Nešiojami vaikai yra aukštesnio IQ

Lepinimas

Rositos Patūpaitės nuotr.

Žmogus nevalgęs gali išgyventi iki 40 dienų, negėręs – aštuonias paras. Kiek laiko išgyventume nepatirdami emocinio kontakto su kitu asmeniu, nustatyti sudėtinga, tačiau akivaizdu, kad nepatenkinus šio poreikio tikrai kenčia ir kūnas, ir siela.

Žmogaus psichikos tyrėjai sako: meilės, aistros, emocinio kontakto poreikio neįmanoma patenkinti iki galo. Šių dalykų niekada nebus gana – esame kaip stebuklingi ąsočiai: kiek pilsi, tiek tilps. Žmogaus poreikiai, jų tenkinimas – visą gyvenimą trunkanti veikla.

Švelnumas gyvybiškai svarbiau nei sterilumas

Kūdikis, patirdamas besąlygišką motinos meilę („mane myli už tai, kad esu“), jos globą, jaučiasi vertingas, gerbiamas, tada jis drąsiau žvelgia į pasaulį, o paaugęs lengviau užmegs santykius su žmonėmis.

1935m. R.A.Spitzas ir K.M.Wolfas atliko tyrimą dvejose JAV kūdikių priežiūros įstaigose, kuriose maitinimas ir priežiūra buvo vienodai geri.

Įstaigoje A vaikai buvo atskirti nuo mamų, perkelti į atskiras loveles, prižiūrėtojai tekdavo po 7 vaikus, tad didžiąją dienos dalį su kūdikiu niekas nebendraudavo. Įstaigoje B kūdikius prižiūrėjo, maitino jų motinos. Rezultatas sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje A, kurioje vaikams trūko bendravimo su žmonėmis, mirė 37 proc. kūdikių, o kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Kaip matome, užuomina apie emocinio kontakto ir mirties santykį nėra iš piršto laužtas prasimanymas, skirtas pritraukti dėmesį.

JAV psichologo H.M.Skeelso stebėjimai verčia susimąstyti ir apie kitą faktą. Kūdikių namuose trūko vietos, tad grupę vaikų, kurie buvo protiškai atsilikę, perkėlė į turinčiųjų psichinę negalią pensioną. Čia vyresnės mergaitės gavo savo globon po kūdikį, kurį turėjo nuolat prižiūrėti, maitinti, nešioti. Po 4 metų patikrinus vaikų intelekto koeficientą (IQ), paaiškėjo, kad jis pakilo 32 balais, kai pradinėje įstaigoje likusių protiškai sveikų vaikų IQ sumažėjo 21 balu. Patyrinėjus abiejų grupių vaikų likimus per 21 m., pasirodė, jog vaikystėje nuolatinį emocinį kontaktą patyrusieji buvo pilnaverčiai visuomenės nariai, dauguma baigė vidurinę mokyklą, trečdalis – koledžą, o pradinės protiškai sveikų vaikų grupės narių gyvenimas nesusiklostė: mokykloje daugelis jų mokėsi itin prastai, gyveno iš valstybės pašalpos, atsidūrė kalėjime, sirgo alkoholizmu ar turėjo kitų sudėtingų psichologinių problemų. Akivaizdu, jog emocinio kontakto kūdikystėje ir vaikystėje trūkumas turėjo įtakos visam gyvenimui.

Kodėl nepaliekame savo skriaudikų

Prisirišimo, meilės poreikis itin didelis. Jei jį suvoktume ir pripažintume, mūsų poelgiai ir gyvenimas mums patiems taptų daug aiškesni.

Amerikiečių psichologas Harry Harlow atliko eksperimentą su beždžionių kūdikiais: juos atskyrė nuo motinos, o narve buvo įrengtas mamos pakaitalas – lėlė iš audinio su įtaisyta lempa viduje (kuri šildė) ir su pieno buteliuku maitinti. Beždžionėlės prisirišdavo prie tokios „mamos“, nuolat prie jos glaudėsi. Kartais „mama“ elgdavosi žiauriai – staiga pradėdavo kaišioti aštrius virbus jais sužeisdama ar pūsti stiprią šalto oro srovę, kuri nublokšdavo beždžionėles į narvo kampus. Tačiau vos „mamai“ nurimus, beždžioniukai tarsi viską pamiršę eidavo prie jos ir apsikabindavo. Buvo nustatyta, kad kuo labiau jie buvo skriaudžiami, tuo bejėgiškesni jausdavosi ir tuo labiau jiems reikėdavo motinos. Žmogaus elgesys atitinka tokį pat modelį – prisirišimas daug svarbiau nei tai, kad palaikai santykius su tikru skriaudiku. Nutraukti tokį ryšį – sunku. Jis rodo meilės (greičiausiai iš vaikystės laikų) badą, baimę prarasti artumą, nors iš šono žvelgiant situacija gali atrodyti nesuvokiama ar net absurdiška.

