Naujagimiui palanki ligoninė – kas tai?

akusheris_laimutis_6661

Romo Čekanavičiaus nuotr,

Dauguma mamų yra girdėjusios terminą „Naujagimiui palanki ligoninė“ (NLP). Kas slepiasi po šiais žodžiais? Kokius reikalavimus turi atitikti gimdymo namai, kad juos pripažintų palankiais naujagimiui?

Šiame straipsnyje aptarsime 10 reikalavimų, kuriuos įgyvendina NPL ir kurie būsimiems tėveliams turėtų rūpėti:

1. Suformuluoti maitinimą krūtimi skatinančios veiklos principus.

Žindymo skatinimo veiksmai turi būti surašyti raštu, personalas turi būti susipažinę su šiais principais, pasirašo, kad juos išmano. Gali pasirodyti, kad tai formalumas, tačiau šie principai turi būti viešai iškabinti gimdyklose, priešgimdyminėse palatose, intensyvios naujagimių priežiūros palatose.

Tai labai svarbu besilaukiančioms šeimoms, kurios baiminasi, jog jų troškimas žindyti nesulauks palaikymo – būdami ligoninėje jie gali bet kada pageidauti iš personalo, kad viešai iškabintų principų būtų laikomasi ir praktikoje. Gimdyti atvykusioms šeimoms patartume nebijoti išsakyti savo pageidavimus, tartis su medikais ir pabrėžti, jog ligoninė pasirinkta neatsitiktinai, o pasitikint NPL statusu. Kitas viešai paskelbtų principų privalumas: medicinos personalas negali teigti, jog nieko apie žindymui svarbius aspektus negirdėjo – jie paskelbti ir yra visiems prieinami. Deja, vis dar pasitaiko „Na jūs, tėveliai, iš kur čia prisiskaitėt?“

2. Mokyti savo kolegas, kaip įgyvendinti šiuos principus.

Pagal šį reikalavimą, medicinos įstaigos užsako mokymus, gauna metodinę medžiagą, vyksta į tobulinimo kursus, kurie skatina žindymo politiką. Atrodytų, gimdymo namų darbuotojai turėtų būti neblogi žindymo ir laktacijos specialistai. Tačiau taip nėra: trūksta lėšų mokymams, personalo kaita didelė, todėl žinios pamirštamos, užgožiamos kita informacija, procedūromis, rutina. Lietuvoje, ne visų gimdymo namų personalas yra motyvuotas. Pasitaiko, jog seni darbuotojai nori greičiau užbaigti darbus, nenori keisti metodų, nes yra prisirišę prie senos tvarkos ir viduje nepasitiki naujais darbo principais.

Čia labai padeda jaunų tėvų prašymai ir raginimai, jog laukiama žindymo paramos iš medikų. Seno kirpimo medikams vis dar būdingas įsakmus tonas, gimdančios šeimos nesijaučia teisėtais paslaugą perkančiais pacientais, o greičiau aukomis, tačiau ligonių kasų krepšelio pinigams „vaikščiojant“ paskui pacientą, tokių situacijų mažės. Reikia tikėtis.

3. Informuoti visas nėščiąsias apie maitinimo krūtimi naudą ir svarbą.

Nėščia, ligoninėje gulinti ir gimdymo laukianti moteris turi galimybę gauti informaciją apie žindymo svarbą taip pat, kaip kitos nėščios, kurios ligoninėje neguli. Šio reikalavimo svarbą pagrindžia tyrimai: dauguma moterų nusprendžia žindyti prieš nėštumą ir pačioje nėštumo pradžioje.

Dauguma NPL organizuoja kursus nėščioms moterims. Deja, pastebima negera tendencija, kuomet pasirengimo žindyti kursai tėra būdas „pliusiukui užsidėti“: susirinkusioms moterims pademonstruojamas kelių minučių filmukas, o jaunutė dar negimdžiusi seselė pabaigoje paklausia „Ar yra klausimų?“. Dažniausiai klausimų nebūna. Kol kas šią spragą užsipildo patys tėvai – eina į žindymo kursus, buriasi į bendruomenes, dalyvauja internetiniuose forumuose, skaito knygas, straipsnius.

