Kūdikio planavimas – kodėl svarbu įsivaizduoti savo vaiką

planavimas

Daivos Sirvydienės nuotr. www.fotodina.lt

Žmogus gyvena fiziniame ir dvasiniame pasauliuose. Ir abu jie yra vienodai svarbūs. Mažylį planuojanti šeima dažniausiai galvoja apie fizinę jo sveikatą, pamiršdami labai svarbų dvasinį pasaulį. Mintys yra materialios. Mūsų elgesys, mūsų veiksmai pirmiausia atsiranda galvoje, mūsų mintyse. Tad su kokiomis mintimis mes planuojame ir laukiame naujos gyvybės?

Pradėkime nuo pradžių pradžios

Tėvai gali formuoti būsimą vaiką dar iki spermatozoido ir kiaušialąstės susitikimo. Periodas iki pastojimo mūsų visuomenėje beveik nenagrinėjamas. O juk jis labai svarbus.

Pats pastojimo aktas turėtų vykti ypatingomis sąlygomis. Jūs galvojate apie vaiką. Apie vaiką, kurio dar nėra fiziniame pasaulyje, tačiau jis jau gyvena jūsų dvasiniame pasaulyje. Tai kokybiškai naujas gyvybės atsiradimo – žmogaus gimimo būdas. Būtent žmogaus gimimo.

Moteris, norinti sukurti tvirtą ir laimingą šeimą, privalo sugebėti pajusti momentą, kada tiek ji, tiek ir vyras pasiruošę suartėti ir pradėti naują gyvybę. Jie abu turi įsivaizduoti savo būsimą vaiką, jo gimimą. Deja, dažnai vaikai gimsta neplanuotai, atsitiktinai. Ir nors tėvai gimusį vaiką myli, tačiau vaikui vėliau kyla nemažai elgesio problemų. Todėl neplanuotų vaikų neturėtų būti. Apie tai ypač daug psichologai kalba pastaruoju metu.

Giminės pratęsimo instinktas, būdingas gyvūnams, skiriasi nuo žmogiškojo tuo, kad gyvūnai poruojasi vadovaudamiesi gamtos šauksmu. Žmogus, užsiimdamas vadinamuoju seksu, tampa panašus į gyvūnus. Tikras žmogus gali gimti tik tada, kai sukūrimo procese dalyvauja tik žmogui būdinga energija ir jausmai: meilė, gebėjimas matyti ateitį, suvokimas to, kas kuriama. Žodis „seksas“ čia netinka. Jis suvulgarina šį taurų ir prasmingą procesą. Daug tikslesnis čia būtų žodis – Kūryba. Todėl vyro ir moters meilės mintys turi būti vieningos ir susilieti į visumą. Tai vadinama tėvystės mintimi.

Gali kilti klausimas, koks momentas žmogaus gimimui yra svarbiausias: mintis apie jo pradėjimą, fiziologinis apsivaisinimas ar mažylio atėjimas į pasaulį?

Žmogaus gimimo data yra mažylio išėjimo iš motinos įsčių momentas. Tačiau mokslui neabejotinai yra žinoma, kad vaisius, dar būdamas motinos kūne, jau gyvena, jaučia. Vadinasi, žmogus jau egzistuoja. Jis jau gimęs. Mama juk jaučia jo rankučių ir kojyčių smūgius. Ko gero, daug tikslesnė žmogaus gimimo data būtų kiaušialąstės apvaisinimo akimirka. Fiziologijos požiūriu, ši akimirka tiksliausiai nustato žmogaus gyvybės gimimo datą. Tačiau dviejų lytinių ląstelių susiliejimas yra ne priežastis, o pasekmė.

Prieš tai įvyksta dviejų žmonių ketinimas – sukurti naują gyvybę. Galbūt šie ketinimai ir yra gimimo data? Tarp kitko, kai kuriose civilizacijos mažiau paliestose tautelėse, būtent nuo ketinimo ir skaičiuojamas naujos gyvybės atsiradimas.

