Man 25 metai, aš sveika nėštukė (tiesa, tada mes buvome nėščiosios, o nėštukėmis tapome tik prieš kokius 10 metų). Tai vienintelis iš 3 planuotas mūsų vaikutis. Lankausi pas pagyvenusią apylinkės ginekologę Antakalnio moterų konsultacijoje. Aš jai – vienas malonumas. Tyrimai idealūs, svoris ir pilvukas auga pavyzdingai. Kartą ji man užsimena: „Jūsų nėštumą norėčiau demonstruoti studentams, jis toks teisingas, vadovėlinis. Tik jau būtų laikas nebenešioti džinsų, nes jie trikdo kraujotaką“.

Gydytoja nė nenutuokia, kad po kurio laiko daugybei studentų tapsiu mokomuoju objektu, mano ligos istorija bus narstoma kursiniuose darbuose, o mano pilvą su lazdele rodys dėstytojai. Ji nė nenumano, kad gimdyti važiuosiu su tais pačias džinsais. Tuomet echoskopijomis nesišvaistyta. Ginekologė gimdos aukštį matuoja apčiuopos būdu (guliu ant nugaros, o ji su delnu randa, kur baigiasi gimda), vaikučio tonus išklauso pridėjusi vamzdelį prie mano pilvo. Kai nėštumas 20 savaičių, padaro pirmąją echoskopiją, vaikutis vystosi normaliai. Ginekologė suserga, kitas vizitas ne po mėnesio, o po dviejų.

Nėštumas, sustingęs 26 savaitę

Matau, kaip apsiniaukia gydytojos veidas, kai ji mane sveria ir matuoja gimdos aukštį. Ši nepaaugusi nė centimetru, užtat svoris padidėjęs vos ne 10 kg. Išvada – kaupiasi skysčiai, reikia skubios echoskopijos. Tuomet ultragarso aparatai Vilniuje buvo tik keli, laukiu ilgoje eilėje su talonėliu Antakalnio Moterų klinikoje. Dar nežinau, kad čia liksiu iki gimdymo. Tyrimą atlieka ginekologė A. Arlauskienė, garsėjanti gera akimi. Taip, tais laikais būti geru echoskopuotoju yra kažkas tokio, dauguma ginekologų dar neperkandę šešėlių mokslo. Mano nėštumui 29 savaitės, o vaisius atitinka 26 savaites. Užbėgsiu už akių, kad ta 26 savaičių fazė taip ir nepasibaigė, nors išnešiojau iki pat galo – 40 savaičių. Gimda sustoja ties bamba (atsigulusi ant nugaros aiškiai užčiuopiu, kur jos viršus), o vaikutis nustoja augti.

Eksperimentų objektas

Aš – Akušerijos patologijos skyriaus pacientė. Tiksliau – šio skyriaus kamštis. Visų užduotis – išsiaiškinti, kodėl vaisius nebeauga? Manęs imasi jaunas ginekologas Gediminas Mečėjus. Dabar jis med. dr. ir vedėjas, tuomet – pradedantysis. Aš jo įdomiausias objektas, echoskopijas man atlieka vos ne kasdien. Kaskart vyksta milimetriniai matavimai: šlaunikaulis, galvytė, dar kažkokios vaisiaus dalelytės. Aš jau žinau, kad laukiuosi mergytės. Labai labai mažos, nustojusios augti, tačiau judrios.

Gydytojai mato, kad vaikutis laikosi neblogai, todėl neskatina gimdymo, stebi. Kai aparatai parodo, kad šlaunikaulis paaugo milimetrą, gydytojas Mečėjus pergalingai šaukia „Jėėėėė!“, lyg per futbolą jo mėgstama komanda būtų įmušusi įvartį. Susirinkę studentai džiūgauja, kai kurie apkabina mane, sveikina. Naiviai tikėjausi, kad šis šventas žmogus – Mečėjus – įsiminė mane. Po kelerių metų ėjau pas jį imti interviu žurnalui. Įėjau į kabinetą išsišiepusi iki ausų, bet jis manęs neprisiminė. Buvau jam tik įdomus atvejis, gimda. Bet vis tiek esu dėkinga už tas nevilties dienomis suteiktas geras emocijas.

