Norite vaiko? Mylėkitės ne dažniau nei 2 kartus per savaitę

vaikas

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Tikriausiai niekada nebuvo tokios „planuotų pastojimų“ bangos, kaip kad dabar. Motinystės išmokų sistema paskatino šeimas pedantiškai planuoti nėštumus. Tačiau staiga atsirado netikėta problema – šeimos planuoja, o vaikeliai neskuba.

„Mamos žurnalą“ skaito moterys, kurios laukiasi arba turi vaikų. Tad tokiame leidinyje nagrinėti nevaisingumo problemas lyg ir ne vieta. Tačiau gauname vis daugiau laiškų apie vadinamąjį antrinį nevaisingumą, kai susilaukusios vieno vaiko, moterys nebegali „pagal užsakymą“ pastoti vėl.

Mamos X laiškas:

Norėčiau pasiūlyti temą, kuri man labai aktuali. Siūloma tema – natūralūs šeimos planavimo būdai, arba kas padeda/trukdo greičiau susilaukti mažylio. Straipsnių nėštukėms ir apie gimusius vaikučius yra nemažai, o tiems, kurie planuoja šeimos pagausėjimą, reikia ieškoti informacijos nebent internete. Galbūt jums ši tema neatrodo aktuali – kol nėra vaikų, nėra reikalo pirkti tėvams skirtų žurnalų. Prisipažinsiu – aš jūsų žurnalą nusipirkau tik tada, kai nėštumo testas pirmą kartą parodė teigiamą rezultatą. Tačiau dabar, augindama vieną mažylį, noriu susilaukti antro, bet viskas nėra taip paprasta, kaip kitiems atrodo. Visiems draugams, kurie yra susituokę, bet tik šneka, kad pradės šiek tiek vėliau galvoti apie šeimos pagausėjimą, patariu – nedelskite, nes kai nuspręsite, kad jau metas, galite labai greitai pamatyti, kad jūsų organizmas ar likimas bus nusprendę, jog tas metas dar neatėjo.

Kai prieš 2 metus ištekėjau, svajojau, kad mano mažylis gimtų pavasarį. Tad iškart po vestuvių (liepos mėnesį) pradėjome nebesisaugoti. Galvojome, kad užtenka tik labai norėti, truputį pasistengti, ir trokštamas tikslas bus pasiektas. Bet baigėsi vasara, o vaikelio prisikviesti nepavyko.

Kitus du mėnesius pradėjau domėtis apie moters vaisingumo ciklą ir nustebau, kad ovuliacija trunka tik 24 valandas. Tad kaip įmanoma tą momentą pagauti? Tuomet prasidėjo „vaikelio gaminimo“ procesas, kurį galima būtų pavadinti sunkiu darbu. Pasiekus ciklo vidurį su vyru imdavomės darbuotis vos ne kelis kartus per dieną, po visko gulėdavau pusvalandį iškėlusi kojas į viršų. Tačiau rezultatas būdavo vis tas pat – neigiamas. Nors nuo bandymų pradžios buvo praėję tik 4 mėnesiai, aš jau pradėjau jausti nerimą ir nusivylimą. Juk jau taip norėjosi ruošti mažyliui kraitelį, taip nebesinorėjo eiti į darbą, taip graudu buvo žiūrėti į kitas mamas su mažyliais, o kur dar nuolatiniai artimųjų klausimai: „Kada gi bus vaikai?“. Mano vyras, sužinojęs, kad jo draugo žmona laukiasi, apie tai net nepasakojo man, kad aš dar labiau nesusinervinčiau.

O tuo tarpu aš toliau gilinausi į moters organizmo peripetijas. Nusprendžiau matuoti kūno temperatūrą rytais, kad nustatyčiau ovuliaciją natūraliu būdu. Jau po pirmo mėnesio turėjau aiškų grafikėlį, o kai antro mėnesio grafike temperatūros kreivė šoko į viršų, supratau – jau galima. Todėl dabar manau, kad žinau tikslią savo vaikelio pradėjimo dieną ir net valandą. Tą mėnesį aš pastojau ir visą laiką žinojau, kad pagimdysiu berniuką, nors gydytoja tris kartus sakė, kad mato mergaitę.

