Nupirkti „teisingą“ žaislą – menas, o pinigai čia niekuo dėti

Dalia Guzaitienė

Psichologė–psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė Privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“ http://www.zaidimupsichologe.lt//

Apie žaislus paprastai rašome prieš Kalėdas, tarytum tai būtų tik proginiai pirkiniai. O iš tikrųjų žaislai yra vaikų duona kasdieninė, be kurios vaikystė būtų pilka ir liūdna.

Konsultuoja psichologė–psichoterapeutė ir žaidimų terapeutė Dalia Guzaitienė, privatus kabinetas „Žaisdami gyjame“, http://www.zaidimupsichologe.lt//

ŽAISLAI IR SUAUGUSIEJI

Esate žaidimų psichologė, kokie žaislai Jums pačiai labiausiai patinka?

Žaislas man visuomet yra šventė. Kai matau, kaip nušvinta vaiko akys suradus, sukūrus ar nupirkus naują žaislą, mano krūtinę užlieja šiluma. Esu prieš nuobodžius edukacinius žaislus ar žaidimus, kurie sunaikina laisvę kurti, natūralų smalsumą ir svarbiausia – džiaugsmą. Žaidimas baigiasi ten, kur prasideda prievarta ir darbas. Taip pat esu prieš pernelyg elektronizuotus žaislus, kurie viską padaro už vaiką, ir tuomet jų naudojimo žaidimui funkcija tampa labai siaura, ribojanti fantaziją. Iki šiol niekaip neišsigydau „pamišimo“ įdomiems žaislams ar žaidimams. Tik tapau labai išranki, ilgai vaikštau po žaislų parduotuves ir nerandu nieko ypatingo, pakutenančio mano žaismingumą. Pastaruoju metu man geriausios žaislų „medžioklės“ vietos buvo sendaikčių turgeliai ar dėvėtų daiktų parduotuvių žaislų skyreliai.

KAIP DAŽNAI PIRKTI ŽAISLUS

Kaip pirkti žaislus – priešokiais, bet kada, progomis? Žaislas gali būti šventė ir motyvacija ar tiesiog gyvenimo dalis, kaip pienas ir duona?

Kaip pirkti žaislus, – labai individualu. Kiekviena šeima sprendžia, kada jiems svarbu pirkti žaislus, – ar tik per didžiausias šventes, ar dažniau. Žaislų pirkimas gali būti ir eilinę dieną, jei ne per dažnai. Tada galima pasidaryti sau ir vaikui šventę, pasiimti tam tikrą sumą (pvz., ne daugiau kaip 5 eurus) ir pakeliauti po žaislų parduotuves tyrinėjant, svajojant, kai ką išbandant.

Juk galima padaryti iš pirkimo žaidimą. Kokia smagi ir nelengva užduotis nusipirkti patinkantį žaisliuką už turimą nedidelę sumą! Kiek daug iš to galima išmokti: taupyti ir apgalvoti, ar konkretus žaisliukas tikrai vertas turimų pinigėlių, skaičiuoti, ar turime reikalingą sumą, susivaldyti nuo didelių norų (brangių žaislų, skirtų gimtadieniams, ar pan.).

Be to, vaikas, pats išsirinkęs sau žaisliuką, dažnai labiau jį vertina. O jeigu nusiperka ką nors nelabai vertingo, būna puiki pamoka kitam kartui.

O koks tas dažnumas?

Aišku, per daug dažnai pirkti žaislų nerekomenduojama. Visų pirma jau vien dėl to, kad vaikams reikalingos ribos ir naudinga panuobodžiauti, išmokti grįžti prie tų pačių žaislų ir sugalvoti su jais kitokius žaidimus. Geriausia prieš spręsdami ar reikia pirkti, ar ne, paklauskite savęs: kam bus naudojamas naujas žaislas? Ar jis tik tam, kad vaikas reikalauja kažko naujo arba nuobodžiauja? Tada geriau ne. Ar jis tam tikra aiškia proga ir galbūt dėl to, kad vaikas tiek įsižaidęs, kad jo žaidimo vystymuisi svarbu įsigyti naujų žaisliukų? Tada – taip.

