Nemėgstate Kalėdų? Nieko keisto…

2013-12-26

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lr

Kartais Kalėdos gali atrodyti didesnė šventė nei gimtadienis, nes šią šventę švenčia daugybė žmonių tuo pačiu metu, prekybos centrai būna gražiai išpuošti, miestų aikštėse akį traukia papuoštos eglutės, o kur dar ta linksma kalėdinė muzika.

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė patars, kaip atšvęsti be konfliktų ir pervargimo.

Nemėgstate Kalėdų? Nieko keisto…

Be tų, kurie Kalėdų labai laukia ir mėgsta švęsti žiemos šventes, sutiksime nemažai ir tokių žmonių, kurie Kalėdų nemėgsta. Apie vaikus tikriausiai tai būtų sunkiau pasakyti, bet tarp suaugusiųjų ir vaikų turinčių tėvų tikrai rastume nelaukiančių Kalėdų ir kalėdinio šurmulio. Šeimos šventė – taip, puiku, tačiau kaip jaustis tiems, kurie savo artimųjų netekę arba gyvena toli nuo jų? Dovanos – jų gauti smagu, bet kiek įtampos kelia jų ieškojimas, o kur dar išlaidos! Skanų maistą ir pyragus mėgstame, bet po švenčių imame skaičiuoti kalorijas ir gailėtis, kad tiek daug prisivalgėme. Na, o su vaikais daugiau laiko kartu praleisti irgi smagu, bet dažnai šventinis šurmulys būna susijęs ir su tuo, kad vaikai labiau nuvargsta, ima zyzti, tad po švenčių neretai grįžimas į įprastą kasdienybę atrodo kaip išganymas.

Tad pabandykime taip pasiruošti šventėms, kad įtampos pajustume kuo mažiau, o su šeima praleistas laikas iš tiesų džiugintų.

Išlaikykite dienotvarkę

Suaugusiesiems ilgiau, nei įprastai, vakaroti, vėliau keltis ir valgyti kitokiu nei paprastai laiku gali būti visai smagu ar bent jau tai nekelia didesnių rūpesčių. O štai vaikai dėl pasikeitusio dienos režimo gali tapti irzlesni, greičiau nuvargsta, jų niekas nebedžiugina – nei Kalėdų Senelis, nei dovanėlės, nei vaišės… Žinoma, negalima sakyti, kad taip nutinka visiems, nes vaikai yra skirtingi – vieni prie pasikeitusio dienos ritmo prisitaiko lanksčiau, o kitiems gali būti sudėtinga ištverti ilgiau užsitęsusias šventes.

Ką daryti? Pasistenkite, kad „dienos rėmai“, tai yra valgymų ir gulimosi miegoti laikas, išliktų kaip galima labiau nepakitę. Jei vaikai įprastai tam tikru metu valgo ir gulasi miegoti, jie prie to pripratę ir greičiausiai bus alkani ar labai pavargę ir tada, kai jūs pasninkausite Kūčių dieną, iki vėlumos linksmai švęsite Kalėdas ar Naujuosius metus.

Suprantama, kad į griežtus rėmus labai nesinori spraustis, tačiau patikėkite: laiku pasirūpinę fiziologiniais vaikų poreikiais turėsite iš to naudos, nes vaikai bus ramūs ir linksmi. Jeigu jums svarbu, kad visa šeima pasninkautumėte Kūčių dieną – pasirūpinkite tinkamais užkandžiais vaikams, kad jie ramiau sulauktų vakarienės. Jei norite, kad visa šeima pavakarotų per Kalėdas – galbūt galima paguldyti vaikus kiek vėliau miegoti pietų miego. Šiokie tokie pakeitimai įmanomi, tačiau juos svarbu apgalvoti ir jiems pasiruošti. Jei turite galimybių, suplanuokite ir ėjimą į lauką pasivaikščioti bei „ramybės valandėles“, kad vaikai nepervargtų nuo didesnio, nei įprasta, šurmulio.

Dar vertėtų prisiminti, kad vaikai dažniausiai jaučiasi saugesni tada, kai iš anksto žino, kas kada vyks.

Pasistenkite kartu su vaikais iš vakaro aptarti kitos dienos planus, paskui dar kartą peržvelkite ateinančią dieną ryte ir vis priminkite dienos metu, ką veiksite po to. Juo svarbiau tai padaryti, turint galvoje, kad šventinių atostogų metu viskas vyksta kitaip, ir jūs greičiausiai turite daugybę planų visai šeimai.

