Netyčiuko padėka: Ačiū, kad leidote gimti

Krizinis nėštumas

Krizinio nėštumo centro įkūrėja Zita Tomilinienė su dukrele

Neplanuotas nėštumas. Moteris sutrikusi, sprendimą reikia priimti greitai, pasitarti nėra su kuo arba gėda. Kelios svarstymų dienos, nuo kurių priklauso – gims žmogus ar ne. Joks teismas nepriima tokių greitų nuosprendžių…

Mintys, jog reikia padėti krizę išgyvenančioms nėščioms moterims ir jų įsčiose augantiems vaikams, prieš keletą metų kilo trijų vaikų mamai Zitai Tomilinienei, ir ji su bendramintėmis ėmėsi teikti įvairiapusę pagabą nėščioms, išgyvenančioms krizę dėl nelaukto nėštumo. Žingsnis po žingsnio, ir štai jau ketvirtus metus veikia Krizinio nėštumo centras, o gimė jau daugiau nei 100 naujų vaikučių.

Zita, papasakokite, kaip atsirado toks projektas?

Esu socialinė darbuotoja, dirbau su šeimomis ir vaikais Pal. J. Matulaičio Šeimos pagalbos centre, Vaiko raidos centro vaikų krizių skyriuje. Kai pati tapau mama, pamačiau motinystės vertę, grožį, svarbą. Gimė idėja teikti pagalbą toms, kurios dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių bijo priimti naujai pasibeldusią gyvybę.

Man pasisekė, kad turėjau mylintį vyrą ir kiekvieną kartą žinia apie nėštumą buvo džiugi. Kai gimė trečias vaikutis, mėgavausi ilgais pasivaikščiojimais gamtoje, ir vis aplankydavo mintis – aš džiaugiuosi motinyste, o šį rytą kokia nors moteris eina darytis aborto. Nebegalėjau ramiai vaikščioti ir nieko nedaryti. Pradėjau kalbėtis su pažįstamomis, draugėmis, skaityti knygas ir tyrimus apie neplanuotus nėštumus, abortus bei jų pasekmes.

Suvokiau, kokia tai skaudi, plati, sudėtinga problema. Iki tol nesusimąsčiau, kad moteris patiria didžiules psichologines kančias po aborto.

Pasirodo, daugybei moterų visą likusį gyvenimą gyventi su ta žinia, kad jos neleido savo vaikui gimti, yra neapsakomai sunku. Moteris graužia mintis, kad jos paskubėjo, iki galo neapsvarstė, nesulaukė pagalbos ir pasirinko abortą iš baimės, aplinkinių spaudimo ar nevilties.

Aborto aukos yra dvi – mama ir jos vaikas, kuris neteko teisės gyventi. Bet padėti gimti naujam žmogui galime tik padėdami jo mamai, kurios įsčiose jis auga. Dažnai pirmoji žinia apie neplanuotą nėštumą būna sukrečianti, atrodo, kad griūna visi planai, žemė slysta iš po kojų – kas dabar bus, ar aš tai ištversiu? Tuo metu moteriai reikia palaikymo, išklausymo, padrąsinimo, ypač artimiausio žmogaus – vyro ar partnerio. Yra moterų, kurios to ypač svarbaus palaikymo negauna, atvirkščiai – jas kartais net pastūmėja abortui. Moteris praneša žinią, o vyras sako – dabar ne laikas, mes to neplanavome, eik „susitvarkyk“.

Kalbant apie abortus, lenkiama šiokio tokio asocialumo link – vieniša, neapsisaugojo, nepilnametė ir t.t. Ar tikrai tai tik socialinio užribio bėda?

Tikrai tai nėra tik socialinio užribio problema. Per savo darbo metus pastebėjome, kad abortą moterys svarsto, kai turi santykių problemų su vaiko tėvu, kai nesijaučia saugios gimdyti ir auginti savo vaiką su būtent tuo vyru (dažniausiai tai būna partneris, bet ne sutuoktinis), kai bijo, kad bus paliktos ar nesugebės užtikrinti vaikui laimingo gyvenimo.