Labai džiaugiausi šiuo metodu (pagal temperatūrą tiksliai apsiskaičiuoti ovuliaciją) ir pasakojau apie jį draugėms. Pati jau žinojau, kad kitą vasarą pradėsiu planuoti antrą mažylį, kuris tikrai gims pavasarį. Tad jau 2009 metų vasarį pradėjau gerti folio rūgštį ir matuotis bazinę temperatūrą. Deja, šį kartą kreivės buvo nieko nepasakančios – jokio temperatūros piko, o absoliutus svyravimas. Kažkur buvau skaičiusi, kad šis metodas po gimdymo nelabai veiksmingas, tačiau ten buvo straipsnis apie natūralų apsisaugojimą nuo nėštumo. O juk aš norėjau pastoti. Žinojau, kad matuotis temperatūrą reikia nubudus ryte ir nepakilus iš lovos, tuo pačiu paros metu, bet kai augini 5 mėnesių mažylį, niekada nesi tikra, kada jis nubus. O kai nubus, negalėsi ramiai pagulėti tas 8 minutes su termometru po liežuviu. Tad aš nusistatydavau žadintuvą 5 val. ryto, pasimatuodavau temperatūrą ir eidavau pamaitinti mažylio. Po poros mėnesių kūdikio maitinti nebereikėdavo, bet aš vis tiek keldavausi tuo pačiu metu, matuodavausi temperatūrą, o paskui vėl eidavau pamiegoti. Taip praėjo 5 mėnesiai, pamačiau, kad iš šių mano pastangų jokių vaisių nebus.

Tuomet internete radau informacijos apie ovuliacijos testus. Jie, panašiai kaip ir nėštumo testai, rodo moters hormonų pokyčius. Užtenka įlašinti kelis šlapimo lašus, ir testas tau parodys – vaisinga diena ar ne. Testas, žinoma, nepigus, bet aš pamaniau, kad tai bus greičiausias būdas pasiekti tikslą ir nebereikės keltis paryčiais matuotis temperatūros. Kaip jau minėjau, norėjau susiplanuoti vaikelį 2010 metų pavasariui – balandžio arba gegužės mėnesiui. Pastoti turėjau 2009 metų liepą arba rugpjūtį.

Štai jau 2010 metų sausis, o vakar man vėl prasidėjo mėnesinės. Nepagelbėjo net tas ovuliacijos testas, kurį naudojau kelis mėnesius. Labai labai liūdna. Ir nesuprantu, kur čia bėda? Gal dar organizmas neatsistatęs po gimdymo? Gal ovuliacijos testas, kaip ir temperatūros metodas, neseniai pagimdžius rodo netikslius duomenis (nors po gimdymo jau daugiau nei metai praėjo)? O gal čia pasitvirtina posakis: „Tu planuoji, o Dievas iš tavo planų juokiasi“? Gal iš tikrųjų vaikutis pats pasirenka laiką, kada jam ateiti? Ir jam visai nesvarbu, kad mamai dabar būtų daug patogiau, kad ji nori vienu metu užauginti du vaikus, kad ji nori, jog tarp vaikučių būtų mažas skirtumas, kad ji nenori grįžus į darbą po kelių mėnesių vėl pranešti direktoriui, kad laukiasi.
Tad štai kokia mano istorija.

Pagarbiai, mama X

***

Apie nevaisingumą ir jo gydymą internete smalsi mama gali rasti labai daug medžiagos. Mes norėjome sužinoti karščiausias naujienas, tad komentaro kreipėmės į gydytoją Gražiną Bogdanskienę, kuri yra nevaisingumo gydymo Lietuvoje pradininkė. Pasak gydytojos, per 25 jos darbo metus nevaisingumo srityje labai daug kas pasikeitė.

