Pinigai – kaip auklėjimo priemonė? Ir taip, ir ne

taupo1

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kartą ant suoliuko kelios mamos dalinosi auklėjimo patirtimi, kaip priversti vaikus vykdyti jiems skirtas pareigas ir paklusti nustatytoms taisyklėms.

Viena mama gyrėsi atradusi puikų metodą: už gerai atliktas pareigas vaikui moka pinigus. Penki litai už mokykloje gautą devintuką, dešimt litų už dešimtuką, dvidešimt litų už vakarą, praleistą su mažuoju broliuku, kai tėveliai išeina į kiną, trys litai už sutvarkytą kambarį, litas už išneštas šiukšles. Galimybė užsidirbti kišenpinigių toje šeimoje išsprendė visus ginčus ir pykčius, dabar vaikų nebereikia dešimt kartų prašyti atlikti vieną ar kitą darbą. Ar toks metodas auklėjant vaikus moralus? Tiksliau, ar gali vaiką auklėti pinigai?

Konsultuoja psichoterapeutas Olegas Lapinas.

Trys santykių lygiai

Jei norime, kad vaikas pats pasiklotų lovą, galime to pasiekti keliais būdais.

Vienas būdas bus įtikinti vaiką, kad tai daryti labai prasminga ir reikalinga, nes tik tvarkingi namai yra jaukūs.

Kitas būdas – derėtis, kad jei kas rytą pasiklos lovą, šeštadienį galės eiti į filmą, nakvoti pas draugą ar gauti daugiau kišenpinigių.

O trečias būdas – autoritarinis, priverčiant vaiką klotis lovą be jokių įtikinėjimų ir derėjimųsi, nieko už tai nesiūlant mainais. Augindami vaikus, tėvai paprastai naudojasi visais trim būdais, kurie yra veiksmingi pagal aplinkybes.

Jėzus apaštalams pinigų nemokėjo

Būtų idealu, jei mes vaikus išmokytume susitvarkyti savo žaislus ar knygas, uždegdami savo pavyzdžiu, jog tvarkytis yra nepaprastai įdomu ir malonu. Bet tada ir mes patys turėtume tvarkyti namus su šypsena, planuoti, kaip bus smagu, kai per žiemos atostogas iš naujo sutvarkysime sandėliuką ar valysime gėlių lapus. Uždegti galima bet kokia idėja. Štai kaimynė jau daug metų domisi velykinių margučių raštais ir kasmet pridažo vis nuostabesnių kiaušinių. Jai tikrai nereikia nieko įtikinėti, kad margučius dažyti įdomu – vos tik kaimynė išsitraukia vašką ir dažymo įrankius, tuoj vaikai apspinta tarsi musės medų, prašydami leisti ir jiems pabandyti. Prisiminkime garsųjį romaną apie Tomą Sojerį, kuris dažė tvorą tarsi menininkas, su tokiu malonumu, kad aplinkiniai prašė leisti padažyti ne tik nieko neprašydami už darbą, o net patys mokėdami dovanas už šį neįtikėtiną džiaugsmą.

Uždegti kitus žmones galime bet kokia idėja, jei ja karštai tikime. Charizmatiškas žmogus gali paskui save suburti minias. Dauguma sėkmingų verslų, religinių ir politinių judėjimų buvo paremti ne piniginėmis paskatomis, o charizmatine idėja. Ir „Microsoft“, ir „Coca cola“ kompanijos pasiekė pasaulinę sėkmę ne todėl, kad savo darbuotojams žadėjo mokėti didelius pinigus. Dažnai sėkmingas verslas prasideda garaže, kur dirba nedidelė komanda, neskaičiuojanti nei darbo valandų, nei savo indėlio.

Charizmatiniai judėjimai pasiekė daugiausia pasaulyje. Nei Jėzus Kristus, nei Machometas savo apaštalams nemokėjo nė kapeikos, kad šie sektų paskui juos ir platintų mokymą, rašytų šventus tekstus. Štai apaštalas Paulius apkeliavo pusę pasaulio – Egiptą, Graikiją, Italiją, Ispaniją vien tam, kad praneštų Kristaus mokymą pasaulio žmonėms…

Tu man, aš tau

Kartais savo pavyzdžiu uždegti nelengva. Jei mama pati sunkiai prisiverčia iššluoti laiptinę, vargu ar įtikins dukrą, kad valyti laiptinę didžiulis malonumas. Tokiu atveju tiktų antrasis metodas – derybos, arba paslauga už paslaugą. O kartais tai ne materialinis paskatinimas, bet papildomas tėvų dėmesys, mamos bučinys, tėčio pagyrimas, kad tu esi šaunuolis.