Tik neužmirškite, kad žaisliukus nebūtinai reikia pirkti. Labai daug galima sukurti savo rankomis, pirkti dėvėtus ir apskritai mokytis ieškoti išeičių žaidimo istorijai kūrti iš to, kas yra namuose. Šiuo metu mes visi gyvename amžiuje, kur labai daug vartojimo, turėjimo tiesiog dėl nuosavybės ir įvaizdžio. Kai viskas yra paduota, mechanizuota, tarsi sukramtyta, vaikų vaizduotė mažai lavinama, nes nėra kur jai pasireikšti. Per sunkumus, problemas, klaidas, trūkumą, galima pasiekti kur kasdaugiau, nes tam atsiranda erdvė.

Iš kitos pusės, mes negalime ignoruoti šiuolaikinio pasaulio ir versti savo vaikus grįžti porą šimtmečių į praeitį, kai buvo vos vienas ar keli žaislai, ir vaikai patys susigalvodavo, susikurdavo savo žaislų ir žaidimų pasaulį. Verta ugdyti vaikų kritinį mąstymą kalbant apie žaislų kokybę bei jų įvairovę. Svarbu net leisti turėti ir plastmasinių ar kitokių žaislų, kurie tėveliams asmeniškai labai nepatinka, jei vaikas labai jų nori. Vengimas neišmokys jų kritiškumo ir supratimo, o kaip tik dar labiau padidins norą turėti tai, ko neleidžia. Geriau išnaudoti jų norą kaip leidimą padaryti nedidelę klaidą ir pasimokyti iš jos. Skatinti siekti savo noro įgyvendinimo mokant taupyti ar atlikti papildomus namų ruošos darbus.

Lygiai taip pat naudinga išmokyti vaikus priimti atsakymą „ne“, nepirkti žaislo tik dėl to, kad vaikas verkia ar pyksta dėl noro turėti.

ISTERIJA ŽAISLŲ PARDUOTUVĖJE

Neringos Banienės nuotr.

Neringos Banienės nuotr.

Kaip reaguojate, kai parduotuvėje matote prie žaislų lentynų raudančius vaikus?

Kartą žaislų parduotuvėje tapau liūdnos scenos liudininke. Maždaug ketverių metų mergaitė verkė balsu, nes norėjo žaisliuko. Ir nors mama ir kiti lydintys asmenys labai šiltai ir protingai aiškino, mergaitė nieko nenorėjo girdėti apie tai, kad šis žaislas brangiai kainuoja, kad neseniai buvo jos gimtadienis ir pinigėliai žaislams išleisti. Ji su didžiuliu skausmu ir pykčiu atmesdavo kiekvieną kitą suaugusiųjų pasiūlytą žaislą, kad jis ne mielas ir tiek. Į tokią situaciją gali pakliūti kiekvienas tėtis ar mama.

Ėmiau galvoti kokia, mano nuomone, geriausia išeitis iš šios kebeknės, kur vienu metu veikia daug veiksnių: mylimas skausmingai verkiantis vaikas, kurio nesinori skriausti, auklėjimo spaudimas per daug nelepinti, realybė, kad pinigų negalima mėtyti brangiems žaislams, ir dar parduotuvėje vaikščiojančių pirkėjų žvilgsniai, tarsi sakantys: „Daryk ką nors, parodyk, kokia gera mama esi!“

Supratau, kad nėra gražios išeities: vaikas vis tiek liks nuskriaustas bet kokiu atveju. Tačiau tai nėra taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gyvenime mes neretai turime susitaikyti su tuo, kad negalime turėti visko, ko labai norime, vadinasi, ir vaikams svarbu išmokti šią tiesą. Geriausia, ką galime padaryti tokioje situacijoje, – padovanoti ne žaisliuką ar jo pakaitalą, o supratimą ir buvimą šalia, kai vaikui skauda. Pagelbėti priimti tą „nemielą“ realybę, nusivesti šalin, apkabinti, niūniuoti ką nors raminančio.