2013-12-22

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lr

Stenkitės sumažinti dirgiklių kiekį

Mums, suaugusiems, kalėdinė muzika, aplinkui besisukiojantys Kalėdų Seneliai, gardūs kepinių ir eglišakių kvapai, žybsinčios lemputės greičiausiai kelia malonų jaudulį ir padeda kurti šventinę nuotaiką. Deja, vaikams viso to gali būti per daug. Dažnai vaikai, kuriems iš pradžių patinka daug naujų įspūdžių, greitai pavargsta, tampa irzlūs ir nieko nebenori.

Ką daryti? Kuo mažiau dirgiklių – tuo vaikai jaučiasi ramesni, vadinasi, ir yra geresnės nuotaikos.

Pagalvokite, ar tikrai reikia visiems kartu važiuoti į parduotuves: galbūt galima pasiskirstyti darbus ir kuriam nors suaugusiam šeimos nariui nuvažiuoti vienam. Perklauskite vaikų, ar jie norėtų klausytis kalėdinės muzikos, ar geriau pabūtų tyloje. Nenorėkite kartu su vaikais „nuversti kalnų“: nors jums gali atrodyti, kad vaikams patiktų tą pačią dieną ir pakuoti dovanėles artimiesiems, ir kepti meduolius, ir puošti eglutę, visų šių darbelių, kad ir labai smagių, vaikų jėgoms ir kantrybei gali būti per daug (juk čia reikia susikaupti, išlaikyti dėmesį, o tai reikalauja visai nemažai jėgų!). Vadovaukitės ne savo būtinų nudirbti darbų sąrašu, bet atsižvelgdami į vaikus: ar jie dar gali, ar jau pavargo, ir reikėtų juos „paleisti“ ramiai pažaisti. Galbūt planuoti galima lanksčiai, darbus perkeliant į kitą dieną, o gal, smagiai pradėjus su vaikais, užbaigti suaugusiesiems vieniems.

Būtinai apgalvokite ir raskite ramesnę vietą namuose, kur galėtumėte pasiūlyti vaikams pailsėti, kai pamatysite, kad jiems „visko per daug“. Gal tai ramus, vėsus miegamasis, į kurį vaikai galėtų nubėgti, jei labai įsišurmuliuos atėję svečiai. O jei patys eisite į svečius – pasiteiraukite, kur vaikai galėtų ramiau pabūti.

Tikrai ten nebūtina praleisti viso vakaro, tiesiog turėtumėte galimybę išlaikyti pusiausvyrą tarp pramogų ir ramesnio pabuvimo atgauti jėgoms.

Išlikite ramūs

Sunku būtų pasakyti, kiek šeimų patiria „šventinius pykčius“, tačiau tokių tikrai yra. Atrodytų, paradoksas: tiek laiko laukiame švenčių, kad pabūtume kartu, o šventės baigiasi tuo, kad suaugusieji susipykę išsiskirsto po kambarius ar kambario kampus, o vaikai anksti nuvaromi miegoti arba pasiūloma jiems žaisti atskirai nuo suaugusiųjų… Dažniausiai tai nutinka tada, kai pervargstama ruošiantis pačioms šventėms. Be abejo, „reikia“ (ar, teisingiau pasakius, norisi) susitvarkyti namus, pasiruošti gardaus maisto, susitikti su giminėmis, tik visko reikia padaryti tiek daug, kartais dar prisidedant ir terminų pabaigai darbovietėse, kad galų gale nieko nebesinori.

Ką daryti? Pirmiausia prisiminkite: pavargęs žmogus – jautresnis, dirglesnis, vadinasi, greičiau į viską sureaguojantis ir supykstantis, nei pailsėjęs ir žvalus. Geriausia būtų visus savo darbus planuoti iš anksto.

Susirašykite visut visutėlius darbus, kuriuos „reikia“ (ar norisi) padaryti iki Kalėdų, ir susidėliokite taip, kad planai būtų realūs. Taip, įmanoma šventinius vaikams skirtus drabužėlius pasiūti per naktį, padaryti „generalinę“ tvarką namuose per vieną dieną, vakare dar sulipdant patį gražiausią pasaulyje meduolinį namelį, tačiau greičiausiai tuomet jūs nejausite jokio džiaugsmo, tik nuovargį. Kartais pravartu sustoti bėgus ir pagalvoti, kodėl jūs norite nuveikti tiek daug ir taip gerai, ir kas būtų, jei padarytumėte ne viską idealiai, bet tai atskira gana plati tema.