Pagal susitarimą už tam tikrus dalykus vaikui mokant pinigus, vaiko suvokimas apie pinigus pasidaro realistiškas, ir tai yra pozityvu. Jis suvokia, kad pinigai mokami už padarytą darbą. O neigiama tokio sandorio pusė, kad vaikas suvokia, jog jo veikla reikalinga ne jam pačiam, o tėvams. „Auklėjant“ pinigais, vaikas gali derėtis, kodėl jis gaus tik litą už sutvarkytą laiptinę, kodėl brolis ar sesuo anąkart gavo daugiau, kodėl kitoje šeimoje yra kitaip. Į tėvų ir vaikų santykius įsivelia profsąjunginis judėjimas, kova „už darbininkų klasės išsivadavimą“, derybos.

Ekonominiai santykiai auklėjant vaikus galimi, jei tėvai turi gerą ekonominę galvą. Reikia mokėti būti socialistu ar kapitalistu. Jeigu tėvai visiškai nesupranta skaičių, jie gali vieną kartą už namų tvarkymą mokėti 5 litus, po algos už tą patį darbą 10, kitąkart nemotyvuotai tik 2 litus. Tada vaikui sunku suvokti tokio žaidimo taisykles. Socializmas buvo iškėlęs siekį, jog žmonės dirbtų ne dėl pinigų, o iš sąmoningumo.

Komunizme pinigai apskritai turėjo nebeegzistuoti. Tačiau toks visuomenės eksperimentas nepasiteisino, nes žmonių sąmonė dar nebuvo pasiekusi atitinkamo lygio. Tik skandinavų šalyse pastaruoju metu priartėta prie socialistinio gyvenimo modelio, kai daug kas visuomenės nariams yra nemokama – pavyzdžiui, mokslas, naujausios technologijos, medicina, bet už tai jiems iš atlyginimo išskaičiuojami dideli mokesčiai.

Skandinavų šalys, kur žmonių sąmoningumas labai aukšto lygio, yra tik mažytis lopinėlis pasaulio šalių žemėlapyje. Taip ir šeimose – tik labai nedaugeliui šeimų pavyksta vaikus išmokyti sąmoningai dirbti ir atlikti pareigas nieko už tai nereikalaujant. Kur kas dažniau šeimoje tenka naudoti kišenpinigius, privilegijas ar kitokius skatinimo būdus.

Pinigai už brolišką meilę

Kai kuriose šeimose tėvai moka pinigus vyresniesiems vaikams, kad jie paglobotų mažesnį broliuką ar sesutę. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog mokėti pinigus už brolišką meilę nemoralu. Tačiau tėvai turėtų suprasti, kad viena yra vyresnėliui pažaisti su mažuoju broliuku, kai jis pats to nori, o kitas dalykas, kai primetamos auklės pareigos, kai vaikas norėtų išeiti į kiemą pažaisti su bendraamžiais, paskaityti knygą. Be to, vaikai yra nevienodi.

Yra tokių, kurie iš prigimties džiaugiasi motinyste ir jiems prižiūrėti broliuką ar sesutę yra malonumas, o ne darbas, už kurį būtų mokama. Jie prašo, kad tik leistų pažaisti su mažyliu. Bet didesnė dalis vyresnių vaikų nejaučia didelio malonumo būti su mažyliais, todėl tėvai supranta ir reaguoja adekvačiai. Auginti mažesnius broliukus ir sesutes nėra vyresniųjų vaikų pareiga. Tai tėvų pareiga. Todėl jei norime savo pareigas permesti ant vyresnių vaikų pečių, turime suteikti vyresniesiems už paslaugas tam tikrų privilegijų. Senovėje tai būdavo išsprendžiama nusistovėjusia tradicija vyresnėliui palikti didžiausią tėvų palikimo dalį.

