Nelengva naujoko dalia. Patarimai, jei vaikas keičia mokyklą, darželį, grupę

naujokas

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Naujoko dalia nelengva net ir visko mačiusiam suaugusiam žmogui, o ką kalbėti apie vaikus. Taigi – šį kartą apie naujokus. Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.

KOLEKTYVAS NEĮSILEIDŽIA NAUJOKŲ

Ką išgyvena vaikas, kuriam reikia keisti klasę ar darželio grupę? Su kuo tie pojūčiai sulyginami pagal streso skalę?

Vaiko-naujoko pojūčius galima lyginti su suaugusiųjų kolektyvo ar darbo pakeitimu. Visada tai stresas, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus žmogus – ar darželinukas, ar jo tėvelis.

Tačiau keisti klasę ar darželio grupę yra visai kas kita, nei ateiti į naują kolektyvą iš namų.

Kodėl? Mat atėjus į kolektyvą „iš namų“ nereikia atsisveikinti su senuoju kolektyvu. Tad nauja darželio grupė, nauja klasė, nauja mokykla vis dėlto reiškia dvigubą stresą – vienas kyla dėl situacijos, kad reikia palikti kolektyvą (nepriklausomai, ar buvai jame mėgstamas, ar ne), o kitas – dėl situacijos, kad turi pritapti prie naujo kolektyvo. Vaikas išgyvena išsiskyrimo, netekties jausmus, plius naujo kolektyvo baimę.

Nė vienas kolektyvas neįsileidžia naujokų išskėstomis rankomis. Susiformavęs kolektyvas nori išlaikyti savo „status quo“, tai yra pastovumą, kuriame visi jaučiasi saugūs. Naujokas reiškia grėsmę saugumui, todėl kolektyvas natūraliai priešinasi naujokui, kaip mūsų organizmas priešinasi svetimkūniams.

Visi šie reiškiniai gali būti labiau arba mažiau išreikšti, priklausomai nuo kolektyvo, suaugusiųjų pagalbos, vaiko savijautos ir galimybių gauti psichologinę paramą namuose. Tačiau visada sunkumų yra, jei manome, kad kitaip – nusisukame nuo realybės ir tikrai nepadedame savo vaikui.

IŠ BLOGO KOLEKTYVO – Į GERESNĮ

Nejau vaikas, kuriam nesisekė buvusiame kolektyve, irgi išgyvena išsiskyrimo jausmus ir dėl to liūdi?

Taip, kad ir kaip keistai tai atrodytų. Net jei perėjimas į kitą kolektyvą yra skaudžių problemų sprendimas, vaikas buvo pripratęs arba kitaip tariant adaptavęsis aplinkoje, tad jos netektis yra saugumo praradimas. Žinoma, kuo vaikas prasčiau jautėsi, tuo labiau jis džiaugiasi keisdamas kolektyvą.

Tarytum stresas yra mažesnis. Tačiau atminkit – yra ir kita šio streso pusė – baimė, kaip man seksis naujame kolektyve. Ši baimė kur kas stipresnė tiems vaikams, kuriems nesisekė bendrauti su bendraamžiais ar su kuriuo buvo elgiamasi neteisingai.

KETURIOS NAUJOKŲ KATEGORIJOS

Juk yra vaikų, kurie gali keisti klases ir visai nestresuoti. Gal galioja posakis „ir šunelis kariamas pripranta“?

Visi vaikai be išimties išgyvena stresą, tik ne visi vienodą, be to, ne visi vaikai vienodai atsparūs stresui.

Vieni vaikai gali gana lengvai keisti kolektyvą, nes jie jaučiasi saugūs tiek namie, tiek tarp bendraamžių. Šią grupę galima pavadinti „gerai adaptavęsi“ vaikai. Tai vaikai, kuriems tėvai sugebėjo sukurti saugumo jausmus ir pasitikėjimą savimi. Tik nesakau, kad tai lengvai pavyksta, veikiau atvirkščiai. Šie vaikai irgi išgyvena išsiskyrimo bei nesaugumo jausmus, tačiau jie neilgalaikiai ir didelės žalos nedaro.

