Prakeikta pelytė išsinešė čiulptuką arba – kodėl laukti, kol vaikas pats atsisakys čiulptuko, beprasmiška

čiulptukas

Studijos „G foto“ nuotr. www.gofoto.eu

Laba diena, mano dukra Saulė nuo pat gimimo čiulpė pirštus, kai tik norėdavo valgyti. Dabar pirštą į burną kiša, kai pavargusi, nori valgyti ar šiaip kažkas nepatinka. Dėmesio mažylė gauna tikrai labai daug. Lankome ir baseiną, ir muzikos mokyklą „Yamaha“, vaikų žaidimų kambarius. Taigi piršto čiulpimas neturėtų būti dėmesio stokos ženklas. Naktį nuolatos girdžiu čiulpiant pirštelį. Iš pradžių džiūgavom, kad nereikia vaikui čiulptuko, o dabar tai pradeda mus neraminti – gal tai paslėpta kažkokia baimė?

Mama Renata

Pakomentuoti šią chrestomatinę situaciją pakvietėme žurnalo konsultantus

ČIULPIMAS VEIKIA KAIP MEDITACIJA

Jeigu atvirai – teiginys „nuo pat gimimo čiulpė pirštus“ yra neteisingas. Naujagimiai bei 1-2 mėnesių kūdikiai dar nesugeba tiksliai įsikišti į burną piršto. Ketvirtąjį gyvenimo mėnesį mažyliai jau viską, ką pasiekia, kiša į burną, čiulpia, kramto, tad ir pradeda čiulpti pirštus.

Čiulpimo refleksas yra įgimtas. Jis – gyvybės garantija, todėl kūdikiui tampa vyraujančiu, slopinančiu kitas reakcijas refleksu. Čiulpimas reiškia kur kas daugiau negu alkio malšinimą. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą, mažina ir panaikina neigiamas emocijas, veikia lyg migdomieji.

Kodėl Saulė vis dar čiulpia pirštą, priežasčių yra daug. Dažniausia iš jų – mažylei pirmaisiais metais nebuvo iš karto paduodama krūtis, kai tik ji pageidaudavo valgyti, kai tapdavo nerami, nebuvo patikrinama, dėl ko pasikeitė jos elgesys (gal tapo karšta, šlapia, veržia sauskelnės ar tiesiog trūksta dėmesio). Gal buvo kaišiojamas čiulptukas, kuris tikrai nėra priemonė užčiaupti vaikui burną…

Plačiau apie įprotį:

Anot JAV vaikų ligų gydytojų W. ir M. Sears, užauginusių aštuonis vaikus ir 20 metų išdirbusių žindymo konsultantais, čiulptuką galima duoti tik išimtiniais atvejais, kai būtina patenkinti čiulpimo poreikį.

Augant piršto čiulpimo įprotis nyksta, tačiau neretai išlieka iki 5 metų, o kartais net dar ilgiau. Pastebėta, kad 1 iš 5-6 penkiamečių vis dar mėgsta pačiulpti pirštą.

Vyresni nei 4 metų vaikai čiulpia pirštą daugiau iš pripratimo negu iš norėjimo nusiraminti ar nerasdami geresnio užsiėmimo, ypač kai yra kuo nors nusivylę, nepatenkinti.

Kūdikių įprotis čiulpti pirštą nepriklauso nuo to, ar jis gauna žinduką, ar ne. Čiulpdamas pirštą mažylis kita rankute gali kasytis galvą, pešioti plaukus, monotoniškai sukinėti nusitvertą žaisliuką arba juo stuksenti į gretimai esančius daiktus.

A.Vingras3

Docentas Algimantas Vingras: Jei žindukas ar nykštys nuolat burnoje, be reikalo susitraukinėja skrandis, jis ima gaminti virškinimo sultis, be to, mažylis prisiryja oro

Piršto čiulpimas nereiškia, kad kūdikis ar vaikas yra alkanas.

Kūdikis ar mažas vaikas čiulpia pirštą, kai yra pavargęs, kai jam nuobodu, nori būti paimtas ant rankų, nori žaisti arba susirgo.

JAV vaikų ligų gydytojai teigia, kad piršto čiulpimas padeda išgyventi nemalonius jutimus – slopina skausmą, leidžia nepajusti (ar užmiršti) spaudžiančius vystyklus, šaltį, drėgmę, kitus nemalonius pojūčius. Kitaip tariant, čiulpdamas pirštą ar čiulptuką mažylis atsipalaiduoja, tarsi medituoja. Vaikui augant aplinka suteikia daug įspūdžių ir palengva poreikis čiulpti natūraliai mažėja, nes atsiranda begalė kitų įdomių užsiėmimų.