Kreipėsi ir tokių moterų, kurios turi vyrus, vaikus, bet žinia, kad vėl žmona laukiasi, vyrą sukrėtė, ir jis nebenori vaiko, sakydamas – trečio (ketvirto ir t.t.) aš neišlaikysiu, neišleisiu į mokslus. Tuomet moteriai, kuri irgi nėštumo neplanavo, galbūt norėjo pagyventi sau, nes kiti vaikai jau paaugę, tarsi pasiūloma išeitis – abortas. Tokios šeimos, atėjusios į konsultaciją, išsikalbėjusios, kokios jų baimės, kokios alternatyvos, kiek nurimsta. Juk susitaikyti su tokia svarbia žinia reikia laiko. Taip, iš pradžių būna šokas, tačiau paprastai žmonės per tam tikrą laiką sugeba prisitaikyti, priimti žinią ir perdėlioti planus pagal naują scenarijų. Būtent tos šeimos, kurios neplanavo to trečio ar ketvirto vaiko, iš pradžių būna labai sunerimusios, nori kuo greičiau išspręsti „problemą“, ją eliminuoti ir gyventi toliau, tarytum nieko nebuvo. Vyrams priimti tokį sprendimą lengviau, tačiau moterys dažnai giliai širdyje (kad ir ką proto argumentai kalbėtų) nori tą vaikelį gimdyti, bet nesiryžta be vyro palaikymo.

Paprasti žodžiai „aš būsiu šalia“, „mes sugebėsim“, „aš išlaikysiu mūsų vaiką“ dažnai lemia jo likimą. Deja, vyrai dažnai iš pradžių parodo didelį išgąstį, norą išvengti atsakomybės. Taip nutinka net tose šeimose, kuriose, regis, viskas klostėsi gerai, iš meilės gimė pirmieji vaikai, abu turi darbus, visiems visko užtenka. Tačiau žinia apie dar vieną vaiką sukelia paniką. Po to, kai toks vaikelis gimsta, vyras laiko jį ant rankų, džiaugiasi, mama trykšta laime. Viskas pasikeičia, nes tėvai pamato, koks stebuklas įvyko. Siunčia mums nuotraukų su prierašais: „Negalime nė pagalvoti, kad jo galėjo nebūti“.

Tokie gimę vaikučiai ir laimingi jų tėvai – didžiausias laimėjimas.

Ar pakanka vieno susitikimo, vieno pokalbio su psichologu, socialiniu darbuotoju, kad šeima pakeistų sprendimą?

Krizinis nėštumas

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Kartais pakanka vieno ilgo ir nuoširdaus pokalbio arba kelių, jei žmonės ateina į konsultaciją dar svarstydami, o ne tvirtai apsisprendę, todėl reikia tik paskatinimo, patvirtinimo, ką jie patys galbūt giliai širdyje jaučia – kad tas pirmas, trečias ar ketvirtas vaikas suras vietą jų šeimoje, juolab kad jis jau yra, jau gyvena moters įsčiose.

Sužinojimas apie vaiko išsivystymą ir galimas aborto pasekmes, teikiamą materialinę pagalbą irgi padeda sąmoningiau joms apsispręsti. Ginekologai, su kuriais bendradarbiaujame, dažnai mini savotišką aborto kompensacijos mechanizmą, kai moteris neplanuotai pastoja, nusprendžia darytis abortą, o po mėnesio ar kelių ateina norėdama vėl pastoti.

Šį kartą ji nori pastoti ir gimdyti. Mes ir iš savo darbo praktikos pastebėjome, kad kai kurioms moterims po aborto atsiranda baisus supratimas „ką aš padariau?“, tuštumos jausmas ir nenumaldomas noras tą vaikelį susigrąžinti arba užpildyti savo įsčias nauju. Tada paaiškėja, kad abortas buvo skubotas sprendimas, kad moteriai pritrūko palaikymo, kad patyrė artimųjų spaudimą.

Vadinasi, tai, ko moteris tikėjosi po aborto – nusiraminimas – taip ir neatėjo. Deja, moteris negali numatyti, kokį randą jai širdyje paliks tas abortas, kaip bus po to. Tenka konsultuoti moterų, kurios išgyvena depresiją, naktimis neužmiega, sapnuoja košmarus, jaučia siaubingą įtampą. Dauguma kaltina save ir vyrus, kurie nesuteikė palaikymo, o pasakė „čia savo reikalas“ arba „aš sumokėsiu už abortą“.

Moteriai turėtų kilti klausimas – jei vyras nenori mudviejų vaiko, ar jis apskritai mane myli?

