Patarimų Biblija ruošiantis krikštynoms

krikštynos

Vitos Jurevičienės nuotr. www.forovita.lt

Tikimės, kad straipsnis padės tiems, kurių vaikučių krikštynos – netrukus.

MANO VAIKO KRIKŠTYNOS

Krykštynos, kaip ir vestuvės, metams bėgant vis modernėja, atsiranda vis naujų madingų tradicijų.

Beveik visi laiškuose minite keletą pagrindinių krikštynų „dėsnių“:

Krikštatėviais kviečiami vaiko mamos sesuo ir tėvo brolis. Jei nėra – kiti artimi giminės.

Krikšto mama turi aprengti krikšto vaiką nuo galvos iki kojų: vaiką gauna „nuogą“ ir dovanoja visus krikšto drabužėlius.

Jei vaikas – ne pirmas šeimoje, galima krikštyti tais pačiais drabužėliais, kaip ir pirmagimis. Tada vaikai būna draugiški.

Krikšto mama negali būti nėščia moteris.

Jei kviečia būti krikštatėviais, negalima atsisakyti.

Prieš kviečiant būti krikštatėviais, reikia aplinkiniais keliais sužinoti, ar jie sutiks, nes jei nesutiks – vaikas bus nedalingas (jam nesiseks). Žinant, kad sutiks, galima kviesti.

Pakrikštyti vaiką reikia kuo greičiau, geriausia – pirmąjį mėnesį (dabar šis terminas pailgėjo iki vienerių metų).

Anksčiau į bažnyčią vaiką veždavo tik krikštatėviai, tėvai likdavo namuose. Taip buvo tikriausiai todėl, kad krikštydavo pirmosiomis gyvenimo dienomis, o mama dar būdavo neatsigavusi po gimdymo. Dabar į bažnyčią eina ir tėvai.

Krikšto žvakė ir kaspinas saugomi Pirmajai komunijai.

Krikštatėviai prie stalo turi sėdėti susiglaudę, kad vaiko dantys būtų be tarpų.

Kūmais turi būti geri žmonės, juk sakoma: „Kokie kūmai – toks ir kūdikis“.

Prieš vežant kūdikį į krikštą, reikia į vystyklo kampelį surišti tokį „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti.

Grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas.

Šaukštelyje išgraviruotas laikrodis
Visada maniau, kad kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jį pakrikštyti – per ceremoniją krikšto tėvams lengviau su mažiuku „susitvarkyti“. Tad sūnelį krikštijome 4 mėnesių. Visi svečiai rinkosi bažnyčioje, o po ceremonijos kunigas pašventino dovanas. Krikšto tėvai padovanojo sidabro šaukštelį. Ant kotelio buvo išgraviruotas laikrodis, o rodyklės rodė laiką, kada gimė mūsų sūnelis. Laikrodžio apačioje buvo išgraviruotas sūnaus ūgis ir svoris, kitoje kotelio pusėje – vardas ir gimimo data.

Emiliuko mama Dovilė

Krikšto tėvams – stikliniai angeliukai

Mes krikštynas organizavome per vestuvių metines, kad būtų dvi šventės. Krikšto tėvais rinkome du skirtingų šeimų atstovus – vyro brolį ir kito brolio žmoną – kad vaikučiu galėtų rūpintis 2 šeimos. Po ceremonijos bažnyčioje visi nuvažiavome prie Vilnelės, kur leidome laivelius. Juos iš anksto padarė mano 9 metų sesutė (išlankstė ir nuspalvino). Kiekvienas svečias parašė ant laivelio linkėjimą Emiliui ir paleido į upę. Po to draugiškai nuvažiavome į sodybą, kepėme šašlykus ir apsidovanojome dovanomis. Krikšto tėtis padovanojo Emiliui sidabrinę grandinėlę su kryželiu, o krikšto mama – „Zepter“ stalo įrankius vaikams (ant jų išgraviravo linkėjimus Emiliui). Mes atsidėkodami padovanojome krikšto tėvams stiklinius angeliukus. Visi rašėme linkėjimus Emiliui ant lapelių, juos su virvutėmis užkabinome ant vyno butelio. Kai Emiliui bus 16 metų, tą butelį atiduosime jam su visais linkėjimais“.

