Nesusiklostęs žindymas

ciakiene

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Pasakoja Monika

Mano pirmagimė gimė labai sunkiai, po 24 val. sąrėmių taip ir neatsidarius kakleliui, ji buvo ištraukta vakuumu tuomet, kai širdies tonai jau buvo bedingstantys. Gimė pridususi. Todėl išgyveno itin didelį nesaugumo jausmą, o dėl to 22 val. per parą būdavo įsikibusi man į krūtį (aš neperdedu).

Aš iš jos krūtį ištraukdavau, bet tik tada, kai kitaip būdavo neišvengiama – keičiant sauskelnes ar kai norėdavau į tualetą. Be krūties burnoje ji iškart pabusdavo ir imdavo verkti. Nepadėdavo jokie nešiojimai. Kadangi visą laiką buvau su kūdikiu ant rankų, po pirmojo mėnesio (kai vyras grįžo į darbą) iki 14-15val. sėdėdavau nevalgiusi ir negėrusi, nes nemokėjau pasigaminti maisto laikydama rankose į krūtį įsisiurbusį kūdikį. O virkdyti vaikelį bijojau ir nenorėjau. Po antrojo mėnesio atradau vaikjuostę ir ėmiau prisirišusi nešioti dukrytę. Pririšta prie kūno (ir nebūtinai mano!) ji išmiegodavo 2-3 val., tada ir aš sugebėdavau pasigaminti valgyti ir dar ką nors nuveikti. Gyvenimas palengvėjo.

***

Kadangi mano mergytė miegojo tik su krūtimi burnoje arba pririšta prie kūno, vežimėlis pasirodė esantis nereikalingas pirkinys. Į lauką eidavau pasivaikščioti tik su dukrele vaikjuostėje. Nuo antrojo mėnesio pradėjau samdytis auklę (beje, nuostabią!), nes buvo be galo sunku visą laiką nešioti vaikutį, o juk ir buities darbų namuose yra tokių, kokių prisirišęs vaikutį nenudirbsi. Kai nenešiodavau aš, mergytę nešiodavo auklė. Ir taip pusę metų! Tik po pusmečio mažoji pradėjo „atsirišti“ ir kelias minutes pagulėdavo viena, besidomėdama žaisliukais. Taip taip, tik kelias minutes. Beje, jai jau treji, bet ji viena beveik nežaidžia, jai būtinai reikia kompanijos…

***

Jau nepasakosiu, kaip stipriai man pirmąjį mėnesį skaudėjo spenelius, nors vaikelis žindo teisingai, speneliai nebuvo įtrūkę.

Tiesiog jie nepaliaujamai buvo drėgni ir todėl tapo labai jautrūs. Dėl to skausmo pirmąjį mėnesį visai nemiegojau. Vaikelį migdėme savo lovoje, dukrytė nuolat laikė krūtį burnoje ir žindo (arba tiesiog naudojo krūtį kaip čiulptuką, tikrojo čiulptuko mes nenaudojome), o man labai skaudėjo, užmigti negalėdavau.

Suprasdama, kad visa tai kyla dėl didelio vaikelio nerimo, išbandžiau daugybę raminimo būdų (žolelių, kvapų, masažų, baseiną ir kt.). Nepadėjo niekas. Tiesiog reikėjo tą laiką išlaukti, o jis slinko taip lėtai…

***

Mamos ir tetos teigė, kad neturiu pieno, todėl vaikelis ir nepaleidžia manęs. Mano krūtys niekada nebuvo kietos ir pritvinkusios pieno, bet turbūt kitaip ir negalėjo būti, nes juk jos nuolat buvo vaikelio burnytėje. Tačiau šventai tikėjau, kad pieno užtenka, juk vaikelis pasišlapina 6 kartus per parą, per pirmąjį mėnesį priaugo 500 g. Kai pienelį traukdavau, tai per valandą nusitraukdavau iš pradžių 30 ml, po to – iki 100 ml, nors žinome, kad nutraukiamo pieno kiekis nėra rodiklis. Dabar, augindama antrąjį vaikelį, esu beveik tikra, kad pieno tikrai galėjo būti mažai – juk buvau nuvargusi, labai smarkiai nukraujavusi (po placentos valymo, galva svaigo 3 savaites po gimdymo) ir nepakankamai pavalgiusi, per mažai gėrusi. Bet vis dėlto išmaitinau vaikelį iki 6 mėn. tik savo pieneliu, o apskritai maitinau iki 1 m. 3 mėn., ir jei ne susiklosčiusios aplinkybės, būčiau maitinusi dar ilgiau.

