Moteriai 45 dienas po gimdymo priklauso viso pasaulio laikas

Irena Strazdiene

Irena Strazdienė, jogos ir meditacijų instruktorė, besimokanti gimdyvės padėjėja (dula)

45 dienas po gimdymo moteris oficialiai dar laikoma gimdyve. Apie tai, kaip valosi gimda ir gyja siūlės, moterys gana daug žino, tačiau ar tikrai po 45 dienų jos būna visiškai sugrįžusios į save.

Taigi – pogimdyminis periodas. Per kiek laiko grįšiu į save?

Ir kas per tą laiką su manimi atsitiks? Konsultuoja Irena Strazdienė, jogos ir meditacijų instruktorė, besimokanti gimdyvės padėjėja (dula)

Kiek moteris realiai turėtų skirti laiko, kad taptų vėl tokia, kaip iki nėštumo?

Tai daugelio mamų problema – jos neduoda sau pakankamai laiko. Kūdikis ant rankų įpareigoja suktis dar greičiau, nei buvo prieš tai. Daugelis tarsi nori visam pasauliui įrodyti, kad jos ne tik geros mamos, bet ir puikios namų šeimininkės, gundančios žmonos, nepamainomos darbuotojos. O iš tikrųjų, mielos mamos, jums priklauso visas Pasaulio laikas!

9 mėnesius jumyse kūrėsi nauja gyvybė. Šis laikotarpis dažnai pareikalauja ne tik fizinių jėgų, bet ir užkrauna nemažą emocinį krūvį. Ne visada vaikučiai būna planuoti, kartais žinia apie nėštumą įsiveržia į mūsų gyvenimą kaip cunamis. Prieš sekundę planavome ekstremalias vasaros atostogas, o po sekundės suvokiame, kad vasarosime mieste su pūpsančiu pilveliu. Ir tikrai ne visoms vienodai greitai ateina suvokimas bei pabunda motinystės instinktas. Bet tai nei gerai, nei blogai. Reikia laiko… Ir kiekvienai jo reikia skirtingai.

Viena krykštauja, vos pamačiusi dvi juosteles nėštumo teste, kita praleidžia dienas ašarodama, kad taip ir nespėjo padaryti, ką norėjo, trečia – neima į galvą ir vadovaujasi principu „bus vaikas, tada ir galvosiu“. Ir visos jos yra savaip teisios. Kiekviena yra pati geriausia mama savo būsimam vaikui.

Jei per 9 mėnesius būsima mama daugmaž susitaikė su besikeičiančiu gyvenimu, tai nereiškia, kad pagimdžiusi ji nejaus ilgesio „seniems laikams“.

Užplūsta begalė jausmų ir nuotaikų. Vieną minutę, atrodo, nuversime kalnus, kitą – užpuola abejonės, kad nemokame rūpintis savo vaiku. Labai svarbu, kad šis periodas netaptų viską griaunantis moters viduje, ir čia labai padėtų šalia esančių žmonių supratingumas ir parama.

Labai gerai pamenu, kaip aš stengiausi viską suspėti. Susidėlioji dienos planus galvoje, pasakai sau – na, štai pamigdysiu ir eisiu kuopti namų, padarysiu pietus, parašysiu laišką draugei… Ir kaip tyčia būna ta diena, kai vaikas protestuoja prieš viską – jis neramiai žinda, gausiai atpylinėja, dėl pilvuko raižymo negali užmigti. Visi planai sugriūna. Kiaurą dieną pranešioji mažylį ant rankų, viduje draskoma graužaties, kad šiandien vėl nieko GERO nenuveikei. Todėl mamoms visada sakau – mokykitės tiesiog būti. Kuo greičiau suvokiame, kad visų buities darbų nepadarysime, kuo anksčiau suprantame, kad pagrindinis mūsų „darbas“ dabar yra tiesiog buvimas čia ir dabar su kūdikiu, tuo lengviau viskas pasidaro.

