Per nėštumą priaugo 63 kg, kaltininkas – nėštukių nerimas

svoris

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Ar įsivaizduojate, kaip atrodytumėte, jei būtumėte dvigubai ar trigubai storesnė nei dabar?

Vilnietei Ritai tokį pokštą likimas iškrėtė laukiantis pirmagimės Ievutės. Rita… padvigubėjo! Paprastai 47 kilogramus sverianti smulkutė mergina ėjo gimdyti sverdama 110 kilogramų. Jeigu tiksliau, per 9 nėštumo mėnesius Rita priaugo 63 kilogramus.

Bandysime aiškintis, kodėl moterims taip atsitinka, kad kilogramai ima augti tarsi piktžolės darže. 

Pirma nėštumo pusė badaujant

Rita iš tų nevalgiųjų moterų, kurios rytais nepusryčiauja, o dienomis retai kada pietauja, nes būna įtemptas darbo grafikas. Normaliai pavalgo tik kartą per dieną, vakare. Tačiau ir tada nevalgo už du.

Pradėjusi lauktis vaikučio, Rita apie maistą išvis negalėjo pagalvoti. Pirmus mėnesius pykino nuo visko, vemdavo ne tik rytais, bet ir darbo metu, net naktį. Vidutiniškai per dieną moteris vemdavo apie 10 kartų. Ji buvo gyva tik gabalėliu žuvies ar greipfruto, o visas kitas maistas „grįždavo atgal“. Sunki Ritos fizinė būsena sutapo ir su dvasiniais išgyvenimais – kaip tik pirmaisiais nėštumo mėnesiais ji nutarė išsiskirti su savo vaikinu, būsimojo vaikelio tėvu ir grįžti gyventi pas tėvus. Gydytojai buvo sunerimę, kodėl moteris taip vemia. Kadangi nustatė organizmo toksikozę, liepė gultis į ligoninę „po lašelinėmis“. Nuo sulašintos gliukozės savijauta pagerėjo, bet lazda atsisuko kitu galu – atsirado baisus, nenumalšinamas apetitas.

Grįžusi iš ligoninės Rita ėmė be paliovos kramtyti. Atėjusi į darbą, vos sulaukdavo pietų pertraukos, kai galės bėgti į kavinukę. Su kolegėmis papietavusi, ji dar užsukdavo į artimiausią parduotuvę ir nusipirkdavo ,,pastiprinimo“ – 6 aliejuje virtas bandeles su mėsa, kurias suvalgydavo iki darbo pabaigos. Na o pavakarys atnešdavo vėl naujų malonumų. Vairuojanti automobilį moteris po darbo pirmiausia sukdavo ne į namus, o į didįjį prekybos centrą ir prikraudavo pilną bagažinę maisto produktų. Per dieną Rita sugebėdavo išgerti 3 litrus pieno, užsikąsdama saldžiomis bandelėmis! Rita labai pamėgo manų košę, kurios sukirsdavo po porą lėkščių, miltinius patiekalus, kurių iki tol nevalgydavo. O jau šokoladukų, ledų valgydavo be saiko.

Visi Ritos artimieji ir draugai į jos besaikį valgymą reagavo kaip į laikiną nėščios moters įgeidį. Ragino: jei nori, tai ir nevaržyk savęs, valgyk – pagimdžius viskas grįš į savo vietas. Tačiau ją prižiūrinti gydytoja nebuvo taip optimistiškai nusiteikusi. Vieną mėnesį Rita priaugo 15 kilogramų, kitą mėnesį – 12… Gydytoja sunerimo, kad reikia pažaboti svorio augimą ir patarė maitintis liesais pieno produktais, valgyti tik liesą mėsą. Tačiau nėščia moteris tų patarimų nelabai ir klausė. Kai naktį dėl didelio svorio negalėdavo gerai išsimiegoti, save guosdavo nuėjusi į virtuvę ir atsidariusi šaldytuvą.

7 mėnesį Rita išėjo motinystės atostogų, ir kai į darbovietės buhalteriją užsuko prieš pat gimdymą, jos niekas nepažino. Tik iš balso suprasdavo, kad čia ta pati jų darbuotoja Rita… „Aš pati sau atrodžiau baisiai, tarsi kokia „bomžė“. Stora, išsipūtusi, apsirengusi nemadingais pagyvenusios moters drabužiais (įlindau tik į mamos aprėdus). Baisiausia, kad keliais dydžiais padidėjo ir kojos – teko pirktis naujus batus, visada nešiodavau 37 dydžio, o prieš gimdymą – 40. Kojos atrodė tarsi pripūstos oro“, – pasakoja Rita. Tačiau noras valgyti buvo stipresnis už sveiko proto balsą. Be to, išėjus motinystės atostogų, atsirado daug laisvo laiko, kurį geriausia „užmušti“ ką nors skaniai kramtant.

