Netikėtas pastojimas, gimė rugių mergaitė

netikėtas pastojimas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Gyvenime nutinka visokių kurioziškų situacijų. Viena jų – neplanuotas  nėštumas. Juk kartais būsimosios mamos nežino, kad laukiasi, iki pat paskutinio mėnesio, o išvažiavusios į ligoninę neva dėl skaudančio skrandžio, namo grįžta su nauja gyvybe! Šįkart apie netikėtą nėštumą pasakoja kaunietė mama Jurgita.

Nėštumas, kuriuo negalėjau patikėti

Prieš porą metų gyvenau išties intensyviai, kadangi ne tik dirbau visu krūviu, bet ir studijavau dieninėje magistrantūroje. Studijų programa truko pusantrų metų; buvo likę mokytis vos keli mėnesiai – tai buvo laikas, skirtas diplominiam darbui rašyti. Diplominiam darbui, kuris net nebuvo pradėtas rašyti, nors didžiąją dalį medžiagos buvau susirinkusi savo vasaros atostogų sąskaita. Buvau be poilsio, apie kurį tuo metu tegalėjau pasvajoti… Dar tiek daug laukė priešaky… Be to, koks gali būti poilsis, kai dieną sukiesi lyg voverė rate, kursuodama maršrutu „darbas-universitetas“ – „universitetas darbas“ ir palikdama tose vietose dalį savęs, savo pastangų ir sveikatos, o grįžusi vakare, sumigus šeimynai, užuot ėjusi ilsėtis, įninki į kompiuterį. Akivaizdu, kad mano šeima – mano vyras ir keturmetis sūnus – jautė dėmesio stoką. Na, maniau sau, pabaigsiu mokslus, leisiu sau pailsėti keletą mėnesių ir tada jau „pirksim“ sūneliui sesytę. Visuomet norėjau, kad antrasis vaikutis gimtų žiemą, per mano gimtadienį. Tad slapčia buvau pasiskaičiavusi, kad tokiu atveju turėčiau pastoti pavasario pabaigoje.

Lyg tyčia, per patį magistro darbo rašymo įkarštį sutriko mano mėnesinių ciklas. Priežastis, mano manymu, buvo viena – stresas, nes jo buvo tikrai daug. Kadangi mėnesinių ciklas buvo sutrikęs paauglystėje, tai „suvedžiau“, jog ir vėl tai pasikartojo. Be kita ko, pagalvojau, kad galiu nepastoti tada, kai labiausiai norėsiu pastoti… Še tau ir svajonės – „nueis“ jos šuniui ant uodegos… Praėjo mėnuo, o „mano dienos“ taip ir neatėjo… Pradėjau nerimauti, įsiregistravau pas gydytoją. Kol sulaukiau numatytos datos (už poros savaičių, kadangi gydytoja konsultuoja tik vieną dieną per savaitę), paaiškėjo, kad tądien negaliu nueiti į konsultaciją. Mat dieną prieš tai prastokai pasijaučiau. Teko net iš darbo anksčiau išeiti, nes atsirado kažkas panašaus į pykinimą. „Suvedžiau“, jog tai nuovargis „kaltas“, nors, tiesa, krėtė ir drebulys, tad buvo panašu, kad man pakilo temperatūra. Eidama namo, dėl viso pikto nusipirkau nėštumo testą, kuris – buvau įsitikinusi – vis tiek bus neigiamas. Bet juk turėjau „apsidrausti“, kad žinočiau, kuriuos medikamentus galiu vartoti, kurių – ne. Ir, kadangi ryte atliktas nėštumo testas terodė vieną ryškią juostelę, drąsiai išgėriau „Grippostat“ tabletę (informaciniame lapelyje buvo parašyta, jog pirmąjį nėštumo trimestrą jo vartoti nerekomenduojama.).

