Po Europą automobiliu su 5 vaikais

kelionės

„Kelionės – tai šeimos cementas“, – sako gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys

Neveltui sakoma, kad kelionių įspūdžiai ir patirtis labai suvienija šeimą. Tai tarsi cementas, sutvirtinantis plytų statinį. Tačiau kelionės kainuoja. O kai šeimoje auga 5 vaikai, tenka pagalvoti, koks keliavimo būdas geriausiai atitiks visų šeimos narių poreikius ir nenuvarys šeimos į bankrotą.

Gydytojas, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys sutiko papasakoti apie savo „jungtinės šeimos“ keliavimo ypatumus.

Patogiausia – automobiliu

„Esame išbandę įvairių kelionės būdų. Skristi lėktuvu septyniese yra brangu, tai kartais skrisdami su žmona pasiimdavome po vieną, dažniausiai vyresnįjį, vaiką. Bet tada kiti jaučiasi nuskriausti. Tad nusprendėme, kad kartais dviese su žmona sau leisime tolesnes ir egzotiškas keliones, o kai keliausime visa šeima, tai dideliu šeimyniniu automobiliu. Ir pirmiausia gerai pažinsime kaimynines šalis, o vėliau kelionių maršrutus tolinsime“, – sako Linas Slušnys.

Būna, kad vos ne iš vakaro tėvams šauna į galvą, kur keliaus, tada lieka tik greitai susikrauti daiktus ir – į automobilį. „Man labai patinka vairuoti automobilį, tai yra meditacija. Man ne problema per atostogas sėdėti 15 valandų už vairo. Turime didelį amerikietišką minivaną, aš vairuoju, žmona man padeda kaip šturmanas, o vaikai įsitaiso salone. Žinoma, jie ir susipeša, ir susipyksta, kaprizai kelionėje neišvengiami, nes pavargsta. Yra buvę atvejų, kai sakiau: „Daugiau su jumis iš viso niekur nebevažiuosiu“. Bet praeina laikas ir pamiršti tą erzelį.

Per šalis, kur greitis neribojamas, važiuoju greitai, pavyzdžiui, Vokietijoje atsigaunu. Juokiamės su žmona, kad gerai, jog tarp Lietuvos ir Vokietijos yra Lenkija, nes antraip būtume kiekvieną savaitę Vokietijoje. Stengiamės važiuoti vakare ir naktį, kad ryte atvažiavę jau būtume kitoje aplinkoje. Kai išvažiuojame iš Vilniaus, žinome, kur nakvosime artimiausią naktį. O toliau būna visiška improvizacija. Ieškome nakvynės, kur veiktų internetas, kad vakare apsistoję  galėtume internetu rezervuoti viešbučius toliau. Kartais vaikai pasako savo nuomonę, kad pageidautų  5 žvaigždučių viešbučio su  SPA ir karališkomis lovomis. Bet tuos norus apkarpai, apriboji. Renkamės viešbučius, ne apartamentus. Porą kartų pabandėme užsakyti apartamentus, patyrėme visišką fiasko. Apartamentų savininkai pageidauja, kad atvyktum darbo metu, o mūsų kelionės dažniausiai nusitęsia į vėlų vakarą. Tokioje tvarkingoje šalyje kaip Vokietija mūsų vakare tiesiog nebeįleido, teko skubiai ieškoti nakvynės kitur. Taip „nuplaukė“ abi užsakytos nakvynės, susimokėjome dvigubai. Viešbučių darbo laikas lankstesnis, gali atvykti kad ir naktį. Kai viešbučius rezervuoji iš vakaro, gali rasti daug „paskutinės minutės“ pasiūlymų. Kartais specialiai sau su žmona ir mažąja dukryte Ona Minge užsisakome vieną viešbutį, vyresniesiems vaikams – netoli esantį kitą, nes jiems labai smagu pasijusti savarankiškais. Vaikams nakvynė viešbutyje apskritai yra įvykis. Kartais vakare mes su žmona dar norime išeiti į miestą, o mūsų vyresnieji lieka vakaroti viešbutyje“.