Mama Violeta

Prisiminimui – vaiko pėdutės molyje

Viliuką krikštijome, kai jam buvo 6 mėnesiai, Petro ir Povilo bažnyčioje pas kunigą Rudoką. Labai norėjome, kad krikštytų būtent jis, nes prieš porą metų jis palaimino mudviejų su vyru santuoką. Krikšto tėvais paprašėme būti mano pusseserę ir vyro pusbrolį. Mums svarbiausia buvo, kad tai būtų tikintys žmonės, kurie ir toliau rūpinsis vaiku ir jo dvasiniu tobulėjimu. Kitaip pats krikštas netektų prasmės.

Šventėme sodyboje. Viliuko krikšto tėvai įspaudė atminčiai Viliaus pėdutes molyje, užrašė ant jų datą, svečiai užrašė linkėjimus. Krikšto motina surengė žaidimą – kiekvienas svečias turėjo pasižadėti ką nors Viliukui, pavyzdžiui: „Aš, Viliuko senelė, pasižadu prižiūrėti anūką bent du kartus per savaitę.

Mama Irena

Krikšto laikraštukas

Faustos krikštatėviais parinkome draugus, kurie pirmieji sužinojo apie šį vaikelį, be to jie linkėjo mums dukrytės. Tad sakydavau, jei taip ir bus, jūs busit krikštatėviais. Krikšto tėveliai pasirūpino, kad krikštynos nebūtų eilinės išgertuvės. Paruošė krikšto laikraštuką, pasirūpino dovana broliui – marškinėlius su sese, 10 Faustos įsakymų tėveliams, didelį šampano butelį su svečių linkėjimais, kurį reikės atkimšti per Faustos 18-metį, namams specialiai užsakė iš medžio drožtą angelą-sargą, močiutei – pasakų knygelę, kad anūkėlei paskaitytų, seneliui – taupyklę, kad pinigėlius taupytų. Visi svečiai turėjo pasižadėti kaip pagelbės Faustai gyvenime.

Mama Irma

Tie patys krikštatėviai abiem vaikams

Susilaukę antrojo sūnaus ilgai sprendėme, kas galėtų būti jo krikštatėviai. Ilgai svarstėme, kol vis dėlto nusprendėme, kad mažojo krikštatėviai turi būti tie patys, kaip ir vyresnėlio. Taigi mūsų vaikų krikšto tėvai yra tie patys. Mes labai šiuo sprendimu džiaugiamės, nors iš pradžių dauguma giminaičių kraipė galvas, net močiutė bandė įrodinėti, kad taip negalima…

Mama Vaiva

Sunku rasti krikštamotę

Darijai krikšto tėvelį buvome išrinkę nuo pat gimimo, o, štai mamytę rasti buvo sunku. Manau, šiais laikais sunku rasti gerus krikšto tėvus, nes dauguma nenori įsipareigoti arba atsisako dėl finansinių sumetimų. Taip buvo ir mums – net trys pretendentės į krikšto mamytes atsisakė motyvuodamos tuo, kad neturi pinigėlių arba visai nenurodė priežasties. Sakoma, kad negalima atsisakyti, jei kviečia eiti krikštatėviams, bet mums atsisakė…Nenorėjome kviesti bet ko, nes juk sakoma, kad mergaitė paveldi daug būdo savybių ir net pomėgius iš krikšto motinos. Galiausiai sutiko artima giminaitė, kuriai esu be galo dėkinga.

Nežinau kodėl, bet dauguma svečių kaip susitarę dovanojo pliušinius žaislus – jų gavome visą galybę.