Kita grupė vaikų – tie, kurie negali prisipažinti esantys silpni. Dažniausiai tai pirmagimiai. Dažnai pasitaikantis šių vaikų bruožas – perfekcionizmas, tad jie stengiasi išlaikyti savo, nepriekaištingo vaiko, reputaciją, vaiko, kuris „nesysioja į kelnes“, susidūręs su sunkumais. Šių vaikų stresas pasireiškia visai ne toje srityje, kur yra tikrasis stresas, dažniausiai santykiuose šeimoje. Kadangi taip atsitinka, šeimai sunkiau suprasti, kad vaikui reikia pagalbos, ir problemos gali pagilėti.

Trečioji grupė vaikų – tie, kurie sunkiai išgyvena ir priima pasikeitimus, nes jiems iš esmės adaptuotis yra sunkiau. Šie vaikai neslepia savo jausmų, tačiau tiesiog akivaizdžiai jaučiasi bejėgiai. Dažnai ir tėvai užsikrečia šiuo jausmu. Jei tai pastebėjote, tuojau pat nusipurtykite šį jausmą nuo pečių – taip padėsite vaikui jausti pasitikėjimą savimi.

Na ir pagaliau yra grupė vaikų, kuriems tenka keliauti iš vieno kolektyvo į kitą. Jei tai vyksta dėl to, kad šeima dažnai kraustosi – vaikas iš išorės tarytum užsigrūdina. Tai galima paaiškinti tuo, kad bent jau baimę jis išgyvena vis mažesnę – mat kiekvieną kartą pamato, kad bijoti nelabai buvo ko. Jei vaikas keičia kolektyvą, vis jame nepritapdamas, kreipkitės pagalbos į specialistus, nes kiekvieną kartą vaikas patiria stiprų smūgį savęs vertinimui, ir jį reikia atstatyti. Bet kuriuo atveju dažnai keičiantis kolektyvą vaikas turi susilaukti pagalbos ir didesnio dėmesio, bent jau iš šeimos.

KAIP ATPAŽINTI NAUJOKO STRESĄ

Sakote, kad ne visada lengva pamatyti, ar vaikas išgyvena stresą. Kaip atpažinti, kad vaikui sunku?

Vaikų liūdesys ir ypač depresijos jausmai atsiskleidžia toli gražu ne taip, kaip suaugusiųjų. Kartais ir mums sunku suvokti, kas gi čia su mumis darosi, kodėl jaučiamės blogai, ne iš karto suprantame, kad liūdime dėl vienos ar kitos priežasties. Vaikų stresas dažniausiai pasireiškia elgesio pasikeitimais. Vaikas gali tapti irzlesnis, piktesnis, krėsti daugiau eibių, tapti uždaresnis, rodyti mažiau noro bendrauti tiek su draugais, tiek su šeimos nariais. Jis gali tapti jautresnis, greičiau susigraudinti. Dažniausiai reikia stebėti ne vaikų emocijų, bet elgesio pasikeitimus. Paprastai vaikai daro kažką kitaip negu iki šiol, ir tai sunku paaiškinti – rasti priežastį.

TROKŠTU BŪTI NAUJOKU

Kokio amžiaus vaikai (ar kokio tipo vaikai) mėgsta būti naujokais, o kokie – nekenčia?

Naujoku trokšta būti tie, kurie niekada juo nebuvo. Visada kito gyvenimas atrodo smagesnis, įdomesnis. Tad vaikams gali ateiti mintis, kad smagu būtų pabandyti tai, ko dar nepatyrei. Taigi naujoku būti norisi tik vieną kartą. Kokio amžiaus būnant šis noras praeina, priklauso nuo to, kada tenka pabūti naujoku. Beje, šis noras gali dingti ir nepabuvus naujoku. Jau pradinėse klasėse vaikai pradeda ne tik labiau save suvokti, bet ir labiau stebėti vienas kitą, gilintis į vienas kito išgyvenimus. Ne visi vaikai, tačiau bent dalis jų jau pradinėse klasėse gerai supranta, kad naujoko duona ne kokia.

Mažesni vaikai mažiau gilinasi į savo išgyvenimus, tiesiog juos jaučia. Tik išimtiniais atvejais darželinukas kalbės apie naujo kolektyvo baimę, tačiau ją jaus. Tai sukuria klaidingą vaizdą, kad darželinukai išgyvena mažiau, nei didesni vaikai. Atidžiau stebėkite savo darželinuko elgesį – elgesio pokyčiai geriausiai parodys, kad vaikas patiria stresą.

KUO MAŽIAU PERMAINŲ

Ar psichologai skatina permainas – mokyklos, klasės, grupės – keitimą, ar, atvirkščiai, prašo tėvų permainas riboti?