Kai vieną dieną man atėjo suvokimas „na, ir tegul“, pasidarė taip paprasta džiaugtis motinyste. Nustojau matyti išmėtytus daiktus, džiaugiausi, kad apskritai yra galimybė už nieko neužkliuvus migruoti po butą. Manau, kad tada ir prasidėjo tikrasis atsigavimas po gimdymo. Audiniai sugyja, gimda sugrįžta į savo pradinį dydį, tačiau emocinė būsena atgauna tikrai ne taip greitai. Todėl ir sakau – duokite sau visą Pasaulio laiką, neskubinkite atsigavimo po gimdymo, leiskite sau būti tokiai, kokia esate, ir tiek laiko, kiek reikia būtent jums.

Moteriai baisu, kad gal tokia pati nebebus niekada? Gal jau niekada nebebus tokia elastinga makštis, standi krūtinė, vėjavaikiška mąstysena?

Tiesa, kaip anksčiau jau niekada nebebus. Klausimas tik, kaip kiekviena savyje priima šį faktą? Jei gimdymas buvo sklandus, įmanoma gana greitai fiziškai atsigauti. Galima atlikti dubens dugno pratimus, ir audinių tonusas pamažu sugrįžta. Nustojus maitinti, reikia nepamiršti stebuklingai veikiančio krūtinės masažo, kuris stangrina ir pakelia krūtis.

Vis dėlto svarbiausias dalykas yra savęs priėmimas. Kuo labiau draugaujame su savo atvaizdu veidrodyje, tuo lengviau priimti po gimdymo savo pasikeitusį kūną, tuo greičiau jis atsigauna.

Tik ar visada su fiziniais pokyčiais spėja emociniai? Sutinku, kartais atrodo, jog kiaurą dieną daugiau nieko neveikiame, tik sukamės sauskelnių, žindymo, pienu sulietų drabužėlių skalbimo rate. Nušvitęs daug žadėjęs rytas nejučia įsilieja į vakarą ir norisi nudobti po darbo grįžusį vyrą už klausimą: „Na, ką šiandien veikei?“

Mes tampame paranojiškos – lakstome kas pusvalandį žiūrėti, ar vaikas dar kvėpuoja. Kai pavargstame lakstyti, tiesiog sėdime prie lovelės, nes taip galėsime jį greičiau išgelbėti. Mes amžinai jaudinamės dėl to, ar jam pakanka pieno, ar atitinka bendraamžių rodiklius, ar tuštintis vieną kartą per savaitę yra normalu? Ir dar tas retorinis visa apimantis ir pasitikėjimo pagrindus griaunantis klausimas – ar aš esu gera mama?

Bet kitą akimirką mūsų akys meiliai išglosto ramiai miegančio, pienu kvepiančio kūdikio kontūrą, atsidūstame ir suprantame – štai dėl ko visa tai.

Esame atsakingos ne tik už save. Dabar mūsų rankose šio mažo žmogučio gyvenimas ir tai, ką dabar jaučiame, tai baimė, sumišusi su atsakomybe, rūpesčiu ir besąlygine meile. Ir jeigu manęs kas paklaustų, kada tai praeis, tai aš atsakysiu – niekada. Mes niekada nebebūsime tokios, kokios buvome, nes būsime geresnės.

Apie kokius savo kūno pokyčius pasakoja moterys, atėjusios į pirmąsias treniruotes po gimdymo? Ne visada tarpvietė sugyja per 6 savaites. O kur dar hemorojus…

Kartais mamos skundžiasi, kad audiniai gyja labai lėtai. Tai suprantama, nes kūnas pirmiausia gamina pieną mažyliui, o tik po to „galvoja“ apie save. Gyjančiai tarpvietei galite padėti kelis kartus per dieną po apsiprausimo vandeniu papurškusios levandų hidrolatu. Jis ne tik maloniai vėsindamas ramina perštėjimą, bet ir skatina žaizdelių gijimą.

