Pirmasis vaikas – „eksperimentinis triušis“ ir kiti dėsniai apie vaikų eiliškumą šeimoje

20130624 007

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Jei turite daugiau nei vieną vaiką, tikriausiai ne kartą esate pagalvoję – kodėl jie tokie skirtingi? Juk paveldėjo tą patį genų rinkinį, auga tokiomis pačiomis socialinėmis sąlygomis, auklėjami pagal tas pačias taisykles. Psichologai sako, kad tai, kelintas tu gimei šeimoje, norom nenorom uždės antspaudą. Pirmiesiems vaikams skirta viena programa, antriesiems – kita, o tretiesiems – trečia. Apie vaikų eiliškumą šeimoje kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Aurima Diliene. 

Pagrindinės taisyklės

Pagrindines vaikų eiliškumo taisykles žinome „iš bendro išsilavinimo“.

Vyriausias vaikas paprastai būna lyderis, gerai mokosi, ryžtingai siekia tikslo, yra apdovanotas (o gal nubaustas?) didžiuliu pareigos jausmu. Tarp prezidentų, valstybių vadovų, įmonių direktorių daugiausiai pirmagimių. Taip atsitinka todėl, kad tėvai su pirmagimiu sieja daugiausiai vilčių, tarsi užprogramuoja vaiką daug pasiekti.

Antrasis vaikas paprastai būna gerokai laisvesnių pažiūrų, meniškesnės sielos, nes jam daugiau leidžiama, neužbrėžiami aukšti tikslai. Kita vertus, antrasis vaikas lengviau „nueina šunkeliais“, nesusitvarko gyvenimo.

Trečiasis vaikas (juo labiau jei jis paskutinis) nuo gimimo maudosi meilėje ir užauga laimingiausias iš visų. Jis pilnas pasitikėjimo savimi, todėl gyvenime viskas sekasi, o labiausiai – meilėje. Manoma, kad jaunėliai, gavę padidintas meilės dozes vaikystėje, lengvai susiranda partnerius, būna mylimi antrųjų pusių visą gyvenimą.

Jei tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas

Pasak psichiatrės Aurimos, tai tik bendro pobūdžio taisyklės, kurias pakoreguoja tai, koks amžiaus skirtumas tarp vaikų. „Jei tarp vaikų 7 ir daugiau metų skirtumas, šios taisyklės negalioja. Tokie vaikai auga kaip du vienturčiai, o ne kaip pirmasis ir antrasis. Jei tarp vaikų didelis skirtumas, galima teigti, kad jie yra tik vaikai savo tėvams, bet kažin ar vaikystėje bus brolis ir sesuo vienas kitam. Vėliau amžiaus skirtumas sutirps, puikiai galės bendrauti ir tie, kuriuos skiria 10 ar 20 metų, bet vaikystėje 7 ir daugiau metų skirtumas yra praraja. Tuomet formuojasi ne broliški, bet motiniški santykiai – vyresnieji vaikai globoja jaunesniuosius“.

Kelios skirtingos šeimos

Nors tėvai sako, kad jų vaikai gimė toje pačioje šeimoje, jie yra teisūs nebent tuomet, jei vaikai yra dvyniai ar pametinukai. Šeima nėra nekintantis vienetas. Kaip ir žmogaus organizmas, šeima formuojasi, bręsta, bujoja, vegetuoja, sensta. Kiekvienu etapu šeima gyvena skirtingomis socialinėmis sąlygomis (nuo stipendijos iki tūkstantinių algų), skirtinguose būstuose (nuo nuomojamo kambario iki nuosavo namo), galų gale patys keičiasi, nes bėgant metams keičiasi statusas visuomenėje, vertybės. Jei gyvenate santuokoje apie 10 metų, pavartykite nuotraukų albumus. Nejau nekeista, kad tie studentai apsilaupiusiame bendrabučio kambarėlyje šalia makaronų puodo – tai Jūsų šeima? O juk būtent tada į pasaulį pakvietėte pirmąjį vaiką. Antrasis tikriausiai gimė (ar gims) jau savame bute, kai tėtis namo neš nebe stipendiją, o normalią algą. Pagranduko galbūt susilauksite tada, kai bus išmokėtos visos paskolos, ir mažyliui truks tik gulbės pieno. Taigi jei tarp vaikų yra nors kelerių metų skirtumas, vargu ar jie gims tokioje pačioje socialinėje aplinkoje, vargu ar valgys tokį patį maistą, žais su tokiais pat žaislais, vilkės tokius pat drabužėlius. O ir tėvų požiūris bėgant metams bus pasikeitęs. Galbūt pedantė pirmagimio mama su antru vaikus bus gerokai atsainesnė, o augindama trečią „visai atsipalaiduos“.

