Kodėl kūdikiai miegodami kartais atsimerkia

miegas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Kai kalbame apie tik gimusį kūdikėlį, dažniausiai jo tėvelių klausiame dviejų dalykų: ar gerai valgo ir ar ramiai miega. Taip yra dėl to, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis mažylis tik tai ir daro: valgo ir miega, na tarp šių veiksmų dar gali būti daugiau ar mažiau verkimo ir prašymo kuo nors padėti, pavyzdžiui, duoti valgyti ar padėti… užmigti. Tad visiškai suprantama, kad miegas yra vienas iš svarbiausių mažylio užsiėmimų.

Miego reikšmė

Miegas apibrėžiamas kaip laikina (grįžtamoji) būsena, kurios metu susilpnėja reakcija į aplinką ir sąveika su aplinka. Miego reikšmė iki galo dar nėra nustatyta, tačiau žinoma, kad miego metu vyksta labai svarbūs procesai: viena vertus, miegant ilsisi ir atsistato tiek protas, tiek kūnas, kita vertus, miego metu smegenys intensyviai dirba, ir šį darbą galima nustatyti iš smegenyse susidarančių impulsų fiksavimo – vadinamosios elektroencefalografijos (EEG) būdu. Įvairių miego fazių metu fiksuojamos skirtingos bangos, kurios atspindi skirtingą smegenų aktyvumą. Būna epizodų, kai miegant smegenys dirba aktyviau nei būdraujant (tai yra nemiegant).

Kūdikiai ir vaikai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia miegodami – iš to galime spręsti, kad miegas yra gyvybiškai svarbus augančioms smegenims ir kūnui. Sulaukę 2 metų, dauguma vaikų yra praleidę daugiau laiko miegodami nei būdraudami, o apskritai per visą savo vaikystę vaikai 40 procentų laiko pramiega.

Iš įvairių mokslinių tyrimų pastebėta, kad miegas turi daug įtakos normalioms organizmo funkcijoms ir imunitetui palaikyti. Manoma, kad miegas turi reikšmės organizmo audinių augimui ir gijimui, mokymuisi ir atminčiai, centrinės nervų sistemos atsistatymui. Nepakankamas miego kiekis ar prastas miegas sutrikdo gebėjimą sutelkti dėmesį, pablogina pažintines, elgesio ir emocijų funkcijas. Prisiminkime, kaip jaučiamės, jei po neramios nakties, pavyzdžiui, sergant vaikui, tenka eiti dirbti.

Kai kuriems žmonėms neišsimiegojus tampa sunku net vairuoti automobilį, nes nukenčia dėmesys, sulėtėja reakcija, pradeda erzinti trukdantys vairuotojai, o ką kalbėti apie darbą, kuriame reikia dirbti kruopščiai ir atidžiai visą darbo dieną! Trūkstant miego, sunku išlaikyti kantrybę, ramybę, priimti svarbius sprendimus, dažnai dėl miego stokos sutrinka atmintis –greitai viską užmirštame.

Ar kūdikiai sapnuoja

Manoma, kad kūdikiai ir kalbėti nemokantys vaikai dar nesuvokia sapnų ir jų nepriima taip, kaip mes. Kaip tai paaiškinti? Teigiama, kad sapnuose smegenys mums pateikia daug simbolių iš mūsų dienos gyvenimo: to, ką pamatėme, pagalvojome, pajutome, kalbėjome, ko norėjome, bet negalėjome gauti, ką turėjome nuslėpti nuo aplinkinių – žodžiu, visos mūsų intensyvios psichikos veiklos. Ir kūdikiai, ir vaikai, be abejo, irgi psichikoje gyvena labai intensyvų gyvenimą, tačiau, kol nemoka kalbėti, jie dažnai savo potyrius suvokia kaip vienokius ar kitokius jausmus, būsenas, bet nežino, kaip juos pavadinti, kuo jie tarpusavyje panašūs (pavyzdžiui, liūdesys negavus norimo saldainio ar liūdesys dėl tėčio išėjimo į darbą gali būti suvokiami kaip visai skirtingi jausmai, nors išgyvenamas liūdesys abiem atvejais būtų labai panašus). Tik mokantis kalbos sužinoma, kad tuo pačiu žodžiu gali būti pavadinti keli daiktai, veiksmai ar jausmai – mokomasi savo patyrimus pavadinti tam tikru simbolišku žodžiu. Tada smegenys jau gali pateikti vaikui perdirbtą dienos patyrimą tam tikrais vaizdais – simboliais.