Darijos mamytė Laura

Vietoje šventės – kelionė

Ruošėme dvigubas krikštynas su draugų sūneliu Aivaru. Mes buvome Aivaro krikšto tėvai, o jie buvo Kamilės krikšto tėveliai. Su tais draugais artimai bendraujame jau kelerius metus, mokėmės kartu, paskui pastojo draugė, o po metų – aš. Pagalvojome, kad tarp mūsų yra ypatingas ryšys – mes su drauge gimusios po Mergelės ženklu, o mūsų vyrai – po Skorpiono. Gimę esame irgi tomis pačiomis dienomis – aš su draugės vyru – 15 dieną, o ji su mano vyru – 6 dieną. Mūsų abiejų vyrų mamos irgi gimusios tą patį mėnesį ir tą pačią dieną.

Krikštynų puotos nedarėme jokios, nes sugalvojome kitą dieną važiuoti į kelionę prie jūros. Kartu praleidome šaunias atostogas – gilų įspūdį paliko mūsų mažųjų pliuškenimasis vandenyje. Patariame ir kitiems sugalvoti ką nors originalaus. Tai daug įdomiau, nei paprastas balius, kuris skirtas tikrai ne vaikučiams, o jų tėvams ir svečiams. Tik reikia nepabijoti ir padaryti kažką kitaip nei visi aplinkiniai.

Agnė

Krikšto tėvų spaustuvės

Matuką krikštijome pas vyro tėvus, buvo 30 žmonių, muzikantas. Po bažnyčios iškart važiavome į fotoateljė, iš ten – į šventę. Kai atvykome, stalas buvo užsėstas, „netikri“ krikštatėviai turėjo lėlę kaip kūdikį, tikriesiems krikšto tėvams reikėjo išsipirkti stalą. Buvome nupirkę balionų su heliu. Kiekvienas svečias pasveikino Matuką ir ant balionų užrašė po linkėjimą. Po visų sveikinimų balionus paleidome į dangų. Vaizdas buvo nuostabus. Norėjosi dar daugiau balionų (nupirkome tik 10), bet jie brangūs – vienas kainuoja 3 Lt.

Vėliau vyko krikšto tėvų spaustuvės – iš abiejų pusių svečiai spaudė krikšto tėvus, o šie turėjo tiesiai, gražiai sėdėti, nes, sakoma, kaip krikšto tėvai sėdės, tokie bus vaiko dantukai.

Vaida

Dvi poros krikšto tėvų

Praėjus 2 savaitėms po dukrytės gimimo, dar nespėję sustiprėti mes atsidūrėme Santariškių ligoninės naujagimių skyriuje. Diagnozė – bambos fistulė (stafilokokas). Gulėdama ten supratau, kad mūsų buvimas ligoninėje – tai toks ženklas, tarsi kažkas mus bando įspėti, jog tam, kad ateityje išvengtume ligų ir nelaimių, reikia kuo greičiau pakrikštyti vaiką. Esu prietaringa, todėl nusprendžiau nedelsti. Krikštynoms pradėjau ruoštis dar ligoninėje.

Suplanavau, kad vaikutį krikštysime lapkričio 20 dieną. Paskambinau savo geriausiai draugei ir paprašiau sutikimo tapti krikšto mama, ji mielai sutiko. Tada paskambinau į Daniją mūsų šeimos draugui Svenui. Jis man tarsi krikštatėvis, mes pažįstami 15 metų. Esu jam pažadėjusi, kad gimus mano pirmagimiui jis būtinai taps krikšto tėvu. Grįžusi iš ligoninės nuvykau į bažnyčią pas kunigą. Ten buvau nustebina – pasirodo, krikšto tėvas būtinai turi būti katalikas, o Svenas yra protestantas. Išeitį iš keblios situacijos surado kunigas. Pasirodo, kad vaikas gali turėti dvi poras krikšto tėvų, kurių vieni būtinai turi būti katalikai, o kiti – nebūtinai. Paprašėme vyro pusbrolio ir jo žmonos sutikimo būti antraisiais krikštatėviais, jie nedelsdami sutiko.

