Mažylis kalbasi su… daiktais

kalbasi su daiktais

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Vakar vaikas barė savo batukus, šiandien seka pasaką kėdutei…

„Mano dukrelė aną dieną pasakė, kad jos kelnytėms skauda ir parodė nubrozdintą keliuką bei skylę kelnytėse. Paguodžiau, nuraminau ir pasakiau, kad kai patepsiu vaistukais, keliuko nebeskaudės. Pasilenkusi virš kelių Julija savo ruožtu ėmė guosti kelnytes: „Mama tave tuoj susiūs“, – šypsodamasi pasakoja mergaitės mama.

***

Mažas vaikas neskiria, kur tikrovė, o kur fantazijos. Jis gyvena tarsi pasakų pasaulyje, kur viskas gyva ir visi kalba. Mažylis įsitikinęs, kad ir gyvūnėliai ir daiktai jaučia tą patį, ką ir jis, tad kalba su jais su jam būdinga logika.

***

Jei vaikutis kalbasi su kepuryte, vadinasi, jis apdovanotas puikia vaizduote. Jis gerai jaučiasi pasaulyje, žvelgdamas į jį per stebuklingą stiklą, kaip Mažasis princas, kalbinęs savo rožę, ar Alisa Stebuklų šalyje, atstūmusi popierinius kareivėlius.

Beje, ir mes, suaugusieji, puikiai suvokiantys, kur realybė, o kur fantazija, kartais jai pasiduodame. Kuris iš mūsų nėra aprėkęs sugedusio automobilio ar staiga sustojusios skalbimo mašinos: „Na, maldauju, nepradėk vėl!“, „Ne, tu šitaip nepadarysi!“, „Nagi, užsivesk, prašau!“

„Kai buvau mažas, daug žaisdavau virtuvėje ir dažnai išmėtydavau savo žaisliukus. Kartais ilgiausiai ieškodavau kurio nors žaislo nežinodamas, kad mano močiutė jį paėmė ir kažkur padėjo. Šaunioji moteriškė, užuot paėmusi žaislą ir man jį atidavusi, suvaidindavo spektaklį, kuris iki šiol mano atminty išliko kaip vienintelis vaikystės stebuklas, kurį man teko išgyventi. Močiutė išsitraukdavo iš spintos seną, juodą katilą, kurį vadindavo stebuklingu. Tada ji jo paklausdavo, kur mano ieškomas žaislas. Pridėjusi katilą prie ausies močiutė „laukdavo“ atsakymo, paskui tiesiai eidavo prie tos vietos, kur paslėptas žaislas. Močiutė sakydavo: ,,Mano stebuklingasis katilas pasakė, kad tavo žaisliukas yra ten“. Aš nieko nelaukęs puldavau ir visada rasdavau „pasimetėlį“. Mano džiaugsmui nebūdavo ribų ir nežinau, kas džiugindavo labiau – močiutė, turinti tokį nuostabų puodą, nuostabusis puodas ar tas laukimas ir atradimas…“ – pasakoja Tomas, jau pats auginantis vaikus.

Jaunesniam nei 6 metų vaikui labai svarbu gyventi pasaulyje, kuriame realybė ir vaizduotė visiškai persipynusios, o magiškos mintys nustelbia kasdienybę. Dėl šių virtualių dialogų vaikas bando spręsti savo problemas. Ar gali būti paklusnesnių ir nuoširdesnių pašnekovų už kojinytes, lėlytę ar pliušinį kiškutį? Jiems galima sakyti, kas šauna į galvą, jie ir ,,atsako” taip, kaip tuo metu nori vaikas! Viskas vyksta taip, lyg vaikas kalbėtų su savimi, arba lyg kalbėtų dvi skirtingos vaiko pusės.

