Mums gimė neramus kūdikis

neramus kūdikis

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Močiute, motinėle, močiute sengalvėle. Gana pailsai, gana pavargai, kol mane išauginai. (…)

Dienelę ant rankelių, naktelę ant akelių. Tu pražiūrėjai šviesias akeles, Kol mane užauginai.

Ar prisimenate šią dainą? Graži iliustracija žiniai, kad vaikus auginti ne tik smagu ir gera, bet kartais tam reikia nemažai kantrybės. Šiandien pakalbėsime apie tai, ką daryti, jei jums teko laimė auginti jautrų ir neramų kūdikį, kuris dažnai verkia, įsiverkusį sunkiai sekasi nuraminti, neretai jam būna ir sunku užmigti. Tokio mažylio auginimas – iššūkis tėvams, nes dažnai tenka savęs klausti, ar viską tinkamai padarėte, ar esate geri tėvai, o pavargus po sunkios dienos ar nakties net kyla minčių, kad daugiau vaikų nesinori turėti, nes juos auginti ne taip lengva.

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Kūdikiai, kurie neramūs būna tik kartais

Retai būna visiškai ramių kūdikių. Kartais tėvai pasako, ypač po kelerių ar keliolikos metų, kad jų sūnus ar dukra kūdikystėje buvo ramus vaikas, gerai valgė ir miegojo, reikalavo mažai priežiūros. Dažniau tokiu ramiu vaiku pasidžiaugiama tada, kai jis turi ne tokius ramius sesę ar brolį. Vis dėlto normalu, jei mažyliai kažkuriuo tarpsniu tampa neramesni, ir dažniausiai tai siejama su dantukų dygimu, kokiais nors sveikatos sutrikimais, pavyzdžiui, kylančia temperatūra ar virusine infekcija, pilvuko skausmais ar pūtimais ir kitais įprastos būsenos pasikeitimais. Dažniausiai tokie neramumo laikotarpiai greitai praeina, jų metu prireikia kiek daugiau globos ir rūpesčio, tačiau tėvai pernelyg neišvargsta.

Jei mažylis – pirmasis vaikas šeimoje, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais tėvai gali neteisingai suprasti jo perduodamus signalus, pavyzdžiui, kad vaikučiui šalta arba karšta, jis alkanas, nepatogūs drabužėliai ir panašiai. Tokiais atvejais kūdikis bus neramus, dažniau verks, tačiau turėtų gana lengvai nurimti, kai tėvai pagaliau atspėja, kas jam kelia nepatogumų, ir tai išsprendžia.

Dar viena dažna kūdikio neramumo priežastis – pilvo diegliai. Čia pasakymas, kad kūdikis „būna neramus tik kartais“, nelabai tinka, nes diegliai dažniausiai kartojasi kiekvieną vakarą, tėvai išbando viską, kas tik įmanoma ir ką tik sugalvoja, kad tik apramintų klykiantį mažylį. Vis dėlto diegliai turi vieną gerą savybę: kai vaikelis ūgteli, ir jo žarnynas kiek daugiau subręsta, jie praeina, tad ir visos tėvams skirtos knygos pataria tiesiog kantriai palaukti tuos 3–4 rekomenduojamus mėnesius.

Kas gi sukelia neramumą?

Kodėl taip stengiamės atskirti neramumą „dėl kokios nors priežastimi“ ir neramumą „be priežasties“? Kodėl nekalbame apie visus neramius kūdikius apskritai, nes tėvams juk bet kokiu atveju nelengva, ar mažylį kamuoja diegliai, ar jis neramus tiesiog šiaip? Ogi todėl, kad skirsis sprendimų būdai. Jei jūsų mažylis neramus, dažnai verkia, pirmiausia apgalvokite visas galimas priežastis, apie kurias kalba pediatrai, šeimos gydytojai ir rašo visos tėvams skirtos knygos. Be jau aukščiau minėtų priežasčių, dar gali būti įvairių lėtinių ligų, pavyzdžiui, neurologinių sutrikimų, alergija maisto produktams (kuri gali pasireikšti labai nemaloniais pilvo pūtimais ir raižymais), todėl svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasitarti, pasikonsultuoti su kitais specialistais (pavyzdžiui, kreiptis į vaikų neurologą). Kartais visas bėdas išsprendžia gydytojų rekomendacijos: gydymas kokiais nors vaistais, sureguliuota mityba, jei kamuoja alergija, netinka mišinėlis arba mamos valgomi produktai.

