Piligriminės kelionės su šeima

piligriminės kelionės

Daugumai pirma piligriminė kelionė būna į amžinąjį miestą Romą

Keliavimo būdų yra įvairiausių – nuo poilsio prabangiuose kurortuose, kur „viskas įskaičiuota“ iki turistinių žygių ar kopimo į kalnus. Tikriausiai teko girdėti ir apie piligrimines keliones.

Kas tai yra, pasakoja vilniečių Kasinskų šeima. Mama Gitana, tėtis Darius ir jų sūnus Augustinas ne kartą keliavo su piligrimais ir sako, kad tokios kelionės palieka didžiulį įspūdį.

Įsimintiniausia iš Egipto – Sinajaus kalnas

Kasinskų šeima mėgsta keliauti. Kai Augustinas dar nėjo į mokyklą, visi trys lankydami gimines keliavo po Ameriką. Teko pabuvoti Suomijoje, ilsėtis Egipte. Būtent piramidžių šalyje šeima ir atrado piligrimystės idėją.

Ilsėdamiesi viename Egipto kurortų jie užsirašė į pažintinę kelionę Sinajaus kalne.

Ekskursija buvo ne iš lengvųjų. Iš viešbučio reikėjo išvažiuoti vakare, prie kalno papėdės autobusas atvyko apie vidurnaktį, o tada iki pat saulės patekėjimo turistai kopė į viršukalnę pėsčiomis, kad 6 valandą ryto sutiktų saulėtekį. Dieną kopti į Sinajų būtų buvę per karšta. „Kai vykome į Egiptą, Augustinui buvo 10 metų. Ekskursijoje į Sinajų jis buvo vienas jauniausių dalyvių. Tai fiziškai nelengvas žygis, nes pėsčiomis kopti turi visą naktį, pučiant lediniam kalnų vėjui. Nors dieną Egipte būna +30 laipsnių, bet naktį kalnuose temperatūra nukrinta iki kelių laipsnių aukščiau nulio. Vilkėjome striukėmis, bet vis tiek buvo šalta. Gerai, kad vietoje buvo galima išsinuomoti pledus – apsisiautę jais gynėmės nuo vėjo. Mūsų sūnus fiziškai stiprus vaikas, ir jam sunkiausia buvo ne kopti, o nemiegoti visą naktį. Poilsio pertraukėlės metu jis atsisėsdavo ant žemės… ir per keliolika minučių sugebėdavo užsnūsti. Žinoma, žygis išvargino net ir suaugusiuosius, tačiau kokie įspūdžiai mūsų laukė tekant saulei! Į viršūnę užkopė gal kokie 300 žmonių, kalbančių įvairiausiomis pasaulio kalbomis, ir visi susivienijo bendrai maldai. Kai pradėjome kopti į viršų, atrodė, kopia daug svetimų žmonių, o pasiekus tikslą atrodė, kad esame tarp bendraminčių. Gal suartino išlietas prakaitas žygio metu, gal tas pats tikslas – pabuvoti šventoje vietoje. Kalno viršūnėje minia nurimo, susikaupė, melsdamasi stebėjo, kaip saulė apšviečia atšiaurius kalnynus. Mums tai buvo pati įspūdingiausia akimirka Egipte. Kadangi esame praktikuojantys katalikai, patyrėme ir pažinimo, ir tikėjimo džiaugsmą. Kadangi Egipte praleidome savaitę iki Kalėdų, tai buvo tarsi gražus apsivalymo laikas prieš šventes“, – pasakoja Gitana Kasinskienė.

Pirmoji kelionė su Vilniaus arkikatedros piligrimais

Kartą dalyvaudami šventose mišiose Vilniaus arkikatedroje, Kasinskai išgirdo skelbimą, jog tikinčiųjų bendruomenė organizuoja piligriminę kelionę į Italiją. Šeima tik susižvalgė – važiuojam! Po mišių nuėjo pas organizatorius ir užsirašė. Piligriminės kelionės tikslas buvo popiežiaus Jono Pauliaus mirties metinių minėjimas Romoje, kelionė buvo organizuojama balandžio mėnesį.

Daug žmonių, ypač jaunimas, mokytojai, pensininkai piligrimines keliones renkasi dėl prieinamos kainos, tai vienintelis būdas pakeliauti iš stipendijos, pensijos ar nedidelės algos. Kasinskų šeimai tai nebuvo pagrindinis kriterijus, jiems buvo priimtina pati piligrimystės idėja.

„Aišku, kelionėje už nedidelę kainą negali tikėtis komforto – jau prieš kelionę žinojome, kad tik kas antrą naktį nakvosime viešbutyje, o kitas teks praleisti autobuse. Į 10 dienų piligriminę kelionę vyko tik 2 vaikai – mūsų Augustinas ir dar vienas panašaus amžiaus vaikas. Galbūt keliaujantieji bijo, kad vaikams kelionėje trūks patogumų. O iš tikrųjų jie ištvermingesni negu suaugusieji. Tai mums, suaugusiems, atrodo tragedija, kad nerasime kur nusiprausti ar negalėsime išgerti įprasto puodelio kavos. Vaikai nesureikšmina tokių dalykų“, – sako Augustino mama. Į Romą piligrimai vyko per Slovakiją, Austriją, aplankydami Veneciją.