Permainų dabartinėje visuomenėje tiek daug, kad skatinti jų daugiau tiesiog būtų tolygu skatinimui pamesti galvą. Nepriklausomai nuo psichologų patarimų, vaikui tenka keisti kolektyvą po darželio, po pradinės mokyklos, dažnai po 9 klasių, po mokyklos baigimo. Argi to negana? Tik išimtiniais atvejais vaikas auga su tuo pačiu kolektyvu. Iš tiesų tai jis nieko nepraranda, tik turi stipresnį saugumo jausmą, mažiau sudėtingų išgyvenimų.

Išskirtiniais atvejais psichologai rekomenduoja keisti kolektyvą, kai vaiko ir kolektyvo ar vaiko ir auklėtojos, mokytojos interesai nesuderinami, arba santykių problemos įsisenėjusios ir gilios.

PASIKEITĖ AUKLĖTOJA…

Jei vaikas prisirišęs prie auklėtojos, pradinių klasių mokytojos, ar šio žmogaus pasikeitimas gali lemti mokymosi rezultatus, vaiko elgesį, nuotaikas?

Ne tik gali, bet ir lemia. Visiems žinomas reiškinys „penktokų adaptacija“ yra susijęs ne tik su prisiderinimu prie naujų sąlygų, bet ir su išsiskyrimu su ketverius metus lydėjusia mokytoja. Išsiskyrimo jausmas gali sukelti problemų gana ilgai, net iki metų, o akivaizdžiausios jos – per pirmąjį pusmetį. Nenuostabu, kad vaiko mokymosi rezultatai suprastėja. Psichinė energija išnaudojama kitur, tad susilpėja ir dėmesys, ir atmintis ir darbo tempas.

Ar lopšelinukas (1-2 metų) susigaudo, kad pasikeitė auklėtoja?

Tokio amžiaus vaikas ne „gaudosi“, o „jaučiasi“. Tai daug svarbiau. Visai nesvarbu, kaip jis tai dėlioja mintyse, svarbu, ką jis jaučia. Kiekvienas vaikas jaučia artimų suaugusiųjų pasikeitimus. 1-2 metų vaikui santykis su suaugusiuoju itin svarbus. Kaip jis gali nepastebėti pasikeitimų svarbiausioje savo gyvenimo dalyje?

Naujo mokytojo, naujos auklėtojos „pripažinimo“ kelias – koks jis, kiek trunka? Ar paisyti vaiko skundų, kad naujoji mokytoja bloga?

Nauja mokytoja ar auklėtoja – šiek tiek kitas reiškinys nei kolektyvo keitimas. Čia jau vaikas priešinasi ir ne iš karto pripažįsta naują žmogų. Jei nauja auklėtoja ar mokytoja iš tiesų pasižymi geresniais sugebėjimais bendrauti su vaikais – retai kuris vaikas peikia naują auklėtoją, nebent kurį laiką jos negiria. Na, o jei vaikas naują auklėtoją peikia, tai gal prieš tai buvusi auklėtoja ar mokytoja buvo gera, ir vaikas priešinasi praradimui, mylimo suaugusiojo dingimui ir jam visai nesvarbu, ar nauja auklėtoja gera, ar bloga. Savo elgesiu vaikas nori tarytum sugrąžinti buvusį suaugusįjį.

Du mėnesius tokias šnekas reikia toleruoti, vėliau reikėtų pasidomėti, pakalbinti kitas mamas, paklausinėti, kaip jų vaikui patinka nauja auklėtoja ar mokytoja.

ŠILTNAMIS VAIKAMS

Kiek pateisinamas „šiltnamio“ efektas, kai tėvai stengiasi vaiką apsaugoti nuo naujoko statuso, leidžia jam baigti tą mokyklą, kurią ir pradėjo, perveda į kitą klasę „paskui mylimą mokytoją“ ar panašiai?

Manau, kad toks tėvų elgesys pateisinamas, jei nėra persistengiama kitur. Jei tai ne lepinantys tėvai, bet tie, kurie rūpinasi vaiku, jų elgesys gerbtinas. Visa turi būti įvertinta labai blaiviai, kiek tai padeda šeimai ar vaikui. Jei šeima aukojasi dėl vaiko – tai jau ne rūpinimasis, bet lepinimas, o tokios sąlygos iš principo žalingos vaikui.