Pakrikštyta dukrytė išmiegojo visą naktį, o tai net dabar retai pasitaiko…

Mama Andželika

Močiutėms – lopšinių konkursas

Visi šventėje dalyvavę vaikai padovanojo mažiesiems po eilėraštuką. Ir tuoj iš krikštatėvių išprašė „kūmos žiedų“ – saldainių. Močiutės dalyvavo lopšinių konkurse, o seneliai visus svečius vaišino koše. Sugalvojome užduočių ir tetoms, ir dėdėms. Sakėme tostus už meilę, šeimą. Į dangų paleidome du baltus balandžius, kaip laimingo ir sėkmingo gyvenimo linkėjimą.

Ingrida ir Raimondas iš Kretingos

Krikštynos iš dviejų etapų

Roko krikštynos susidėjo iš dviejų etapų. Rokutis gimė neišnešiotas, todėl, bijodami, kad galime jo netekti, pakvietėme kunigą į ligoninę pakrikštyti. O likusią ceremonijos dalį atlikome bažnyčioje po 8 mėnesių.

Jolanta

Krikštamotė laukėsi

Mūsų dukrytės Anastazijos krikšto mama – Natalija, labai miela, gera ir šilta. Esu religinga, todėl įsitikinusi, kad krikštas žmogui labai reikšmingas įvykis, o mergytei ypač svarbi yra krikšto mama. Su vyru iškart pagalvojome apie Nataliją – ji nėra mūsų giminaitė, tiesiog artima šeimos draugė. Įdomu buvo tai, kad tuo metu, kai mes planavome krikštynas, Natalija laukėsi antrojo vaikučio. Pažįstami, išgirdę, kad mūsų dukrą krikštys nėščia moteris, labai pasibaisėjo. Įtikinėjo, kad taip negalima.

Pasipiktinau, nes tokių nesąmonių nebuvau girdėjusi. Norėdama apsidrausti paskambinau į cerkvę. Mes esame ortodoksai, todėl vaikutį ruošėmės krikštyti pagal stačiatikių papročius cerkvėje. Mane patikino, kad krikšto motinos nėštumas neturi jokios reikšmės, o man pačiai širdyje atrodė, kad tai kaip tik geras ženklas, nes juk nieko nėra gražiau ir svarbiau už nėščią moterį.

Anastazijos mama

Krikšto drabužėliai – iš kartos į kartą

Gabrieliaus krikštynos vyko per Kalėdas, todėl buvo labai įsimintinos. Dar vienas krikštynų ypatumas tas, kad Gabrielius vilkėjo drabužėliais, kurie „eina“ iš kartos į kartą. Su šiuo drabužiu buvau pakrikštyta aš, abu mano vaikai (pirmajam sūnui Matui – 10 m.) bei jų pusseserė Ievutė.

Mama Giedrė

Suknelę nunėrė krikšto mama

Patricijai krikšto tėvus pasirinkome iš artimiausių mums žmonių, patikimus, kurie užtikrintų mūsų mergaitėms pagalbą, meilę. Tikrai nenorėjome pirkti dukrytei suknelės turguje, nes norėjome, kad ji būtų išskirtinė. Todėl būsimoji krikšto mama savo rankomis nunėrė Patricijai pačią nuostabiausią suknelę ir kepurytę. Krikštynose dalyvavo tik mums brangūs ir artimi žmonės. Mergaitė taip gerai jautėsi savo puotoje, kad vis sukiojosi rateliu, visiems rodė savo suknelę, džiaugėsi dovanomis. Patriciją pakrikštijome, kai jai iki trejų metų buvo likęs vos mėnuo. Manau, tai pats tinkamiausias metas, nes ji jau viską suprato, neverkė, stebėjo kunigo veiksmus ir šypsojosi.