Pirmasis vaikas – „eksperimentinis triušis“

Pirmieji vaikai gali didžiuotis tuo, kad yra tie, su kuriais susiję daugiausiai išgyvenimų, pavadintų „pirmasis kartas“. Juk prisimenate pirmąją meilę, pirmąjį bučinį, pirmąjį pasimylėjimą. Pirmieji kartai sukrečia, yra patys ryškiausi. Taip ir su pirmuoju vaiku. Pirmasis nėštumas, pirmasis gimdymas, pirmoji kūdikio šypsena… Vyriausiasis vaikas gali būti ramus – tai, ką tėvai išgyveno jį augindami, niekada nenublanks prieš kitų vaikų auginimą.

Tačiau yra ir blogoji šio „reikalo“ pusė. Augindami pirmąjį vaiką tėvai būna mažiausiai patyrę ir tiesiog eksperimentuoja. Teatleidžia psichologams visi pirmagimiai, bet nori to ar nenori, jie būna tėvų eksperimentiniais triušiukais – tiek fiziologinės priežiūros, tiek auklėjimo.

Pirmajam vaikui paprastai labai greitai nuimama karūna. Skirti 2-5 metai pasidžiaugti pačio mylimiausio statusu ir „nuperkamas“ broliukas ar sesutė. Dažniausiai vienturčiai vaikai teigia, kad nori sesutės ar broliuko. Deja, jie nesuvokia, kas jų laukia. Net pati išmintingiausia mama nesugebės pažaboti instinktų ir mažyliu vis tiek rūpinsis labiau nei vyresniuoju. Vadinasi, pirmagimis dar neišaugęs iš darželinuko amžiaus, susipažins su pačiu juodžiausiu ir labiausiai slegiančiu jausmu – pavydu.

Gimus antrajam vaikui, pirmojo vaidmuo šeimoje staiga keičiasi: jis dar neužaugęs, tačiau jo pareiga – saugoti, prižiūrėti mažesnįjį, rodyti jam pavyzdį. Taip vyresnysis įgyja daug lyderio savybių, mokosi vadovauti, auklėti, jausti atsakomybę.

Antrasis gimsta konkuruoti

Kad ir kaip gaila vyresnėlio, kurį nuo pjedestalo nustumia antrasis vaikas, manoma, kad būtent jis, antrasis neša didžiausią psichologinę naštą (ypač jei jam vėliau lemta tapti viduriniuoju). Kodėl? Juk tėvai jo susilaukia labiau atsipalaidavę, būna mažiau dirglesni, galų gale – labiau prasigyvenę? Regis, antrasis vaikas ateina į pasaulį tik džiaugtis. Deja, jis jau nuo užsimezgimo akimirkos yra pasmerktas kovoti dėl tėvų dėmesio, o gimusio jo jau laukia pirmasis gyvenime konkurentas – vyresnysis vaikas. Sakoma, kad konkurencija yra evoliucijos variklis, ji tiesiog užprogramuota mūsų genuose. Tačiau antrajam vaikui konkuruoti su pirmuoju – tai tas pats, kas rungtis visiškai skirtingų svorio kategorijų boksininkams. 1 metai vaikystėje yra tolygūs vos ne dešimtmečiui suaugusio žmogaus gyvenimo. Įsivaizduokite, kokia nelygi kova tarp 10 metų berniuko ir 30 metų vyro, o būtent tokia užsiplieskia tarp vaikų, kai jaunėlis jau pradeda kažką suvokti.

Kai gimsta trečias

Kaip persistumdo vaikų vaidmenys, kai gimsta trečias? Pirmasis vaikas dažniausiai susitapatina su tėvais ir tampa „trečiu“ suaugusiuoju, o antrasis vaikas tampa viduriniuoju ir dažniausiai neberanda savo vietos šeimoje.