Gydytoja, ar nevaisingų porų daugėja?

Nevaisingumo situacija Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo padėties kitose pasaulio ir Europos šalyse. Prieš 22 metus, kai pradėjau dirbti su negalinčiomis pastoti poromis, statistika rodė, kad vaisingumo problemų turi apie 10 proc. porų. O dabar tokių porų yra 15 proc. Vadinasi, kas šešta pora negali susilaukti vaikų. Medicininėje mokslinėje literatūroje teigiama, kad po 10-15 metų vaisingumo problemų turės kas trečia pora (30 proc.).

Kodėl?

Tai lemia daugybė dalykų… Gyvename užterštoje aplinkoje. „Švariose“ šalyse, nepalietose civilizacijos, vaisingumo problemų mažiau. Be to, jie nevaisingumą stengiasi išspręsti kitu keliu – siūlo ne gydytis, o įsivaikinti. Šia tema buvo diskutuojama akušerių-ginekologų simpoziume Keiptaune (Pietų Afrikoje), kuriame neseniai dalyvavau. Afrikoje be galo daug našlaičių vaikų, juos siūloma įsivaikinti nevaisingoms poroms. Taip išsprendžiamos dvi problemos – vaikui randama šeima ir sutaupoma lėšų nevaisingumo gydymui.

Lietuvoje atėjusiai konsultuotis nevaisingai porai nesiūlote verčiau įsivaikinti?

Tokia alternatyva, manau, žmogų labai žeidžia. Tiesa, tokių pasiūlymų nuskamba žiniasklaidoje – neva, kam nevaisingos poros gydosi, kai tuo tarpu pilni vaikų namai. Iš tikrųjų ne mūsų teisė spręsti, ką žmogui daryti. Niekada negalėčiau pasakyti pacientui „ko čia vargstat?“. Juk turėti savo biologinį palikuonį, pratęsti save yra vienas iš svarbiausių gyvenimo tikslų. Šis savęs pratęsimo instinktas be galo stiprus, nežiūrint nei išsilavinimo, nei rasės.

Dėl nevaisingumo pirmiausia kaltiname moterį. Ar pelnytai?

Nuo senų laikų kaimuose sklandydavo tokios bobučių apkalbos – jei jau pora neturi vaikų, vadinasi, moteris yra pasidariusi abortą. Vyrų dėl nevaisingumo niekas nekaltindavo, tik moterys galėjo būti „bergždžios“. Deja, tikrovė visai kitokia.
Prieš 15-20 metų apie 70 proc. nevaisingumo priežasčių priklausydavo nuo moters. Vyrai tikrai buvo sveikesni. Dabar nevaisingumo priežastys pasiskirsčiusios taip: 40 proc. priklauso nuo moterų, 40 proc. – nuo vyrų, 10 proc. priklauso nuo abiejų, o 10 proc. priežasčių lieka neaiškios. Vadinasi, tiek vyrai, tiek moterys vienodai „kalti“ dėl nevaisingumo. Deja, vyrų nevaisingumo daugėja, spermos kokybė blogėja. Tam įtakos turi labai daug veiksnių. Ne tik rūkymas ir alkoholis, kaip mes įsivaizduojame, bet ir aplinkos bei maisto užterštumas.

Kokios šiuo metu dažniausios nevaisingumo priežastys?

Pirmoje vietoje – lytiniu keliu plintančios infekcijos, kurios gali pakenkti tiek vyro, tiek moters vaisingumui. Dažniausios – chlamidijos ir ureaplazmos, kiek rečiau – mikoplazmos, dar rečiau – gonorėja, trichomonos. Skandinavijoje šių infekcijų banga buvo prieš 10-15 metų, o Lietuvoje šis pikas tęsiasi jau paskutiniuosius 5 metus. Populiariausios infekcijos – chlamidijos ir ureaplazmos – 90 proc. plinta lytiniu keliu. Maža tikimybė, kad jomis žmogus užsikrės ežere ar pirtyje.