Dėl hemorojaus gydymo, žinoma, turėsite pasitarti su gydytoju, bet kai ką galite padaryti jau dabar. Pirmiausia, turite stebėti, kad maiste būtų daug ląstelienos ir kad viduriai nekietėtų. Išangės įtrūkimus irgi galite apsiplauti levandų hidrolatu ir pasitepti kanapių aliejumi. Jis tikrai daro stebuklus! Jei išangėje nuolat yra žaizdelių, tuštinimasis darosi labai skausmingas, atsiranda kraujo. Patarimas – tepkite kanapių aliejumi ir prieš tuštinimąsi, ir po jo. Jei yra galimybė, po pasituštinimo nevalykite popieriumi, o tiesiog apsiplaukite vandeniu.

KAS PASIKEIČIA PO GIMDYMO

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Pasikeičia prakaitavimas, pasikeičia kūno kvapas, pasikeičia plaukai, pasikeičia odos tonusas ir būklė.

Visas kūnas persitvarko ir mokosi gyventi iš naujo. Hormonų, reikalingų nėštumui, mažėja ir šuoliais didėja sėkmingą žindymą lemiančių hormonų. Moterys pasakoja, kad kai kurioms nežinia iš kur atsiranda alergija, o kitoms atvirkščiai – oda pagražėja. Vienos rauda dėl kuokštais slenkančių plaukų, kitos džiaugiasi ilgomis kasomis. Vienos gausiai prakaituoja ir skundžiasi aitriu prakaito kvapu, kitos apskritai nejaučia jokio pokyčio. Mes esame skirtingos, todėl ir kūno pokyčiai visų yra skirtingi. Juk įtakos turi ir gyvenimo būdas, mitybos ypatumai, emocinė būsena.

Vienas pagrindinių dalykų, ką galime padaryti dėl savęs, – priimti save tokią, kokią matome šią minutę. Tai nelengva, ypač siaučiant hormonams.

Savo lankytojas besilaukiančiųjų pamokose mokau stebuklingos mantros, kurią kartodamos, gydome save iš vidaus: „Aš myliu save tokią, kokia esu, nesvarbu, kokio amžiaus būčiau ir kaip atrodyčiau!“.

Pasikeičia fizinės galimybės (raumenų stiprumas), greičiau pavargstama.

Tikrai taip. Gimdymas yra labai didelis fizinis krūvis moters organizmui, todėl kurį laiką jaučiamės kaip „sudaužytos“. Kas įdomu, net ir iki gimdymo sportavusios moterys prisipažįsta, jog nėštumo metu fizinius pratimus atlikti buvo kur kas lengviau nei praėjus kelioms savaitėms po gimdymo. Ne paskutinėje vietoje ir persitvarkantis hormoninis fonas. Nėštumo metu moterys sportuoja tam, kad lengviau pagimdytų, ir tai yra baigtinis procesas. Tuo tarpu atsigavimas po gimdymo gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų, nes kūnas visas jėgas meta į pieno gamybą, ir šis procesas reikalauja tikrai daug fizinių jėgų. Svarbiausia savęs neskubinti ir rinktis švelnias atkuriamąsias mankštas, nereikalaujančias per didelių fizinių pastangų.

Pasikeičia miegas.

Daugelis mamų apie savo miegą juokauja taip – „išsimiegosiu kai užaugs. Oi, bet tada prasidės paauglystė… egzaminai… vestuvės… o Dieve, anūkai!“ Kai kurios juokauja, kad gimdant joms implantavo kūdikio kniursėjimą fiksuojantį radarą.

Išeitis, žinoma, yra. Pirmiausia – dienotvarkė! Kuo ji aiškesnė, tuo ramiau ir Jums, ir kūdikiui. Nepasakysiu stebuklo, bet mamos tikrai gali sau leisti miegoti pietų miego kartu su vaiku. Išjunkite telefoną ir ilsėkitės, atgaukite jėgas, nes jų dar tikrai prireiks.

Jei yra galimybė, tegul Jus kažkas pavaduoja. Supakuokite vaiką į vežimą ir tegul vyras ar seneliai pavežioja jį lauke. Kai mažylio nebus šalia, Jūsų miegas bus kietesnis ir kokybiškesnis. Tos kelios valandos dieną gali puikiai kompensuoti nemigo naktis keliantis prie kūdikio.

Pasikeičia geismas.