Autobuse sėdėjo pats įvairiausias kontingentas – ir jaunimas, ir pensininkai. Kai kam nuo ilgo sėdėjimo ištino kojos, nuo vaikščiojimo atsirado nuospaudų… „Aš kaip medikė ruošiausi visiems nepatogumams, prisidėjau vaistų visokiems atvejams, o ypač savo srities – nuo skrandžio problemų. Juk kelionės metu žmonės maitinasi ne taip kaip įprasta. Nieko neveikia ir nori labai skaniai valgyti – džiovintų riešutų, sūrių, dešros, šokolado – sunkaus, sunkiai virškinamo maisto, kurio kelionėse reikėtų valgyti kuo mažiau. Keliaujant geriau valgyti užpilamų grūdų košių – nors tai ir nėra visavertis maistas, kokiu turėtų žmogus maitintis įprastame gyvenime, ypatingomis sąlygomis kelionių metu tai geriausia išeitis. Kelionėje apskritai geriau pabadauti. Kartais piligriminės kelionės būna ir su pasninko programa – siūloma maitintis duona ir vandeniu. Manau, tai šaunu, aš pati būtinai išbandyčiau, tik gal vaikams pasninkas netinka. Žinoma, viskas nuo požiūrio priklauso – gali kurį laiką ir nieko nevalgyti, gerti tik vandenį ar arbatą, bet tam turi būti pasiruošęs. Aš įsitikinusi, kad pasninkas labai geras dalykas“, – sako Gitana.

Jos įsidėtų tablečių nuo visų skrandžio ligų, laimei, neprireikė, Gitana juokauja, kad išvykose po šventas vietas gal pats Dievas saugo nuo nesėkmių? Niekam autobuse nekilo rimtų sveikatos problemų.

Žmonės kelionėse daug valgo vien dėl to, kad sėdint autobuse nėra ką veikti. O piligriminėje kelionėje visą laiką yra kas veikti. Ryte ir vakare būna bendra malda, kartais piligrimai sustodavo pasimelsti kokioje koplytėlėje, kunigas laikydavo mišias, vaikai patarnaudavo mišioms. O kartais keliauninkai melsdavosi tiesiog autobuse – kalbėdavo rožinį. Į Romą piligrimus lydėjo Arkikatedros klebonas Ričardas Doveika, kuris buvo puikus dvasinės kelionės gidas. Puikia iškalba pasižymintis klebonas atsakinėdavo į klausimus, kuriuos keliautojai atsiųsdavo užrašę ant lapelių. Jis vedė ekskursiją ir po naktinę Romą, užsukdamas į atviras bažnyčias ar koplyčias. Vaikams šventų vietų lankymas buvo labai įdomus istorine pažintine prasme. Jie sužinojo daug įdomių istorijų iš šventųjų gyvenimo, pamatė bažnyčių relikvijų.

„Nereikia įsivaizduoti, kad piligriminėse kelionėse žmonės nieko nevalgo, nepramogauja, tik meldžiasi. Juk duodamas laisvas laikas, kiekvienas jį gali praleisti pagal savo poreikius. Juk kaip pabūsi Vienoje ir neišgersi kavos su pyragaičiu? Ar nepapietausi Italijoje? Asketiškumą kiekvienas pasirenka pats, jei nori“, – įsitikinusi keliautoja.

Antra piligriminė kelionė – į Ispaniją

Grįžę iš kelionės po Romą, Kasinskai buvo užsidegę piligrimystės idėja. Todėl kai netrukus sužinojo, jog po poros mėnesių Arkikatedra organizuoja dar vieną piligriminę kelionę į Ispaniją, užsirašė ir vėl. Antrosios kelionės tikslas buvo Valensijoje vykstančios Šeimų dienos, kuriose turėjo dalyvauti naujasis Popiežius.

Kelionė turėjo vykti liepą, kai paprastai Ispanijoje dideli karščiai…

Tai buvo dar ilgesnė ir sudėtingesnė kelionė. Bet net ir nakvodami autobuse, piligrimai nusiprausdavo ir nusimaudydavo degalinių dušuose, o kartais tiesiog pajūryje. Visas autobusas nusprendė atsisakyti vienos nakvynės Italijos viešbutyje, kad galėtų užsukti ir aplankyti Monaką. Smalsumas nugalėdavo komforto ir buitinių patogumų poreikį.