Tik po to, kai vaikas aprims, jis bus pajėgus išgirsti, apie tai, kodėl nebuvo pirktas žaisliukas, ir kalbėti, kuo būtent tas žaisliukas buvo toks mielas ir artimas. Tik tada bus laikas skatinti ieškoti išeičių, alternatyvų: taupymas, laukimas švenčių ar kažko panašaus gaminamas namie. Tokiu būdu vaikas išmoks skaudžių gyvenimo tiesų ir suvoks, kad jis ne vienas įveikia sunkumus.

ŽAISLU DOMISI TIK KELIAS MINUTES

Kaip elgtis, jei vaikas labai trumpai domisi žaislu (prašo nupirkti, bet paskui žaidžia dieną dvi, ir jau nebeįdomu). Kurį laiką nepirkti?

Ne naujiena, kad vaikai labai dažnai prašo nupirkti naujų žaislų, o grįžę namo pažaidžia porą valandų ir nebesugrįžta prie jų. Daug kas priklauso nuo vaiko amžiaus ir individualių savybių, tačiau tai gali rodyti, kad šie žaisliukai „neužkabina“ jūsų vaiko. Galbūt jis norėjo naujo žaislo tik dėl to, kad matė reklamą, ar dėl to, kad kitas vaikas jį turi?

Neskubėkite spręsti, ar šis žaislas „neturi ateities“ Jūsų namuose. Prieš nuspręsdami, ar daugiau tokių nepirkti, pamąstykite, atvirai pakalbėkite su savo vaiku, kas tame žaisliuke patinka, o kas ne. Gal vaikas tiesiog neranda naujų būdų su juo žaisti, ir jūs galite pagelbėti pasiūlydami, pažaisdami kartu?

Svarbiausia, stenkitės nejusti apmaudo, o klausykitės, siūlykite sprendimus. Jūs puikiai galite šią pirkimo klaidą panaudoti kaip pamoką ir kartu paskatinti vaiką padovanoti žaislą kitam vaikui. Dauguma vaikų su didžiuliu džiaugsmu ruošia labdaringas dovanų dėžutes skurdžiai gyvenantiems vaikams. Tokiu būdu parodysite gerumo pamoką vaikui ir atsiras vietos žaislų lentynose. Žinoma, dar reikia atsižvelgti ir į vaiko amžių. Gal tas žaislas, kurį nupirkote, vaikui netinka pagal amžių, o palaikytas spintelėje po metų gali būti nuostabi staigmena?

KALNAI ŽAISLŲ

Žaislų perteklius – ką jis duoda ir ką atima iš vaiko? Ar prasminga žaislus paslėpti kuriam laikui, o paskui pateikti kaip naujieną?

Žaislų perteklius veikia taip, kaip bet kuris kitas perteklius. Jis tarsi sakyte sako, kas vaikas gyvena nedideliame daiktų chaose, kur darosi vis mažiau vietos jam pačiam. Kai lovoje guli penki minkšti žaislai, o vaikui lieka tik lovos kraštas, atsiranda puiki proga pakalbėti apie asmeninę erdvę ir tvarką.

Prisiminkite puikią istoriją apie Kakę Makę ir Netvarkos Nykštuką. Kuo mažiau erdvės, tau vaikas mažiau naudoja savo vaizduotę, mažiau žaidžia su kitais vaikais, mažiau prisiriša prie atskiro žaislo, neišmoksta būti dėkingas ir vertinti tai, ką turi, rečiau žaidžia vaidmeninius siužetinius žaidimus.

Pastebėta, kad kuo mažiau žaislų vaikai turi, tuo geriau dalinasi ir bendradarbiauja žaisdami su broliais, seserimis ar draugais. Pastaruoju metu gana populiaru laikytis minimalistinio požiūrio žaislų atžvilgiu – mažiau yra daugiau. Puiki žaislų laikymo taisyklė yra „vienas namo, kitas lauk“. Kai tik nuperkate vieną žaisliuką, su vaiku susitariate, kuriam kitam žaisliukui jau laikas keliauti į specialų žaislų maišą, sendaikčių spintą ar labdarą. Kol vaikai maži, darželinukai, pats geriausias žaislų atnaujinimo būdas yra sukrauti pusę žaislų į specialų maišą, po kelių mėnesių juos ištraukti naujam gyvenimui, o jau „atžaistus“ sukrauti į maišą ir vėl padėti į nepasiekiamą vietą.