Tad šį kartą kalbame apie tuos mažylius, kuriems, atrodytų, nėra priežasčių būti neramiems. Tokie kūdikiai lyg ir sveiki, jų nekamuoja nei alergija, nei pilvuko pūtimas ar diegliai. O jei ir kamuoja, tėvai gana greitai atskiria pagal mažylio verksmą, ar jis verkia dėl dieglių, ar dėl ko kito (tėvai pasakoja, kad, esant diegliams, beveik niekas mažylio nenuramina, jis garsiai klykia mažiausiai tris valandas per dieną, o „tiesiog neramus“ kūdikis verkia nebūtinai klykdamas, dažnai jis ramesnis, kai nešiojamas, tačiau pradeda verkti, kai padedamas į lovelę miegoti). Apie tai svarbu kalbėti todėl, kad tokie neramūs kūdikiai ir tėvus „paverčia“ neramiais, nuolat galvojančiais, ar jie viską daro tinkamai. Niekas negali žinoti, kada šie mažyliai „nurims“ ir ar apskritai tai įvyks.

Reiklūs, jautrūs mažyliai ir savireguliacija

Dalia Mickevičiūtė

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Tokius kūdikius galima pavadinti reikliais (anglų kalba – high-need babies) arba jautriais. Dažnai jie blogai miega, daug kartų atsibunda arba jiems reikia ilgo nešiojimo, kad užmigtų. Jie gali ypač jautriai reaguoti į šviesą, garsą, kvapus, vėjelio pūstelėjimą: kiekvienas netikėtas garsas ar blykstelėjęs saulės spindulys gali prižadinti iš miego arba sukelti ilgą, sunkiai numaldomą verksmą. Jie jautriai reaguoja į juos supančių žmonių emocijas, ir jei tėtis parėjo iš darbo susinervinęs ir pavargęs – mažylis, paimtas ant rankų, gali irgi tapti dirglus ir pradėti verkti.

Literatūroje minima, kad tokių vaikų gali būti 15–20 procentų, tai yra, vienas iš penkių-šešių mažylių yra jautresnis už kitus. Šių vaikų nervų sistema jautresnė, todėl jie taip stipriai reaguoja į bet kokius dirgiklius. Mokslininkai vartoja terminą „savireguliacija“, kuriuo apibūdinamas vaikučio gebėjimas pačiam nurimti, ir būtent ši savybė labai svarbi visų kūdikių gebėjimui užmigti, sočiai pavalgyti, nusiraminti verkiant, nereaguoti į kiekvieną dirgiklį.

Mūsų visų savireguliacijos gebėjimai skirtingi: kaip skiriasi mūsų ūgis, svoris, taip ir gebėjimas nurimti gali būti labai stiprus arba silpnas, ir dar daugybė įvairių atspalvių tarp vieno ir kito kraštutinumo. Žinoma, turėti stipriai veikiančią savireguliaciją gyvenime labai naudinga, ir tai tikrai Dievo dovana: įsivaizduokite, kaip sunku tiems žmonėms, kurie į bet kokią pastabą reaguoja smūgiu į nosį priešininkui… Vis dėlto ir tiems, kurie gimė, turėdami jautresnę nervų sistemą ir menkesnius savireguliacijos gebėjimus, įmanoma juos pagerinti. Tai pritaikoma jau vyresniems vaikams bei suaugusiesiems, o dabar grįžkime prie pačių mažiausiųjų.

Taigi jautrūs, arba reiklūs, kūdikiai ir bus tie, kurie savireguliacija yra prastesnė. Viename savireguliacijos diapazono gale būtų kūdikiai, kurie mažai ir trumpai verkia, paimti ant rankų greitai nurimsta, paguldyti į lovytę geba patys užmigti ir ramiai miega. Tokius vaikus auginti paprasta, tėvai paprastai džiaugiasi, kad gali patys išsimiegoti ir nuveikti daug darbų, kol mažyliai miega. Jautrieji kūdikiai – kito diapazono galo atstovai. Jie sunkiai patys nurimsta, todėl jiems gali būti sunku užmigti ir tam reikalinga aplinkinių pagalba: jiems reikia laiko, kad „persijungtų“ iš būdravimo į miego režimą, todėl tėvai turėtų padėti tai padaryti, pasūpuodami, panešiodami, apsaugodami nuo dirgiklių, pavyzdžiui, nuo triukšmo ar ryškių šviesų. Tėvai lyg padeda kūdikiams ten, kur gamta per mažai atseikėjo: jei patiems mažyliams trūksta savireguliacijos, jiems iš šalies tai kompensuoja tėvai.