„Motina – vaikas“ simbiozė

Žmogaus gyvenimas prasideda nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo. Nuo tos minutės bet kokie įvykiai, vykstantys nėščios moters gyvenime, veikia vaiko likimą. Nėštumas – tai natūralus gyvybinis moters-motinos tobulėjimo, asmenybės realizacijos procesas. Nėštumo metu tarp motinos ir vaiko susiformuoja ypač tamprus daugialypis ryšys. Jie nuolat kontaktuoja vienas su kitu per placentą. Viena iš fiziologinių placentos funkcijų yra medžiagų apykaitos ir informacijos tarp motinos ir vaiko teikimas. Vaikas iš motinos gauna ne tik medžiagas, reikalingas jo mitybai ir kvėpavimui. Apykaitoje dalyvauja ir aktyvios medžiagos-hormonai, kurios reguliuoja vaisiaus vystymąsi bei jo psichoemocinį ryšį su motina.

Nėštumo metu įvykę motinos nervų sistemos pakitimai sukelia pakitimus ir jos endokrininėje sistemoje. Iš motinos endokrininės sistemos vaisius gauna visą rinkinį būtinų hormonų. Viso nėštumo metu motina ir vaisius sudaro vieningą hormoninę sistemą. Iki placentos susiformavimo, motina yra hormonų tiekėja vaisiaus vystymuisi. Kai susiformuoja placenta, hormonų apykaita vyksta į abi puses: vaisius pradeda tiekti savo hormonus į motinos kraujotaką.

Endokrininė sistema yra tampriai susijusi su psichologiniais procesais. Seniai yra žinoma priklausomybė tarp įvairių psichinių procesų, emocinių reiškinių ir tam tikrų hormonų. Hormonai, atsirandantys tam tikrų emocijų metu, veikia ne tik smegenis, bet ir kitus organus – širdį, kepenis, inkstus. Kiekviena emocija turi savo hormono nešėją. Pavyzdžiui, kai mes džiaugiamės, esame laimingi, mūsų smegenys gamina laimės hormonus endorfinus. Kai liūdime, esame pikti ir kamuojami baimės, antinksčiai gamina streso hormonus – adrenaliną ir kt.

Kadangi šios aktyvios medžiagos lengvai praeina pro placentą, aišku, jog visi motinos emociniai išgyvenimai tuoj pat persiduoda vaisiui. Filmuojant buvo užfiksuotas nuostabus faktas: vaisius beveik sinchroniškai su motina šypsosi arba rodo liūdną grimasą, kartodamas jos mimiką, reiškia ir jos būseną. Savo ruožtu, vaisius taip pat turi galimybę teikti mamai tokius pat cheminius pranešimus. Kai vaisius jaučiasi blogai, iš jo streso hormonai patenka mamai ir mama jaučiasi blogai. Štai dėl ko besilaukiančios moters tokios nepastovios emocijos, greitai besikeičianti savijauta.

Nėščios moters psichikai labai svarbūs pasąmoniniai impulsai, kurie vyrauja virš sąmoningos veiklos ir nepasiduoda jos kontrolei. Štai dėl ko dažnai moteris elgiasi nesąmoningai, intuityviai ir ji negali paaiškinti savo elgesio.

Nuo pat gyvybės vystymosi pradžios labai svarbus saugumo jausmas. Jį turintis žmogus – giliai pasitikinti savimi asmenybė. Ir jis tiesiog negali būti kitoks, nes nuo pat jo sąmonės gimimo pradžios jam nuolat buvo kalbama, kad jis yra mylimas ir laukiamas. Iš šio jausmo vėliau susiformuoja optimizmas, pasitikėjimas, meilė gyvenimui, polinkis gyvai reaguoti į aplinką, poreikis veikti, gebėjimas greitai užmegzti ryšius ir bendrauti su kitais žmonėmis, lengvai reikšti savo mintis ir jausmus. Visa tai nepaprastai vertingi bruožai, kuriuos motina gali padovanoti savo vaikui. Ir tai padaryti lengva, sudarant jam šiltą, teigiamų emocijų kupiną atmosferą įsčiose.