Žindymą remiančios organizacijos vieningai sutaria – žindymui būtina ruoštis iš anksto, nuosekliai ir abiems tėvams. Net ir esant nepalankiai žindymui aplinkai, pasiruošę ir žinių turintys tėvai puikiai susitvarko su sunkumais patys, arba nebijo ir žino, kur ieškoti pagalbos.

4. Padėti moteriai maitinti krūtimi ne vėliau, kaip už pusvalandžio po gimdymo.

Šis punktas išdėstytas plačiau: paminėtos ir gimdyvės, kurioms atliktas cezario pjūvis. Šioms moterims turi būti sudarytos sąlygos pažindyti naujagimi ne vėliau kaip 0,5-1 val. po to, kai moteris atsigauna po narkozės arba nejautros. Ankstyvas pažindymas yra svarbus tiek mamai, tiek ir kūdikiui. Anksti pažindžiusi mama tarsi pasiunčia žinutę savo hormonų sistemai: „Vaikas jau gimė. Motina-nešiotoja, tampa motina-maitintoja“. Išsiskiriantys hormonai traukia gimdą, mažėja kraujavimas, stimuliuojama laktacija ir priešpienio išsiskyrimas. Tik užgimęs ir ant mamos krūtinės padėtas kūdikis turi labai aktyviai išreikštus instinktus, kurių pagrindinis – pasiekti spenelį ir žįsti. Tyrimai rodo, jog bet koks įsikišimas į šį ankstyvąjį kontaktą sutrikdo žindymo sėkmę. Tokiais trikdžiais gali būti tik užgimusio naujagimio svėrimas, matavimas, prausimas, išnešimas į kitą patalpą. Labai džiugu, kad Lietuvos neonatologai diktuoja gerą praktiką šalyje – pirmoji naujagimio apžiūra ir vertinimas pagal Apgar skalę turėtų būti atlikti naujagimiui gulint ant mamos krūtinės. Išimtis taikoma tik esant komplikacijoms.

Gimdymas ir žindymas neatsiejami. Medikamentinis gimdymas (cezaris, skatinamieji, nejautra, narkozė) lemia moters hormoninius sutrikimus, atima galimybę sėkmingai ir taisyklingai pridėti prie krūties, komplikuojasi krūtų būklė. Naujagimis irgi sutrikęs: tyrimai rodo, jog medikamentiniu būdu gimusiems vaikučiams sunkiau sekasi žįsti, jie vangesni, atsisako krūties. Svarbu suvokti, jog kūdikis nėra kaltas dėl medikamentinio gimdymo, jis turi gauti viską taip, kaip ir gimęs natūraliai.

Gimdžiusios šeimos pasakoja, kad dažniausiai NPL gimdymo namuose užgimęs vaikutis padedamas mamai ant krūtinės ir jų ankstyvam kontaktui niekas netrukdo. Tačiau pasitaiko laiškų, iš kurių aiškėja kai kurių medikų noras paskubinti pirmąjį žindymą: vaikas tik simboliškai priglaudžiamas prie krūties, teigiama jog „pirmam kartu užteks“, arba norima vietoje pirmojo žindymo išnešti naujagimį prausti, sverti, matuoti, nes esą neturi laiko „žaisti“ ir pan.

