Naujo numerio tema

 

Smėlio žmogus

 

Smėlis – didysis magnetas, kuris traukia tiek kūdikius, tiek vyresnius vaikus. Tačiau ar žaidimai su smėliu visada saugūs? Kalbamės su vaikų gydytoju dr. Algimantu Vingru.

 

Ką daryti pamačius, kad vaiko burnoje pilna smėlio?

Nereikia sutrikti ir juolab imtis kokių nors staigių priemonių. Svarbiausia, kad vaikas neišsigąstų, neužsikosėtų ir smėlis nepapultų į jo kvėpavimo takus. Vaiko ramiai paprašykite ištiesę delną: „Išspjauk čia, ką turi burnytėje“. Iš skrandžio išplauti smėlį labai sunku. Kita vertus, smėlis nėra apsinuodijimas maistu ar cheminėmis medžiagomis, kad būtų būtinas skrandžio plovimas. Jei į skrandį patenka nedidelis smėlio kiekis, tai nėra pavojinga skrandžiui, tačiau vaikas gali užsikrėsti kirmėlių kiaušinėliais bei žarnyno užkrečiamomis ligomis.

Jei vaikas sąmoningai valgo smėlį, reikėtų sunerimti, mat tai yra skonio iškrypimas, kuris dažnai aptinkamas susirgus mažakraujyste. Pastebėję, kad vaikas bando valgyti tai, kas nevalgoma, paprašykite vaiko gydytojo, kad padarytų kraujo tyrimą.

Vitos Jurevičienės nuotrauka

Kaip valyti lauko žaisliukus – kibirėlius, kastuvėlius, kurie parkeliauja į namus?

Visi „grįžę“ į namus žaislai turėtų būti nuplaunami tekančiu vandeniu, po to 5–10 min. pamerkiami į skalbiklio, naudojamo suaugusiųjų drabužiams skalbti, tirpalą ir po to vėl nuplaunami. Nederėtų purkšti purškikliais, skirtais paviršių valymui ar vonios kambariui, nes ore pasklidę priemonės garai gali dirginti vaiko kvėpavimo takus. Skalbikliai – pačios paprasčiausios, beveik visuose namuose aptinkamos priemonės, tinkamos dezinfekcijai. Kiemo žaidimams pirkite tik tokius žaislus, kurie lengvai valomi. Kitaip tariant, kieme negalima žaisti jokiais minkštais žaislais.

Ar reikėtų vasaros sezonu vaikui profilaktiškai duoti vaistų nuo kirmėlių?

Vaistų nuo kirmėlių duodama tuomet, kai gydytojas įtaria, jog vaikas turi kirmėlių, ir skiria konkretų vaistą konkrečiai kirmėlių rūšiai. Patvirtinti ar paneigti, ar vaikas turi kirmėlių, padeda vaiko išmatų tyrimas. Tačiau tai nėra 100 proc. rodiklis, nes kirmėlių kiaušinėlių vaiko išmatose ne visuomet aptinkama, nors vaikas ir turi kirmėlių.

Iš smėlio dėžės, jei ji yra prie daugiabučių namų, vaikas gali parsinešti ne tik kirmėlių, bet ir utėlių, erkių (jomis smėlio dėžę užkrečia benamiai gyvūnai – katės, šunys), blusų.

Jei smėlio dėžė yra nuosavame kieme, kaip reikėtų ją prižiūrėti? Ar reikia kas sezoną atnaujinti smėlį arba nakčiai uždengti dėžę dangčiu?

Smėlio dėžės kiemuose sukelia daugiau nepatogumų negu duoda naudos. Jų priežiūra kebli, nes reikalingas 1,5–2 m. dydžio rentinys su sandariai uždaromu priglundančiu dangčiu. Kai nebus smėlio dėžės, nekils daug problemų, pvz., ją tinkamai prižiūrėti, kasmet keisti smėlį, stebėti, kad mažasis jo neišbarstytų po visą kiemą, kad neprisibertų į akis ar nesuvalgytų. Nuosavame kieme geriausia yra žalia gerai prižiūrima pievutė. Bet ir ji turi būti prižiūrima taip, kad beglobiai gyvūnai ir šeimos mylimas šuniukas ar katinas jos neužterštų…

Ar tiesa, kad karštą vasarą pati saulė išdezinfekuoja smėlį, ir jis tampa nepavojingas?