Grįžtant prie pasiruošimo Kalėdoms, pabandykite įvertinti savo jėgas ir paskirstyti darbus taip, kad rastumėte laiko ir pabūti su vaikais, ir pernelyg nepavargti. Vadinasi, kai ką galima padaryti ne taip gerai, pavyzdžiui, „generalinę“ tvarką palikti vėlesniems laikams, dabar tiesiog apsitvarkyti namus taip, kad būtų švaru ir patogu, į dovanėlių paieškas įtraukti sutuoktinį ir pasitelkti internetą (interneto parduotuvių apžiūra gali padėti sutaupyti laiko ir jėgų), kai ką nusipirkti parduotuvėje ar užsisakyti (maistą, šventinius drabužius). Skamba gana paprastai ir banaliai, tačiau jums svarbiausia, kad nepervargtumėte, nepradėtumėte pyktis su artimaisiais ir barti vaikus vien todėl, kad jau nebesilaikote ant kojų.

Kaip dėl Kalėdų Senelio?

2013-12-19

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lr

Vaikų turintiems tėvams kasmet vėl iškyla klausimas, ar pasakoti apie Kalėdų Senelį, kokios naudos tai duoda vaikams, o jei sakyti, kad Kalėdų Senelio nėra – ar tai pernelyg neįskaudins vaiko, ką daryti, jei vaikas jau apie tai išgirdo ir labai nusiminė.

Dauguma psichologų teigia, kad „melavimas“, jei taip galima pavadinti, apie Kalėdų Senelį iš esmės žalos vaikams nedaro ir net gali būti naudingas: Kalėdų Senelis gali būti viena iš gražių šeimos tradicijų, su kuria susijusios kitos tradicijos, pavyzdžiui, laiško Kalėdų Seneliui rašymas, sausainių ir pieno palikimas, kad Kalėdų Senelis galėtų užkąsti, kojinės pakabinimas dovanėlėms, stengimasis daryti gerus darbus, nes „Kalėdų Senelis viską mato“.

Be abejo, tokios tradicijos kūrimas arba nekūrimas yra stipriai susijęs su mūsų pačių patirtimi: ar mes patys vaikystėje tikėjome Kalėdų Seneliu, ar mums tai patiko, ar gerai tada jautėmės, kas buvo, kai sužinojome, kad Kalėdų Senelis iš tiesų yra tėtis ar kaimynas… Nuo to priklauso, kaip vaikams reikėtų papasakoti apie Kalėdas, jų šventimą ir dovanėles. Na ir, žinoma, labai svarbu, kad sutaptų ir tėčio, ir mamos požiūriai ar bent jau vienas iš jų galėtų būti neutralus (galite įsivaizduoti, kokia maišatis kiltų vaikui, jei tėtis sakytų, kad Kalėdų Senelis yra, o mama papasakotų, kad iš tikrųjų dovanėles paruošia tėtis ir mama…).

Tikėjimas Kalėdų Seneliu labai susijęs su normalia vaiko raida: tarp 3 ir 6–7 metų vaikams būdingas magiškas mąstymas, taigi šiuo metu jie itin tiki pasakų būtybėmis (fėjomis, pabaisomis, raganomis, taip pat ir Kalėdų Seneliu), burtais, magiškais pasikeitimais. Kita vertus, jei tėvai apie Kalėdų Senelį nekalbėtų, patys vaikai vargiai ar sugalvotų, kad egzistuoja tokia įdomi būtybė.

Nuo 7–8 metų vaikai pradeda mąstyti logiškai, taigi būtent tada jie ima pastebėti įvairius neatitikimus „Kalėdų Senelio istorijoje“, pavyzdžiui, kad jis atėjo apsiavęs tėčio batais ar šneka dėdės balsu. Vaikai, kurių tėvai palaiko mintį apie Kalėdų Senelio buvimą, pavyzdžiui, sniege pažymėdami jo pėdas ar „suvalgydami“ už senelį sausainius, tikės Kalėdų Seneliu ilgiau, nei tie vaikai, kurių tėvai pernelyg nesistengia apsimesti ir nesuka galvos, jei vaikas atpažįsta, kieno balsu kalba tas baltabarzdis.

Kaip vaikas reaguos, demaskavęs Kalėdų Senelį, iš dalies priklauso ir nuo tėvų: jei tėvai labai jaudinasi, nori, kad vaikas Kalėdų Seneliu tikėtų kuo ilgiau, jie su dideliu jautrumu ir baime laukia, kaip vaikas reaguos, sužinojęs tiesą. Priešingai, tėvai, kurie į Kalėdų Senelį žvelgia ne kaip į esminę sudedamąją Kalėdų dalį, o kaip į galimybę kuriam laikui paįvairinti šventes – tol, kol vaikams tai įdomu, greičiausiai ramiai reaguos patys ir pernelyg neakcentuos vaiko emocijų, taigi ir vaikas tokiu atveju jausis ramiau.