Savireguliacija gali būti svarbi ne tik miego, bet ir būdravimo metu: ramieji kūdikiai gali ilgiau pabūti vieni (žinoma, jei kalbame apie kūdikystę, laikas vienumoje skaičiuojamas minutėmis, bet ne valandomis, tad iš kūdikio tikėsimės, kad jis pabus lovytėje ir pažais su barškučiais ar stebės besisukančias karuseles keliolika minučių, o ne valandą ar daugiau), jautrieji dažnai linkę greitai kviesti suaugusįjį, kad šis paimtų ant rankų, panešiotų. Apskritai tėvai dažnai pasakoja, kad jautrusis kūdikis yra „rankinukas“, jam reikia daug kontakto, prisiglausti prie suaugusiojo, kartais neužtenka paprasto paėmimo ant rankų, o reikia kartu daug judėti, vaikščioti, sūpuoti.

Kaip auginti jautrius kūdikius?

Jautriesiems kūdikiams reikia kur kas daugiau tėvų dėmesio, rūpesčio ir pagalbos nei ramiesiems. Literatūroje minima, kad yra tokių vaikų, kuriems ir abiejų tėvų šimtaprocentinio dėmesio neužtenka. O tai reiškia, kad nėra lengva būti jautraus vaiko tėčiu ar mama. Be to, jautrūs vaikai kur kas labiau pažeidžiami: jie jautriau reaguoja ir į įvairius stresus, ir tai, kas ramiam vaikui būtų krizė, tačiau nebūtinai sukeltų sutrikimą (pavyzdžiui, tėčio ar mamos netektis dėl mirties ar skyrybų), jautriajam yra kur kas didesnė rizika sutrikimams atsirasti. Pats idealiausias variantas – jei jautrų vaiką augina jautrūs, tačiau laimingi, sveiki ir sėkmingai prisitaikę gyvenime tėvai, tada jie puikiai supranta emocinius savo mažylio poreikius ir gali būti jam pavyzdys, kaip savo jautrumą galima paversti privalumu. Tai, koks bus mažylio temperamentas ir savireguliacija, yra įgimta, tačiau nepaveldima: tiek ramusis, tiek jautrusis kūdikis gali gimti bet kokioje šeimoje.

Taigi ką daryti, jei šeimoje auga jautrus kūdikis, ir jums kartais pradeda atrodyti, kad neriatės iš kailio, darote viską, ką tik galite, ir vis tiek nesiseka?

1. Stenkitės išlikti ramūs.

Kūdikiai nepaprastai gerai jaučia, kaip jaučiasi žmogus, nešiojantis juos ant rankų. Ir, be abejonės, patys greitai perima nešiotojo jausmus! Skamba mistiškai? Ne, visa tai galima paaiškinti labai paprastai: kai esame pavargę, susierzinę, galvojame apie tai, kad norisi kur nors ištiesti kojas ir pailsėti ar paskaityti knygą, ramiai išgerti puodelį arbatos – tada mūsų nešiojimas tampa nekantrus. Vaikštome skubėdami, įsitempę, sūpavimas tampa staigus, kampuotas, be to, jei pykstame ar esame sudirgę (o susierzinimas, sudirgimas yra tas pats pyktis, tik kiek švelnesnis, ne taip aiškiai jaučiamas), mūsų organizme išsiskiria adrenalino, dėl kurio padažnėja širdies plakimas ir kvėpavimas. Visa tai kūdikis kuo puikiausiai jaučia.