5. Aiškinti ir parodyti, kaip maitinti krūtimi net ir atskirtoms nuo naujagimio motinoms.

Pirmomis paromis labai svarbu, kad naujagimis būtų žindomas kuo dažniau. Tokiu būdu padedamas tvirtas pagrindas laktacijai: nuolat stimuliuojamos krūtys įgauna prisipildymo-ištuštinimo ritmą, gausėjantis priešpienis virsta pereinamuoju pienu, moteris ir naujagimis vis daugiau pažįsta vienas kitą, prisitaiko, po truputį nusistovi žindymo ir miego ritmas. Ne visada gimdymo eiga, mamos ar vaiko sveikatos būklė leidžia sklandžiai pradėti žindymą. Kai naujagimis atskirtas nuo mamos, jiems reikia pagalbos: mama gali stimuliuoti laktaciją periodiškai nusitraukinėdama pieną, tarsi imituodama vaiko maitinimus ir ritmą, kad vėl būdama su naujagimiu kartu galėtų lengviau pradėti žindymą. Labai svarbu, kad mamos, atskirtos nuo naujagimių, suvoktų, jog vaikas girdomas nutrauktu motinos pienu arba mišinėliais auga, kasdien didėja jo apetitas, suvalgomo pieno kiekis. Ne tada laikas pradėti stimuliuoti laktaciją, kai vaiko maitinimosi poreikiai jau išaugę. Vėl esant kartu su naujagimiu, mama turi turėti užtektinai pieno ir žindyti kuo dažniau, kad pieno kiekis (pasiūla) atitiktų kūdikio poreikius (paklausą). Čia personalas galėtų daugiau pagelbėti nuo naujagimių atskirtoms mamoms, parodyti, kaip nusitraukti pieną, jį saugoti ir skatinti tai daryti. Deja, vis dar pasitaiko, kad mama viena palatoje kaunasi už kiekvieną pieno lašą, o nunešusi priešpienio taurelę į naujagimių kambarį išgirsta tipinę frazę: „Mes jau pamaitinome“.

6. Naujagimį maitinti tik jo motinos pienu. Kitą maistą skirti tik esant medicininėms indikacijoms.

Išskirtiniais atvejais gimdymo skyriuje kai kuriems naujagimiams reikia duoti gerti ir maisto, papildomai arba vietoje motinos pieno. Labai sunkiai sergantys naujagimiai arba kūdikiai, kuriuos reikia operuoti, ir labai mažo svorio naujagimiai (sveriantys mažiau 1500 g) bus prižiūrimi Intensyvios priežiūros skyriuje. Jų maitinimas numatomas individualiai, pagal jų poreikius ir galimybes. Motinos pienas rekomenduojamas visais atvejais.

Yra tik keli atvejai, kuomet naujagimiui reikia papildomo maisto:

Sunki motinos pogimdyminė būklė (psichozė, eklampsija arba šokas).

Kūdikis gimė su metabolizmo sutrikimais (galaktozemija, fenilketonurija ir t.t.).

Naujagimiui akivaizdžiai trūksta skysčių, pvz., fototerapijos metu dėl geltos.

Motina vartoja vaistus, nesuderinamus su žindymu.

Jei žindymas turi būti pertrauktas, mamoms turi būti padedama pradėti ir palaikyti laktaciją. Tokiais atvejais reikia periodiškai nutraukinėti pieną rankomis ar pientraukiu (rekomenduojama ne rečiau kaip kas 3 val.), kad vėliau jos būtų pasirengusios žindyti kūdikį, kai tik tam bus tinkamos sąlygos.

7. Motina su naujagimiu gali būti kartu ištisą parą.

Sąlygos būti mamai ir naujagimiui kartu yra sudarytos visose NPL. Pasitaiko jog pati mama jaučiasi pavargusi arba iš pagalbinio medicinos personalo pasigirsta raginimai, esą mamai reikia pailsėti, tad vaikas atiduodamas į naujagimių kambarį. Tačiau tai nėra pagalba. Mamos, miegodamos su naujagimiais, yra ramesnės, žindo gulėdamos ir miega ramiai šalia snaudžiančių mažylių. Tuo tarpu iš naujagimių kambario sklindant vaikų klyksmui, mamos nerimauja, ar ne jų vaikelis ten verkia, neištveria ir eina žiūrėt.

Šis reikalavimas yra ypač svarbus dėl žindymo sėkmės. Mama, gulėdama su naujagimiu kartu, žindo jį pagal poreikį, mažylis būna ramesnis, nes girdi mamos kvėpavimą, širdies plakimą, jaučia jos kvapą, todėl instinktas žįsti nesutrikdomas.