Jei moteris ir vyras gyvena santuokoje, ir staiga po kelerių metų paaiškėja, kad jie užsikrėtė lytiniu keliu plintančia infekcija, vadinasi, kuris nors vienas buvo neištikimas?

Dažniausiai vis dėlto taip. Gali būti ir buitinių priežasčių, bet, kaip minėjau, ne daugiau kaip 10 proc. (tos pačios pirtelės, baseinai, svetimi rankšluosčiai). Tiesa, kartais infekcija gali būti labai sena, tūnanti organizme kad ir 10-15 metų, tad galbūt ja vyras ar moteris jau buvo užsikrėtę iki sutikdami vienas kitą. Sumažėjus organizmo atsparumui infekcija „pakelia galvą“. Šios lytiniu keliu plintančios infekcijos moterims sukelia kiaušintakių nepraeinamumą (jos tampa pirmosiomis kandidatėmis į dirbtinį apvaisinimą), o vyrams – lėtinius prostatitus, kurie yra labai sunkiai gydomi. Norint išsigydyti ureaplazmas vyrams kartais reikia ir kelių gydymo kursų, gydymas trunka iki pusės metų.

Mes, vaisingumo gydytojai, labai rekomenduojame nepradėti anksti lytinio gyvenimo, naudotis prezervatyvais, kalbėti apie tai su vaikais. Nes kartais būsimo nevaisingumo priežastis gali būti kvailos jaunystės klaidos – nesaugus ankstyvas seksas. Kaip minėjau, Skandinavijos šalyse lytinių infekcijų bumas praėjo, nes visuomenė buvo labai aktyviai šviečiama, kalama į galvas, kad nuo šių infekcijų apsaugo tik prezervatyvai. Deja, mes, gydytojai, kartais internetu atsakinėjame ir į 14 metų paauglių klausimus apie jų lytinį gyvenimą…

Mūsų skaitytoja rašo, kad pirmo vaiko susilaukė sėkmingai, o laukiantis antro sutriko ovuliacija. Kodėl?

Antroji gana dažna nevaisingumo priežastis – hormoniniai moterų sutrikimai, jie sudaro apie 30 proc. moterų nevaisingumo priežasčių. Šių sutrikimų skaičius nedaugėja – kiek procentų moterų skundėsi hormoniniais sutrikimais anksčiau, tiek ir dabar. Tokie sutrikimai gali būti įgimti, pavyzdžiui, lėtinės anovuliacijos sindromas, kai kiaušialąsčių yra pakankamai, tačiau ovuliacija arba nevyksta, arba vyksta nereguliariai, todėl moteris negali pastoti. Hormonų apykaitą paveikia daugybė priežasčių, pavyzdžiui, skydliaukės ligos, buvę nėštumo nutraukimai, net gimdymai (taip galėjo atsitikti ir Jūsų skaitytojai – po gimdymo sutriko hormonų apykaita). Šiaip patys nėštumo nutraukimai, jei jie atlikti gydymo įstaigoje, vaisingumui nekenkia, tačiau jie gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą. Juk organizmas buvo pasiruošęs ilgam nėštumui, o staiga šis baigėsi! Hormonų apykaitą sutrikdo ir stresai, įtampa, juk kartais dėl įtampos gali net dingti mėnesinės.

Ar tai gali būti paaiškinimas toms poroms, kurios labai nori vaikelio, stengiasi ir jaučia dėl to begalinę įtampą, o ši įtampa neleidžia pastoti?