Nepamirškime, kad iki gimimo mažylis devynis mėnesius praleidžia mamos pilve, kur girdi jos širdies plakimą ir per kraują gauna to paties adrenalino, jei mama dėl kažko susinervina ar nerimauja. Taigi vaikelis jau tada girdi padažnėjusį širdies plakimą, tuo pat metu gauna daugiau adrenalino, kuris priverčia ir jo širdelę plakti greičiau, tai reiškia, ir pats dar negimęs mažiukas jau išgyvena nerimą, kai nerimauja ar pyksta mama (būtent todėl besilaukiančioms mamoms patariama vengti streso). Per gana ilgą laiką iki gimimo mažyliui susiformuoja sąlyginis refleksas: girdimas dažnas mamos širdies plakimas – vadinasi, vyksta kažkas negero, ir pačiam mažyliui greičiau ima tuksėti širdelė, apima nerimas. Taigi jau gimęs kūdikis į dažną nešiojančio tėčio ar mamos širdies plakimą (kurį puikiausiai girdi, jei nešiojamas ant rankų, priglaustas prie krūtinės) reaguoja tokiu pat nerimu.

Be to, kuo mažesnis vaikas ir kuo mažiau jis naudojasi verbaliniais būdais gauti ir suteikti informaciją, tai yra, kuo mažiau moka kalbėti, tuo stipriau jis gali tiesiog pajusti tai, ką jam sako ar nori pasakyti aplinkiniai. Augdami mes išmokstame vis daugiau žodžių ir tampame protingesni, esame linkę klausyti, kas mums sakoma, o ne pasitikėti savo jausmais. O štai maži vaikai, dar gerai nemokėdami kalbėti, naudojasi kitais būdais pažinti pasaulį, ir jie kur kas geriau „pagauna“ aplinkinių nuotaikas bei jausmus. Taigi nenuostabu, kad suaugusiojo liūdesys, nerimas ar pyktis greitai „užkrečia“ mažiuką; kita vertus, panašiai veikia ir džiaugsmas, pasitenkinimas ir ramybė, tad, norėdami nuraminti mažylį, kur kas greičiau tai padarysime tada, kai būsime ramūs. Na, o tam, kad būtume ramūs ir patenkinti gyvenimu, turime būti nepervargę, taigi pereiname prie kito punkto, padedančio auginti neramius vaikus.

2. Pailsėkite.

Miego stoka ir nuolatinė įtampa – tai greičiausi būdai į nuovargį, nepasitenkinimą savimi, aplinkiniais ir savo gyvenimu. Tėvystė dažnai reikalauja daug jėgų: mamai tenka ne tik dieną rūpintis mažyliu, bet ir naktį keltis, kad pažindytų ar pakeistų sauskelnes, o tėtis turi visą dieną dirbti. Dažnai nebelieka galimybės laisvai atsipūsti, išeiti dviese, kada norisi, pažiūrėti filmą ar paskaityti knygą, užsiimti kokiu nors hobiu. Arba šiuos pomėgius tenka riboti, pritaikyti prie pasikeitusio gyvenimo būdo. Visa tai labai sustiprina jautrumą: pavargę mes į bet kokius dirgiklius reaguojame kur kas stipriau. O, kaip jau minėjome, jautriam mažyliui mažiausiai to ir reikia… Kita vertus, jautrus kūdikis reikalauja daugiau kantrybės, jėgų ir išradingumo, nei, pavadinkime, „savireguliacijos vidurkis“. Jei didžioji dauguma kūdikių dienos metu porą kartų pamiega po 2–3 valandas, per kurias galima kiek pailsėti arba patiems tėveliams nusnausti, jautrieji gali įsigudrinti miegoti tik prie krūties, sūpuojami ant rankų arba vežiojami vežimėliu. Savaitė po savaitės, stengiantis išmokyti kūdikį „nors truputį“ pamiegoti, virsta mėnesiais, kurie be galo prailgsta, tėvus ima lydėti mintis: „Ar kada nors bus kitaip?“