Psichiatrė Aurima sako, kad ta viduriniojo vaiko drama kaip tik vyksta jos namuose. „Mano vyriausiajai dukrai Gretai – 12 metų, antrajam sūnui Dominykui – 9 metai, o jaunėlėms dukrytėms Bernardai ir Mėtai – 5 ir 2 metukai. Kai gimė mažosios, vyriausioji dukra tarsi susitapatino su manimi, įsijautė į mamos vaidmenį, yra visų giriama „gerietė“. O sūnus, gimus mažylėms, tarsi sutriko, neberanda savo vietos šeimoje: jis vis dar yra jaunėlis, tačiau, deja, tenka perleisti visas turėtas privilegijas mažesnėms už save, o būti vyresnėliu dar nemoka. Pastebėjau, kad jis pradėjo siekti psichologų vadinamojo „nepelnyto dėmesio“ (kai tėvų dėmesio sulaukia darydamas ne gerus, o blogus darbus). Natūralu – dukra surado būdą, kaip pelnyti tėvų dėmesį (globodama mažyles), o sūnus tokio būdo nesurado. Tuomet jis pradėjo kovoti dėl mūsų dėmesio krėsdamas išdaigas, neklausydamas“, – sako psichiatrė. Aurima įsitikinusi, kad tos lenktynės tarp vaikų vyksta pagal taisyklę: „Kuo vienas vaikas geresnis, tuo kitas – blogesnis“. Prisiminkite, kiek Jūsų aplinkoje šeimų, kuriose vienas sūnelis – gerutis, o kitas – blogas? Tai tipiška. Vadinasi, vienas moka gauti pelnytą dėmesį, o kitas, nebegalėdamas nukonkuruoti, siekia nors nepelnyto dėmesio. Visa tai vyksta vaikų pasąmonės lygmenyje, jie niekada nesutiks su tuo, kad tyčia neklauso ar tyčia yra blogi.

Manoma, kad problematiškiausi šeimoje yra būtent vidurinieji vaikai, o pirmasis ir trečiasis lengvai suranda bendrą kalbą, mat turi labai aiškiai apibrėžtą statusą šeimoje: didžiausias ir mažiausias.

Jaunėlis – gimęs meilei

Nenuneigsi, kad paskutinis vaikas pasėjamas į geriausiai išpurentą dirvą. Tėvai būna atsipalaidavę, smegenų nebespaudžia bepinigystė, gerovė sukurta, gal jau ir pakeliauta, iki soties papramogauta. Liko tik priimti dar vieną gyvenimo malonumą – pagranduką. Jaunėlis gimsta pasmerktas meilei: jį myli ne tik tėvai, bet ir vyresnieji vaikai. Apsuptas meilės jaunėlis nežino, kas yra nepilnavertiškumo kompleksas, nesigėdija atskleisti savo talentų. Kadangi jaunėlių negraužia pavydas (o ko jam pavydėti, kai visų akys nukreiptos į jį?), jie auga charizmatiški, visų mėgstami, atlapaširdžiai. Jauniausias vaikas šeimoje paprastai pripranta būti „mažyliu“ ir to jausmo neatsikrato iki senatvės. Vienintelė grėsme jaunėliams – užaugti kaprizingais, nemokančiais pralaimėti, būti atstumtais.

Ar jaunėliams negresia pavojus „apsinuodyti meile“, juk sakoma, kad perdėtas lepinimas prie gero nepriveda? Psichiatrė Aurima mano, kad meilės niekada nebus per daug, ir tie vaikai, kuriems meilės duodama besąlygiškai, nuolatos ir didžiuliais kiekiais, be jokios abejonės augs laimingesni. „Auginu keturis vaikus ir dažnai pagalvoju, kad norėčiau būti ketvirtosios dukros vietoje, nes ji turi idealias sąlygas vaikystei, todėl vėliau labiau mokės mėgautis gyvenimu“, – sako Aurima.

Susodinkite vaikus į vieną valtį

Kaip psichologai pataria elgtis tėvams, kad nei vyriausiasis, nei vidurinysis, nei jaunelis nesijaustų mažiau mylimi? Aurima neseniai perskaitė puikią psichiatro Dreifuso knygą, kurioje apie tai ir kalbama. Knygoje ji rado pavyzdį, kaip elgtis, jį pritaikė savo šeimoje ir jai pavyko! Štai tas pavyzdys. Šeima augino tris vaikus, kurie nuolat kiršindavosi. Sykį vaikai valgė sriubą ir eilinį kartą išdykavo. Kaip ir reikėjo tikėtis (tai pasikartodavo beveik nuolatos), mažiausias vaikas paliejo sriubą. Vyresnieji jautėsi nekalti ir valgė toliau. Kaip pasielgė mama? Ji visus vaikus „susodino į vieną valtį“ – nuvijo nuo stalo nespėjusius pavalgyti ir negavusius deserto. Metodika pasitvirtino – daugiau mažylis nė karto nepaliejo sriubos, nes jautėsi atsakingas už visus, o didieji jo nebeerzino, nes žinojo, kad bausmė bus pritaikyta visiems.