Mama Sigrida

Apeigos namuose

Per krikštynas Džiugui buvo 3 metai. Šiltą rugsėjo popietę į namus pradėjo rinktis svečiai. Ir štai, įžengė krikštatėviai. Ant stalo padėjo šventos duonos su druska, uždegė žvakę. Krikštamotė rankose laikė krikšto skraistę ir žvakę, krikštatėvis – krikšto kostiumą. Pradėjo Džiugą aprenginėti.

Rengdami linkėjo Džiugui visko, ko geriausia. Apeigos buvo atliekamos prie stalo – jis buvo tarsi namų altorius. Visi susėdo aplink stalą, Džiugą krikšto mama pasodino šalia duonos kepalo, paskui paėmė ant rankų, nusilenkė duonai, tėvams, svečiams. Krikštatėvis raikė duoną ir visus pavaišino. Tik tada važiavome į bažnyčią. Džiugas pats sukalbėjo maldelę, tuo nudžiugindamas kunigą.

Rūta iš Širvintų

šaukštelis

Aistės Jurevičienės nuotr.

KRIKŠTYNŲ DOVANOS

Sidabrinis šaukštelis

Mada per krikštynas dovanoti kūdikiui sidabrinį šaukštelį į Lietuvą atkeliavo neseniai. Matyt, ši tradicija lietuviams pasirodė įdomi ir finansiškai prieinama, nes retai kurios krikštynos dabar apsieina be sidabrinio šaukšto. Bet kurioje didesnėje juvelyrinių prekių parduotuvėje rasite sidabrinių šaukštelių nuo mažyčio suvenyrinio iki natūralaus dydžio valgomojo (kainos nuo 60 iki 300 Lt, priklausomai nuo dydžio). Populiariausi – arbatiniai šaukšteliai, ant kurių kojelės yra vietos linkėjimams išgraviruoti. Juvelyrai-graveriai pasakys, kad dedikacijas ant šaukštelių dabar graviruoja net dažniau nei ant vestuvinių žiedų. Beje, ši paslauga irgi nėra brangi – už 20 litų galima išgraviruoti visą posmą. Tradicija žavi, bet kodėl reikia dovanoti būtent sidabro, o ne kokio nors kitokio metalo šaukštą?

Nors žavimės sidabro grožiu, retai kuris žinome, kad šis metalas dar ir gydo. Pavyzdžiui, senovės Egipte sidabrines plokšteles dėdavo ant žaizdų, kad jos greičiau gytų. Daugelyje tautų šventindami naujus šulinius į juos primėtydavo sidabrinių monetų, nes sidabras naikina mikrobus. Sidabru valytas vanduo negenda ir nežydi. Mokslininkai ištyrė, kad sidabras gali sunaikinti 650 įvairiausių bakterijų, bet nepažeidžia organizmo mikrofloros. Atskleidus šias unikalias sidabro savybes, buvo imta gaminti vandens filtrus su sidabro jonais, juos įdiegti į skalbimo mašinų gamybą. Galbūt ateityje paaiškės ir dar kokių nors stebuklingų sidabro galių, o dabar aišku, kad sidabras

nesukelia alergijos

puikiai dezinfekuoja

skatina gyti žaizdas

valo vandenį

stiprina imunitetą.

Simboliška, kad kūdikiams dovanojami daiktai iš šio tausojančio ir gydančio metalo. Deja, tėvai tai priima tik kaip simbolį ir slepia šaukštelį dėžutėje sekcijos gilumoje. Iš tikrųjų krikštatėviai, dovanodami sidabrinį šaukštelį, linki ne tik turto, bet ir sveikatos, todėl reikia leisti mažyliui sidabriniu šaukšteliu naudotis – juo valgyti viską nuo pirmosios košės. O krikštatėvių pareiga laiku pamatyti, kada vaikas sidabrinį šaukštelį „išaugo“ ir kas kelerius metus padovanoti vis didesnį.