Iš tikrųjų, auginant jautrų kūdikį, antraisiais gyvenimo metais paprastai šiek tiek palengvėja, nes mažylis pradeda pats vaikščioti, domėtis aplinka, žaisliukais, šiek tiek pailgėja laikotarpis, kurio metu jis pabūna vienas. Deja, ne taip lengva išlaukti, kad ir žinant, jog kažkada palengvės, jei nuolat kamuoja didelis nuovargis. Todėl būtina pasirūpinti ir savimi. Pasiderinkite su vyru tarpusavyje, kada galėsite ilgiau pamiegoti ryte ar nusnausti dieną (pavyzdžiui, šeštadienį ilgiau pamiega tėtis, o sekmadienį – mama), kol sutuoktinis pasirūpins kūdikiu. Jei nespėjate pasirūpinti švara ir tvarka namuose – pasisamdykite namų tvarkytoją ar paprašykite artimųjų pagalbos. Gal yra kokia gera draugė ar giminaitė, kuri pasirūpintų mažyliu, pavyzdžiui, panešiotų jį ar pavežiotų lauke vežimėlyje, kol jūs tvarkotės, arba atvirkščiai – padėtų susitvarkyti, kol jūs užsiimate su kūdikiu. Paieškokite auklės ar paprašykite mamos arba anytos, kurios pabūtų su vaikučiu, kol jūs porai valandų išeitumėte atsikvėpti (nekalbame apie mėnesio amžiaus kūdikio palikimą visai dienai, bet apie dviejų-trijų valandų priežiūrą, kai mažylis galbūt visą laiką pramiegos). Tai labai svarbu! Negalvokite, kad turite patys su viskuo susitvarkyti, taip pat ir su savo nuovargiu: kol bandysite patys įveikti visus iškylančius iššūkius, jus gali prislėgti depresija arba tėvystė  tapti labai nemiela, o paskui teks skirti kur kas daugiau laiko ir jėgų, kad iš to išbristumėte. Tad meskite į šoną mintis, kad tokia pagalba rodo jūsų išlepimą, ir neklausykite, jei jus ims kritikuoti aplinkiniai! Pailsėję, paragavę nors truputį gyvenimo malonumų (pavyzdžiui, valandėlę neskubėdami išgėrę arbatą ir paskaitę kokį įdomų žurnalą), būsite džiaugsmingesni, kantresni ir ramesni, o tai bus tikrai į naudą jūsų kūdikiui!

3. Atpažinkite savo vaiko signalus ir reaguokite į juos.

Straipsnio pradžioje minėjome, kad kartais kūdikiai gali būti neramūs tada, kai tėvai nesupranta jų perduodamų signalų arba netinkamai į juos reaguoja (ne laiku, nepakankamai ir panašiai). Įsivaizduokime, kad kūdikis verkia, nes alkanas, o mamai atrodo, kad jam norisi pažaisti, ir ji siūlo jam žaisliukus vieną po kito. Arba alkanam kūdikiui duoda mišinėlio iš buteliuko, kur čiulptuko anga per maža arba per didelė, ir kūdikis turi labai stipriai traukti arba springsta dėl per didelės srovės. Jei tai nutinka vieną kitą kartą, nieko baisaus, svarbu, kad tėvai greitai suprastų, ką daro netinkamai, ir pasitaisytų. Jei taip vyksta nuolat, vaikas ims jaustis nesaugus, nes jo poreikiai nuolat bus nepatenkinti. Taigi būtent todėl tėveliams labai svarbu nuo pat pirmųjų savo kūdikio gyvenimo dienų mokytis jo „kalbos“ ir bandyti suprasti, ko mažiukas nori ir kaip jis apie tai praneša (knirkdamas, zirzdamas ar garsiai rėkdamas, o gal stipriai spardydamasis – kiekvienam tai labai individualu).

Jautrus mažylis yra jautresnis ir jo poreikių atliepimui, taigi, jei auginate jautrų kūdikį, jums dar svarbiau su juo susipažinti ir bandyti suprasti, ko jam kuriuo metu reikia. Atkreipkite dėmesį, kada vaikutis nori valgyti, kada – miegoti, o kada – tiesiog būti panešiotas. Gal būna, kad jūs siūlote žįsti, nes jums atrodo, kad jis norėtų valgyti, bet jis suka galvą, riečiasi ir visai nenori krūties? Arba galvojate, kad jau laikas miegoti, bet vos paguldote, jis ir vėl žvalus? Būkite dar atidesni, paspėliokite, gal kūdikio siunčiami signalai reiškia kažką kita, nei jums atrodo. Pabandykite atrasti judviejų dermę ir „susikalbėti“ su mažyliu. Jo norai ir poreikiai gali būti kitokie, nei tai aprašyta vaikų auginimo vadovuose ar jums bando įteigti gera linkintys artimieji. Net galite kreiptis į specialistus (psichologus), kurie konsultuoja būtent dėl ryšio su kūdikiu: jei „įklimpote“, bandydami suprasti savo nuolat zirziantį vaikelį, kartais išmanančio žmogaus žvilgsnis iš šono gali labai padėti.