Dėl manęs kasdien buriasi konsiliumai. Kaip paauginti vaiką? Profesorė Gražina Drąsutienė iš draugės, gyvenančios Amerikoje, gauna aminorūgščių tablečių. Man skiriama hiperbarinės oksidacijos terapija, kasdien po valandą guliu suslėgto deguonies kameroje. Tai nepaprastai brangi terapija, skiriama nudegimams gydyti, o Amerikoje ja naudojasi milijonieriai, nenorintys pasenti. Vaikutį deguonimi maitina per mano odą. Kasdien 12–14 valandų laša kokteiliai į veną. Daug ką turime pirkti patys, pavyzdžiui, ampulė stebuklingų baltymų, kurie per placentą pamaitina vaikutį, kainuoja 16 litų. Mums tai labai daug…

Nuotaiką praskaidrina būriai studentų, jie eina su dėstytojais, o paskui vieni, pateikia man tuos pačius klausimus (pirmosios mėnesinės, pirmas nėštumas ir gimdymas), rašo apie mane referatus. Jiems esu „tipiškas vaisiaus hipotrofijos pavyzdys“, guliu atidengusi pilvą, o studentai, dėstytojos liepti, tikrina mano gimdos aukštį lediniais iš susijaudinimo delnais.
Galop mane skiria į dieninį stacionarą, vaisiaus augimas jau atsilieka nebe 3, o 5 savaites. Užsuku į darbą, niekas nenutuokia, kad esu nėščia, nes aš vis dar su įprastais džinsais. Apžiūrinėdama save veidrodyje verkiu, noriu pilvo, bet jo nėra. Tačiau viduje spurda gyvas žmogeliukas. Alkanas, liesas, bet gyvas. Ką aš pagimdysiu? Iš kur turėjau žinoti, kad nėštumas ir gimdymas tebus tik niūrios, klampios istorijos pradžia.

jogile

1995 metai. Jogilė –hipotrofiškas 2 100 g kūdikis, kurio ligos istorija stora, kaip telefonų kinyga, o diagnozės nieko gero nežada

Kas tam vaikui?

Apskaičiuotą dieną (tiksliau – naktį), išnešiojusi lygiai 40 savaičių, pagimdau 2 100 g mergytę. Į gimdymą suguža neonatologai, nes tikisi leisgyvio naujagimio. Tačiau ji gauna gerus Apgar balus, regis 8 ir 9. Dukrytę skubiai išneša, gal gaivinti? Nuostabu, po kelių valandų perneša į sveikų naujagimių skyrių, nes ji puikiai laikosi, kvėpuoja, refleksai geri. Gydytoja, priiminėjusi gimdymą, apžiūri placentą („kiaura, kaip skuduras“) ir išsiunčia tyrimui. Placentoje ir virkštelės kraujyje slepiasi didžioji paslaptis – atsakymas į klausimą, kodėl sveikos jaunos moters kūne nustojo augti vaikas. Naujagimių gydytoja atvira: „Nieko gero nesitikėkite. Hipotrofiški vaikai paprastai yra ligoniai, nes deguonies badas užblokuoja vienus ar kitus smegenų centrus. Turėsite problemų dėl centrinės nervų sistemos“.

Atmerktomis akimis laukiu ryto, kad kuo greičiau galėčiau sužinoti, kas mano vaikui. Šliaužiu į Nnaujagimių skyrių, ten laukia vedėja Nijolė Drazdienė. Ji mane apkabina, o tai nieko gero nežada. Po to ji, kaip mama, mane glostys, ramins ir guos daugybę kartų. Tapsime artimomis sielomis, mūsų keliai persipins ir po 18 metų, kai gimdysiu Marcelę. Gydytoja sako, kad teks ilgai laukti tyrimų atsakymų, o kol kas jie mano, kad mano dukrytei yra (tikriausiai) adrenogenitalinis sindromas. Kas tai? Gaunu knygelę apie ligą. Skaitau, lapai šlampa nuo ašarų. Tai hormonų sutrikimas, kai antinksčiai gamina per daug androgenų, moterys auga vyriškos, plaukuotos, nevaisingos. Esant šiam sindromui, gali neatitikti vaiko išorinė ir chromosominė lytis. Gal mes susilaukėme berniuko? Mano vaikutį apžiūrinėja delegacijos. Lovytėje prie mažylės kabo lapelis: „Ramoškienė, 1995-04-20, lytis mot.? “ Turiu suprasti, kad aš, Ramoškienė, pagimdžiau galbūt moteriškos lyties naujagimį. Lytį aiškinasi genetikai – atvažiuoja paimti kraujo ir tiria kariotipą (dėsto chromosomų X ir Y, o tai užtrunka). Pagaliau po savaitės ateina atsakymas – tai mergaitė, XX46. Žinią praneša vedėja, jau tapusi kasdienine mano lankytoja. Ji ateina tiesiog pasėdėti ant mano lovos, paglostyti rankos, nuvalyti ašarų.