Ką daryti? Ar „turėti“ Kalėdų Senelį, ar ne – tai tik jūsų šeimos sprendimas. Tikėjimas Kalėdų Seneliu ir jo laukimas gali likti gražus prisiminimas iš vaikystės, tačiau jūsų šeimoje gali būti ir kitokia tradicija, pavyzdžiui, kad ne jūs laukiate dovanėlių iš Kalėdų Senelio, bet patys jas ruošiate vieni kitiems: abu variantai yra priimtini ir gražūs. Susitaikykite su tuo, kad vaikai anksčiau ar vėliau supras, kas kūrė istorijas apie Kalėdų Senelį, ir, žinoma, gali į tai sureaguoti: supykti, nuliūsti, nusivilti ar būti pakankamai abejingi. Jūsų, kaip tėvų, misija – tiesiog pabūti šalia savo vaiko, kol jis išlies emocijas, pasikalbėti su juo apie tai, kaip jis jaučiasi, jam aprimus galima pasiūlyti kokią nors kitą dominančią veiklą. Jei patys būsite ramūs ir nebijosite vaiko jausmų – tikėtina, kad jis išliks ramesnis ar greičiau aprims, nei tada, kai patys stipriai išgyvensite.

Jei neįtinka dovanos ir dovanėlės

Dovanas gauti dažniausiai mėgstame, o jei nemėgstame – tai greičiausiai susiję su įvairiais psichologiniais niuansais, pavyzdžiui, galbūt gavę dovanų bandome jas įvertinti, pasverti, kiek esame reikšmingi vienam ar kitam žmogui ar kokios vertės dovaną dabar turėsime ruošti jam, galime jaustis įsipareigoję ir skolingi būtinai dovanoti tam tikrą daiktą ir panašiai. Tokius išvedžiojimus galima įvardyti kaip suaugusių žmonių „žaidimus“, kurie labai susiję su mūsų saviverte (kiek jaučiamės vertingi patys savaime, o kiek mūsų vertė priklauso nuo to, kaip mus mato kiti).

Kalbant apie vaikus (o gal ir ne tik apie vaikus?), dažniausiai per šventes iškylantys sunkumai – tai jų nusivylimas gautomis dovanomis. Kartais apie tai vaikai praneša garsiai, verkdami ir mėtydami jiems neįtikusias dovanas, kartais jie tiesiog kelioms minutėms susigūžia ir tampa tylesni, ne tokie linksmi, kaip buvo prieš tai. Jei įdėjote daug laiko ir pastangų, kad rastumėte pačią gražiausią ir labiausiai džiuginančią dovaną, greičiausiai toks vaiko nusivylimas jus irgi užgauna.

Kartais gali būti sunku suprasti, kodėl vaikas nusivylė, jei padovanojote būtent tai, apie ką jis ilgai svajojo ir prašė. Iš tiesų vaikams būna taip, kaip ir mums, suaugusiesiems, kai labai kažko norime ir laukiame: pats laukimo ir įsivaizdavimo, kaip bus, kai turėsime tą nuostabų daiktą (suknelę, batelius, kelionę, automobilį, butą…), faktas džiugina labiau nei turimas daiktas. Suknelė vitrinoje atrodo labai žavi, bet nusipirkus gali paaiškėti, kad ant vielinio manekeno ji guli kur kas gražiau nei ant jūsų, ir parduotuvės šviesoje medžiaga atrodo prabangesnė nei namuose ar vakarėlyje. Panašiai gali nutikti ir mūsų mažiesiems, gavusiems dovanų žaislų.

Ką daryti? Kad ir kaip būtų sunku žiūrėti į savo nusivylusį vaiką, nebijokite šio jausmo: tokio pobūdžio nusivylimas paprastai nežudo ir negniuždo. Jei paaiškėja, kad dovana iš esmės nėra vykusi (pavyzdžiui, iki galo nesupratote, kad vaikas nori nuotoliniu būdu valdomo automobiliuko ir padovanojote paprasčiausią automobilio modeliuką), yra galimybių nupirkti kitą ir, jei manote, kad verta tai padaryti – galite pabandyti.