***

Po 3 metų gimė antroji dukrytė. Gimė per 3 val., be jokių komplikacijų, o skaudėjo turbūt 20 kartų mažiau nei per pirmąjį gimdymą (abu vaikus gimdžiau pati, be nuskausminimo). Tris paras ir ji man „kabėjo“ prie krūties, maniau, kad ir vėl kartojasi ta pati istorija. Ir vėl labai skaudėjo spenelius, tad vėl buvau nemiegojusi. Tačiau tik tris paras, kol… dukrytė prišaukė pieną. Mums grįžus namo, ji tapo „vadovėliniu“ vaiku – valgo 10-15 min., miega 2 val. Aišku, dukrelei augant, miegojimo mažėja, bet ji miega vežimėlyje arba lovytėje dieną ir mūsų lovoje naktį, teatsibusdama porą kartų pavalgyti (aišku, jei skauda pilvuką ar dar kokia bėda), ir paguli viena ant kilimėlio, pasidomi žaisliukais, ir leidžiasi nešiojama nepririšta. O aš nuo pirmųjų dienų spėju ir nusiprausti duše, ir pavalgyti, ir namuose ką nors nuveikti. Ir jaučiuosi puikiai (aišku, miego vis dar trūksta). Ir dvasiškai jaučiuosi daug geresnė mama. Ir pienas tiesiogine prasme trykšta, kai dukrelė pradeda žįsti.

Komentuoja vaikų gydytojasKazimieras Vitkauskas, knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius.

Ar trūko pieno?

Mama Monika klausia, ar teisingas jos ir artimųjų įtarimas, jog dukrelei trūko pieno? Tikrai negalėčiau to patvirtinti. Pirma, kūdikio svorio priaugimą 500 gramų per pirmąjį mėnesį galėtume laikyti apatine normos riba. Taigi – jau ne trūkumu. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, ar nebuvo svoris sumažėjęs, vadinamasis „fiziologinis svorio kritimas“ per pirmąsias gyvenimo dienas.

O tai labai tikėtina po tokio sunkaus ir komplikuoto gimimo. Normalu, jeigu gimimo metu buvęs kūno svoris grįžta per pirmąsias dvi savaites. Galėjo būti, jog tuos 500 gramų Monikos dukrytė priaugo per trumpesnį negu vieno mėnesio laiką. O tai gerai! Juolab kad ir šlapinosi ji pakankamai, ne mažiau kaip 6 kartus per dieną. Antra, nedidelis iš pradžių dirbtinai iš krūties ištraukto pieno kiekis irgi negali būti patikimas pieno trūkumo rodiklis, nes neįgudusiai tai daryti mamai gali pavykti taip išgauti tik nedidelę dalį krūtyje pasigaminusio pieno – daug mažiau, negu išžįstų pats prie krūties prigludęs kūdikis.


Kad žindant neskaudėtų

Pačiam kūdikiui žįsti pieną iš krūties irgi gali sektis ne visada vienodai gerai. O nuo to, kaip kūdikis žinda, priklauso ir tai, ką žindymo metu jaučia mama. Labai svarbu, kad jautriausioji krūties dalis – spenelis atsidurtų kuo giliau kūdikio burnoje.

Antraip susidaro „užburtas ratas“: tarp dantenų maigomą ir siurbiamą spenelio odą skauda, skausmas stabdo pieno tekėjimo iš krūties refleksą, o nesulaukdamas geidžiamo pieno, kūdikis dar energingiau spenelį maigo ir siurbia. Reikia glausti kūdikį prie krūties tuo momentu, kai jis plačiausiai išsižioja, ir taip, kad spenelis lystų į viršutinę burnos dalį gomurio link. Mama galėtų ir pati pirštais krūtį „paploninti“, kad daugiau jos tilptų kūdikio burnoje. O jeigu krūtis prieš žindymą labai apvali dėl pilnumo, ir kūdikiui sunku ją tinkamai apžioti – truputį pieno išmelžti ranka, kad paminkštėtų. O kad gerai apžiota krūtis neišslystų, mamai reikia kūdikį spausti prie savęs, tik ne jo galvą, o visą kūną, kad vaikas būtų prisiglaudęs prie mamos pilvu ir krūtine.

Kūdikio laimė

Dabar pasvarstykime, kaip Monika elgėsi su pirmagime dukrele. Ar gerai ji darė nuolat nešiodama mažylę ir leisdama dažnai žįsti krūtį? Prisipažįstu iškart – aš irgi labiau pritariu švelnios, o ne atšiauriai griežtos, pernelyg „grūdinančios“ tėvystės, ir ypač motinystės, idėjai ir taktikai. Mažą vaiką reikia mylėti besąlygiškai, ir taip, jog jis savo dar labai nedideliu gebėjimu suprasti žinotų, jog yra mylimas. Antraip jis jausis, o tai reiškia, jog jis ir bus, nelaimingas! Kūdikio laimė – tai jo saugumas.