Mums patarinėti lengva. Sakome pacientėms – atsipalaiduokite, nesistenkite skubėti, nealinkite organizmo. Tačiau jos sako – tai neįmanoma, galvoje plaka plaktukėlis, kad „reikia stengtis pastoti“. Ta įtampa mažina pastojimo šansą. Kiekvienas yra girdėjęs istorijų, kaip pora labai stengėsi, „darė vaikutį“, o kai nuleido rankas, nebegalvojo apie tai, ėmė ir pastojo.

Norėčiau grįžti prie ankstesnio klausimo, kai kalbėjau, jog dėl lytinių infekcijų gali susidaryti kiaušintakių nepraeinamumas. Jei moterims diagnozuota ši patologija, priežasčių gali būti ir daugiau – pavyzdžiui, paprasta infekcija (streptokokai, stafilokokai, kurie „gyvena“ mūsų organizmuose ir „sukyla“ nusilpus imunitetui). Tad jokiu būdu nereiškia, kad ta moteris, kurios kiaušintakiai nepratekami, būtinai yra užsikrėtusi lytiniu keliu plintančia infekcija.

Dar viena dažna moterų nevaisingumo priežastis – endometriozė, dėl kurios susidaro sąaugos, cistos. Sergamumas šia liga didėja.

Kai dėl nevaisingumo „kalta“ moteris, gydymas lyg ir aiškus – hormoninė terapija, operacijos. O kaip gydote vyrus?

Dažniausia vyrų nevaisingumo priežastis – prasta spermos kokybė. Yra dvi blogybės – arba per mažas spermatozoidų judrumas, arba per maža jų koncentracija. Deja, atlikę tyrimus mes negalime pasakyti vyrui, kodėl taip yra. Ir nieko negalime pasiūlyti, kad spermos kokybė pagerėtų. Pasaulyje dar nėra išrasta vaistų, gerinančių spermatozoidų judrumą ar didinančių jų skaičių. Kol kas tokie vaistai – utopija. Galime pasiūlyti nebent maisto papildų, vitaminų, kurie gali tik šiek tiek pagerinti spermos kokybę. Belieka siūlyti pagalbines priemones – inseminaciją (kai surinkta ir apdorota vyro sperma suleidžiama moteriai į gimdą) arba dirbtinį apvaisinimą.

Vyrai turėtų suvokti, kad spermos pakitimai nėra jų kaltė, vyriškumo pažeminimas, seksualinio pajėgumo sumažėjimas. Vyras tikrai nėra mažiau vyriškas dėl to, kad jo spermoje mažiau spermatozoidų ar jie lėčiau juda. Tai tiesiog sveikatos sutrikimas, kurį reikia išsitirti, kad žinotumei tolesnius žingsnius norėdamas susilaukti vaikų.
Teko skaityti, kad lietuvių vyrų sperma labai kokybiška.

Deja, ji tokia pati, kaip ir visų… Teko lankytis daugybėje pasaulinių ir Europos konferencijų, kuriose aiškiai pasakomi skaičiai. Sperma blogėja katastrofiškai greitai.

Mūsų skaitytojas labiausiai jaudina vadinamasis antrinis nevaisingumas, kai susilaukusios vaiko šeimos nebegali pastoti pakartotinai. Papasakokite apie tai plačiau.

Porų su antriniu nevaisingumu daugėja. Anksčiau buvo manoma, kad antrinis nevaisingumas dažniausiai pasitaiko po nėštumo nutraukimo. Deja, taip gali būti ir po gimdymo. Net 10-20 proc. (tikslios statistikos nėra) šeimų nebegali pakartotinai pastoti. Tokių pacientų turime daugybę. Priežastys? Tie patys hormoniniai moters sutrikimai, kai kada – hormoninių kontraceptinių priemonių naudojimas. Todėl moterims, kurios planuoja trumpą pertrauką tarp vaikų, patariame naudoti nehormonines kontraceptines priemones. Antrinis nevaisingumas gali būti dėl lytinių organų uždegimų, dėl jų kiaušintakiai tampa nepratekami. Be to, su amžiumi keičiasi ir spermos rodikliai. Vyro spermos kokybė kartais blogėja labai greitai – po dvejų metų pakartojus tyrimus rodikliai kartais būna gerokai blogesni. Tad ką kalbėti, jei pora antrą vaiką suplanuoja po 10-15 metų – vyro sperma jau gali būti labai suprastėjusi.
Štai dėl ko tas poras, kurios ateina konsultuotis dėl antrinio nevaisingumo, tenka tirti lygiai taip pat, kaip ir tas, kurios negali pastoti pirmą kartą.