Nėštumo metu moteris įkūnija savo vaiko santykius su pasauliu. Jos elgesys – tai jo būsimas elgesys.

Deja, mažylio didžioji negandų priežastis glūdi ne tik gimdymo procese. Daugeliu atžvilgiu būsimo vaiko likimą ir charakterį dar nėštumo metu mes formuojame savo mintimis, norais ir poelgiais. Kai sutuoktiniai pasiruošę įskiepyti savo vaikui tuos bruožus, kuriuos jie turi ir kuriais žavisi, jie žengia pirmus svarbius žingsnius dar negimusio mažylio auklėjimo kelyje. Kiekviena pora bendraudami vienas su kitu privalo stengtis parodyti vaikui pagarbos, kantrumo ir kilnumo pavyzdžius. Nėštumas ir šeimyniniai konfliktai – nesuderinami reiškiniai. Tam, kad nėštumo eiga būtų palanki, reikia išsilaisvinti nuo neurotinių būsenų, nes priešingu atveju tai neigiamai veiks gimdymo eigą, vaiko sveikatą bei jo likimą.

Labai dažnai sakydama frazę „mes turėsime vaiką“, besilaukianti šeima perkelia tarpusavio santykius su vaiku ateičiai, vengdami pilnaverčio bendravimo su juo įsčiose. Tačiau vaikas jau yra, jis jau gyvena, jis stebi mūsų nuotaikas, reaguoja į mūsų mintis bei emocijas. Jam labai reikia mylinčių mamos ir tėčio bendravimo. Ypač sunki dalia tenka mažyliams, jeigu tėvai abejoja, ar jis jiems reikalingas. Tai verčia jį jaudintis, ardomas jo likimas, laimė, sveikata. Daug kančių atneša ir griežtas vaiko lyties planavimas. Apie tai kalbėsime vėliau.

Būsimiems tėvams reikėtų žinoti, kad dar negimęs vaikas sugeba aktyviai bendrauti, jis mokosi ir prisimena visus svarbius įvykius, kurie vyksta išoriniame pasaulyje. Tačiau daugeliui tėvų tai atrodo keista ir neįtikėtina. Todėl vaikai įsčiose praleidžia bevertį laiką, jie praranda labai svarbią jų vystymuisi informaciją, siunčiamą iš išorės.

Kiekvienai būsimai mamai labai svarbu sugebėti įsivaizduoti savo vaiką. Visiškai nebūtina mintyse matyti berniuką ar mergaitę. Svarbiausia įsivaizduoti jį visumoje, visą jo kūnelį, besišypsantį ir žiūrintį į jus. Jūsų drąsioms fantazijoms neturi būti ribų. Galite svajoti apie tą laiką, kai vaikas gims ir savo kūnu pajausite jo odelę. Gimdymo metu tokios psichologinės priemonės padės jums neprarasti kontrolės, padės taikyti visas būtinas žinias, kurias jūs sužinojote nėščiųjų mokykloje. Devyni nėštumo mėnesiai skirti ne tik tam, kad lankytumėtės pas gydytoją ir atliktumėte tyrimus, bet ir giliam psichologiniam darbui su savimi. Stiprindami ryšį su vaiku, jūs stiprinate savo motinystės meilės jausmą.

Būsimieji tėvai gali formuoti savo vaiką tokį, kokį jie nori matyti. Jie gali ne tik kalbėti su juo, bet ir rodyti jam viską, kas jiems patinka ir kuo jie žavisi, dalintis su juo laime. Vaikas visa tai supras ir niekad nepamirš, ko jį išmokė dar būnant mamos įsčiose. Jausdami šį nuostabų ryšį vienas su kitu, mama, tėtis ir vaikas tampa vieninga komanda. Šis ryšys nėštumo metu ypač akivaizdžiai atsispindės vėlesniuose jo santykiuose su tėvais.

Akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 5 = dvylika