Ar pakeitus gyvenamąją vietą vaiką perkelti į kitą darželį, mokyklą, ar vis dėlto vežioti, paisant jo dvasinio komforto?

Negaliu į šį klausimą atsakyti taip ar ne. Jei tėvai turi sąlygas vežioti vaiką ir tikrai tai jų gyvenimo neapsunkina – kodėl gi ne? Nemažai tėvų vaikus vežioja į mokyklas ne todėl, kad persikraustė, bet todėl, kad viena ar kita mokykla geresnė. Tas pat su darželiais. Pamenu, kai mano dukra buvo maža, gyvenome prie darželio per tris žingsnius. Tačiau jo nepasirinkome, nes vedėja nedviprasmiškai ir įsakmiai reikalavo kyšio. Nusprendžiau, kad tokio vadovo vadovaujama aplinka yra netinkama mano vaikui.

Jei šeima aukojasi dėl vaiko ir tą auką dar ir prikiša vaikui (kartais nereikia nė žodžių – vaikai mūsų nuostatas pastebi ne prasčiau), tokia situacija neduoda naudos nei vaikui, nei šeimai, o jų tarpusavio santykius tiesiog žaloja.

KADA VAIKAS SPRENDŽIA PATS

Ar leisti vaikui (pradinukui) nuspręsti: nauja mokykla, bet nueisi pats pėsčiomis, ar sena mokykla, bet važinėsi autobusu? Kiek čia turėtų lemti tėvų valia?

Apskritai, kuo daugiau vaikas dalyvauja savo gyvenimo sprendimuose, tuo tvirtesnė asmenybė iš jo išaugs. Jei tikrai galite leisti vaikui pasirinkti, ne svarstykite, o griebkite pasitaikiusią gyvenimo progą. Gali būti, kad vaiko pasirinkimas jam nepatiks jau po savaitės, neleiskite taip mėtytis, tačiau jei situacija tikrai per sunki vaikui, galite pakeisti sprendimą. Atminkite, labai svarbu, kad vaikas nepriimtų įsitikinimo „mano sprendimai nieko verti“, todėl palaikykite jį ir pasakykite, kad kartais ir geriausius sprendimus bei norus pakoreguoja gyvenimas.

Jei manote ar matote, kad vienas ar kitas sprendimas geresnis, geriau neleiskite vaikui rinktis, tik argumentuokite ir pagrįskite savo sprendimą. Jei vis dėlto leisite vaikui pasirinkti ir jo sprendimas nepasiteisins, jokiu būdu nesakykite: „Aš tau ir sakiau, kad anaip būtų geriau“. Patylėkite, šios kelios tylos minutės išsaugos vaiko savigarbą, kurią atstatyti daug sunkiau, nei patylėti keletą akimirkų.

NAUJOKAS NUSIMOKĖ…

Ar gali naujokas atsiskleisti teigiamomis savybėmis – juk nauja aplinka ir naujas kolektyvas skatina pasirodyti iš geriausios pusės? Pavyzdžiui, patekęs į naują klasę anksčiau vidutiniškai besimokantis mokinys tampa pirmūnu. O atvirkščiai?

Galimybė yra, tik ji nelabai didelė. Naujokas atsiskleidžia tada, jei jis išėjo iš jam nepalankios aplinkos. Gali būti, kad santykiai su mokytoja jį traumavo, o gal slėgė klasės mikroklimatas. Jei grupei vadovavo nekompetentinga auklėtoja ar mokytoja ir pagaliau vaikas pateko į geras rankas – jo rezultatai (tiek mokslo, tiek tarpusavio santykių) gali labai pasikeisti. Tokių atvejų yra, nors ir kaip norėtumėme, kad taip nebūtų. Jei vaikas augo ar mokėsi palankioje aplinkoje, jis geriau pasirodyti gali tik trumpiau – ypač susitelkti galima, tačiau nuolat būti taip susitelkus neįmanoma.

Atvirkščiai atsitinka tada, kai vaikui per sunku susitvarkyti su stresu arba auklėtoja ar mokytojai nekompetentingi. Kad suprastėja rezultatai pirmojo pusmečio metu yra normalu, nepulkite kaltinti mokyklos ar mokytojų. Dar viena pusė – rezultatai suprastės (o iš tiesų – suprastės pažymiai), jei vaiką pervedėte į stipresnę klasę ar mokyklą. Šio reiškinio aiškinti, manau nereikia.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − vienas =