Saulė „išdezinfekuoja“ tik patį smėlio paviršių. Atvira smėlio dėžė yra atvira ne tik saulei, bet ir visiems teršalams…

Pakalbėkime apie lietuvišką pajūrio smėlį. Ar jis saugus vaikų žaidimams?

Lietuviško pajūrio smėlio yra mažai belikę. Jūros mineralai, pvz., jodas, esantis jūros vandenyje, dezinfekuoja smėlį. Tačiau jis nėra idealiai saugus, nes kartkartėmis užteršiamas, pvz., nafta iš tanklaivių ir nevalyvų žmonių… Su pajūrio smėliu bežaidžiantis vaikas irgi turi būti nuolat suaugusiųjų stebimas. Poilsiaujantys žmonės nuolat informuojami apie vandens, taigi – ir smėlio, užterštumą. Jeigu dėl užterštumo nepatariama maudytis, vadinasi, toks smėlis netinka ir vaikų žaidimui ten, kur jį skalauja vanduo. Saulės įkaitintas pajūrio smėlis būna labai birus, todėl maži vaikai, ypač jei neturi žaislų, gali pradėti vienas į kitą barstyti smėlį. Dėl to jo gali pakliūti į akis. Ir dėl šios priežasties vaikų nedera palikti be atidaus suaugusiųjų stebėjimo. Pajūrio smėlis būna daug mažiau užterštas kirmėlių kiaušinėliais ir kitais žmogaus parazitais.

Mažam vaikui pajūryje žaidimas su smėliu yra didelė pramoga. Jam reikia leisti tai daryti. Šlapias smėlis – geras šilumos laidininkas, dėl to prie šaltoko smėlio vaikas turi būti pratinamas palaipsniui. Kai aplinkos temperatūra ne mažesnė kaip 20°C, su šlapiu smėliu mažam vaikui derėtų leisti pažaisti ne ilgiau kaip valandą, kasdien po pusvalandį ilginant žaidimo laiką. Šalčiausias smėlis yra ryte ir vakare.

Ar vaikui grįžus iš smėlio dėžės pakanka rankytes nuplauti muilu ir vandeniu? O gal reikia specialaus antibakterinio muilo ir plauti ne vieną, o kelis kartus?

Su mažyliu grįžus iš kiemo, nesvarbu, ar jis kapstėsi smėlio dėžėje, ar žaidė kitur, pakanka rankas kartą nuplauti su paprastu muilu ir tekančiu vandeniu. Dar geriau leisti plačiam plauti rankas sumaniai padedant… Suprantama, ir suaugusieji privalo nusiplauti rankas, nes vaikai seka savo autoritetais.

Vasarą vaiko prausimo ypatumai labai keičiasi – mažuosius maudome kur kas dažniau, kartais kelis kartus per dieną. Oda „atlaiko“ tikras atakas – chloruotą baseinų vandenį, sūrų jūros vandenį, gana užterštą kitų telkinių vandenį ir, žinoma, smėlį, smėlį, smėlį. Mūsų pajūrio smėlis itin smulkus, net ir sėdėdamas ant aploto ar vežimėlyje vaikas „pritraukia“ galybę smėlio, kuris paskui byra iš ausyčių, galvos ir kitų vietų. Smėlis tėvelių pėdas pilinguoja, tačiau jautrią vaiko odą braižo. Užtat maudykite mažuosius tiek dažnai, kiek reikia, tik jokiu būdu nenaudokite antibakterinių prausiklių! Rinkitės švelnius natūralius prausiklius, kurie nesuardo natūralios vaikučių odelės apsaugos. Tėvai nuogąstauja, kad dažnai maudomo vaiko oda sausės, tai paneigta. Kad ir kokia sausa vaiko oda, jį reikia maudyti, tik naudokite saugius prausiklius.

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 12