O tikrai saugus naujagimis jaučiasi tik liesdamasis prie mamos. Todėl tik paprastas nešiojimas ant rankų jo gali ir nenuraminti. Taip, kūdikio juntami jį nešiojančio žmogaus judesiai yra vienas iš raminančių komponentų, tačiau ne pats svarbiausias ir veiksmingiausias. Aprengtam kūdikiui tą betarpišką sąlytį sukuria prigludimas veidu prie motinos krūties. Tegu būna ir jo rankos laisvos ir be pirštinyčių. O jeigu kūdikis dar užuodžia ir mamos kvapą ir valgo jos pieną, tuomet mažasis žmogus jaučiasi tikrai ramus ir laimingas. Ypač to reikia labai jautriems, karčios gyvenimo patirties jau išgąsdintiems vaikams.

Monikos pirmoji mergaitė gimė labai sunkiai. Minutę įsivaizduokime save jos vietoje. Mažytei trūko deguonies, jos širdelė jau buvo besustojanti plakti, o pačiai gimti mergytei niekaip nesisekė… Gimstančiam vaikui tai buvo baisus stresas, žodžiais nenusakomas didžiulis išgąstis, kurio pėdsakų gali išlikti labai ilgai, galbūt net visą gyvenimą. Pasekmes švelninti galima stresą mažinančiais būdais – natūraliais žmoniškais arba nenatūraliais medicininiais, t.y. vaistais. Džiaugiuosi, kad Monika ir jos vaikelio gydytoja pasirinko pirmąjį.

Vietoj gaurų – vaiknešėliai

Žmonių vaikai dar ilgai po gimimo nemoka vaikščioti. Todėl juos reikia nešioti. Ir laisvai gamtoje gyvenančių mūsų artimiausių biologinių „giminaičių“ žmogbeždžionių jaunikliai nuolat būna „prilipę“ prie mamų. Na, beždžioniukė įsikimba į mamos kailio gaurus, taigi ši be vargo gali kartu su savo vaiku įlipti į medžius, kuriuose gelbstisi nuo žeme artėjančių pavojų – liūtų, tigrų, vilkų. Ir mūsų naujagimiai turi įgimtą griebimo refleksą, galėtų įsikibti. Tik – kur tie gaurai? Tačiau gražiosios homo sapiens lyties atstovės gali pasinaudoti galingojo žmonijos proto puikiais išradimais.

Pavyzdžiui, tokiais kaip vaikjuostės, vaiknešėliai. Tuomet ir šiuolaikinių civilizuotų mamyčių rankos išsilaisvina kitiems užsiėmimams ir darbeliams. Jeigu Monika tokią būtų turėjusi anksčiau, jau po gimdymo, problemų tikriausiai iškart būtų buvę mažiau. Literatūroje tai vadinama „kengūros metodu“. Mano marti irgi beveik nesinaudojo kūdikio vežimėliu, tačiau jos vaiknešėlis „atidirbo sąžiningai“.

Ką daryti, jeigu verkia?

Monika rašo: „Virkdyti vaikelį be galo bijojau ir nenorėjau“. Išties, tai labai teisingas ir tikrai motiniškas požiūris. Į verkiančio vaiko šitaip mums siunčiamą signalą apie jo bėdą reikia reaguoti nedelsiant. Bet kokia nauja baimė ir stresas tik atnaujintų, pagilintų ir sunkintų jau buvusį ir vis dar išliekantį kūdikio nerimą.

Jau gimdamas kūdikis yra žmogus. Paskui jis išmoks džiaugtis, kalbėti, rašyti ir… gudrauti. O kol kas jis moka tik verkti. Ir daro tai tikrai nuoširdžiai!

Aišku, kai vaikas verkia, suaugusiesiems kelia nepatogumų, tai nemalonu… Būdavo, kad budėjimo metu į ligoninę atvežtą, net greitosios automobiliu, kūdikį tėvai paguldydavo ant stalo ir sakydavo:„Žiūrėkite, jis rėkia, matyt, jam kažką skauda, greičiau duokite ar suleiskite tam vaikui vaistų“. O aš sakau: „Mamyte, paimkite vaikelį ant rankų, prisiglauskite, pavaikščiokite, paniūniuokite į ausį. Ir labai dažnai vien nuo to kūdikis pasveikdavo. Kodėl žmonėms, dažniausiai paaugliams ir suaugusiesiems, būna depresija? Ir kodėl depresiją tenka gydyti vaistais? Todėl, kad jie neturi artimų mylimų ir mylinčių žmonių! Depresija – daugiau ar mažiau vienišų žmonių „liga“, tokia jų emocinė, psichofiziologinė būsena. Neleiskime vienatvei nuliūdinti ir savo vaikų… Mylėkime juos!

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ keturi = 13