Perteklius trikdo, dezorganizuoja, trukdo sukaupti dėmesį, todėl labai naudinga kelis kartus per metus sutvarkyti žaisliukus ir atsisakyti tų, su kuriais vaikas beveik visai nebežaidžia, bei tų, kuriuos išaugo. Geriausia tai daryti kartu, o ne tada, kai vaikas išvažiuoja ir grįžęs neranda pusės savo žaislų. Jūs taip pat supyktumėte, jei kas nors, jums nesant, pusę jūsų asmeninių daiktų išmestų ar padėtų nežinia kur.

Vienas žymiausių vaikų neurologų ir psichiatrų Briuce‘as Perry‘s yra pasakęs: „Vaikams nereikia daugiau naujų daiktų. Geriausias žaislas, kurį galite padovanoti vaikui, – tai nusileisti ant žemės ir žaisti su juo“.

ŽAISLŲ MAINAI

Ką manote apie žaislų mainus su kitais vaikais? Ar tai nepažeidžia privatumo sąvokos? Juk mes nesikeičiame su kitais žmonėmis indais ar batais. Tačiau keičiamės knygomis…

Žaislų mainais galima ilgam išlaikyti susidomėjimą žaislu, padidinti prisirišimą prie jo. Tai ypač tinka pradinio mokyklinio amžiaus vaikams, kurie jau nori žinoti ar net patys kurti žaislo istoriją. Geriausia, kai žaislas kuo nors ypatingas ar brangesnis.

Viskas vyksta panašiai, kaip tame žaidime, kur specialus meškutis keliauja su vaiku namo savaitei, patiria įvairių nuotykių, kurie yra fotografuojami ir po to pasakojame visiems darželio ar mokyklos klasės draugams. Mano dukra iki šiol atsimena ir pasiilgsta didžiulės vaiko dydžio teatrinės lėlytės, kurią mums porai savaičių paskolindavo mano draugė. Visa esmė ir buvo ta, kad Aronas (tokį vardą davėme lėlei berniukui) atkeliaudavo pas mus tik pagyventi, o po to jis grįždavo namo pas savo „močiutę“. Mano mergytei tada buvo septyneri. Ji su tokiu užsidegimu pasakodavo, kad Aronas yra jos jaunesnysis brolis, kad jis eina į mokyklą, kaip jam ten sekasi, ir labai laukdavo kol „brolis“ vėl atvažiuos į svečius.

Panašiai buvo ir su Furbiu. Šis elektroninis gyvūnėlis yra brangus ir įdomus žaislas, tačiau per anksti pagal amžių nupirktas gali atsidurti šiukšlių dėžėje dėl įkyraus dėmesio reikalavimo. Taip ir atsitiko: mano dukros draugei Furbis jau buvo įgrisęs ir įkištas giliai į spintą. Tada ji mums paskolino šį žaislą. Išlošėme visi: mes irgi pasidžiaugėme mielu pūkuotuku, pamilome, o kai atsibodo, vėl grąžinome namo, kur jį su nauju noru priėmė atgal.

Keičiantis ar skolinantis žaislus, svarbu laikytis privatumo pagarbos vaikui. Venkite spausti dalintis, skolinti ar mainytis. Jei vaikas labai prisirišęs prie žaisliuko jam išsiskirti su juo bus panašiai, kaip išsiskirti su savo augintiniu. Bet jei vaikui koks nors žaislas jau yra atsibodęs ar jau nebekelia noro žaisti, mainai gali atgaivinti žaismingumą ir vaizduotę. Mažasis žaislo savininkas pamatys naujų žaidimo būdų, kuriuos atras kitas vaikas, ir dar kartą galės įvertinti savo prisirišimą prie žaislo – ar jis pasiilgo to žaislo, ar jam jis dar svarbus? Be to, žaislas gali tapti tarsi tiltas, padedančtis draugauti patiems vaikams. Taip žaidimo forma gali vykti prieraišumo, draugystės santykių su kitais žmonėmis mokymasis.