Gana mistiškai kalbama apie nevaisingumą dėl vyro ir moters nesuderinamumo. Pora daug metų negali susilaukti vaikų, bet išsiskyrus ir sukūrus naujas šeimas paaiškėja, kad jie abu – vaisingi. Kodėl?

Kartais ir medicina ne viską žino… Yra vadinamasis imunologinis nesuderinamumas. Jis nėra iki galo ištyrinėtas, kai kurie mokslininkai bando šią hipotezę kritikuoti. Manoma, kad spermatozoidai negali praeiti pro gimdo kaklelį, nes jo gleivėse gaminasi specialūs antikūnai, kurie nepraleidžia būtent to vyro spermos.

Kiek laiko duodate porai, kad ji nestresuotų, specialiai nesistengtų, bet nesisaugodama pastotų? Anksčiau buvo duodami dveji metai, dabar, sako, jau vieneri?

Lyg dalintume žmogui laiką… Anksčiau buvo sakoma, kad jei pora nepastojo per 2 metus, jau turėtų kreiptis į medikus. Dabar šis laikas trumpinamas, siūloma nebelaukti ilgiau nei metus. Kalbame apie lytinį gyvenimą nesisaugant, bet ir neplanuojant, neskaičiuojant vaisingų dienų, negulint iškėlus kojų, neapkraunant savo psichikos ir jokiais kitais būdais neforsuojant. Nesisaugant per metus 90 proc. vaisingų porų turėtų pastoti, likę 10 proc. vaisingų porų pastoja per antrus metus. Vadinasi, jei pora vaisinga, per dvejus metus pastojimo tikimybė yra 100 proc. jei pora nepastojo per metus, vadinasi, „varpeliai jau suskambėjo“ ir siūlome pasitikrinti. O jei moteris vyresnė nei 35 metai, siūlome net ir tų metų nebelaukti. Jei nepastojo per pusmetį, jau tegul ir pasitikrina… Nes po 35 metų biologinis ląstelių senėjimas vyksta labai sparčiai, ir pastojimo tikimybė mažėja labai staigiai. Žinoma, mes turime daugybę pacienčių, su mūsų pagalba pastojusių ir 45-50 metų, tačiau tai neturi būti siekiamybė. Šeimos turėtų suvokti – nevaisingumas jaunėja, vis jaunesnės poros negali pastoti, todėl reikėtų susidėlioti prioritetus taip, kad vaikai nebūtų planuose „nukelti“ keturiasdešimtmečio link.

Kalbant apie antrinį nevaisingumą, tą laiką (metus) reikia skaičiuoti nuo atsinaujinusių mėnesinių. Jei nepavyko pastoti per aptartus terminus, galima kreiptis ir į šeimos gydytoją, kuris rekomenduos, ką daryti toliau, pasiūlys kai kuriuos tyrimus. Galima iškart kreiptis į specializuotas gydymo įstaigas – sugaišite mažiau laiko.

Manoma, kad be 10 000 Lt į vaisingumo klinikas nėra ko eiti?