Meilę rodome liesdami

Kalbėdami apie meilę, emocinį kontaktą su kūdikiu, turime galvoje ne tik jausmus, žodžius, bet ir prisilietimus! 20 amžiaus pirmoje pusėje, kai gydytojai buvo susirūpinę dideliu kūdikių mirtingumu globos įstaigose, vienas iš rūpestingų gydytojų vietoje užrašo „Dukart su muilu nusiplaukite rankas prieš eidami į šią vietą“, pakabino kitą šūkį „Nevaikščiokite po palatą nepaėmęs bent vieno vaiko ant rankų“.

Gaila, kad dauguma Lietuvos gyventojų užauginti vadovaujantis pamokymu „Neimkite vaiko per daug ant rankų – kad nepriprastų, nes paskui turėsite vargo“.

Amerikietė Jean Liedloff Pietų Amerikos džiunglėse stebėjo vienos genties indėnus, kurių vaikai auga be verksmo. Kodėl? Tai lemia glaudus fizinis ir emocinis kontaktas – juos nuolat specialioje nešynėje nešioja motina (vėliau – vyresnis vaikas), jie netgi miega vienoje lovoje su tėvais (patys ją palieka apie antrus gyvenimo metus).

1975 m. J.Liedloff savo tyrinėjimus paskelbė knygoje „Tęstinumo koncepcija“. Tai sujudino visą civilizuotą pasaulį, supurtė vaiko auginimo taisykles. Nuolatinis fizinis kontaktas leidžia geriau suprasti vaiko poreikius, iškart į juos reaguoti. Lietuvoje ši informacija pasirodė daug vėliau, tačiau ir mūsų šalyje progresyviai mąstančios mamos aktyviai propaguoja „slingą“ – specialiąją nešynę kūdikiams ir vaikams.

Žinokite, kad kuo dažniau apkabinti, priglausti, paimti už rankos vaiką bus tik į sveikatą, o kūdikius tebeauginantys tėvai tegul nevengia kuo dažniau juos laikyti ant rankų – taip mažasis žmogus patirs jūsų meilę ir rūpestį. To reikia mums visiems.

Kažkodėl mes vis pamirštame, kad ir pozityvios, ir negatyvios emocijos daro tiesioginę įtaką mūsų kūnui. Įrodyta, kad emocija – tai ne tik psichinis išgyvenimas. Ją sudaro trys komponentai: psichinis, raumeninis ir somatinis (vidaus organų). Šiuolaikinio civilizuoto žmogaus problema ta, kad jis, slopindamas negatyvias emocijas, pvz., pyktį, sugebės užgniaužti barnių žodžius, tačiau emocija toliau reikšis kitais dviem lygiais (raumeniniu ir somatiniu). Raumenys įsitemps, signalizuodami sąmonei, jog vyksta gynyba arba puolimas, o sąmonė suras paaiškinimą, koks pavojus kilo, pasitelkdama kokią baimę, nerimą. Tai dar labiau skatins raumenų įtampą. Ratas užsidaro ir kartojasi, o neigiamos pasekmės mūsų sveikatai vis didėja.

Kaip nutraukti tokį užburtą ciklą? Reikėtų įsisąmoninti vykstantį procesą, tada įvertinti, ar tikrai pagrįstas nerimas arba pyktis. Pripažinus savo emocinę būseną, įmanoma su ja susitvarkyti. Geriausia būtų kuo dažniau patirti pozityvias emocijas. Kaip padaryti, kad gyvenime būtų daugiau pozityvių emocijų, ir kaip negatyvias emocijas pakeisti į pozityvias? Paslaptis paprasta – keiskite požiūrį į esančią situaciją.

Kodėl vengiame mylėti?

„Kuo sudėtingesni buvo mūsų santykiai vaikystėje, tuo labiau esame linkę baimintis intymumo“, – teigia psichoterapeutai. Sukurta net baimės mylėti teorija, apimanti įvairias baimės rūšis: baimę būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimę išgyventi gėdą, baimę būti atstumtam ir paliktam, baimę būti nemylimam ir skriaudžiamam. Šis baimių penketukas, jei jį suvoksime ir įsisąmoninsime, paaiškins artimo kontakto su kitais žmonėmis vengimo priežastis.

Analizuojant statistiką galima suvokti viena – tarpusavio santykių kokybė (myliu ir nemyliu, draugauju ir nedraugauju) tiesiogiai veikia mūsų fizinę ir emocinę sveikatą. Tai galioja įvairiausiems santykiams: vyro ir žmonos, vaikų ir tėvų, draugo ir draugės. Matydami emocinio kontakto svarbą, turėtume prisiminti, kad esame ne tik tie, kurie ima, bet ir tie, kurie duoda.

„Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas pasaulio paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“, – skelbė šv. Paulius. Ar prisimename tai? Taip prieš du tūkstančius metų buvo patvirtinta tokia žmogaus gyvenimo esmė – mylėkite!

Romualdas Šemeta, akušeris ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel.: 8*687 64 757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du + 9 =