„Nemaniau, kad pagyvenę žmonės sutiks atsisakyti patogios nakvynės viešbutyje, – pasakoja Gitana, – bet niekas neprieštaravo. Taip išėjo, kad autobuse teko miegoti 4 naktis iš eilės. Bet užtat vieną naktį vairuotojai sustojo tiesiog prie jūros – autobusą palikome aikštelėje, o visi piligrimai pasiėmėme miegmaišius ir nuėjome į pajūrį ant smėliuko ištiesti kojų. Kunigas Ričardas Domeika pajuokavo: „Žmonės sako, kad nakvoja trijų, keturių, penkių žvaigždučių viešbučiuose. O mes dabar turime viešbutį su visomis pasaulio žvaigždutėmis“. Iš tiesų nuostabus jausmas, kai guli ant šilto smėlio, ošia jūra, danguje mirga žvaigždės. Užmigome pačią pirmą minutę, vos atsigulę ir pailsėjome nuostabiau nei būtume išilsėję viešbutyje. O ryte dar ir išsimaudėme jūroje. Kitą naktį nakvojome dar prabangiau: pajūryje buvo ir tualetai, mat autobusas sustojo netoli kurortinio miestuko. Paryčiais pradėjo valytojas pypsėti, kad leistume išvalyti smėlį, bet mes pavargę miegojome taip saldžiai, kad nelabai ir sureagavome į tuos raginimus“.

Kasinskams didelį įspūdį padarė Šeimų diena Valensijoje – susitikimas su viso pasaulio šeimomis. Nors ir bijojo ispaniškų karščių, juos pajuto būtent per tą Šeimų dieną, kada buvo daug žmonių vienoje vietoje laukė Popiežiaus, klausė koncertų, o lauke jokio pavėsio. Žmonės kalbėjo, kad tą dieną buvo net 54 laipsniai karščio. Autobuse važiuojant, kai veikia kondicionieriai, karščio nelabai jautįėme. Užtat išlipus tvankoka.

„Valensijoje praleidome tris dienas – vieną dieną vyko masinis rožinio kalbėjimas pajūryje, kitą dieną koncertai, vaidinimai, trečią – Popiežiaus sutikimas. Gal masiniai renginiai ir išvargintų, bet viskas buvo labai gerai organizuota, daug informacijos, kad žmonės nepasiklystų nuo savo grupių, visur buvo pasirūpinta geriamu vandeniu, fontanėliuose žmonės gaivindavosi nuo kaitros. Veikė daugybė biotualetų, – pasakoja Augustino mama. – Žinoma, mes Popiežių pamatėme tik didžiuliame ekrane, nes iki jo prasibrauti tiesiog neįmanoma, bet tos šventės bendra nuotaika liko atmintyje, tai tikri įspūdingas renginys. Mes ten pat ir nakvojome tame savo sektoriuje – tiesiog lauke ant asfalto, nes vakare išvažiuoti, o ryte atvažiuoti per tokią spūstį žmonių būtų sunku. Bet ir vaikai, ir suaugusieji viską puikiausiai ištvėrė.  Žmogus nežino savo galimybių ribų – pavargsti, bet dvasinių įspūdžių gauni labai daug.“

Lurdo įspūdis

Grįždami iš Ispanijos piligrimai užsuko į vieną labiausiai lankomų Prancūzijos vietų – šventą Lurdą. Koplytėlėje buvo laikomos rytinės mišios.

„Didžiulį įspūdį paliko aikštė, pilna neįgalių žmonių, kai kurie jų net ne  įprastuose sėdimuose, o gulimuose vežimėliuose. Ir visi jie važiuoja prie šventųjų šaltinių… Ten yra maudynės su šventu vandeniu, kur žmonės meldžia sveikatos. Kai kas jas vertina skeptiškai, kad nehigieniška maudytis, kur tiek daug ligonių, bet kai pagalvoji – visi mes kažkuo neįgalūs, – filosofiškai nusiteikusi Gitana Kasinskienė. – Eilės prie tų šventų maudynių nusidriekia ilgiausios, vyrų ir moterų atskirai. Ten daugybė marmurinių vonių, į kurias nulydi Lurdo vienuolės. Ten tokia atmosfera, kad net šiurpas per širdį eina. Kai nusirengi nuogas, vienuolės apkloja rankšluosčiu, nuveda prie maudyklų, kuriose vanduo vos 4 laipsnių šilumos, trykštantis iš šaltinių. Tų maudynių metu žmonės meldžiasi, medituoja, prašo sveikatos. Mūsų šeimai per stebuklą pavyko išsimaudyti, nors manėme, kad tikrai nesulauksime eilės galo…  Po maudynių išskridau kaip ant sparnų“.

Šeimai didžiulį įspūdį paliko ir Taize vienuolynas Prancūzijoje, sako, jog ten sutiko tiek šviesių žmonių, kad ir dabar, žiūrint nuotraukas, širdyje gera.

„Poilsinės kelionės neišlieka atmintyje taip ryškiai, kaip piligriminės. Pastarosios tarsi sucementuoja visus šeimos narius, nes tenka patirti ir sunkių, ir šviesių akimirkų. Ir sūnus dabar dažnai prisimena tai, ką mes patyrėme keliaudami. Jei per televiziją rodo šalis, kur mes buvome, Augustinas pakviečia mus su tėčiu prie televizorius“, – sako Gitana.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + 1 =