Aktualiausia, kad nakvynės vietoje būtų interneto ryšys, nes kelionės metu prireikia ir darbo reikalus tvarkyti, ir kitai dienai viešbučius rezervuoti, informacijos apie lankytinas vietas paieškoti. „Hostelių nesirenkame, pačių prabangiausių viešbučių irgi ne, o visi kiti variantai mums priimtini. Viešbučio vieta ne tokia svarbi, bet jeigu kaina panaši ir miesto pakrašty, ir centre, tai, žinoma, rinksimės centrą. Tada dar išnaudojame galimybę pajusti miesto dvasią, pasivaikščioti vakare. O pusryčiai – nebūtinas dalykas. Galime pakelyje kur nors pavalgyti, bet vaikams labai patinka, jei viešbutyje galima papusryčiauti. Anksčiau Vokietijoje visada pusryčiai būdavo įskaičiuoti į nakvynės kainą, bet dabar mada keičiasi, pusryčius turi užsisakyti atskirai, o jų kaina žmogui gali būti ir 8–15 eurų. Kai mūsų toks būrys, tai brangu. Jei nakvojame viešbutyje be pusryčių, vaikams už „patirtą skriaudą“ pažadame pusryčius makdonalde. Mums, suaugusiesiems, pusryčiams visiškai pakaktų puodelio kavos, bet vaikai būtinai turi papusryčiauti. Ir namie laikomės tokios tradicijos, kad pusryčiai – privalomi“, – sako didelės šeimos tėtis.

Praktiškoji kelionės dalis – maistas iš Lietuvos

Šeima pastebėjo, kad didžiausi vaikų kaprizai būna susiję su maistu ir gėrimais. Pavyzdžiui, kuris nors užsimano gerti, ir tol „zulina“, kol tėvams trūksta kantrybė ir tenka sukti į artimiausią degalinę. Augdami ir įgydami daugiau kelionių patirties, vaikai darosi kantresni. Tačiau ir tėvai išmoko pamoką, kad kur kas patogiau įsidėti maisto ir gėrimų iš Lietuvos, negu stoti kiekvienoje pakelės užkandinėje. Pavyzdžiui, prisikepa kibinų, įsideda dešros ir sūrio sumuštiniams, keletą pakuočių geriamojo vandens ir net kokakolos vaikų įnoriams patenkinti. Šio gėrimo perka nedaug, nes, be visų cheminių priedų, kokakola turi ir dar vieną blogybę – veikia kaip diuretikas, tad tenka dažniau stoti ir ieškoti tualetų. „Priešpiečiai ir pavakariai paprastai būna automobilyje, kai gali pamaitinti vaikus nesustodamas. O kavinėse valgome vieną ar du kartus per dieną. Būtinai pietaujame, nes vaikams reikia šilto ir šviežio maisto. Bet vaikai žino, kad pietūs turės būti „normalūs“, ne bulvytės fri“, – pasakoja Linas Slušnys.

Aplankytos šalys

Šeimos filosofija – pirmiausia aplankyti kaimynines šalis. Kadangi didžioji vaikų dalis yra paaugliai, juos domina tie dalykai, apie kuriuos mokėsi per pamokas, – Lenkijoje Žalgirio mūšio vieta, Antrojo pasaulinio karo Hitlerio bunkeris „Erelio lizdas“, Štuthofo memorialinis muziejus.

Vaikams tai yra gyvos istorijos pamokos. Į Lenkiją didelė šeima keliavo ne vieną kartą – vienąsyk apžiūrėjo šiaurinę dalį, kitą kartą – sostinę. Varšuva didelio įspūdžio jaunimėliui nepaliko, bet keletą vietų Slušniai rekomenduotų ir kitoms šeimoms, pavyzdžiui, N. Koperniko mokslo muziejų. Ten mokyklinio amžiaus vaikams yra ką veikti visą dieną, nes įvairūs moksliniai faktai pateikiami interaktyviai, per vaikams suprantamus eksperimentus.

„Vaikams bažnyčios didelio įspūdžio nepalieka, nors eidami pro šalį trumpam užsukame. O mūsų mamai istorikei visada rūpi užsukti į pilis – nė nežinau, kiek jų jau aplankėme, man visos vienodos, tik bokšteliai skiriasi, o jai visada įdomu. Kad mažoji Ona Mingė neliktų nuskriausta, kartais į kelionės maršrutą įtraukiame ir pramogų. Tačiau pastarąjį kartą Grand parkas Lenkijoje labai nuvylė. Tikėjomės kažko panašaus į Haideparką, net nusukome šimtą kilometrų į šoną, kad tik jį aplankytume, o iš pramogų parko išėjome po pusvalandžio. Nebuvo ką veikti. Prie įėjimo šaudė kažkokie piratai su pistoletais – mūsų mažoji išsigando“, – prisimena L. Slušnys.

Jis sako, jog abiems su žmona darbo reikalais tenka daug keliauti, jie – tos varlės keliauninkės, kurios jau daug kur buvo ir daug ką matė. Gražiausius dalykus norisi parodyti ir vaikams. Tad pradėję nuo kaimyninių šalių, Slušniai jau apkeliavo ir tolimesnes.

Kam kelionėse netaupo?