Vaikelis gimė gana didelio svorio – 4 600 gramų. Tačiau Rita po gimdymo palengvėjo tik 9 kilogramais, o visa kita liko… Pirmą mėnesį moteris maitino krūtimi ir laukė, kad kilogramai, taip lengvai atėję į svečius, taip pat lengvai ir ištirps. Po antro mėnesio pasidarė neramu. Svoris laikėsi, beveik siekdamas 100 kilogramų ribą. Kadangi maitinančioms moterims nepatariama laikytis dietų, Rita ėmė mažinti porcijas. Ir tik po pirmojo Ievutės gimtadienio jos mama pasiryžo visais būdais mesti svorį, nors niekada iki tol nebuvo domėjusis dietomis. Iš savo meniu išbraukė saldumynus: jokių bandelių, jokių ledų ir šokoladukų. Atsisakė rūkytos ir riebios mėsos produktų. Dažniau ėmė virtis paprastos avižų košės. Kas kelias dienas ėmė laikytis greipfrutų arba kefyro iškrovos dietų. Rita sako, jog jai skaičiuoti kalorijas ar maistą sverti gramais kiekvieną dieną keblu, paprasčiau 6 dienas per savaitę maitintis sveikai, o septintą gerti vien kefyrą. Artėja antrasis Ievutės gimtadienis, ir tik dabar Rita pradeda sau patikti. Nors ji sveria 10 kilogramų daugiau, nei prieš gimdymą (dabar – 57 kg), jau gali apsirengti tokiais drabužiais, kurie jai patinka. Sulaukia ir  komplimentų, jog gražiai atrodo. Tik koja liko kiek didesnė, nei prieš gimdymą – į ankstesnius batukus tiesiog netelpa.

Rita sako, jog antrą kartą nebekartotų savo klaidų. Rekordiškai didelis antsvoris labai pakenkė odai – numetus svorį, dar kurį laiką oda buvo paglebusi, nelabai elastinga. Nukentėjo ir kojų sąnariai, vieną koją skauda iki šiol. Didelis krūvis teko širdžiai – Rita ne kartą lankėsi poliklinikoje dėl širdies veiklos sutrikimų. O ką jau kalbėti apie psichologinį diskomfortą, kurį teko patirti sustambėjus. Kai kitos moterys pasakoja apie savo nėštumą kaip apie patį gražiausią gyvenimo laikotarpį, Rita gali tik pavydėti, nes jos nėštumas buvo kitoks.

„Antrą kartą būčiau tikrai valingesnė, kad ir koks didelis būtų apetitas, – sako Rita. – Nėščiai moteriai kartais atrodo, kad maistas – vienintelis malonumas šalia daugybės atsiradusių nepatogumų. Tačiau viską reikia daryti su saiku, valgyti – irgi.“

D_007

Psichiatrė Aurima Dilienė

STRESAS IR JAUTRUMAS NĖŠTUMO METU

Pasak mūsų kalbintų gydytojų, Rita valgydama gynėsi nuo nerimo ir streso. Iš tiesų nėštumo metu hormonai taip uždžiazuoja, kad net ir šaltakraujiškiausia moteris gali nebesuvaldyti savo emocijų. O ką bekalbėti, jei nėštumo metu tenka patirti dar ir papildomų stresų – buto ar darbo keitimą, artimojo ligą ar, kaip atsitiko Ritai – skyrybas.

Psichiatrės Aurimos Dilienės paprašėme pakomentuoti Ritos istoriją ir papasakoti, kas nutinka nėštukei, kad ji taip sujautrėja.

Kodėl nėštumo metu moterys tampa gerokai jautresnės? Kokiu nėštumo periodu tas jautrumas itin jaučiamas?

Moters organizmas nėštumo metu dėl hormonų persitvarko labai smarkiai: natūraliai yra pradedamos kaupti „atsargos“ kūdikio žindymui, todėl apvalėja ir moteriškėja figūra, apetitas kartais būna labai netolygus dėl skonio receptorių pajautrėjimo – kai kuriuos patiekalus pamėgsta ypač, kai kurių net kvapas erzina. Manau, kad viso nėštumo metu išlieka padidėjęs psichologinis jautrumas, tačiau kiekvienai moteriai tas jautrumo lygis yra skirtingas ir pasireiškia skirtingose srityse.

Kaip turėtų elgtis artimieji su nėščia moterimi – ar jai atleisti laikinus nuotaikų nukrypimus?