Vyras kursuoja kelis kartus per dieną, vien dėl to, kad stipriai apkabintų, – laikykis, viskas bus gerai. Adrenogenitalinio sindromo įrodyti neįmanoma kitaip, kaip tik surinkus paros šlapimą. Kaip tai padaryti 2 kg sveriančiai naujagimei? Klijuojame maišiukus, tai beviltiška. Nutariama įvesti kateterį ir rinkti šlapimą visą parą. Su vyru šalia budime pakaitomis, abu renkame vardą – kai budi jis, pabraukia vardyne jam patikusius vardus, kai budžiu aš – pabraukiu, kokie patinka man. Sutampa vienintelis vardas – Jogilė, o jo reikšmė „gildyti širdį“. Taiklu, nes širdis visiškai sugniuždyta. Kasdien numetu po 1 kg (svarstyklės stovi prie naujagimių skyriaus). 10 dienų – 10 kg. Nebeatpažįstu savo veido veidrodyje, aš – šmėkla.

Po 4 dienų ateina atsakymas dėl adrenogenitalinio sindromo. Į kabinetą vedėja Drazdienė net įskrenda – ligos nėra! Kad verkiu aš, nieko nuostabaus, bet verkia ir vedėja. Euforija užvalgo visą skyrių, eina gydytojai, seselės, visi sveikina ir bučiuoja, gaunu dovanų kremo nuo iššutimų.

Mus išleidžia namo. Išvykstame palaimingame transe, nes manome, kad galų gale viskas baigėsi. Nors taip ir neturime atsakymo, kodėl vaikutis patyrė gilią hipotrofiją, taip pat nežinome, kas bus toliau, kaip ji vystysis, nes nuo 26 savaitės gyveno be maisto, svarbiausia – beveik be deguonies. Kas maitino tas mažytes smegenis? Mums liepia iškart prisistatyti neurologams ir laukti, ką atsakys placentos ir virkštelės kraujo tyrimas.

Vėl ligoninė ir tikroji diagnozė

Namie pabūname vos 4 dienas, dukrytei pakyla aukšta temperatūra, kviečiame greitąją ir štai – mes jau Santariškėse, Naujagimių skyriuje. Ilgam tampu šio skyriaus gyventoja. Tyrimai, antibiotikai, čia nieko naujo nepapasakosiu, tipiška ligoninės rutina ir diagnozė – šlapimo takų infekcija, nes, statant kateterį, pateko bakterija, klebsiella. Pavadinimas man įstringa, nes gražus, o bakterija – labai pikta. Antibiotikais mano dukrytę gydo tris savaites, nustoja augti svoris, vaikas viduriuoja, aš toliau balansuoju ties nervų krizės riba. Dienoraštyje parašau: „Dukrytei mėnuo. Ji nesišypso, nefiksuoja žvilgsnio, neatsisuka į garsą. Kas išaugs iš šio vaiko?“. Kiekvieną dieną atliekami tyrimai, visi jie prasti. Kai mus išleidžia namo, gaunu išrašą, kuris išmuša žemę iš po kojų: „Neurologinė encefalopatija, kurios požymiai – dirglumas, blaškymasis erdvėje. Atsilikęs vystymasis, padidėjęs galvospūdis“.

Paskutinę dieną gulint skyriuje gauname atsakymą iš virkštelės kraujo – mano dukrai įgimta citomegalija. Kol kas man tai nieko nesako, tačiau gydytojų vaiduose matau užuojautą. Primygtinai liepia tuoj pat kreiptis į neurologus.

Akivaizdu – auginate proto invalidą

Mes – „neurologinėje įskaitoje“, kas kelias savaites dukrytei iš galvos ima kraują, kad ištirtų citomegalo viruso antikūnų titrus. Ieškau informacijos apie ligą, jos labai nedaug. Tą virusą turime beveik visi, jis nekenkia, tačiau yra vienintelis pavojingas etapas gyvenime, kai juo nepatariama apsikrėsti – nėštumas. Virusas labiausiai plinta vaikų kolektyvuose. Pasak gydytojų, aš to viruso neturėjau, o užsikrėčiau nuo darželinukės dukros būdama nėščia, matyt, tai įvyko nėštumo viduryje.