Tai mitas. Daugybei porų nereikia net jokio gydymo, tik apžiūros ir patarimo. Prieš 10 metų Lietuvoje buvo 50 000 nevaisingų porų. Dabar manoma, kad tokių porų yra apie 70 000 (tikslios statistikos nėra). O dirbtinio apvaisinimo procedūrų Lietuvoje reikėtų ne daugiau kaip 3000 per metus. Tik šioms poroms teks patirti didelių išlaidų. O visiems kitiems gali padėti daug pigesni, o kartais ir visai nemokami dalykai. Kartais tereikia papasakoti, kas yra ovuliacija, ir patarti, kaip ją nustatyti bei kada mylėtis. Echoskopu dažnai galima nustatyti net būsimos ovuliacijos valandą. Kartais pakanka nedidelio kurso kiaušidžių veiklą stimuliuojančių preparatų, ir moteris pastoja. O kartais užtenka tik vitaminų ir papildų.

Net jei skiriamas rimtesnis gydymas ar tyrimai (pavyzdžiui, laparoskopinės operacijos, kurių metu pašalinami pertekliniai folikulai arba kiaušintakių praeinamumo tyrimai), jie gali būti atliekami valstybinėse gydymo įstaigose, į kurias nukreipiame, o operacijas apmoka ligonių kasos. Inseminacijos kainuoja ne tūkstančius, o šimtus.

Jei ovuliacija trunka tik 24 valandas, regis, pastoti itin sunku?

Ovuliacija iš tiesų trunka 24 valandas. Tačiau spermatozoidai yra gyvybingi 3 paras. Tad realiai vaisingų dienų per mėnesį nėra tiek daug, viso labo 3. Norinčioms pastoti poroms siūloma sekti ovuliaciją. Anksčiau rekomenduotas bazinės temperatūros matavimo būdas jau laikomas truputį atgyvenusiu, jis nėra labai tikslus. Dabar siūlome įsigyti naujoviškus ovuliacijos testus (šie testai puikiai tinka ir natūraliai kontracepcijai). Ovuliacijos laikas ne visada būna pastovus, ir ne visada – ciklo viduryje. Kartais būna kazuistinių situacijų, kai ovuliacija įvyksta iškart po mėnesinių ar tuoj prieš kitas mėnesines. Norint pastoti reikėtų taikyti būtent tą parą, kai vykstą ovuliacija. Ir mes, kai atliekame dirbtinį apvaisinimą, skaičiuojame ovuliacijos laiką laibai tiksliai – jei pavėluosi nors kelias valandas, kiaušinėlis nebus apvaisintas.

Trumpai apie nevaisingumą

Planuojanti vaiką pora kartais persistengia – mylisi kelis kartus per dieną, kad tik pastotų. Dažnai mylintis sperma nespėja subręsti, todėl siūloma laikytis ritmo – 2-3 kartai per savaitę.

Vaisingumui svarbios moters ir vyro persirgtos ligos, moters amžius (kuo jaunesnė, tuo geriau), svoris (lieknų moterų hormonų apykaita geresnė). Prieš dirbtinio apvaisinimo procedūrą apkūnioms moterims rekomenduojama mesti svorį. Labai svarbi moters psichologinė būsena. Tos, kurios jaučia įtampą, ar pastos, dažniau nepastoja ar pastojusios persileidžia.
Kai pora kreipiasi norėdama gydytis nevaisingumą, skiriami spermos tyrimai, ištiriama lytinių organų anatomija, kiaušidžių būklė, atliekamos echoskopijos, dubens rentgeno nuotraukos. Kartais tenka laporoskopiniu būdu apžiūrėti genitalijas iš vidaus, ar kiaušintakiai pralaidūs, ar normali jų peristaltika, ar ne per storas kiaušidžių apvalkalas ir t.t. Tiriamas įvairių hormonų kiekis moters kraujyje. Yra ir specialių testų, leidžiančių nustatyti spermatozoidų migraciją gimdos kaklelio gleivinėje, atliekamas net gimdos kaklelio gleivių ir spermatozoidų suderinamumo testas.
Labai svarbu nuodugniai ištirti skydliaukės veiklą, todėl negalinti pastoti moteris siunčiama pas endokrinologą. Kartais užtenka pakoreguoti medikamentais skydliaukės hormonų gamybą, ir šeima gali pradėti lauktis.

