Mažylis, kuris nugalėjo mirtį

aspergerisPagr

Giedrės Putnikaitės nuotr.

Negaliu pasigirti gražiomis akimirkomis po gimdymo. Man tai kelia nerimą, siaubą. Mūsų pirmagimis berniukas, kurį be galo mylime, suteikia daug išbandymų.

Tai buvo mano pirmasis gimdymas. Vaikelio mes su vyru dar neplanavome, laukė nebaigti darbai, studijos, geresnis darbas, o tik po to – vaikai. Bet mūsų netyčiukas pasibeldė anksčiau – praėjus keliems mėnesiam po atšoktų vestuvių. Labai apsidžiaugėme – tai buvo mūsų stebukliukas, kurio be galo laukėme. Mane paguldė kelios dienos prieš gimdymo nustatytą datą. Neteko ilgai laukti, po dviejų dienų naktį nubėgo vandenys. Atsisveikinau su palatos draugėmis ir išėjau gimdyti. Jokio skausmo nejaučiau, buvau pilna jėgų.

Gimdymas nebuvo sklandus, leido skatinamuosius. Kai nebegalėjau kentėti skausmo, paprašiau epidurinės nejautros. Kadangi tą dieną buvo daug gimdyvių, teko laukti 4 val., kol ateis anesteziologė. Kaip šiandien atsimenu, guliu susirietusi ant gimdymo lovos, o iš kitų gimdyklų girdėti šauksmai ir keiksmažodžiai. Tai jau nebeatrodė kaip nuostabus sapnas. Be to, atėjusi suleisti vaistų gydytoja mane apibarė, liepė keltis. Kai man nepavyko tai staiga atlikti, lyg šuniukui komandos, vėl pasigirdo grasinimas (jei tuoj nepadarysiu ką ji liepa, tai apsisuks ir išeis). Pradėjau jausti neapsakoma baimę. Pravirkau, nes po 15 val. gimdymo su skatinamaisiais nebeturėjau jėgų. Gydytoja patrako rėkti, kad nustočiau bliauti, vyras, kuris dalyvavo gimdyme, nebegalėjo to ištverti ir išėjo, kad nesusitvardęs ko jai nepasakytų.

Žinoma, kai gydytojos kišenė nebebuvo tuščia, ji pradėjo maloniau kalbėti bei elgtis. Tada pajutau palengvėjimą, visą kūną užplūdo šiluma, užmigau.

Bet gimdymo galo dar nebuvo matyti, per sapnus girdėjau, jog vaikeliui nėra gerai, gydytoja sesutei sakė, jog reikia daryti cezario operaciją. Mane išvežė į operacinę. Per 5 min. aš pamačiau savo stebukliuką, bet buvo labai neramu, nes negirdėjau jo balso. Šalia gydytojas karpė sau nagus, paklausiau, ar vaikučiui viskas gerai? Nieko neatsakė ir mane nuvežė į palatą be vaikelio. Niekas iš gydytojų nepranešė, kaip jis jaučiasi, tik vyras sužinojo, kad yra šiokių tokių nesklandumų.

Rytą pažadino sesutė liepdama keltis ir eiti pamaitinti vaiką. Iškart stengiausi keltis iš lovos, bet šis mėginimas nebuvo sėkmingas – paėjusi kelis žingsnius apalpau ir krisdama prasiskėliau lūpą ir prasikirtau kelį. Teko sulaukti vyro, kad abu nueitume į reanimacijos palatą. Tik ten mes sužinojome, kad vaikelis sunkios būklės ir visą naktį kovojo dėl gyvybės. Graužiau save, kad anksčiau pas jį neatėjau, palikau jį vieną kovoti. Tada atėjo gydytoja ir pranešė, jog skubiai reikia gabenti į Santariškes, nes įtariama širdies yda. Nuo paties ryto išvežė mano mažylį į Santariškes. Nors maldavau gydytojos, kad paimtų ir mane kartu, ji nesutiko, liepė pasveikti ir kuo greičiau atvykti pas mažylį. Grįžau į palatą.

Po 2 val. įėjo sesutė iš reanimacijos ir šaltu veidu pasakė, jog skambino gydytoja, kuri išvežė mūsų sūnelį į Santariškių ligoninę. Gydytoja sakė, kad jam buvo 2 klinikinės mirtys ir tikriausiai jis neišgyvens iki Santariškių, kad aš galiu nebevažiuoti paskui, pasiimsiu kūnelį kitą dieną.
Išgirdusi visa tai nebesuvokiau nieko, puoliau į neviltį, paskambinau vyrui ir šaukdama visa tai pasakiau – jis nuvažiavo į Santariškes. Ta nežinia, kuri slėgė 5 valandas, ar mano vaikutis dar gyvas, atrodo, tęsėsi amžinybę. Žinia, kad vaikutis gyvas suteikė naujų vilčių, o gal išgyvens?

Tos dvi dienos, kurias teko praleisti ligoninėje be vaikelio, buvo labai sunkios. Nemiegojau nei dieną, nei naktį, laukiau, kada galėsiu būti kartu su savo mažuoju, juk aš jį temačiau tik gal 10 min. Po poros dienų išprašiau gydytojos, kad mane išleistų – juk aš skubu pas vaikelį, juk jam labai reikia manęs.

Išvažiavau iš vienos ligoninės tiesiai į kitą, tą dieną mano vaiką perkėlė iš Vilniaus į Kauno klinikas, nes nerado širdies ydos. Deja, pervežant vėl pablogėjo jo sveikata. Pamačiau vaikelį jau gulintį inkubatoriuje, nė vienos rankytės ar kojytės nebuvo laisvos, visur buvo prikaišiota laidų, kurie palaikė jo gyvybines funkcijas.

Plaučiukai patys nedirbo, buvo pajungti aparatai, kurie tai darė už jį. Žiūrėjau į savo mažylį, kuris draskėsi nuo teikiamo deguonies, visas drebėjo, negalėjo pajudinti nė rankytės. Negaliu papasakoti, kaip tada jaučiausi – tai buvo kraupu. Man buvo per sunku jį matyti tokį bejėgį, kai gydytojai negali prognozuoti, ar jis sugebės išsikapstyti. Dienoms slenkant vis išgirsdavau, kad nors menkiausia pažanga pastebima, gydytojai vis nežino, kas yra mano kūdikiui. Tik po 2 dienų pasakė, jog galimas kraujo užkrėtimas. Tada labai išsigandau, pagalvojau, kad mažylis tiek kovojęs kad galėtų gyventi šiame pasaulyje, jau nebesugebės to ištverti.

Bet viskas po truputį gerėjo, kiekviena diena mums nešė didelius laimėjimus. Džiaugiuosi, kad mano mažylis sugebėjo nugalėti mirtį, esam labai dėkingi Kauno klinikų gydytojams R.Brinkui bei prof. V.Barauskui, kurie padėjo išgyventi.

Arūniuko mama

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = šeši