Taigi vizitą pas ginekologę teko nukelti dar dviem savaitėm. Deja, ir tąsyk nenuėjau, kadangi sužinojau, jog universitete tą dieną vyks svarbus seminaras, kuriame žūtbūt turėjau dalyvauti.

Trečiąsyk apsilankymui pas ginekologę įsiregistravau prieš pat Naujuosius. Kaip tik rašant magistro darbą buvo trumpa pauzė, o darbe sąlyginai „štilis“, tad trūks plyš turėjau išnaudoti šią situaciją. Tądien darbe buvo Senųjų metų palydėtuvės; palikusi kolegas švęsti, aš išskubėjau pas ginekologę. Papasakojau jai savo problemą; gydytoja nedvejodama pasakė, kad nuo apžiūros neišsisuksiu, nors ne taip jau seniai pas ją lankiausi (buvo praėję vos keturi mėnesiai nuo profilaktinio patikrinimo). Apžiūros metu ji pasakė, kad kairėje pusėje jaučia, pasak jos, „maždaug kumščio dydžio darinį“. „Tai galėtų būti mažiausiai 9 savaičių nėštumas“, – maloniai pasakė ji. Vos nenuvirtau nuo ginekologinės kėdės tai išgirdusi! „Koks nėštumas?! Negali būti! Juk mes saugomės…“ – pralemenau, o širdis taip spurdėjo iš susijaudinimo ir nežinomybės, kas gi toliau. Gydytoja, išgirdusi, kad aš taip atkakliai tvirtinu nesanti nėščia, ėmė svarstyti ir kitą to keisto „darinio“ versiją. „Gal tai cista? Bet Jums neskauda? Turėtų skaudėti, jei ji tokio dydžio per tokį sąlyginai trumpą laiką užaugo…“ „Na ką, be ultragarso neapsieisim“. „Turbūt ilgai teks laukti eilės?“ Turėjau omeny mažiausiai kelias savaites.

Mano nuostabai, gydytoja iškart paskambino į ultragarso kabinetą ir nusivedė mane. Galite tik spėlioti, kiek aš išgyvenau per tas kelias minutes; svarsčiau, kad, ko gero, teks daryti operaciją ir šalinti cistą… O kaip gi mokslai? Negi neapsiginsiu magistro darbo (gynimas turėjo įvykti po mėnesio)? Mažiausiai galvojau apie tai, jog vis dėlto galiu būti nėščia… Juk nė viena apsisaugojimo priemonė 100 % neapsaugo nuo nėštumo, be to, juk tuo metu nevartojau jokių geriamų kontraceptikų, labiau saugojomės „natūraliai“, o tai man dabar kelia juoką…

Ultragarso tyrimo metu gydytoja patvirtino, jog laukiuosi kūdikėlio, kuriam jau 12 savaičių! Galite įsivaizduoti mano reakciją… Ir taip didelės mano akys iš nuostabos tapo dar didesnės; iš jų pasipylė ašarų lietus. Vis dar kartojau „negali būti…“, nors tuo pačiu metu jau netikėjau tuo, ką sakau…

Ginekologė pasuko monitorių į mane ir aš pamačiau tai, kas gyvena mano pilvelyje! Praėjo gal minutė kita ir aš jau džiaugiausi tuo, ką išgirdau, juolab kad ir gydytoja antrino, sakydama, jog „nėštumas, nors ir nelauktas, vist dėlto labiau džiuginantis dalykas nei cista. Radome geriau nei tikėjomės“. Garsiai svarsčiau, kad antras vaikutis šiaip ar taip buvo mūsų netolimos ateities planuose, tik išėjo greičiau nei tikėjomės… Tuo tarpu gydytoja pasveikino, kad pats nemaloniausias nėštumo etapas jau beveik praeitas. Net dabar nelabai gera darosi prisiminus, kaip džiaudama skalbinius kaskart kilnodavau rankas aukštyn, kaip kasdien kilnodavau savo 18 kg sveriantį sūnelį į mikroautobusą ir iš jo… Kaip tįsdavau pirkinius iš parduotuvės… Ir iš viso, kaip aš galėjau pastoti, kai buvau tokia pavargusi ir išsekusi… Bent jau man taip atrodė… Tačiau mintis, kad laukiuosi, kone kiekvieną akimirką man tapdavo vis džiugesnė. „Dievulis taip norėjo“, – pamaniau. Aš visada visiems sakydavau, kad yra Jėga virš mūsų, kuri nusprendžia už mus. Jei taip įvyko, vadinasi, taip turi būti. Juk kiek moterų net labai norėdamos nesusilaukia kūdikio; šitas kūdikėlis – Dievo dovana. Netyčiukas… Sako, netyčiukai – ypatingi vaikai… Tačiau tuo pat metu mano galvoje kirbėjo dar viena mintis: „O kaip gi mano vyras sureaguos?“