Aurima sako: „Tai vėl kalba apie nepelnytą dėmesį. Beveik kiekvienoje šeimoje yra vaikas, kuris siekia nepelnyto dėmesio – dūksta, neklauso, dėl to yra aprėkiamas ir taip gauna sau dėmesio. Įsivaizduokite, kas atsitinka, kai už blogą elgesį nubaudžiamas ne kaltininkas, o visi vaikai? Tuomet jie visi pasidalina tą nepelnytą dėmesį ir „blogiečiui“ jo tenka mažiau, vadinasi, nebeapsimoka būti blogu. Aišku, taikant tokią „vienos valties“ metodiką, nuskriaudžiami gerieji vaikai, tačiau į visus savo vaikus reikia žiūrėti kaip į komandą – neklausyti skundimų, nebandyti būti taikdariu, kai vaikai pykstasi ar net mušasi. Daug metų nervinausi, nes tai vienas, tai kitas vaikas atlėkdavo skųstis, aš, išklausiusi nuskriaustojo, skubėdavau į vaikų kambarius būti teisėja. Turėjo praeiti laiko, kol apsisprendžiau – jokių įsikišimų, tegul vaikai būna komanda ir išsiaiškina patys“.

Kuris vaikas nukaršins tėvus?

Tad kuris iš vaikų – vyriausiasis, vidurinis ar jaunėlis – bus tėvų senatvės paguoda? Kuris slaugys ligotą mamą, paduos stiklinę vandens senukui tėčiui? Psichiatrė Aurima mano, kad vaikų eiliškumas čia didelės reikšmės neturi. Tėvai labai anksti pasąmonėje pasirenka tą vaiką, kuris pagal savo būdą, temperamentą, biolaukus būtų tinkamiausias juos nukaršinti. Ir nesąmoningai ruošia tą vaiką. Taip buvo visais laikais, visose kultūrose. Šeimos būdavo gausios, todėl gal ir nekrisdavo į akis, kad kuri nors mergaitė lieka senmerge. Taip atsitikdavo dėl to, kad tėvai tendencingai būtent jai ruošdavo senmergės likimą. Vienišai dukrai natūraliai atitekdavo pareiga nukaršinti tėvus ar kitus giminaičius.

Ir šiais laikais tėvai pasirenka sau vaiką, šalia kurio įsivaizduoja savo senatvę. Galima sakyti, kad jie tą vaiką labiausiai myli, bet ta egoistinė meilė gali net sugriausti vaikui gyvenimą. Žinoma, taip tėvai elgiasi nesąmoningai, nelinkėdami nieko blogo. Tiesiog be galo prisiriša prie to vaiko, ir jam užaugus nuolatos reikalauja jo dėmesio, kviečiasi pagalbos. Daugybę vaikų tėvai savanaudiškai laiko prie savęs ir nepaleidžia net iki 30-35 metų. Būna, kad į tokias psichologines pinkles patekęs vaikas išsivaduoja, atsiskiria, bet tai gali pasiekti tik drastiškais metodais: susipykdamas, išvažiuodamas į užsienį, vesdamas be tėvų palaiminimo.

O jei jis – tik vienas vienintelis

Auginantys tik vieną vaiką pagalvos – Viešpatie, kiek problemų susikuria tie, kurie prisigimdo „debesis“ vaikų. Auginant vieną meilės ir dėmesio nereikia kaip pyrago raikyti į riekes – visas kepalas atitenka vienam. „Man iš tokių kalbų tik juokas ima, – sako Aurima. – Kas yra meilė ir dėmesys? Tai kontaktavimas tarp žmonių. O kuo daugiau šeimoje žmonių, tuo daugiau kontaktų, vadinasi – tuo daugiau meilės ir dėmesio. Juk vaikai bendrauja ne tik su tėvais, bet ir tarp savęs (tarp savęs kontaktuoja net intensyviau, nei su tėvais)“.

Vis dėlto daugiau nei pusė Lietuvos šeimų augina po vieną vaiką, todėl reikia pakalbėti ir apie juos – vienturčius. Psichologai sako, jog vienturtis vaikas dažniau nei kitų šeimų vaikai paveldi savo lyties tėvų charakterį. Vienturtė dukra bus labai panaši į mamą, vienturtis sūnus – į tėvą. Tipiška, kad vienturčiai užauga valdingi ir reiklūs, sunkiau pritampa kolektyve, bet daug pasiekia gyvenime. Jie po kruopelytę susirenka tuos bruožus, kurie būdingi ir vyriausiajam, ir antrajam, ir jaunėliui.

Kalbėjosi Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni − 6 =