Naujagimiai turėtų būti žindomi ne rečiau, kaip kas 3 val. Pasitaiko naujagimių, kurie miega labai ilgai, o jų mamos džiūgauja, esą „miegas – augimas ir sveikata“. Deja, ne visada tai yra tiesa: naujagimiams dažnai tiesiog trūksta jėgų dažnai ir aktyviai žįsti, todėl jie instinktyviai pasirenka energijos taupymo rėžimą – miega, nes badauja. Tokį kūdikį reikia žindyti dažnai ir po truputį, jį žadinti, aktyvinti – tai prevencija „bado miegui“ ir ankstyvai naujagimių mirčiai (SIDS). Ypač vangiems naujagimiams reikia padėti – pirmieji maitinimai vyksta motinos pienu iš taurelės, vėliau tokie naujagimiai atsigauna ir žinda aktyviai. Nereikėtų pamiršti ir naktinio žindymo naudų: naktinio žindymo metu ypač gausiai išsiskiria hormonas prolaktinas, atsakingas už pieno kiekį, motinos pienas naktį riebesnis, keičiasi jo sudėtis, daugėja įvairių riebalų rūgščių. Tokių riebalų rūgščių pats žmogaus organizmas net negamina, jos labai svarbios vaikų protiniam vystymuisi, regėjimui bei visaverčiam augimui. Be to, iš šių rūgščių (omega-3, omega-6) pasigamina kitos riebalų rūgštys. Daugeliui žinoma, jog riebalai būtini ir tam, kad organizmas galėtų pasisavinti tik juose tirpstančius vitaminus – A, D, E, K. Omega-3 ir -6 riebalų rūgščių darinių sintezė vyksta kepenyse, todėl sergantiems kepenų ligomis ar neišnešiotiems naujagimiams itin svarbu su maistu gauti nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, t.y. būti žindomiems tiek dieną, tiek ir naktį.

8. Leisti motinai maitinti krūtimi naujagimį tiek, kiek reikia ir kada jis nori.

Sveiki naujagimiai patys nusistato režimą, kuris kiekvienu atveju yra individualus. Dauguma žinda kas 2-3 val., tačiau nemažai mažylių nori mamos pieno kur kas dažniau. Svarbu žinoti, kad noras dažnai žįsti yra sveika ir natūralu – žindymas patenkina ne tik maisto poreikį, bet ir emocinį poreikį būti su mama.

Gimdyves dažnai trikdo vienas kitam prieštaraujantys medikai: vieni siūlo maitinti kas 3 val., kiek vaikas nori, kiti – maitinti rečiau, kad nenugraužtų spenelių, kad per ilgai žindant vaikas taps išlepintas, o mama taps „čiulptuku“. Iš tiesų naujagimį reikia žindyti tada, kai jis nori, bet ne rečiau kaip kas 3 valandas. Vieno maitinimo trukmė, turėtų būtų bent 30 min.

Naujagimis labai jautriai jaučia aplinką. Jei jis gimė nenatūraliai, buvo apakintas operacinių lempų, nenurimo girdėdamas mamos širdies plakimą, nesušilo nuo jos kūno šilumos, o užuot suvokęs savo instinktyvius poreikius (seilėtekis, liežuvio kaišiojimas, uoslė, motinos krūties susiradimas), jis buvo ir toliau trikdomas – prausiamas, sveriamas, lašinami vaistai, vystomas… Tai visiškai natūralu, kad aplinką jis suvokia kaip tragišką sąlygų pasikeitimą. Ne viskas tėvų ir medikų valioje, gimdymo eiga ir baigtis gali būti ne tokios, kokių buvo tikimasi. Viską gali pataisyti mama. Būtent po gimdymo naujagimiui labai svarbu būti su mama. Jis rimsta, sugrįžta į tą būseną, kurioje ir turėtų būti: mamos kūnas, širdies plakimas, kvapas, odoskontaktas, pienas prieinamas kada tik nori, jam nėra ko verkti – visa tai užliūliuoja naujagimį saugumu.