Tokie „spektakliukai“ neramina 3 metų Kamilės mamą: „Kamilei sunku susitaikyti, kad mūsų šeimoje yra dar vienas mažylis – neseniai mums gimė kita dukrytė Ingrida. Bet Kamilė nedrįsta apie tai kalbėtis, rodos, ji rado būdą savo vidinį nerimą palengvinti: mergaitė rėkauja į šiukšlių vamzdį! Aš buvau pritrenkta vieną dieną tai pamačiusi. Mergaitė pasakė, kad vamzdžio dangtis atsidarė, norėdamas nusinešti sesytę. Nesunku suprasti slaptą Kamilės troškimą…“

Vaiko monologai be galo naudingi. Daiktas ar gyvūnėlis, kurį vaikas pasirenka pašnekovu, vaiką atpalaiduoja, sumažina jaučiamą įtampą.

Regina mielai prisimena, kaip ji vaikystėje draugaudavo su… mamos samtuku. „Samtukas buvo sukrypęs, mama juo visiškai nesinaudojo, tad aš jį „prisijaukinau“. Aš samtuką rengdavau, sekdavau jam pasakas, papasakodavau ir visus savo rūpestėlius bei džiaugsmus“.

Daiktus, kuriuos vaikai pasirenka savo bėdoms ir džiaugsmams išpasakoti, žymusis anglų psichoanalitikas Donaldas Vainikotas (Donald W.Winnicot) vadina „daiktais tarpininkais“. Neišsenkančią kantrybę turintys mažylio monologų klausytojai – daiktai padeda vaikui suprasti, kad gyvenime yra ir juodo, ir balto, ir skausmo ir džiaugsmo… „Ką darytum tu, jei visi tavo grupės vaikai būtų pakviesti į Dianos gimtadienį, o tu būtum pamirštas?“ – liūdnai klausia 4 metukų Ugnė minkšto, malonaus svetainės fotelio…

Tačiau niekas nedraudžia ir mums susirasti tarpininką. Angelė jau ne kartą pasinaudojo šia gudrybe: „Mano 3 metukų sūnelis kalbasi su mūsų magnetofonu. Jis jam pasakoja įvairiausias istorijas balsu, kuris labai primena jo auklėtojos kalbėjimo būdą. Kai sūnus supyksta ant magnetofono, jam suduoda arba „konfiskuoja“ jo kasetes! Tačiau magnetofonas – patikimiausias mano sąjungininkas. Kai Benjaminas atsisako praustis arba rengtis, aš nebesinervinu, o kreipiuosi į magnetofoną: „Matai, Benjaminas šiandien prastai nusiteikęs, aš jo niekaip nepralinksminu, bet jaučiu, kad tau tai pavyktų“ ir imu ką nors kalbėti storu balsu už magnetofoną. Mažylio juokas garantuotas!

Tokiu būdu mes galime įsitraukti į žaidimą nedrumsdami vaiko fantazijų pasaulio. Kai vaikui iškyla bendravimo sunkumų, tuo pačiu metodu naudojasi ir psichologai. Ši technika visada padeda vaikų liežuvėliams atsirišti.

„Mūsų Dariukas niekada nepasakoja, kaip jam sekasi, kaip praėjo diena. Grįžęs iš darželio jis tiesiai eina prie savo lovytės, apsikabina pagalvėlę ir viską išpasakoja jai. Psichologai mums net patarė nesikišti į tokį asmeninį jo pasaulėlį, nes jei jis pamato, kad mes girdime, ką jis sako pagalvėlei, iš karto nutyla ir užsisklendžia savyje“.

Tėvai turi gerbti mažylio pasirinkimą kalbėtis akis į akį su pasirinktu pašnekovu. Fantazuodamas garsiai vaikas atveria intymiausią ir brangiausią savo išgyvenimų dalelę. Tą vaiko atvirumą reikia labai branginti.

Pamažu vaizduotė ir realybė vaikui bręstant atsiskirs, ateis metas, kai magija jo niekuo nebestebins, ją pakeis logika ir sąmoningumas. Tada vaikas bus pasiruošęs žengti į didžiąją gyvenimo mokyklą…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = keturi