Taigi dar neįvaldžiusių kalbos vaikų sapnai daugiau primintų atskirus jausmus ar būsenas, ne kokį nors siužetą, kaip tai būna suaugusiems žmonėms. Žinoma, tie patys jausmai ar būsenos gali būti malonūs arba nemalonūs, būtent todėl vaikai gali prabusti verkdami, ir iš vaiko reakcijos galime nujausti, kad jis per miegus išgyveno kažką nemalonaus…

O grįžtant prie sapnų reikšmės, apie ją daugiausiai kalba psichologai, ypač psichoanalitinės krypties, teigdami, kad sapnai atskleidžia pačius giliausius, asmeniškiausius mūsų išgyvenimus. Psichoanalizės pradininkas Z. Froidas yra pasakęs, kad sapnai – tai karališkas kelias į pasąmonę. Iš tiesų sapnai gali pasakyti labai daug, tik ne taip paprasta juos pačiam suprasti, nes žmogaus psichikai būdinga patirtus išgyvenimus perdirbti, iškreipti ir pateikti labai tolimus nuo to, ką patyrėme dienos metu („dienos metas“ nebūtinai reiškia praėjusios dienos, tai gali apimti ir savaitės, mėnesio ar kito laikotarpio įspūdžius, kurie netikėtai gali iškilti būtent dabar).

Sapnai gali būti puiki medžiaga pamąstyti, ką mums nori pasakyti mūsų pačių psichika, arba tai aptarti su psichologu, jei pas jį lankomės: galbūt laikas pailsėti nuo darbų, gal kaip tik – metas imtis įgyvendinti savo kur nors užkaboryje seniai tūnančias idėjas, nes jos pradėjo neduoti ramybės net miegant; per sapnus gali tapti aiškiau, kokie žmonės mus itin erzina, o kokie mums labai rūpi. Trumpai tariant, sapnai gali daug ką pasufleruoti, jei tik mokėtume įskaityti jų perduodamą žinią…

Vaikų miego ypatumai

Kalbėti apie miego fiziologiją nuobodoka, tad pereikime prie to, kuo gi vis dėlto skiriasi kūdikių, didesnių vaikų ir suaugusiųjų miegas, ir kuo tai gali būti svarbu praktiškai.

Jau trumpai aptarėme, kad gimusio mažylio cirkadiniai ritmai dar nėra susidarę, todėl jis gali panašiai miegoti tiek naktį, tiek ir dieną, miego ir būdravimo ciklai yra labai nereguliarūs. Tad visiškai normalu, jei naujagimis susipainioja tarp dienos ir nakties ir dažniau prabunda naktį, o ne dieną: tai susiję su jo nebrandžiais miego reguliavimo ciklais.

2–3 mėnesių kūdikiai palaipsniui pradeda daugiau reaguoti į tokius aplinkos pasikeitimus, kaip šviesos ir tamsos ciklas, kuris suderina jų miego ir būdravimo ritmą. Taip pat miego–būdravimo ritmui turi įtakos maitinimų laikas ir naktinio migdymo ritualai: ne veltui patariama su naktį prabudusiu mažyliu mažiau žaisti ir kalbinti, nei tai darytume dieną, o daugiau stengtis tyliai nuraminti – ilgainiui tai padeda kūdikėliui suprasti, kuo naktis skiriasi nuo dienos.

Naujagimių ir kūdikių miego struktūra skiriasi nuo suaugusiųjų miego. Mes, suaugusieji, užmigę pasineriame į lėtojo miego fazę, po 1,5 valandos miegas pereina į aktyviojo miego fazę – sapnuojame, judame, apsiverčiame, nusiklojame ir užsiklojame, prireikus nueiname į tualetą, o tuomet vėl pasineriame į gilųjį miegą. Tokie lėtojo ir aktyviojo miego ciklai, trunkantys apie porą valandų, keičia vienas kitą per visą naktį, iš viso per naktį susidaro apie 6 valandas giliojo miego ir 2 valandos – aktyviojo.