Artimieji pirmiausia turėtų elgtis supratingai, priklausomai nuo situacijos. Pats nėštumo faktas – gana didelis stresas. Nesvarbu, ar vaikas labai planuotas ir laukiams, ar netyčiukas ir griaunantis visus gyvenimo planus, vis tiek – tai esminis pasikeitimas. Tai gyvenimo ritmo ir kokybės pokyčiai, prie kurių teks adaptuotis, ir tam įsisąmoninti mums duoti tie devyni mėnesiai. Jokiu būdu psichikos ligone nėščiosios laikyti negalima, juk sakoma: „Nėštumas – ne liga“. Tačiau, tai išskirtinė būsena, kuri yra kiekvieną kartą nauja. Tai stresinė būsena ir fiziologiškai, ir psichologiškai, todėl nėštumo metu paprastai ir išryškėja moters charakterio ypatumai ir reagavimo į stresą būdai.

Paminėkite pagrindines neadekvačias reakcijas – iš patirties žinome, kad labai graudu tampa žiūrėti įvairius filmus su liūdna pabaiga, greitai pasipila ašaros dėl meno nieko. Taip pat pastebėjome, kad nėštukės tampa įtarios, jas apima paranoja, kad jų niekas nebemyli ir pan.

Jau paminėjote labai populiarią verksmingumo, sentimentalumo sustiprėjimą. Išties, „ašaros čia pat“ beveik visoms nėščioms ir pagimdžiusioms moterims. Tai tikrai galima laikyti natūralia būsena. Įtarumas sustiprėja tik pas tas moteris, kurios iš prigimties turi stiprų nepasitikėjimo kitais žmonėmis jausmą. Tačiau poreikis dėmesiui ir meilei, kuri kartais turėtų būti išreikšta nenusakomais būdais (pvz., vidury nakties nubėgti į parduotuvę žuvies konservų), tikrai sustiprėja. Paaštrėja poreikis (kuris tarsi to mažo vaikelio, augančio moters įsčiose) būti apglėbtam, saugomam, tik pašaukus – atbėgti ir paklausti, kas nutiko. Tai gana neįprasta ir ne visada priimtina antrosioms pusėms, ypač jeigu iki nėštumo moteris buvo emancipuota, savarankiška ir gyvenime viską darydavo pati.

Ar gali nėštumas atskleisti pačiai moteriai netikėtas savybes?

Taip, dažnai kai kurios savybės nėštumo metu tarsi išlenda. Dažniau pasitaiko, kad moteris, kuri neatrodė subtili ir moteriška, nėščia būdama pamėgsta šeimininkauti namuose, rankdarbius, parodo savo švelnumą ir motiniškumą artimiesiems. Vis tie hormonai šaunuoliai.

Kiek Jūsų nuomone teisingi bobučių prietarai, kad nėščiajai negalima žiūrėti į ugnį, nes vaikas gims su dėme ant veido, negalima išsigąsti?

Sunku komentuoti tuos bobučių prietarus: paneigti juos ar patvirtinti…. Tiksliai galiu pasakyti tik tai, kad kuo žmogus labai įtiki – tas ir atsitinka. Tai tarsi programuojama per pasąmonę ir nori nenori tada jau gauni. Taigi, geriau jau vengti visokių išgąsčių, o jeigu tektų susidurti su stichinėmis nelaimėmis, reaguoti į tai kuo ramiau, įtikinant save, kad svarbiausias yra būsimas vaikelis, ir vardan jo neverta nerimauti dėl išorinių aplinkybių.

Kaip nėščiąją gali paveikti stresas? Ar nevertėtų nėštumo metu protingai pasiplanuoti įvykius (jei įmanoma), kad streso būtų mažiau –nėštumo metu nekeisti darbo, nevykti į ekstremalias keliones, nelaikyti egzaminų?

Taip, manyčiau, kad būtų labai labai puiku, jeigu pavyktų nors minimaliai sumažinti įmanomų stresų tikimybę. Tik tai padaryti paprastai labai sunku, nes nemalonūs įvykiai dažniausiai nutinka tada, kai mes jų visai nelaukiame. Tačiau, yra kitas būdas – mokytis į stresą reaguoti taip, kad mažiausiai pakenktume sau, „neimti į plaučius, į širdį“. Taigi, jeigu Jumyse užsimezgė nauja gyvybė – pradėkite tuo didžiuotis, džiaugtis, pajuskite didžiulę prasmę, kurią šis žmogutis suteiks Jūsų gyvenimui. Tikrai niekas negali sumažinti arba paneigti tos didžiulės reikšmės – jokie nesklandumai darbe, jokios netektys ar kita. Įtikinkite save tuo. Drąsiau.

Daugybė nėščių moterų studijuoja ir laiko egzaminus. Ar patirtas stresas nepakenks vaikeliui, o gal geriau išeiti akademinių atostogų ir egzaminus išsilaikyti po gimdymo?