Dovanų TOP 10dovanakr

Iš Jūsų laiškuose pateiktos informacijos sudarėme populiariausių Lietuvoje krikštynų dovanų sąrašą:
1. Aukso kryželis
2. Kitoks aukso papuošalas: auskarai, grandinėlė
3. Sidabrinis šaukštelis
4. Pinigai
5. Biblija
6. Pliušinis žaislas
7. Tuo metu aktualus reikmuo – sportinis vežimėlis, vaikštukai, šokliukas
8. Nuotraukų albumas prabangiais viršeliais
9. Dėžutė papuošalams
10. Angelas (skulptūrėlė)

SENOVINIAI KRIKŠTYNŲ PAPROČIAI

Šiais laikais retai kas laikosi visų senovinių krikštynų papročių, bet dauguma jų – išlikę. Priimta, kad krikšto drabužiais pasirūpintų krikštamotė, kad ji užsakytų tortą (kadaise pati kepdavo bobą), po krikštynų priprasta nešti lauktuvių bendradarbiams, vadinamąją „lėlės koją“. Mūsų proseneliai laikėsi nepalyginamai daugiau tradicijų.

Dažniausia krikštynos trukdavo dvi dienas. Ši šventė buvo gana uždara, kviečiami susituokę giminaičiai. Iš „jaunimėlio“ išimtis buvo daroma tik krikštatėviams, kurie dažnai būdavo jauni ir nesusituokę. O vaikai galėdavo tik pribėgę prie stalo saldainių pasiimti.

Buvo tikima, kad vaikas „atsigims į kūmus“, ypač jei krikšto tėvai būdavo renkami vaikui dar negimus.

Kai kuriose vietose kūmus stengdavosi parinkti jaunus – 12-17 metų. Buvo sakoma: „Jaunam garbė kūmauti“. Tapimas krikšto tėvu ar mama tarsi kilstelėdavo jaunus žmonės į naują – suaugusiųjų – rangą.

Žemaitijoje buvo populiaru krikšto tėvus kviesti iš skirtingų giminių, ne vyrą ir žmoną. Kviesdavo į krikšto tėvus vestuvėse buvusius pirmuoju pabroliu ir pamerge.

Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad nėščios moters krikšto motina kviesti negalima, „nes vaikas mirs“.

Manyta, kad atsisakyti kūmauti negerai, nes kvietimas būti krikšto tėvais – didžiulis pagerbimas.

Būti krikšto tėvu – didelis įsipareigojimas. Ir ne tik vaikutį vesti tikėjimo keliu, bet ir prisidėti prie jo globos, auginimo. Jei tėvai kur išvažiuodavo, vaiką drąsiai be jokio susitarimo „prie kūmos atvesdavo“. O jau apie dovanas nėr ką ir kalbėti – kūmai privalėjo visomis progomis kažką padovanoti. Per krikštavaikio vestuves krikšto tėvai sėdi garbingoje vietoje, kaip ir tikrieji tėvai.

Pasirūpinti krikšto drabužiais – krikštatėvių pareiga. Jei kūma pasiturinti, ji vaiką „pasiima nuogą“ ir aprengia nuo galvos iki kojų.

Į bažnyčią krikštatėviai važiuodavo atskirai nuo vaiko, kitu vežimu, o grįždavo kartu. Prieš vežant kūdikį krikštyti, jį reikėdavo 3 kartus apnešti aplink vežimą ir duoti pauostyti arkliams, kad užaugęs jų nebijotų. Prieš veždami kūdikį į bažnyčią, į vystyklo kampelį surišdavo „lauknešėlį“: duonos, druskos, pinigų, adatą su siūlu. Kad visą gyvenimą turėtų ką valgyti ir kuo apsirengti. Sakydavo, kad grįžus iš krikšto, reikia kuo greičiau kūdikį išvystyti, kad užaugęs būtų greitas.

Iš bažnyčios grįžtant kūmams užtverdavo kelią (kaip per vestuves), atkišę „dideles kašes“, prašydavo įdėti gardumynų. Parvažiavus namo, visi stengdavosi išvilioti iš kūmos vaiką, kad gautų išpirką. Kai kur stalus užsėsdavo kūmai-apsišaukėliai, o tikrieji turtėdavo stalą išsipirkti.