Nebūtinai. Kažkada apklausiau gimdžiusias moteris ir rezultatai buvo įvairūs. Vienoms geismas sumažėjo, kitoms padidėjo, o trečios išvis nejautė jokio skirtumo. Žinoma, rūpinimasis mažyliu atima daug jėgų, žindymas šiek tiek mažina libido, norisi ne sekso, o pavyzdžiui, tiesiog pagulėti vonioje VIENAI. Vienaip ar kitaip, jei tai tampa problema, visada galima pasikalbėti su vyru. Pasidarykite sau kelių valandų pertrauką nuo tėvystės ir paprašykite ko nors prižiūrėti kūdikį. Visai nesvarbu, ką tuo metu veiksite, – žiūrėsite filmą, eisite pasivaikščioti, mylėsitės ar tiesiog tylėsite apsikabinę – tegul tai būna tik jūsų laikas. Ir svarbiausia – nekalbėkite tas kelias valandas apie vaiką!

IMGP8974

Jai jus pakvies susipažinti su nauju šios Žemės gyventoju, vietoj sauskelnių geriau atneškite dovaną mamai

Pasikeičia kūno formos, o tai labai „knisa“.

Turbūt amžinai visoms nusibostu kartodama tą patį, bet – mylėkime save ir priimkime besąlygiškai. Žinau, kad tai padaryti yra sunku, kai į tave iš veidrodžio žvelgia susivėlusi nepažįstamoji, pajuodusiais paakiais ir sudrėkusia palaidine ties krūtimis. Ne ypač erotiškas vaizdelis, pritariu. Bet gera žinia ta, kad galvą galima išsiplauti skaniai kvepiančiu šampūnu, kūno odą palepinti aromatiniais aliejais, pilvuką puikiai pagražina keli itin veiksmingi pratimai. Klausimas kitas – ar to pakanka, kad save pamiltume besąlygiškai?

Kartais mums atrodo, kad kūno formos daro įtaką emociniam pasitenkinimui. Tačiau tai tik labai mažai lemia mūsų pogimdyminę nuotaiką.

Manau, didesnį poveikį daro mintis, kad mūsų kūnas yra mažylio maistas, vaistas, nusiraminimas. Mūsų kūnas mums priklauso tik iš dalies ir šis faktas daugeliui moterų sukelia liūdesį. Bet laikas taip greitai bėga, kad po poros metų mes jau neprisiminsime savo sielvarto dėl nukarusio pilvuko.

Straksėsime savo mėgstamoje sporto salėje, dirbsime mėgstamą darbą ir džiaugsimės, kad mums puikiai pavyko viską suderinti su motinyste.

Pasikeičia jautrumas (nervai kaip styga, emocijos šokinėja).

Deja, dažnai ką tik pagimdžiusiai mamai būtent jos artima aplinka nesudaro sąlygų harmoningai atsigauti po gimdymo. Apie tai dažnai kalbamės su būsimais tėvais per paskaitas. Žmonės, jei Jūsų aplinkoje yra ką tik pagimdžiusių moterų, palikite jas ramybėje. Nereikia grūstis visiems į ligoninę sveikinti, tam dar bus laiko. Ir ne šiaip yra įvardijamos 6 savaitės atsigauti, nes tai laikas, kai mama derinasi prie kūdikio, o jis prie jos, tai laikas, kai naujai iškepti tėvai pratinasi prie svarbių gyvenimo pokyčių. Duokite jiems erdvės!

O kai jus pagaliau pakvies susipažinti su nauju šios Žemės gyventoju, vietoj sauskelnių geriau atneškite dovaną mamai. Ir nelaukite, kol ji užkais arbatinuką, – padarykite tai patys. Jei atnešite šiltus pietus, nuostabu, o jei išeidami dar ir indus išplausite, – būsite patys geriausi palankynų dalyviai. Pokalbio metu neklausinėkite, kiek mažylis priaugo ir ką jau moka daryti. Labiau domėkitės pačia mama, leiskite jai kalbėti, neįkyrėkite patarimais – jai dabar tai bus didžiausia dovana.