ŽAISLAI – TIK VAIKO REIKALAS?

Ar laikyti žaislus TIK vaiko reikalu – tvarkytis, nesitvarkyti, žaisti, nežaisti?

Vaiko ir žaislo santykis yra itin svarbus. Todėl net ir patys brangiausi ir gražiausi žaislai, su kuriais vaikas nekuria ryšio, yra nevertingi ir tik užima vietą. Kai vaikas žaidžia, jis, galima sakyti, kuria naują pasaulį, todėl mes, suaugusieji, turime suprasti ir gerbti, jei kambaryje bus kūrybinė netvarka. Tačiau čia taip pat svarbu įvesti taisykles, kiek ilgai sukurta istorija negalės būti sutvarkyta, kur galima tai daryti, o kur ne. Gera yra taisyklė, kad žaislai, kaip ir vaikai, turi kiekvieną vakarą eiti miegoti, t.y. grįžti į savo vietas. Tačiau vaikai gali turėti ilgesnių žaidybinių projektų, prie kurių gali būti grįžtama ištisą savaitę ir ilgiau. Tokie projektai nuostabus būdas ugdyti vaiko valią, kantrybę tęsti ir išbaigti, vaizduotę vystyti istoriją, būti atsakingiems. Dėl viso šio gėrio verta laikinai paaukoti namų tvarką ir tartis su vaiku laviruojant tarp namų tvarkos taisyklių ir pagarbos vaiko kūrybiniam procesui.

Pirkdami naują žaislą neužmirškite, kad vaikas su tuo žaislu turės labai asmenišką santykį, kuris gali jums, tėveliams, ir nepatikti. Pavyzdžiui, viena mama labai ilgai ieškojo ir už didelius pinigus nupirko savo ketverių metų mergaitei siūtą, minkštą lėlytę. Mamai buvo labai svarbu tai, kad ši skudurinė Onutė buvo neeilinė, labai gražiai dizainerio pasiūta, natūrali, ne plastikinė ar guminė lėlė. Tačiau vaikui ji buvo tiesiog lėlytė, su kuria dar reikia sukurti ryšį bežaidžiant. Mamai, kuri tiek daug įdėjo savo pastangų ir pinigų į šią lėlę, buvo per sunku žiūrėti, kad dukra žaisdama gali ją ištepti, suplėšyti ar kaip nors kitaip sugadinti jos grožį. Tokia mamos reakcija, nors ir suprantama, be abejo, trukdo vaikui sukurti gerą ryšį su žaislu. Šiuo atveju galimos tik dvi išeitys: arba mama susitaiko su vaiko poreikiais ir atiduoda lėlytę žaisti vaikui taip, kaip ji nori, arba nusprendžia, kad tą lėlytę nusipirko sau ir laikys ją kaip interjero puošmeną. Čia neturiu omenyje, kad reikia leisti vaikams žaislus gadinti ar laužyti. Kaip tik priešingai: reikia vaikus mokyti, kad žaislai negali būti specialiai gadinami ar laužomi. Tačiau žaidimo metu su jais turi būti galima daryti įvairius dalykus, kurie gali būti ne visai priimtini suaugusiesiems. Kad būtų aiškiau, noriu pacituoti ištrauką iš Aleno Aleksandro Milno „Pūkuotuko pasaulio“, kur Jonukas neša savo mylimą meškutį laiptais bumbsėdamas jo galva: „Susipažinkite su Meškiuku, kuris dabar lipa žemyn laiptais, – tuk, tuk, tuk – tuksi pakaušiu paskui Jonuką. Kiek Meškiukas pamena, tai vienintelis būdas lipti laiptais, tiesa, kartais jam atrodo, kad galėtų laipioti ir kitaip, jei tik pavyktų nors akimirką liautis tuksėjus ir apie tai pagalvoti. Bet paskui jam vėl atrodo, kad kito būdo tikriausiai nėra.“

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi − 1 =