Jei vyro sperma pilnavertė, o moters hormonų pusiausvyra normali, atliekama daugybė testų nevaisingumo priežasčiai nustatyti. Pavyzdžiui, tiriamos moters gleivės, ar jose nėra spermą naikinančių antikūnų. Jei diagnozė pasitvirtina, palengvinamas spermos kelias į gimdą – atliekamas vadinamasis pusiau dirbtinis apvaisinimas (inseminacija). Vaisingomis moters dienomis sperma suleidžiama labai plonu kateteriu į gimdą. Taip išvengiama gleivių pasipriešinimo. Tai ambulatoriškai atliekama procedūra, nereikia gultis į ligoninę. Tą pačią dieną moteris važiuoja namo.
Skaičiuojant procentais, „pusiau dirbtinio“ apvaisinimo rezultatai – 15-20 proc. visų besigydžiusių porų. Tik po 4-5 nesėkmingų inseminacijų rekomenduojamas dirbtinis apvaisinimas.

Jeigu gydymas ar inseminacijos nepadėjo susilaukti vaikelio, pora gali ryžtis dirbtiniam apvaisinimui. Viena tokia procedūra kainuoja apie 10 000 litų, o rezultatai – 30-40 proc. klinikinių nėštumų. Lietuvoje atliekamų dirbtinių apvaisinimų rezultatai niekuo nenusileidžia pasauliniams. Deja, kol kas Lietuvoje nėra dirbtinio apvaisinimo įstatymo, tad nevaisingos šeimos turi pačios ieškoti pinigėlių, jei nori susilaukti vaikelio. Tuo metu kitose šalyse yra taikomas kompensavimas iš valstybinių fondų, privačių draudimo kompanijų. Pavyzdžiui, Izraelyje nevaisingoms poroms visiškai kompensuojamas gydymas iki dviejų vaikų gimimo, tik už trečią vaikutį pora turėtų sumokėti pati.

Kalbant apie nevaisingumą, naudojami terminai – absoliutusis nevaisingumas, pirminis nevaisingumas ir antrinis nevaisingumas. Diagnozė „absoliutusis nevaisingumas“ reiškia, kad moteriai pastoti ir išnešioti vaiką visiškai neįmanoma, nes yra su nėštumu nesuderinama lytinių organų patologiją (pvz., nėra gimdos arba/ir jos priedų). „Pirminis nevaisingumas“ būna tada, kai moteris niekada nebuvo pastojusi ir per vienerius metus, sutuoktiniams nenaudojant jokių kontracepcijos priemonių, nepastoja. „Antrinis nevaisingumas“ nustatomas tada, kai moteris praeityje buvo pastojusi (gimdė, nėštumą nutraukė, įvyko savaiminis persileidimas arba buvo negimdinis nėštumas), bet daugiau nebepastoja. Antrinio nevaisingumo atvejų yra daugiau negu pirminio.

Nevaisingumo priežastys

Moterų:
Infekcinės ligos (chlamidiozė, stafilokokinės infekcijos ir kt.).
Ovuliacijos sutrikimai (geltonkūnio nepakankamumas, vėlyva ovuliacija ir kt.).
Anatominiai pakitimai (gimdos užsilenkimas, kiaušintakių anatominiai pakitimai ir kt.).
Endometriozė (gimdos gleivinės formavimasis kituose moters organizmo organuose).
Hiperprolaktinemija (padidėjęs hormono prolaktino kiekis kraujyje).
Kitos.

Vyrų:
Infekcinės ligos (ureaplazmozė ir kt.).
Spermatogenenezės (spermos gaminimosi) sutrikimai ar spermos defektai, kurių kilmė lieka neaiški.
Anatominiai pakitimai.
Imunologiniai sutrikimai, kliudantys spermos judėjimui moterų lytiniuose takuose.
Kitos.

Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


vienas + 9 =