9. Neduoti dirbtinių spenelių pakaitalų (čiulptukų) maitinamiems krūtimi kūdikiams.

NPL gimdymo namuose ir skyriuose sveikiems naujagimiams čiulptukai neturėtų būti duodami. Kūdikiai čiulpimo poreikį turi patenkinti žįsdami. Net ir labai ilgai žįsdami, kūdikiai tai daro tikslingai – stimuliuojamos krūtys siunčia signalus didinti pieno gamybą. Gavęs čiulptuką, kūdikis vietoje krūties stimuliuoja guminį pakaitalą, todėl vėliau pieno kiekio jau nebeužtenka augančio mažylio poreikiams patenkinti, nes nebuvo siunčiami signalai hormonų sistemai.

10. Kurti maitinimo krūtimi propagavimo grupes ir apie jas informuoti motinas, išleidžiant jas iš ligoninės.

NPL gimdymo namų ar skyrių personalas, išlydėdamas mamą, turi suteikti informaciją, kur mamai kreiptis, jei iškiltų žindymo sunkumų. Dažniausiai įteikiamas lankstinukas su VšĮ „Pradžių pradžia“ palaikoma iniciatyva – „Mama-mamai“ konsultančių telefonais. Deja, praktikoje apstu atveju, kai mama bando įveikti sunkumus viena, nežino kur kreiptis ar kur ieškoti informacijos. Pavėluotai kreipiantis į „Mama-mamai“ konsultantes, iškyla daugiau sunkumų: nuslopinta laktacija, į naujagimio racioną įsiterpę mišinėliai, komplikuota krūtų būklė ir pan.

Lietuvoje, žindanti mama yra „niekieno“ pacientė: pediatrai nėra žindymo specialistai, o ir tuos jau pakeičia šeimos gydytojai, gimdymo namai atsiriboja, sakydami, jog pagimdžiusių ir išleistų iš ligoninės moterų jie neprivalo konsultuoti. Apmaudu, jog žindymu Lietuvoje rūpinasi tik kelios visuomeninės organizacijos, savanoriškai, be finansavimo, išsilaikydamos iš geranoriškai surinktos paramos. Gaila ne tik to, kad sveikatos įstaigose nėra specialistų, į kuriuos galėtų kreiptis žindanti mama. Neramina ir tai, kad būsimieji medikai labai mažai išmano apie žindymą, o kai kuriose sveikatos įstaigose vyksta priešingi procesai – žindymas nepalaikomas arba net žlugdomas.

Visame pasaulyje stebima tendencija, jog pacientai vis daugiau linkę ginti savo teises. Lietuvoje tokia praktika ne taip smarkiai, bet po truputį įsisiūbuoja. Šeimų liudijimai, laiškai ir skambučiai rodo, jog gimdymo namų pacientų – motinų ir kūdikių – teisių pažeidimų vis dar pasitaiko. Šeimos susiduria ne tik su medikų nenoru padėti, abejingumu, bet ir su patyčiomis. Kartais peršasi išvada, jog NPL veikia tik vadovų lygyje, o personalas elgiasi kaip jiems budėjimo metu patogiau.

Kad viršūnės ir apačios nesusikalba, iliustruoja faktas, jog daugiausia skundų gaunama savaitgaliais ir švenčių dienomis. Jei personalas laikosi tvarkos, tik esant vadovams darbo vietoje, tuomet gal teisiniai procesai prieš pacientų teisių pažeidėjus taip pat atliktų drausminimo funkciją? Nejau, tik baimė valdo mus? Vis dėlto norisi tikėti, jog NPL išliks vertybe ne tik besilaukiančioms šeimoms, bet ir medikams.

Pasaulio organizacijos šiemet jau skambina pavojaus varpais – pastebimas NPL iniciatyvos nuosmukis, mažėja gimdymo namų, gebančių išlaikyti NPL reikalavimus. Reikia tikėtis, kad Lietuva – išimtis, tačiau laikas ir artėjantys NPL vertinimai tai parodys. Aišku viena, kol kas šį procesą teigiamai veiktų ne tik medikai ir žindymą palaikančios organizacijos, bet ir būsimieji tėvai – iš anksto ieškodami informacijos, pasiruošdami žindymui ir reikalaudami laikytis taisyklių NPL gimdymo namuose ir skyriuose.

Viskas apie žindymą: www.pradzia.org

Rasa Siudikienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni − = 5