Yra dalykų, kuriems taupyti neverta. Tai bilietai į mokamus objektus, muziejus – į juos visi šeimos nariai eina be diskusijų. „Kartais bandau išsisukti nuo muziejų, kad galėčiau vienas paklaidžioti po miestą, bet man tai retai pavyksta. Vaikai nori, kad viską pamatyčiau ir aš. Mano silpnybė – automobilių muziejai. „Mercedes“ muziejuje, „Ferrari“ gamykloje žmonai ir vaikams irgi labai patiko. Ten didžiulės ekspozicijos, užimančios net 4 aukštus, – nuo senųjų lenktyninių modelių iki naujausių technologijų. Svajojame nuvažiuoti į „Porsche“ muziejų Vokietijoje. Mūsų šeimai tai nepalyginamai įdomiau negu paveikslų galerijos ar šiuolaikinio meno parodos. Aš pats nesu didelis meno žinovas, o jei ir eičiau į galeriją, tai norėčiau išsamiai viską apžiūrėti, o ne prabėgti pro sales. Labai nusivyliau Luvro Mona Liza – ne pačiu paveikslu, bet tomis miniomis turistų, kurie ten stumdosi, o juk pats paveikslas už storo stiklo, tad tik užsidedi pliusą, kad matei, bet nieko daugiau“, – sako Linas Slušnys. Jo nuomone, vaikai turi būti subrendę, kad juos vedžiotum po meno muziejus ir tai jiems patiktų. Nes mažam vaikui žodis „rembrantas“ gali sukelti norą kuo greičiau dingti į kavinę.

Beje, kelionių metu vaikų norai tikrai dažnai būna paprasti ir nuspėjami: picos, ledų, saldumynų.

Pokalbiai keliaujant

Kelionėse pasikeičia įprasta šeimos rutina. Būna daugiau progų pasikalbėti. Automobilyje nėra interneto, tad paaugliai visą laiką sukišę noris į mobiliuosius telefonus nebūna. Pažaidžia žaidimus, kol neišsikrauna telefonai, o paskui turi prasimanyti kitokių pramogų. (Bet atvykus į nakvynės vietą su tokiu užsidegimu jie ieško interneto slaptažodžių, kad galėtų prisijungti!)

Aplankius kokį įdomų objektą, pasipila vaikų klausimai, ir paprastai „namų darbus“ būna atlikusi mama istorikė: ji prieš kelionę pasidomi tos šalies istorija, tad pradeda megztis įdomūs ir nekasdieniai pokalbiai.

Vienos kelionės metu tėvai sugalvojo užduotis, kad kiekvienas vaikas paruoštų po referatą pagal kelionės maršrutą. Beveik visi tą užduotį atliko, ieškojo internete medžiagos, paskui pasakojo visai šeimai, ką pavyko sužinoti. Tiek vienas sūnus griežtai užprotestavo, kad jokių referatų atostogų metu jis nerašys.

Kelionių „ekstrymas“

Prieš kiekvieną kelionę šeimos galva dar kartą patikrina automobilį, kad  nebūtų jokių techninių problemų. Deja, ir be mašinos gedimų pasitaiko visokių netikėtų situacijų. Pavyzdžiui, vairavimas Paryžiaus centre. Arba užsakyti apartamentai, kurie vakare tiesiog „nebedirba“. „Vaikai labai greitai mobilizuojasi, jei supranta, kad kažkas įvyko. Jie žino, kad tėvai kaip nors ras išeitį, jie nebus palikti likimo valiai, su tėvais ir namie, ir kelionėje jie yra saugūs. O jų tarpusavio problemos – vien tik buitinės, susipeša, jog vienas jau nori miegoti, o kitam trukdo kojos, ir tos rietynės gali trukti valandą. Tada norisi užrikti: „Ar baigsit jūs ten?“ Bet didelių bėdų su vaikais kelionėse nėra“, – sako Linas Slušnys.

Bendra patirtis kelionių metu labai suartina. Vaikams ne tiek svarbu, į kokią šalį važiuoti, svarbu – būti kartu. Kartais nustemba, kad buvo viename ar kitame mieste: „O tikrai mes buvome Brno? Kada?“ Jiems svarbu pats nuotykis važiuoti. „Tai yra kasdienybės pakeitimas, kita erdvė, nauji vaidmenys. Aš nesakau, kad labai pailsiu keliaudamas su vaikais, labai daug dinamikos, atsakomybės, visą laiką galvoti, ar nesuges automobilis, ar rasime nakvynę, ar gerai pasirinksime kelią. Bet degintis į Turkiją – ne mūsų šeimai. Vieną kartą buvome paplūdimyje, ilgai neištvėrėme, mums reikia dinamikos“, – sako didelės šeimos tėtis.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Akimirkos iš Slušnių šeimos kelionių

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + vienas =