Išėjusi iš Moterų konsultacijos, nieko nelaukdama paskambinau jam. Jis turi tai sužinoti, ir kuo greičiau! „Labas, ką veiki? Jei dabar stovi, tai atsisėsk, nes gali nugriūti po viso to, ką išgirsi…“ – puoliau iškart prie reikalo. Mano brangiausias buvo pasiruošęs mane išklausyti. Vos pasakiau naujieną, stojo kelias sekundes besitęsianti tyla. Po trumpos pauzės išgirdau klausimą-abejojimą: „Kaip tai? Negali būti…“ Netrukus mūsų pokalbis baigėsi. Tąsyk pasiėmiau sūnų iš darželio ir traukėme namų link. Sūnelis paprašė, kad jį paneščiau, mat jis pavargo eiti. Turėjau iškart paaiškinti, kodėl negaliu to padaryti. „Pilvelyje gyvena leliukas“, – pasakiau. Šiam pokalbiui nesiruošiau, tiesiog pati situacija tai išprovokavo, tad viskas išėjo natūraliai. Sūnelis, tiesa, paklausė, „koks leliukas?“. Kai paaiškinau, kokio jis dydžio ir kaip viskas bus toliau, atrodo, berniukas suprato, tai šiek tiek nustebino net mane pačią. Taip tąsyk ir grįžome namo – berniuko nešti nereikėjo. Tiesa, kai jau namuose paklausiau, ko jis norėtų – sesytės ar broliuko – jis atsakė: „sesytės“.

Netrukus namuose pasirodė ir vyras… nešinas trim didelėm, pasakiško grožio rožėm. Apsiverkiau iš laimės – mes turėsime kūdikį! Vis dėlto ne kasdien man vyras dovanoja gėles, širdies gilumoje jaučiausi jų verta. Visą vakarą pradiskutavom, kaip nuo šiol pasikeis mūsų gyvenimas, ką galėtume patys pakeisti iki vaikučio gimimo. Mes jau keturiese… Pabaiga mano nuolatiniams „naktinėjimams“ prie kompiuterio – nuo šiol tai turiu daryti ne tik dėl savęs, bet ir vardan mano kūdikėlio.

Magistro darbą sėkmingai apsigyniau. Diplomo gavimo proga sulaukiau daug sveikinimų iš tėvų, artimųjų, draugų. Laikas bėgo nepastebimai greitai, nėštumas persirito į antrą pusę. Pamažėle atsigavau, ėmiau priaugti svorio.  Išėjusi motinystės atostogų, lankiau Mamų mokyklą KMUK.

Ir štai atėjo mano „subyrėjimo“ mėnuo. Iki pat paskutinės minutės nebuvome tikri, kas gims – berniukas ar mergytė. Ir štai ant akušerės rankų – nuostabus kūdikėlis, nenusakomo grožio mergytė ilgais juodais plaukučiais. Ją pavadinome mano draugės pasiūlytu vardu Rugilė. Mūsų „rugių mergaitė“…

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys − 1 =