Kūdikiai praleidžia vienodai laiko lėtojo ir aktyviojo miego fazėse, o jų miego ciklo trukmė sudaro maždaug 50–60 min. Miegas prasideda nuo aktyviojo miego fazės, ir kiekvienas miego periodas trunka tik vieną ar du miego ciklus – tai yra miego periodai yra trumpesni ir dažnesni nei vyresnių vaikų bei suaugusiųjų. Kad būtų aiškiau, įsivaizduokime, kad migdome mažą kūdikėlį, kuris jau labai nori miego, užsimerkia ir ima snausti, tačiau jo vokai dar virpčioja, kvėpavimas nereguliarus, rankytės ir kojytės – sulenktos, veide galime pamatyti šypseną ar kitokias greitas grimasas, net lūpomis daromus čiulpimo judesius. Tokia fazė pirmaisiais gyvenimo mėnesiais trunka apie 20 min. Jei šioje fazėje mažylį nunešime ir paguldysime į lovelę, jis atsibus, nes dar nėra giliai įmigęs. Tik tuomet, kai iš veido išnyksta grimasos ir šypsenos, kvėpavimas tampa lygus ir reguliarus, raumenys visiškai atsipalaiduoja, galūnės tampa nebeįtemptos – tada vaikelis paguldytas ir toliau miegos, nes yra pasiekęs giliojo miego fazę.

Vėlesniais mėnesiais kūdikiai gilųjį miegą pasiekia greičiau – aktyviojo miego fazė sutrumpėja. Sulaukus maždaug 6 mėnesių, aktyvusis miegas sudaro apie 30 proc. viso miego, ir miego ciklai prasideda nuo aktyviojo miego – kaip ir suaugusiesiems.

3 metų vaikų miego ciklas užtrunka apie 60 min. ir laipsniškai vis ilgėja, kol pasiekia suaugusiesiems būdingą 90 min. laiką, sulaukus 5 metų.

Miego ritmai

Kalbant apie vaikų miegą, neišvengiamai teks aptarti ir miego tipus bei miego–būdravimo ciklą. Skamba galbūt labai fiziologiškai, tačiau būtent dėl šių miego sudedamųjų dalių ir miego reguliacijos ypatumų skiriasi suaugusiųjų ir mažų vaikų, ypač naujagimių, miegas, ir būtent šie ypatumai lemia tai, kad mažyliai gali prabudinėti kelis kartus per naktį, o kartais apskritai būti supainioję dieną su naktimi.

Miego–būdravimo ciklą reguliuoja du svarbiausi mechanizmai:

Cirkadinis, arba vidinio ritmo (laikrodžio) mechanizmas, kai miegą ir būdravimą lemia tamsos (naktį) keitimasis į šviesą (dieną) ir vėl į tamsą. Įdomu, kad mūsų vidinio laikrodžio rodoma para sudaro ne 24, o 25 valandas, ir iškart po gimimo miego–būdravimo ciklas dar būna nesusireguliavęs: aiškus ritmas pradeda susidaryti tik nuo maždaug 6 savaičių, o sulaukę 3–6 mėnesių dauguma kūdikių jau turi reguliarius miego–būdravimo ciklus.

Kadangi šis vidinio laikrodžio mechanizmas priklauso nuo mūsų reakcijos į šviesą ir tamsą, nenuostabu, kad apšvietimo pasikeitimas gali turėti įtakos mūsų miegui. Akivaizdžiausiai tai matoma tuomet, kai tenka nuvykti į šalį, kur laikas skiriasi keliolika valandų: tuomet tenka prisiderinti prie kito dienos ritmo. Tačiau literatūroje rašoma, kad įtakos turi ir, atrodytų, ne tokie reikšmingi šviesos pokyčiai, kaip vaiko buvimas ryškiai apšviestose patalpose, prie televizoriaus, net vėlai vakare naudojantis mobiliuoju telefonu (žaidžiant, rašinėjant SMS žinutes ir panašiai).

Homeostazinis, arba pusiausvyros palaikymo, mechanizmas, kai būdraujant, tai yra, nemiegant ir užsiimant aktyvia veikla, palaipsniui vis labiau ima norėtis miego, ir šis noras galiausiai išsipildo tuomet, kai žmogus užmiega.

Abu mechanizmai yra skirtingi ir veikia nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau kartu jie lemia miego ir būdravimo laiką bei trukmę.

Miegui būdingos dvi pasikeičiančios miego būklės:

Lėtasis miegas. Jo metu stiprėja raumenų kraujotaka, atsistato organizmo energija, auga ir atsistato audiniai, išskiriami svarbūs augimo ir formavimosi hormonai. Lėtojo miego fazę iš viso sudaro 4 stadijos, atspindinčios miego gilumą: I fazėje miegas pats lengviausias, o IV – giliausias.