Jei jūsų sūnus ar dukra yra jautrus kūdikis, būkite kantrūs ir pernelyg nekreipkite dėmesio į visa žinančių aplinkinių komentarus ir pastabas. „Mano vaikas miega visą naktį…“, „Mūsų vaikas mums netrukdo žiūrėti televizorių ar išsimiegoti…“, „Kol Petriukas buvo mažas, susitvarkydavau visus namus jam miegant, ir nebežinodavau, ką dar nuveikus“ – visa tai gali stipriai skaudinti mamą, kuri kiaurą dieną nešioja mažylį, maitina jį, žaidžia, išsineša į lauką ir pati nebespėja nei ramiai pavalgyti, nei susitvarkyti. Atsiminkite: visi vaikai yra skirtingi. Galbūt kita šeima šiuo gyvenimo etapu turi daugiau laiko tvarkymuisi ir poilsiui, nei jūs, tačiau tai nereiškia, kad jūsų vaikui ar jums kažkas negerai. Tiesiog jūsų vaikas yra jautrus, tad jam reikia daugiau dėmesio bei rūpesčio. Jautrumas visai nėra trūkumas, bet apie tai pakalbėsime kiek vėliau…

4. Laikykitės pastovios dienotvarkės, neleiskite kūdikiui pervargti.

Pastovumas visiems vaikams suteikia saugumą, o kai vaikai jaučiasi saugesni, jie ir ramesni. Mums, suaugusiesiems, dažnai norisi įvairovės, be to, jei mama iki kūdikio gimimo buvo aktyvi, daug bendraujanti, jai gali būti sunku, kai radikaliai pasikeičia gyvenimo būdas. Ugdymo mokyklėlės, baseinai, mankštos, mamų susitikimai, pasisėdėjimas su draugėmis – visa tai puiku ir padeda mamai paįvairinti kasdienę rutiną, tačiau labai svarbu įvertinti ir tai, kaip į visa tai reaguoja kūdikis. Kartais kūdikis gali zirzti ir būti neramus paprasčiausiai dėl to, kad jam visko per daug, jis pervargęs. Be to, mažiukai dar turi labai silpną laiko pojūtį: mažas kūdikėlis neturi laiko pojūčio, tačiau ir pusmetinukas dar tikrai neprisimintų, kad pirmadienio rytais jis „eina“ į baseiną, antradienį vakare porai valandų lieka su tėčiu, kad mama prasiblaškytų, trečiadienį popiet – mokyklėlė, ketvirtadienį į svečius ateina vis kita mamos draugė… Išaušus naujai dienai mažylis nežino, kaip ta diena atrodys, nes vieną dieną iš ryto lieka su mama namie, kitą dieną – kažkur važiuoja, kartais mama su juo būna viena, o kartais suguža svetimų, nepažįstamų žmonių. Jei jūsų kūdikis jautrus, dažnai neramus, pabandykite visas veiklas, kuriose norite dalyvauti, suplanuoti taip, kad kasdien išliktų panaši dienos struktūra: pavyzdžiui, ryte keliatės, einate į lauką arba į baseiną, ar į mokyklėlę, paskui grįžtate namo, pietų miegelis, tada kelias valandas pabūnate namie, vakare porai valandų vėl kur nors išeinate. Arba, jei kažką lankote, galbūt tai vyksta vieną kartą per savaitę, tada kitomis dienomis galite išlaikyti panašų dienos ritmą.

Kuo vaikelis mažesnis, tuo sunkiau jam pritaikyti griežtą dienotvarkę, nes jis valgo pagal poreikius tiek dieną, tiek naktį, dažnai miega irgi po kelias valandas, nepriklausomai nuo paros meto… Jau nuo pirmųjų savaičių galima planuoti kiek didesnį aktyvumą, pavyzdžiui, ėjimą į lauką, dienos metu, o ramesnį buvimą namie – naktį. Galbūt neišeis įsprausti į grafiką žindymo, tačiau laikui bėgant susiformuos tam tikri įpročiai: vaikutis miegos daugiau mažiau tam tikrą valandą, tada į tai atsižvelgiant galima planuoti „užklasinę“ veiklą mokyklėlėse. Tik labai svarbu neužsikrauti visko per daug, geriau pradėti lankyti kokius nors užsiėmimus ir stebėti, kaip į tai reaguoja mažylis, prisimenant, kad jautrius kūdikius aplinka ir jos pasikeitimai dirgina daugiau nei ramiuosius.