Be abejo, bet nė neįsivaizduojate, kiek daug moterų yra emociškai ir finansiškai priklausomos nuo vyrų, o ypač tai paaiškėja sužinojus, kad laukiasi.

Dažnai dėl žemos savivertės jos pasiduoda vyro spaudimui darytis abortą. Konsultavome moterį, kuri nuo to paties vyro pasidarė 5 abortus. Kai ji kaskart pasakydavo, jog laukiasi, jis atsakydavo, kad vaikų nenori, kad nepalankus tam metas, duodavo pinigų abortui, ji pasidarydavo, ir jie toliau gyvendavo apie tai nekalbėdami, lyg sumenkindami problemą. Galų gale ta pora išsiskyrė, moteris iki šiol gydosi emocines traumas. Kiekviena moteris, kuri išgirsta, kad vyras nenori jos įsčiose esančio vaiko, suvokia, kad jis nenori ir jos. Tačiau daugybė tą mintį stumia tolyn, tenkinasi apgaulingais pažadais, kad bus kitas, palankesnis laikas vaikui gimti.

Tokios moterys nesijaučia stiprios „pastovėti“ už savo vaiką, nes neapgina ir savęs. Koks būna laimėjimas, kai moteris atranda stiprybės pasipriešinti vyro spaudimui, pagimdo ir įvyksta stebuklas – vyras tada pradeda rūpintis ir ja, ir vaiku. Pamatęs gyvą spurdantį žmogutį, vyras supranta, kad tai jo vaikas, ir pamilsta jį. Dažnai toks „krizinis“ vaikutis, už kurį mama pakovojo, būna vyrui impulsas tą moterį daugiau gerbti ir sukurti šeimą su ja. Jeigu moterys galėtų numatyti tą atomazgą, jos daug rečiau ryžtųsi abortui.

Kiek per trejus metus pavyko išgelbėti vaikučių?

netyčiukas

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Netrukus gims šimtasis vaikelis, apie kurį mes žinome. Bet tikime, kad jų yra daugiau, nes po konsultacijų gimdyti buvo nusprendusių daugiau, tik ne visoms reikia tęstinės pagalbos ir ne visos praneša, kada ir ką pagimdė. Kai moterys nori, jos pačios praneša apie tai, kaip joms klostosi toliau. Yra nėščiųjų, dažniausiai vienišų, su kuriomis bendraujame visą nėštumą ir pagimdžius dar keletą metų, nes siūlome ne tik vienkartinę pagalbą – padedame pasiruošti vaikučio gimimui, suruošti kraitelį, palydime į gimdymą, pagimdžius padedame pirmus dvejus metus, teikiame tęstinę psichologinę, socialinę, materialinę pagalbą. Yra savanorių, kurios gali pabūti su vaikeliu kelias valandas, kol mama sutvarkys reikalus. Esant poreikiui padedame ir susirasti saugią gyvenamąją vietą.

Veikla plati, kas viską finansuoja, gal Bažnyčia ar SAM?

Viskas prasidėjo nuo savanoriškos veiklos, 5 moterų steigėjų įnašu po 100 Lt. Tada ieškojome privačių rėmėjų, pradėjome rinkti lėšas portale aukok.lt, rašėme projektus. Viena įmonė parėmė kelių tūkstančių litų suma, kurios mums pakako pačiai pradžiai. Vėliau laimėjome vieną Vilniaus m. savivaldybės projektą, SOCMIN, SAM bei kelis katalikiškiems fondams pateiktus projektus. Iš valstybės gaunama parama yra minimali. Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba yra mūsų centrui davusi patalpas panaudai, todėl tikrai jaučiame arkivyskupo palaikymą. Mes nuolatos ieškome rėmėjų, nes siekiame, kad veikla nenutrūktų, norėdami suteikti finansinę paramą jaunai vienišai mamai ar skurdžiai gyvenančiai besilaukiančiai vaikelio šeimai, pirmiausia patys turime ją rasti. Yra žmonių, kurie kas mėnesį perveda po 30, 50 ar 100 eurų paramą organizacijai, skiria 2 proc. , esame tikrai dėkingi už tokį palaikymą.

Ar jūsų organizacija padeda moterims visoje Lietuvoje?

Taip mums skambina ir rašo moterys iš visos Lietuvos, gyvai konsultuoti turime galimybę 7 didžiuosiuose miestuose, bet plečiamės ir į mažesnius.