Užmigus pirmiausia pereinama į I fazę – tai tarpinė fazė tarp miego ir būdravimo. Jos metu sumažėja kūno judesių, imama snausti ir mažiau reaguoti į aplinką. Reikėtų žinoti, kad vaiką šios fazės metu labai lengva prižadinti, todėl, jei norite kūdikį jo nepažadinę perkelti iš vežimėlio, automobilinės kėdutės ar kitos vietos į lovelę, geriau palaukti, kol jo miegas pereis į kitą fazę. I lėtojo miego fazė sudaro 2–5 proc. viso miego.

II fazė eina greitai po I. Tai tikrojo miego pradžia. Jos metu sumažėja akių judesių, atsipalaiduoja raumenys, sulėtėja kvėpavimas ir širdies susitraukimų dažnis. Dabar vaiką jau galima ramiai perkelti į kitą miegojimo vietą. Šioje fazėje praleidžiame apie pusę viso miego laiko, ir daugiausia ji būna nakties viduryje.

III ir IV miego fazės labai panašios ir yra vadinamos giliųjų arba lėtųjų bangų miego fazėmis: šis pavadinimas atspindi elektroencefalogramoje matomas lėtas ir gilias bangas, kurios parodo, kad smegenų aktyvumas tuo metu labai sumažėjęs. Kūnas tuo metu atrodo atsipalaidavęs, kvėpuojama lėtai ir ritmiškai, širdies susitraukimų dažnis sulėtėjęs. Miegantį vaiką sunku pažadinti, jei vis dėlto pavyksta – vaikas atrodo sutrikęs ir nesiorientuoja aplinkoje. Šios fazės vyrauja pirmojoje nakties dalyje ir sudaro maždaug 20 proc. viso nakties laiko.

Paradoksinis, aktyvus arba greitų akių judesių (Rapid Eye Movement, arba REM) miegas. Šios būklės metu smegenys yra aktyvios, žmogus sapnuoja. Elektroencefalogramoje smegenų aktyvumas panašus į būdraujančių smegenų aktyvumą, tai reiškia, kad šioje stadijoje smegenys labai aktyviai dirba. Iš išorės galime pamatyti raumenų trūkčiojimų, veido išraiškų keitimąsi, vaikas per miegus gali kalbėti, tačiau raumenys šios stadijos metu yra atsipalaidavę ir nejudrūs: manoma, kad taip organizmas apsaugo sapnuojantį žmogų nuo aktyvių veiksmų miego metu (kad nesusižeistų per miegus). Aktyviojo miego būklės metu gali dažnai keistis kvėpavimo ir širdies susitraukimų dažnis.

Kodėl vaikai naktį pabunda?

Kūdikiai ir maži vaikai kiekvieno miego ciklo pabaigoje pusiau prabunda – tai visiškai normalu. Tokie trumpi atsibudimo tarpsniai, užtrunkantys 1–5 minutes, kartojasi 5–7 kartus per naktį. Vaikai jų metu atsimerkia ir apžvelgia savo aplinką. Jei aplinka pasirodo esanti pažįstama, jie vėl užminga, tačiau jei aplinka nepažįstama ar skiriasi nuo tos, kurioje jie užmigo (užmigo prie įjungtos šviesos, šalia esant tėvams, o prabudo tamsiame kambaryje ir be tėvų), vaikai gali visai išsibudinti. Prabudusiems kūdikiams gali padėti švelnus paglostymas, lopšinė ar pasūpavimas lopšyje, kad vėl pereitų į naują miego ciklą: skirtingai nuo suaugusiųjų, jiems gali būti sunkiau patiems nusiraminti, todėl reikia aplinkinių pagalbos.

Yra teorijų, kad tokie miego ypatumai naudingi kūdikių išgyvenimui: įsivaizduokime, kas būtų, jei kūdikis miegotų taip kietai, kad neprabustų, kai yra alkanas arba kai jam šalta, arba kai negali prakvėpuoti per nosį, nes prasidėjo sloga… Pasistenkite tai prisiminti tada, kai jums teks keltis daug kartų per naktį, kad padėtumėte užmigti savo mažyliui: žinoma, jums sunku, bet šie prabudimai galbūt apsaugojo jūsų kūdikį nuo pavojaus jo gyvybei.

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
www.psichoterapija-jums.lt
Tel. 8*652 43939

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + = 6