5. Būkite nuoseklūs.

Jautrų kūdikį auginti nelengva, ir dažnai griebiamasi pačių įvairiausių būdų, kai valandą, o gal dvi ar tris nešiojamas mažylis vis tiek nenurimsta ir niekaip nenori užmigti… Išbandoma viskas, ką pataria draugai, artimieji ir knygos, tačiau dažnai vis tiek tai nepadeda. Gali būti, kad tie patarimai yra puikūs ir veiksmingi, tiesiog jūs juos taikote… per trumpai. Vaikeliui gali būti sunku suprasti, ko jūs iš jo norite, kai 5 minutes nešiojate dainuodami, tada imate vežimėlį, vežatės į lauką, dar po 10 minučių nusinešate kūdikį į mašiną ir bandote nuraminti važinėdami aplinkinėmis gatvėmis. Visi šie būdai gali tikti, tačiau pabandykite juos taikyti ilgesnį laiką ir kiekvieną kartą, kai raminate mažylį – bandykite sukurti tam tikrą raminimosi ritualą. Žinoma, jei kažką pradedate daryti, pavyzdžiui, nešioti tam tikra poza, o verksmas tik stiprėja, gali būti, kad jūs kūdikį neteisingai laikote. Jei matote, kad viskas gerai, mažylis turėtų jaustis patogiai, tiesiog ramiai pratęskite tą patį raminimo būdą ilgesnį laiką. Be to, neužsikraukite sau naštos, kurios vėliau negalėsite panešti: jei kiekvieną dieną migdysite vaikutį važiuodami mašina, pagalvokite, ar tikrai norėsite taip daryti bent jau kelis mėnesius? Pasvarstykite, kas jums būtų patogu, prieinama, tinkama mažyliui, ir tada stenkitės tokį patį būdą taikyti kiekvieną kartą, kai prireiks nuraminti mažiuką.

Dažniausiai verkiančius vaikus intuityviai raminame priglaudę, nešiodami ant rankų. Jautriems vaikams paprastai tai puikiai tinka, didesnė bėda – kad jei galėtų, jie taip ir nenuliptų nuo rankų visą parą… Jei matote, kad mažylis nurimsta nešiojamas ir vėl pradeda verkti paguldytas – galite pabandyti prisitaikyti prie šio jo noro ir ypatumų. Išbandykite vaiknešėlius! Dabar jų yra pačių įvairiausių. Nepatyrusiems tėveliams iš pradžių gali būti sudėtinga prisitaikyti nešynę, tačiau galima išsikviesti konsultantę, kuri padėtų. Nešynė padės veiksmingai nuraminti reiklų mažylį, o jūs galėsite nors truputį pasirūpinti ir savo poreikiais: pavalgyti ar pasitvarkyti.

Augant jautriam vaikui…

Dažniausiai jautrūs kūdikiai išauga jautriais vaikais, šie – jautriais paaugliais, kurie savo ruožtu tampa jautriais suaugusiaisiais. Apie šiuos žmones kartais galime pasakyti, kad jie lyg turi „vienu odos sluoksniu mažiau“: drovūs, stipriai reaguoja į pastabas ar nesėkmes, greičiau pavargsta nuo triukšmo, minios, sutrinka naujose situacijose ir esant netikėtiems pokyčiams. Kartu galime įžvelgti ir privalumų: jautrūs žmonės jautriai reaguoja ne tik į aplinką, bet ir į kitus žmones, taigi dažnai jie yra užjaučiantys, siekiantys padėti, kūrybingi ir meniški. Manoma, kad žymų analitinės psichologijos pradininką Karlą Jungą ir JAV prezidentą Abraomą Linkolną irgi galima priskirti prie labai jautrių asmenybių. Jautriesiems nėra lengva gyventi, tačiau, jei jie gavo gerą „kraitį“ šeimoje, tai yra, jautė saugumą, meilę, pagalbą tvarkantis su savo rūpesčiais, jie gali daug pasiekti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du − 1 =