Štai dabar jau turime 4 etatus darbuotojams ir apie 60 savanorių visoje Lietuvoje. Per pastaruosius metus į Krizinio nėštumo centrą kreipėsi apie 600 moterų ir vyrų. Suteikta daugiau nei 4000 konsultacijų telefonu, internetu ir gyvai: psichologinių, socialinių, ginekologinių ir teisinių. Džiaugiamės savanorėmis, kurios kreipiasi norėdamos padėti moterims, nes kadaise pačios turėjo krizinio nėštumo patirtį (ar jų aplinkoje kažkas turėjo). Jos prisimena savo emocijas, neviltį, kaip trūko palaikymo, bet įveikė krizę ir dabar nori padėti kitoms. Neseniai kreipėsi savanorė, dirbusi viešųjų ryšių agentūroje, dabar augina vaikelį ir nori savo gebėjimais prisidėti, nes pati yra patyrusi krizinį nėštumą.

Bendradarbiaujame su Vokietijos konfliktinio nėštumo centru, jie noriai dalinasi savo darbo patirtimi, buvo atvažiavę mums mokymus vesti.

Vokietijoje yra dviejų tipų konsultacijos prieš nėštumo nutraukimą – privalomos, jei svarstomas abortas iki 12 sav. dėl nenorimo nėštumo, ir laisvai pasirenkamos, kai vaisiui nustatomas galimas apsigimimas. Lietuvoje kol kas nėra sveikatos ministerijos reglamentuotų jokių panašių konsultacijų, todėl daug moterų net neturi galimybės sužinoti apie teikiamą pagalbą nėštumo metu ir pagimdžius ir skubotai pasirenka kelią abortui.

Per metus oficialiai Lietuvoje atliekama iki 5000 abortų, o gimsta apie 32 000 vaikų.

Kodėl pasirinkome savo kelrodžiais vokiečius, o ne, pavyzdžiui, skandinavus? Mūsų tikslas – kad abortų būtų kuo mažiau, o Skandinavijoje jų labai daug. Jungtinių tautų organizacijos atlikto tyrimo duomenimis 2010 m. 1000-čiui vaisingo amžiaus moterų teko 16,2 abortai Norvegijoje, 20,8 – Švedijoje, 9,8 – Lietuvoje, o Vokietijoje – 6,1. Tad turime imti pavyzdį iš tų šalių, kuriose abortų bent jau mažiau nei Lietuvoje.

Skaičius 5000 yra rekordiškai mažas pagal ankstesnę Lietuvos statistiką, kai sovietiniais metais būdavo atliekama po 30 000 abortų per metus…

Sovietiniais metais abortas buvo tarsi kontraceptinė priemonė ir nesureikšminama – moteris iš darbo užsukdavo į polikliniką, pasidarydavo „išsiurbimą“ ir keliaudavo namo lyg niekur nieko. Tiek moterims, tiek gydytojams trūko žinių apie tai, kaip vystosi žmogaus embrionas, kaip jis greitai auga ir tobulėja. Moterims gydytojai sakydavo, kad ten nieko nėra, tik kažkoks darinys. Kai atsirado echoskopai, jų nuotraukos, net patys gydytojai, darantys abortus, nustėro. Juk ten ne kraujo krešulys, o išsivystęs mažas žmogutis.

Tarkime, 8 savaičių, kai dažniausiai daromas abortas, vaikutis jau turi viską – rankas, kojas, širdį, akis, visas besiformuojančias organų sistemas, kraujotaką. Žinant, kad žmogus įsčiose vystosi taip žaibiškai greitai, nebegali lengvabūdiškai žiūrėti į abortą.

Mes konsultuojame ir tas moteris, kurios kažkada, kad ir sovietiniais laikais, patyrė abortą. Jos pasakoja, kad tada nieko nesureikšmino, bet atėjo branda, suvokimas apie padarytą žingsnį. Tada žiūri į savo suaugusius vaikus ir skaičiuoja, kiek dar trūksta, kokio amžiaus dabar būtų tie negimę, svarsto, kokie jie būtų, kaip atrodytų. Seksualinės sveikatos asociacijos atstovai Lietuvoje sako, kad abortas turi būti kuo lengviau prieinamas, kaip elementari reprodukcinės sveikatos priemonė, tačiau kai pakalbi su moterimis, pasidariusiomis abortą, negali su tuo sutikti. Mano galva, reikėtų pailginti kelią iki aborto, kad moteris turėtų laiko gerai apsvarstyti sprendimą, sužinotų apie pagalbą nėštumo metu ir pagimdžius, apie galimas aborto pasekmes jos fizinei bei psichinei sveikatai.