Pirmagimis sūnus paveldėdavo tėvų žemę, namą, galimybę išsimokslinti, vyresnioji dukra gaudavo daugiau kraičio. Jiems būdavo iškeliamos gražiausios, didžiausios vestuvės. O jaunėliams tekdavo pareiga rūpintis pasenusiais tėvais, jie dažniausiai likdavo ūkyje ir nesiekdavo jokio mokslo, jokios profesijos.

Pinigai už pažymius

Yra šeimų, kurios už gerus pažymius vaikus skatina pinigais. Tačiau buvo atlikta eksperimentų, kurie parodė, kad mokėti vaikui už mokymosi rezultatus nėra efektyvu, nes vaikui didesnis stimulas yra ne pinigai, o pats pažymys, liudijantis socialinę sėkmę. Gaudamas gerus pažymius, vaikas tampa klasės lyderiu ir dar pelno tėvų meilę. Kitas dalykas, kad kartais labai nelengva tą lyderio poziciją išlaikyti visą laiką. Dėl nuolatinės įtampos gali pradidėti neurozės, tekti lankytis pas psichologus. Noras mokytis vaikui yra įgimtas ir natūralus, argi mes mokame pinigus už tai, kad žmogus kvėpuoja? Mokydamasis važiuoti dviračiu ar žiūrėdamas pro teleskopą vaikas net nesupranta, kad jis mokosi, jam tai tiesiog labai įdomu. Net ir labai žemo intelekto, protiškai atsilikę vaikai turi įgimtą norą mokytis.

Gaila, kad šiuolaikinė mokykla moko vaikus ne mąstyti, o laikytis disciplinos, lankyti pamokas, reguliariai atsiskaityti. Vaikai mokykloje skirstomi į gabius, vidutiniokus ir visiškai nemokytinus. Tai tarsi kastų sistema. O pagalvokim, kokias žinias, įgytas per 12 metų, dabar gyvenime naudojame mes patys – tikrai ne visas… Tiesa, šiuolaikiniai vaikai į pažymius nebereaguoja taip jautriai, kaip ankstesnės kartos, nes gyvenimo pavyzdžiai rodo, jog sėkmė ne visada tiesiogiai proporcinga aukštiems pažymiams.

Vaikai mato vyresnių brolių ir seserų pavyzdžius, kai išvažiavę į Airiją ir dirbdami statybose ar kokį kitą nekvalifikuotą darbą jie uždirba didelius pinigus. O užsienio žvaigždžių gyvenimai rodo, kad milijonieriumi gali tapti net nebaigęs mokyklos. Šiuolaikiniai vaikai mato daugybę sėkmės istorijų, kur milijonus uždirba nesiekę jokio mokslo, tad sakyti: mokykis, kad geriau gyventum, – yra praeitis.

 „Turi daryti, ir viskas“

Kartais, kai neįmanoma vaiko įtikinti ar su juo derėtis, tenka griebtis ir trečio metodo – autoritarinio bendravimo. Vaikas priverčiamas daryti tam tikrus darbus, nori jis to ar nenori. Bet toks metodas tinka tik išimtiniais atvejais, ekstremaliomis situacijomis, pavyzdžiui, kai vaikas nenori rengtis, o lauke jau laukia taksi. Tada mama ar tėtis pasako prieštarauti neleidžiančiu tonu, kad vaikas privalo rengtis, ir tuoj pat.

Arba vakare, kai lovytė jau paklota ir vaikui reikia eiti miegoti, o jis nenori, neverta leistis į diskusijas. Bet pastebėta, kad autoritarinis metodas pasiteisina tik tada, kai reikia labai greito sprendimo, jis nepasitvirtina normaliomis situacijomis, nes vaikas pradeda nekęsti tėvų, slėptis nuo jų, meluoti.

Šeimoje veiksmingi visi trys modeliai

Nė vienas tėvas nėra idealus. Visi mes turime savo stipriąsias ir silpnąsias vietas, ir būtų keista, jei auklėdami vaikus nė karto nesuklystume, nepadarytume klaidų. Mes negalime kiekvienoje gyvenimo situacijoje uždegti vaikus savo charizma. Būna situacijų, kai su vaikais tenka derėtis, o kartais naudoti ir autoritarinį bendravimą. Kiekvienas modelis yra veiksmingas, jei taikomas pagal konkrečią situaciją.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − trys =