Labai nevienodai stresą ištveria kiekviena individuali moteris studijų ir egzaminų metu. Jeigu mokslai yra įdomūs, reikalingi ir aktualūs būsimoje veikloje – tikrai neverta visko mesti ir sėdėti sudėjus rankas. Manau, dar didesnis stresas apims atidėjus studijas neribotam laikui. Nekalbu apie tuos atvejus, kai nėštumas sukelia fizinius negalavimus ir moteris tiesiog fiziškai pervargsta lankydama paskaitas ar laikydama egzaminus. Po gimdymo laikyti egzaminus bus dar sunkiau, nes kūdikis okupuos visą mamos dėmesį ir laiką.

Mūsų herojė, kuri savo istoriją pasakoja žurnale, per nėštumą išsiskyrė su vaikelio tėvu ir pradėjo nenumaldomai valgyti, taip priaugo 63 kg. Kaip paaiškintumėte šį jos elgesį?

Herojės atveju, moters gynybinė reakcija į stresą pasireiškė persivalgymu. Tai tikrai vienas iš sunkesnių atvejų, jau peržengęs nėštumo fiziologinės normos ribas. Skyrybos yra antras pagal stiprumą stresas žmogaus gyvenime, todėl galėjo sukelti tokią reakciją ir taip stipriai išderinti moters organizmą.

Labai svarbu yra tai, kad Gamta tarsi rūpinasi būsimais palikuonimis ir aukoja mažiau reikšmingus dalykus, šiuo atveju – būsimos mamytės grožį, komfortą ir išvaizdą. Patirdama didelį stresą ši moteris galėjo atsisakyti kūdikio, susirgti depresija ar pan. Todėl jos valgymas buvo „meilė sau“, kurios jai labiausiai reikėjo, ir tik ji viena sugebėjo ištraukti moterį ir sėkmingai pagimdyti. Taip, tai buvo tam tikra Gamtos auka vardan palikuonių.

Vieni nuo streso ginasi valgydami, kiti geria, treti miega, ketvirti pradeda alinančiai sportuoti ar metasi į kitą hobį. O koks jų palankiausias nėštukei?

Visi gynybos būdai yra reikšmingi, visi turi pliusų ir minusų, tačiau svarbu neperdozuoti, o tai ir yra sudėtinga nėštumo/streso metu. Labai didelio pasirinkimo, kaip gintis nuo streso, kaip ir neturime. Vienas iš man žinomų – susirasti veiklą, kuri teiktų malonumą (piešti, rankdarbiauti, konstruoti, kurti, skaityti…). Kaip pavyzdį iš savo asmeninės patirties galiu paminėti dėlionių dėliojimą – visada laukdamasi dėlioju sudėtingiausius paveikslus nuo 1000 detalių ir daugiau, erdvinius. Tai tarsi mano hobis, bet tik laukdamasi galiu tam skirti laiko. Net naktį, kai kamuoja nemiga, aš nepatiriu streso, nes susikaupusi dėlioju ir „kaifuoju“. Mano šeima jau žino šitą mano silpnybę ir net draugai dovanoja man naujas dėliones. O pas mus namuose ir mano darbe ne vienas mano sudėliotas paveikslas suklijuotas ir įrėmintas kabo ant sienos.

Dar vienas svarbus momentas – bendravimas. Bendraukite su Jus suprantančiais, mylinčiais, Jums patinkančiais žmonėmis ir sąmoningai venkite kokių nors piktavalių, pavyduolių, nelaimingų ir besiskundžiančių gyvenimu personų.

Nėštumo metu atsiranda galimybė daugiau laiko ir dėmesio skirti sau: savišvietai, kultūrai, kūnui (kosmetologė, kirpykla, manikiūras, pedikiūras).

Netgi psichoterapeutas – savęs pažinimo vardan – irgi pramoga bei nauda.

Kiek turi laiko praeiti po patirto streso, kad organizmas ir nervų sistema spėtų nurimti?

Į šitą klausimą sunku atsakyti. Ilgiau kaip du mėnesius trunkančias reakcijas į stresą jau reikėtų gydyti: kreiptis į specialistus, nes ilgiau trunkantis stresas tiesiog ima sukelti organinius kūno negalavimus – širdies, virškinimo… Patartina vartoti raminamąsias arbatas, valerijonų šaknis ar kitas žolines priemones, tinkančias nėščioms, kad nealintumėte organizmo ir padėti lengviau adaptuotis stresinėje situacijoje.

Kokiu nėštumo periodu patirtas stresas moteriai labiausiai pakenkia?

Pasitaiko atvejų, ir neretai, kai pačioje nėštumo pradžioje didelis stresas sukelia persileidimus, vėliau irgi galimos patologinės organizmo reakcijos: vėmimas, kraujospūdžio padidėjimas, priešlaikinis gimdymas. Taigi visi periodai svarbūs, vieno kurio net negalėčiau išskirti.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ šeši = 7