Vokietijoje abortas be psichologo konsultacijos laikomas nusikaltimu. Toks pat nusikaltimas yra gydytojui, kuris atliko abortą moteriai, neapsilankiusiai konsultaciniame centre, kurių Vokietijoje yra 5 tipų. Ten dirba apmokyti konsultantai, kurių mokymais, parengimu ir išlaikymu rūpinasi valstybė. Per konsultacijas moteris turi galimybę išsikalbėti, išsakyti, kokios aplinkybės ją skatina daryti abortą, aptariama, koks, moters manymu, bus jos gyvenimas po aborto ar gimdymo ir t.t. Neseniai pas mus buvo atvažiavusi konsultantė iš Vokietijos, pasakojo apie Vokietijos sistemą, kaip ji veikia. Ten yra labai gerai išvystyta valstybinė pagalbos sistema krizinio nėštumo atveju, ir Lietuva galėtų sekti jų pavyzdžiu.

Ar teko dėl krizinio nėštumo konsultuoti vyrą?

Esame gavę laiškų nuo vyrų, kurių žmonos ar draugės pasiryžo abortui, o jie norėtų, kad jos gimdytų. Jie klausė, kaip įtikinti moterį gimdyti, sakė: „Pats auginčiau tą vaiką, tegul tik ji pagimdo“. Kodėl moterys kartais negimdo, nors vyrai sako – gimdyk? Matyt, jos mato, kad tas vyras nebus geras tėvas ir vyras. Jos iš naujo peržiūri santykius. Juk dabar seksualiniai santykiai yra labai laisvi, gal moteriai tai buvo vienos nakties nuotykis, trumpalaikis ryšys, ji neketina su tuo vyru sieti likusio gyvenimo, nes jo net nemyli. Būna, kad vyras pasako – jei nori likti kartu, pasidaryk abortą, o paskui, po metų kitų, kai jau būsime pasiruošę, galėsi gimdyti. Pagal statistiką, tokie santykiai dažniausiai išyra… Moteris jaučia nepriėmimą, nuoskaudą, tai veda prie emocinio atšalimo, konfliktų ir skyrybų. Kartais vyrai po to, kai patys pasiūlo darytis abortą, suvokia, kad tokia moteris jam nereikalinga, nes nepakovojo už judviejų vaiką. Per silpna, be stuburo. Ir įsivaizduojate, kaip skaudu tada būna tai moteriai patirti dvi netektis – vaiko ir to vyro, dėl kurio ji atsisakė judviejų vaiko?

Ar pakanka 72 valandų apsisprendimui prieš abortą?

Tikrai nepakanka 72 val., apgalvotam ir gerai informuotam sprendimui priimti reikia bent kelių savaičių. Kai moteris kreipiasi į ginekologą, sutrikusi dėl neplanuoto nenorimo nėštumo ir prašo siuntimo abortui, pirmiausia ji turėtų gauti siuntimą psichologinei-socialinei konsultacijai, ir po tokios konsultacijos praėjus 3–5 dienoms ji galėtų gauti ginekologo siuntimą nėštumui nutraukti, jei vis dar to pageidautų. Tokia tvarka galioja Vokietijoje. Buvusios Sveikatos apsaugos ministrės R.Šalaševičiūtės parengtas įsakymas dėl nėštumo nutraukimo tvarkos, kuris siūlė privalomą 72 val. apsisprendimo laikotarpį, tai ir liko gulėti stalčiuje, nes sulaukė didelio pasipriešinimo. Reikia tikėtis, kad dabartinis sveikatos ministras A.Veryga turės drąsos įvesti šią tvarką, ir tuomet visos moterys, svarstydamos abortą, pirmiausia turės galimybę gauti psichologinę konsultaciją, kad sprendimas tikrai nebūtų priimtas skubotai ar dėl artimųjų spaudimo.

Kaip moterys pastoja, kai tiek kontracepcijos?