Šis nusivylimas gali būti ir proga vaikui patirti, kad ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip norisi. Nebarkite vaiko ir jam nepamokslaukite, leiskite jam pabūti su savo jausmais: vienam vaikui, kad nurimtų, gali užtekti 10 minučių, kitam prireikia ir valandos. Tada pasiūlykite kokią nors kitą veiklą. Nustebsite, bet po kurio laiko vaikui net ir iš pradžių neįtikusi dovana gali imti labai patikti ir paaiškės, kad nieko kito jam ir nereikia.

Taip būna!

Per Kalėdas pats geriausias metas vaikams parodyti, kad tai yra šventė, kai ne tik imama, bet ir duodama.

Ruošdami dovanas kitiems, kalbėkitės apie tuos žmones, kam dovanos skiriamos, įtraukite vaikus į dovanų rinkimą, tarkitės kartu, kas vienam ar kitam žmogui labiausiai patiktų. Savo pavyzdžiu parodykite ir pasakykite, kad, ieškodami dovanos, galvojate apie žmogų, kuriam bus ji skirta, kad dovana – tai būdas parodyti savo dėmesį ir meilę. Tokiu būdu netiesiogiai pranešite vaikams, kad ir jiems dovanų ieškote rūpestingai ir apie juos galvojate.

Šeimos tradicijos

Kiekvienoje šeimoje yra savos tradicijos, tačiau tik nuo jūsų pačių priklauso, kiek jų laikysitės. Jei jūsų šeimoje po Kūčių vakarienės buvo einama į Bernelių mišias, o jūs patys jaučiatės ne tokie religingi ir mieliau norėtumėte likti namie – pagalvokite ir pasitarkite, kas jums būtų labiau priimtina. Pavyzdžiui, gal jums būtų lengviau nueiti į bažnyčią Kalėdų rytą, ypač jei turite mažų vaikų, kuriuos vakare gana anksti reikia migdyti.

Tradicijomis laikoma tai, kas perduodama iš kartos į kartą, ir labai smagu, kad yra dalykų, kuriuos jūs prisimenate iš savo vaikystės ir galite perduoti savo vaikams: tai sukuria saugumą, stabilumą, jausmą, kad ir kas gyvenime atsitiktų, jūs vis tiek turėsite kažką artimo ir gerai pažįstamo (pavyzdžiui, visos šeimos susėdimą prie Kūčių stalo). Vis dėlto tradicijos turėtų padėti žmonėms tapti artimesniems ir geriau jaustis, o ne atvirkščiai, todėl, jei visi jaučiate, kad kažką daryti atrodo dirbtina ir keista, galbūt galima tradiciją šiek tiek pakeisti ar įvesti naujų.

Ką daryti? Iš anksto pasikalbėkite su vaikais, kokių tradicijų bus laikomasi Kūčių vakarienės metu, ką jos reiškia. Jei svečiuojatės pas senelius, greičiausiai bus laikomasi įprastų papročių, ir jūs nieko nepakeisite, tačiau jei Kūčias praleidžiate savo namuose – galite pasvarstyti, kas jums labiausiai priimtina. Galbūt yra tradicijų, kurios jums patinka, tačiau jūsų namuose jų nebuvo laikomasi – pasitarę galite jas įtraukti, tarkim, parašyti sveikinimo atvirukus kaimynams, paaukoti kokią nors pinigų sumą labdaros fondui ar nupirkti maisto produktų Maisto bankui, pabūti savanoriais (pavyzdžiui, padėti pilstyti sriubą labdaros valgykloje).

Ir pabaigoje: svarbiausia – saikas

Pasiruošimą Kalėdoms ir šventinį laikotarpį dažnai galima apibūdinti vienu žodžiu: nesaikingumas. Deja, dažnai taip nutinka, kad visko būna stipriai per daug (ir nebūtinai mums patiems tai pasirenkant): darbų, triukšmingų reklamų parduotuvėse, pirkinių, valgių švenčių metu, šurmulio, bendravimo, alkoholio Naujųjų metų naktį ir panašiai. Jau aptarėme, kaip svarbu kiek galima labiau pasirūpinti savimi, nepervargti, nesiekti tobulumo… Trumpai tariant, visose srityse svarbiausia – saikas. Saikingai gyventi Advento laikotarpiu, laukiant Kalėdų, mus kviečia bažnyčia, tačiau saikas bus labai naudingas ir per pačias Kalėdas bei po jų. Jei pavyks su saiku atseikėti linksmybių ir įvairiausių malonumų, išvengsime nuovargio, persivalgymo, pagirių, per didelių išlaidų, irzlių vaikų ir didžiulio noro po šventinio laikotarpio grįžti į darbą ir kartu – prie įprastos dienotvarkės. Tad saikingų ir gražių švenčių!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + 9 =