Kai kuriose vietose buvo tradicija į krikštynas vaišes visiems susinešti. Svečiai nešdavosi mėsos, pyrago, degtinės – kaip į vestuves. Kiekvienas ant stalo pasidėdavo ką atsinešęs ir vaišindavo kaimynus, ragaudavo, kieno skaniau.

Kūma atsiveždavo didžiausią pyragą – bobą, skanesnio alkoholio (krupniko, kurį pati ir virdavo). Krikšto mamos boba būdavo kokių 70 cm aukščio – koks pečiaus aukštis. Bobos viršų papuošdavo, apraitydavo su cukraus pudra, kiaušinių baltymais, apdėdavo obuolių sūrio gabaliukais. Antrą dieną būdavo kūmos pietūs – kuo skanesni, kuo boba didesnė, tuo vaikui gyvenimas bus geresnis.

Kūmus sodindavo stalo gale. Jie per vaišes turėdavo sėdėti susiglaudę, vis pasibučiuoti. Jei nesėdi susiglaudę, vadinasi, nemyli vienas kito, o krikštavaikis bus su pradante. Populiarios būdavo „kūmų spaustuvės“ – juos iš abiejų suolo pusių spausdavo, kad vaiko dantys gražiai suaugtų.

Jei krikštydavo pirmąjį anūką, per puotą „į bočelius įšventindavo“ senelį, o jei krikštydavo pirmąją anūkę – įšventindavo senelę. Nujus senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir kilnodavo.
Puotos pabaigoje ateidavo „ubagai ar žydai“. Jais persirengdavo nekviesti svečiai. Senovėje persirengėlių apsilankymai buvo priimtas dalykas – jie padainuodavo, pašokdavo, linkėdavo visko vaikui, kūmams, tėvams, svečiams. Persirengėliams duodavo lauktuvių.

krikK01

Krišktynos Rumšiškėse

Superkrikštynos pagal senovinius papročius

Jei norite savo vaikučio krikštynas atšvęsti pagal senovines tradicijas, tokią paslaugą Jums gali suteikti Rumšiškių buities muziejuje. Apie tai pasakoja skaitytoja Virginija Martutaitienė iš Alytaus.

Gimus dukrelei sukome galvas, kaip ją pakrikštyti. Norėjome, kad krikštynos būtų įdomios, linksmos ir vyktų pagal lietuviškas tradicijas. Tada ir prisiminiau Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Muziejaus darbuotojai maloniai sutiko mums padėti.

Visos apeigos vyko aukštaičių sodyboje, didžiausioje seklyčioje.

Prieš išvykstant į krikštą kūmai buvo pasodinti pačioje garbingiausioje vietoje prie stalo. Stalas turi būti nukrautas kuo gausiau, kad gyvenimas turtingesnis būtų. Duona, sūris ir medus – pagrindiniai patiekalai. Tėtis turi raginti visus vaišintis.

Kūmus reikia kviesti kuo jaunesnius, kad kuo ilgiau globotų ir saugotų. Kūma turi būti dora, sąžininga, tikinti, negerianti.

Mūsų išrinktus krikšto tėvus patikrino, ar jie tinkami tapti krikšto tėvais.

Krikšto mama turi kuo gausiau apdovanoti krikšto vaiką, kad gyvenime jam nieko netruktų.

Mūsų Gustutė gavo:

česnako skiltelę, kad saugotų nuo piktosios dvasios

riestainių, kad čiulptuko nereikėtų

cukraus, kad pienas saldus būtų

vilnones kojines, kad nesušaltų ir sveika būtų

angeliuką, kad angelą sargą įsigytų

šiaudinį sodą, kad lemtų lengvą gyvenimą

mažą pintinėlę, kad turėtų kur velykinį margutį įsidėti

muilo ir lininį rankšluostį, kad tvarkinga ir švari būtų

šermukšnio šakelę, kad nuo piktų laumių saugotų. Ją rankoje reikia laikyti visą kelionę į bažnyčią

į batuką įpylė žiupsnelį druskos, kad pikta akis nenužiūrėtų.