Vienos sako, kad naudojo kontraceptines priemones, bet pastojo. Taigi jos nėra visiškai veiksmingos, o gal buvo ir kokių nors klaidų. Kitos sako, kad sekė savo vaisingų dienų kalendorių. Trečios šiaip tikėjosi, kad nepastos. Paradoksas. Moteris nenori vaikų, bet nepasirūpina apsauga arba mylisi su vyru, nuo kurio neketina gimdyti. Konsultavome moterį, kuriai buvo nustatytas nevaisingumas, ir ji niekada nesisaugojo, bet štai su vienu vyru pastojo. Jis kategoriškai nenorėjo vaiko, bet ji labai norėjo ir atsisakė darytis abortą, vaikinas ją paliko. Ją konsultavome viso nėštumo metu, nes būti vienišai ir nėščiai – nelengvas kelias. Jei nėra saugaus vyro peties, būtinai turi būti kito gyvo žmogaus palaikymas – mamos, sesės, draugės, konsultantės. Čia ir mes ateiname į pagalbą – tokia moteris gali gauti palaikymą mūsų centre.

Beje, 100 proc. apsaugos nėra, todėl prieš mylėdamasi kiekviena turime galvoti, koks planas B, jei apsauga nesuveiks. Kaip priimsiu tą žinią, kad laukiuosi nuo šito vyro? Ar neliksiu su vaiku viena?

Kodėl normalios šeimos nenori gimdyti dar vieno vaiko?

Sako, neišlaikysime, norime sau pagyventi, neišleisime į mokslus, jau ir dabar sunku, būsime per seni. Mes visi turime baimių dėl ateities, net ir tie, kurių vaikai planuoti, laukti. Juk bet kada gali pašlyti santykiai, sveikata, finansinė padėtis. Ir niekas neduos mums garantijų, kad gyvensime ilgai ir laimingai. Pusė šeimų išsiskiria – vadinasi apie 50 proc. moterų su vaikais lieka vienos. Bet juk negali gyventi vien baimėmis. Ar po 20 metų išleisi vaiką į mokslus, ar neišleisi, ar gali dabar tai tiksliai žinoti? Gal vaikas bus gabus ir protingas, tad mokysis nemokamai ar net gaus stipendiją? O gal jis bus laimės kūdikis ir uždirbs didžiulius pinigus? Kas gali išaugti iš tavo vaiko, niekada nesužinosi, jei neduosi jam šanso gimti.

Baimė, kad nebus pinigų vaikui užauginti, kamuoja net pasiturinčias šeimas. Abu dirba, gyvena name, keliauja, visko pakanka, bet sužinojus apie dar vieną vaiką apima baisi baimė – nepakaks pinigų, keliones teks apriboti, laiko sau sumažės. Mūsų užduotis – suprasti juos ir parodyti dabartinę situaciją platesniame jų gyvenimo kontekste. Dažnai įtaką daro ir visuomenės požiūris. Štai, šeima sako: „Bet visi mūsų draugai turi tik po 2 vaikus“, „kai laukėmės trečio, į mus jau kreivai žiūrėjo, o tai ką dabar kalbės, kai sužinos apie ketvirtą“, „iš mūsų juoksis, kad nemokame apsisaugoti“.

Manau, kad šiais laikais daug vaikų šeimoje – sėkmės ir gerovės ženklas. Deja, daug žmonių kenčia dėl žemos savivertės arba gyvena išsikėlę sau ypač aukštus kokybės standartus. Viena moters persakė savo draugo žodžius: „Aš dar negaliu būti tėvas, nes dar neišgaliu nupirkti savo vaikui „Rolex“ laikrodžio“. Tik ar vaikui reikės to laikrodžio? Ir vien dėl to jį pasmerkti myriop?

Yra daug liudijimų žmonių, kurie gimė, nes jų mamos vis dėlto nepasidarė aborto. Jie dėkoja savo mamoms už šansą gyventi, net jei ta mama jų neaugino. Vadinasi, vaikui iš mūsų reikia ne pinigų, laikrodžių, diplomų, o galimybės gyventi ir pasidžiaugti šiuo nuostabiu pasauliu.

Neila Ramoškienė

Daugiau informacijos rasite puslapyje www.neplanuotasnestumas.lt, rašykite ir į el.paštą: neplanuotasnestumas@gmail.com.

 „Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki − 4 =