Patarimas mamai, kuri nori išsikalbėti, bet artimoje aplinkoje niekas jos nesupranta, – nesigėdykite skambinti emocinės pagalbos telefonais (www.klausau.lt). Taip pat išklausys ir pagelbės buityje bet kuri jūsų mieste esanti gimdyvės padėjėja (www.dula.lt). Svarbiausia – nelikite su savo skausmu viena, nes išeitis visada yra.

Nepamirškime, kad jautrios tampa ne tik mamos, bet ir tėčiai. Jų pasaulis irgi apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jie ne tik šeimos galvos, bet ir tėčiai, o šis žodis daugeliui sukelia ne tik malonių emocijų antplūdį, bet užgriūnančios atsakomybės svorį. Jų nuostabi moteris elgiasi nepaaiškinamai, tokia tolima ir nepažįstama… Namuose atsirado nauja būtybė, kuri diktuoja miegojimo ir valgymo ritmą. Vyrai, būdami labai tvirtos ir racionalios prigimties, tokiose situacijose sutrinka. Mes, moterys, galime leisti emocijas tekėti ašarų upeliais, o vyrai tvardosi ir laiko viską viduje. Ir tik laiko klausimas, kada ši uždelsto veikimo bomba sprogs. Nepamirškite ir tėčių paklausti – kaip jie jaučiasi? Tegul jie šneka, jūs tik klausykite.

O jeigu dar pogimdyminė depresija…

Pagaliau turime kūdikį ant rankų ir atrodo, turėtumėme šokinėti iš laimės, tačiau viduje kažkas ne taip. Norisi verkti ir nežinia, ar visada tai džiaugsmo ašaros. Tai nutinka dėl staigaus hormonų fono pasikeitimo. Jei tai suvokdamos duodame sau laiko, jei mūsų aplinkiniai duoda mums laiko, tuomet atsigavimas po gimdymo ir „žydrieji bliuzai“ praeina sklandžiai. Kartais mamoms atrodo, kad viskas ko reikia, tai pagimdyti. Bet pagimdžius užgriūna lavina įvykių, kurių nesugebame kontroliuoti. Reikia laiko, kad mama ir tėtis sklandžiai įsijaustų į savo vaidmenis, reikia laiko, kad broliai ir sesės susiprastų, kas gi čia įvyko. Nepamirškite savo vyresnėlių, nes jiems dabar irgi nelengva, – mama buvo tik jų, o dabar staiga ją visą pasiglemžia šeimos naujokas.

Liūdniausia, kad Lietuvos ligoninėse, išleisdami mamą į namus, gydytojai apie tai neužsimena. Pavyzdžiui, užsienyje tėtis ar kitas artimasis gauna lankstinuką apie depresiją ir įspėjamas, kad stebėtų pagimdžiusios moters nuotaikas.

Norėčiau kreiptis ne į mamas, bet į žmones, kurie yra šalia jos. Štai jums keli patarimai, kad jūsų mylima žmona, dukra, sesuo, marti ar draugė greičiau atsigautų po gimdymo fiziškai ir emociškai:

Įkyriai nesiprašykite į svečius, luktelkite, kol jus pakvies.

Dovanas orientuokite į mamą – mėgstamas kremas, manikiūras į namus, masažas, bilietas į teatrą (su sąlyga, kad jūs prižiūrėsite vaikelį).

Ateidami atsineškite gardaus maisto – tokio, kuris labai patinka mamai.

Išeidami suplaukite indus, sutvarkykite virtuvę. Jei kils nenumaldomas noras išplauti grindis, nesidrovėkite!

Neklauskite – ką tau padėti? Imkite ir padarykite kelis buities darbus bei paskatinkite tą patį padaryti kitus svečius. Svarbu, kad tai būtų iš širdies ir nesudarytų mamai įspūdžio, kad jūs manote, jog ji pati nesusitvarko.

Būkite dėmesingi, klausykitės, neprimeskite savo nuomonės ir patarimų.

Ne tik džiaukitės, bet ir liūdėkite kartu, nekartokite – viskas bus gerai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− šeši = 3