Mažos krūtys – pieno upės

Jūrates Čiakienės1

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Žindyti jau baigiau, bet turiu ką papasakoti kitoms mamytėms, kurias kankina abejonės – ar gimus kūdikiui jos turės pieno.

Mano istorija sulaužė mitus, kad:

mažose krūtyse pieno gali nebūti,

pirmą maitinus trumpai su antru pasikartos tas pats,

kūdikis paragavęs buteliuko nebeims krūties.

Prieš 10 metų pagimdžiau dukrelę. Buvo viskas nauja, nepatirta, klausiau gydytojų, varčiau tarybines knygas jaunoms šeimoms ir mokiausi maitinti.

Visi kaip susitarę patarinėjo pieną nutraukti ir girdyti iš buteliuko. Taip ir dariau. Maitinau mėnesį. Mano krūtys mažos, atrodė, natūralu, kad ir pieno mažai.

Besilaukdama antrojo daug perskaičiau apie žindymą. Visuose straipsniuose brėžte pabrėžiama, kad kiekviena mama gali išmaitinti savo kūdikį nepriklausomai nuo krūtų dydžio.

Nusprendžiau tvirtai – nors mano krūtys mažos, maitinsiu bent pusę metų. Tačiau likimas papokštavo – 33 nėštumo savaitę pagimdžiau labai mažutę dukrytę (45 cm ir 2200 g). Dukrelė atsidūrė inkubatoriuje, o aš – palatoje su likimo draugėmis. Man buvo paaiškinta, kad vaikučiai maitinami kas 3 valandas ir vos pasirodžius pirmiesiems priešpienio lašams turiu juos nusitraukti ir nešti dukrytei. Nors norėjau maitinti pati, pasirinkimo nebuvo.

Trečią dieną po gimdymo įstojau į „melžėjų“ gretas. Sekėsi sunkiai. Ilgiau čia esančios moterys per 10 minučių nutraukdavo po stiklinę pieno iš vienos krūties, o aš iš abiejų vos vos galėdavau išspausti 10 ml. Ašarų šalia stiklinės prikapsėdavo daugiau nei pieno. Kasdien dukrai reikėjo vis daugiau pieno, teko pienuko skolintis iš kitų mamų. Negalėjau suprasti, kodėl man trūksta pieno, juk valgiau gerai, išsimiegodavau pakankamai.

Pieno atsirado tik tada, kai viena palatos kaimynė (jai ir dabar jaučius šilčiausius jausmus) apsiėmė išmasažuoti man krūtis. Prieš porą dienų jai tą patį buvo padariusi draugė. Negaliu sakyti, kad pienas fontanais tryško, bet dukrai užteko, o kartais ir likdavo. Po 10 dienų mergytę išėmė iš inkubatoriaus ir mus išvežė į Santariškių kliniką sustiprėti.

Teoriškai jau galėjau maitinti pati. O praktiškai dukrytei neužtekdavo jėgų traukti mano pieno. Tačiau aš prieš kiekvieną maitinimą dėjau prie krūties, o po to pavalgydavo iš buteliuko. Dukra stiprėjo, žįsdavo su vis didesne jėga, todėl baigiantis pirmajam mėnesiui buteliuko atsisakėme.

Gydytojai nebegalėjo kontroliuoti, kiek suvalgė mano vaikas, todėl prieš ir po maitinimo ją sverdavau. Nors svoris augo kiek lėtokai, bet jaučiausi pranašesnė už kitas ten gulinčias mamas. Juk mano vienintelė dukrelė mokėjo žįsti iš krūties.

Pirmojo mėnesio sukakties proga grįžome namo, pavadinome dukrą Urte. Be didelių maitinimo problemų praleidome ir antrą mėnesį. Prasidėjus trečiajam, Urtė tapo labai nerami, jaučiau, kad jai per mažai pieno, nes nesulaukdavo kito maitinimo. Neišnešiotam kūdikiui žįsti sunkiau, todėl dukra neištuštindavo krūties iki galo. Nusprendžiau po kiekvieno maitinimo nusitraukti likutį, kad tik daugiau gamintųsi. Dienos virto košmaru: maitinimas, nusitraukinėjimas, vėl maitinimas.

O vaiko poreikiai vis tiek nepatenkinti. Vakarais jai užeidavo tiesiog valgymo priepuolis, o man, atvirkščiai, pieno po tokios ,,darbo” dienos būdavo mažiau. Klausimas: Ar užteks pieno? mane kankino ir varė iš proto Neišlaikiusi įtampos nusipirkau mišinio. Juo primaitindavau po maitinimo krūtimi.

Taip atgavau dvasios ramybę, nebekankino abejonės, ar vaikas alkanas.

Palaima tęsėsi neilgai. Prasidėjo tikra kova. Kiek patraukusi iš krūties dukra imdavo verkti, atsisakydavo valgyti. Nenusileidau. Kuo ilgiau neduodavau buteliuko. Atrodė, neištversiu, draugės patarė baigti žaisti ir pereiti vien prie mišinio. Pradėjau dvejoti, bet žindymo pabaigą nukeldavau vis kitai dienai.

Dienos bėgo, praėjo ir krizė. Urtei sukako 3 mėnesiai. Ji nebesikėlė naktį, o aš vis daugiau pailsėdavau. Dukra ramiai pavalgydavo ir tik maitinimo pabaigoje paragaudavo mišinio. Prie krūties dėjau kas 3 valandas, svoris augo labai sparčiai. Vadinasi, mano pieno daugėjo. Po maitinimo pieno jau nebenusitraukinėjau.

Ramiai išmaitinau iki 6 mėnesių, sulaukėme pavasario, pirmojo dantuko ir pirmosios košės. Pienas baigėsi man susirgus sunkia angina. Labai liūdėjau, dar vis bandydavau nutraukti po 10-20 ml „vitaminų“. Štai ir visa istorija. Jei neturite pakankamai pieno, dėkite vaikutį prie krūties kuo dažniau, jo tikrai atsiras.

Mama Leta iš Elektrėnų

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − 5 =