Prieš išvykstant į krikštą krikšto tėvai davė priesaiką:

„Pasižadame kūdikėlį apkrikštyti ir parinkti angelą sargą, kad jis visą amželį jį saugotų ir keliu einantį, ir namie sėdintį, ir vandeniu plaukiantį, nuo piktų nuotykių, nuo skaudžių ligų, nuo žiaurių žmonių taip, kad ir keleliu eidamas nepaslystų ir vandeniu plaukdamas nenuskęstų.“

Kad vaikelio gyvenimas būtų linksmas ir lengvas, krikšto mama paėmusi kūdikį ant rankų turi smagiai kelis ratelius sušokti.

Prie kiekvienų namų durų stovi Giltinė. Todėl reikia ją apgauti, vaikelį iškelti per langą ir atiduoti kūmams. Krikšto tėtis išeidamas iš namų turi sudaužyti molinį ąsotį, kad kuo daugiau šukių būtų, tuo laimingesnis gyvenimas bus.

Kūmai važiuodami bažnyčion:

turėjo gerai pagalvoti, ar ko nors nepamiršo, kad kūdikis nebūtų blogos atminties;

sutiktiems duoti pyrago, kad užaugęs jų krikštavaikis būtų dosnus;

pasveikinti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, tada ir kūdikis būsiąs dievobaimingas;

nesikalbėti, nes krikštavaikis užaugęs bus liežuvautojas, rėksnys;

nesnausti vežime, nes tada kūdikėlis ilgai negyvens;

važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas „nueis blogais keliais“;

važiuoti risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus;

Per krikštynas kūmams negalima

pyktis, nes vaikas bus neklaužada

plepėti, nes vaikas bus melagis

sugriūti, nes vaikas bus netikęs, nerangus

perkant derėtis, nes vaikas bus šykštus

dyvytis ko nors, nes vaikas bus godus

ką nors pamiršti, nes vaikas turės silpną atmintį.

Po visų šių apeigų, visi sėdome į karietas, kinkytas žirgais, ir vykome į koplyčią. Prieš krikštą kunigui pyrago reikia duoti, kad pakrikštytų „iš geros rankos“. Išrinktą šventą vardą bažnyčioje reikia ištarti kuo garsiau ir aiškiau, kad kūdikis greičiau pradėtų kalbėti. Mūsų dukrytės krikštas vyko XVIII amžiaus koplyčioje, kuri kvepėjo medžiu ir dvelkė gilia senove. Ir kai kunigas pylė šventą vandenį mažylei ant galvos, aš jaučiau, kad į krikštą susirinko mūsų protėviai ir visi gerieji angelai.

Po krikšto grįžome į tą pačią sodybą. Įvažiavus į kiemą reikia visiems garsiai pasakyti, kokį angelą sargą parinkom mažylei. Tada pirmąją taurę kelia krikšto tėtis, sveikina krikšto mamą, ji – kūdikio tėtį, o šis – mamą. Ir tik tada gali vaišintis seneliai ir visi svečiai.
Labai džiaugiuosi, kad mūsų Gustutės krikštynos buvo linksmos ir turiningos, visi svečiai liko nustebinti ir sužavėti.

Mama Virginija

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Patarimų Biblija ruošiantis krikštynoms”

  1. 2017/09/19 at 09:23 #

    Labai naudingas straipsnis. Tiek informacijos sudeta i viena vieta, saunu. Kaip tik ieskau dovanos krikstynu proga ir vis dar klaidioju tarp sidabrinio saukstelio ir auksinio kryzelio. Manau, kad padovanosiu sauksteli ir paminesiu vaikucio teveliams, kad leistu juo valgyti mazyliui.

Palikite atsiliepimą


penki + 3 =