Virusas neleidžia daugintis ląstelėms, „suėda“ placentą, sutrikdo vaisiaus vystymąsi. Lankomės poliklinikoje, apylinkės gydytojas, vyras, nėra toks lipšnus mums, kaip prieš tai aprašyti nuostabūs medikai, jis į klausimą „kas mūsų laukia?“ atsako tiesiai šviesiai: „Jūs auginate proto invalidą, vaikas nesivystys, gerai, jei išmoks vaikščioti. Sakau tai užtikrintai, nes jūs nematėte vaikų, sergančių įgimta citomegalija, o aš mačiau“. Tada dar neturiu kieto stuburo, nesuprantu, kad galiu trenkti durimis ir užsirašyti pas kitą gydytoją. Labai pykstu, net nirštu ant to tiesmuko mediko, bet nuolankiai toliau vaikštau pas jį. Neurologas toliau skiria kalnus vaistų (diakarbą, fenobarbitalį), matyt, dabar tokie net nebegaminami…

Namie atsiranda knyga „Pirmosios 365 dienos, kūdikio vystymasis“, mus užvaldo jos didenybė RAIDA. Tai ašarų pakalnė, nes dukrytė nieko nedaro pagal savo amžių. Raumenų tonusas žemas, akių viršus baltakiuoja (Grefė simptomas), miega stipriai atlošusi galvą, o tai rodo, kad padidėjęs galvospūdis. Su vyru kaip riešutus triauškiame terminus, vaistų pavadinimus ir raidos reikalavimus.

joga

2016 metai. Jogilė – sportiška, sveikata trykštanti studentė

Kokia istorijos pabaiga?

Kas toliau? Citomegalo antikūnų vis mažiau, vaikutis pagaliau nusišypso, akimis nuseka barškutį, samdome masažistę ir sutvirtėja raumenys, mažytė mergytė kabinasi ir vejasi kitus vaikus. Neurologas nebeskiria vaistų, kortelėje užrašo „vystosi normaliai“ ir liepia ateiti ne po savaitės, o po mėnesio. Prasideda naujas gyvenimas, kai mes vėl šypsomės.

Už mėnesio mano mergytei 21 metai. Ji studijuoja dailės akademijos, yra apdovanota grožiu, begale talentų, nestandartiniu mąstymu. Jos istorija mums buvo didžioji gyvenimo pamoka, kad vaikų pasiekimai – ne žiurkių lenktynės, o vaiko raida ir intelektas – ne tėvų veidrodis. Ilgus mėnesius tikinami, kad auginame proto invalidą, mes išmokome džiaugtis mažais vaiko laimėjimais ir nieko iš jo nereikalauti.

Net išlementas eilėraštis darželyje mums buvo stebuklas, dėl kurio apsiašarodavome. Nuostabu, kad mes, būdami tokie jauni – 25 ir 27 metų – supratome, kad svarbiausia auginti mylimą ir laimingą vaiką, o ne tobulą individą, kuris nešvepluoja, nežvairuoja ir mokosi geriausiai klasėje.

Trečiasis susidūrimas su raida

Užvaldyti šios hipiškos dvasios, mes pasitikome pagrandukę Marcelę. Ar patikėsite, kad ją augindami nė karto neatsivertėme jokių raidos normatyvų? Kartą atėjusi draugė nustebo, kad Marcelė jau vartosi, tačiau aš nesupratau, kas čia tokio. Matau, kad auga sveikas ir laimingas vaikas, o jei ką nors daro per vėlai ar per anksti – tai tik dulkės.

marcė

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kokia 2 metų ir 8 mėnesių Marcelės raida, spręskite patys:

Dukrytė jau skaičiuoja iki 12, bet užmiega tik su čiulptuku.

Pažįsta pagrindines spalvas ir daug atspalvių, tačiau vis dar geria iš buteliuko.

Greitai sudėlioja negudrią dėlionę, bet labai sunkiai dėlioja mintis, kai reikia papasakoti, ką veikė per dieną.

Moka kelis eilėraštukus, bet vartant knygutes nesugeba išklausyti istorijos, o mieliau vardina, kas parodyta piešinėliuose.

Matydami savo vaiko netobulumą, esame visiškai ramūs, ir Jums linkime tos ramybės. Pasaulis būtų siaubingai šaltas ir nejaukus, jei jame gyventų tik tobuli, raidos viršūnes pasiekę žmonės.

Štai toks mano pasakojimas apie raidą, kuri auginant vieną vaiką kėlė euforiją, auginant kitą – neviltį, o auginant trečią – palaimingą ramybę…

Iki susitikimo kitą mėnesį.

Mama Neila

„Mamos žurnalas“

Akimirkos iš 2 metų 8 mėnesių fotosesijos:

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 + penki =