Pastebėta, kad pirštą dažniau ir intensyviau mėgsta čiulpti tie kūdikiai ir maži vaikai, kuriems „vos suverkus“ į burną – tarsi kamštis į butelį, buvo įkišamas čiulptukas. Kai taip buvo daroma, paskui prireikia daug kantrybės ir pastangų, kol tokie mažyliai atpratinami nuo nepageidaujamo įpročio. Jeigu vaikas pirmaisiais gyvenimo metais buvo įpratintas prie čiulptuko, tai vėliau nors ir didžiausią dėmesį rodant, atpratinti labai sunku.

Kaip išrinkti geriausią čiulptuką? Kiekviena į Lietuvą įvežanti čiulptukus firma teigia, kad tik jos produktai yra geriausi… Čiulptukų yra įvairaus dydžio, su pačiais įvairiausiais papuošimais, kad tik pritrauktų suaugusiųjų dėmesį, nes mažyliai nesuvokia papuošimų prasmės. „Papuošimai“ kartais būna tokie nepraktiški, kad uždengia ne tik mažylio burną, bet ir dalį veido.

Labai negerai daro tos mamos, kurios gryname ore vežioja ar vedžioja mažylį su čiulptuku burnoje. Čiulptukas neapsaugo nuo peršalimo.

Blogiausia tai, kad piršto ar žinduko čiulpimas stabdo vaiko tobulėjimą. Įrodyta, kad nuolatinis čiulptuko ar piršto čiulpimas sulėtina protinį mažylio vystymąsi, slopina norą pažinti aplinką, trukdo susiformuoti įgūdžiams, kurie augant darosi gyvybiškai būtini. Pastebėta, kad kūdikiai, kurie ilgai čiulpė žinduką, vėliau pradeda kalbėti.

Tyrimais įrodyta, kad dėl ilgo, dažno, nuolatinio piršto arba žinduko čiulpimo iškrypsta sąkandis, net veidas. Tiek čiulptukas, tiek pirštas sąkandžiui kenkia vienodai.

Jei žindukas ar nykštys nuolat burnoje, be reikalo susitraukinėja skrandis, jis ima gaminti virškinimo sultis, be to, mažylis prisiryja oro.

Labai pripratęs prie čiulptuko vaikas ir miegodamas jo pasigenda, todėl neramiai miega ir vos jį išmetęs pabunda.

Per čiulptuką, jeigu jis nepakankamai švarus, kūdikis gali užsikrėsti įvairiomis ligomis. Čiulpiant pirštą irgi padidėja rizika užsikrėsti įvairiomis infekcinėmis ligomis.

Itin sunkiai su čiulptukais atsisveikina tie mažyliai, kuriuos suaugusieji intensyviai buvo pripratinę jais naudotis. Juo dažniau ir ilgiau buvo duodamas čiulptukas, tuo sunkiau nuo jo atpratinti. Tada būna ir ašarų, ir isteriškų verksmų, ir nemigos.

Kaip atpratinti?

Stebėkite ir net užsirašykite, kokiose situacijose mažylis, ypač antrais metais ir vėliau, čiulpia pirštą. Jei aptiksite pasikartojančias aplinkybes, pamėginkite jas šalinti arba nukreipti vaiko dėmesį į kitus užsiėmimus, jį kalbinti, paimti ant rankų, pradėti su juo žaisti.

Norėdami atpratinti nuo piršto čiulpimo neduokite čiulptuko, nes tai vienodai negerai.

Nuo piršto, čiulptuko mažylį atpratinkite palaipsniui.

Jei vaikutis trečiais-ketvirtais metais vis dar čiulpia pirštą, dėl to jam nepriekaištaukite ir nebauskite, nes stiprus dėmesys neigiamam įpročiui pažadina vaiko norą juo užsiimti.

Ketverių metų ir vyresni vaikai jau yra sąmoningesni. Jie gerai suvokia, kas yra pagyrimas, ir nori būti giriami. Todėl už tai, kad vaikas nečiulpė piršto, neužmirškite pagirti. Galite gerai matomoje vietoje pakabinti kalendorių ir žvaigždute pažymėkite dienas, kai vaikutis pirštuko nečiulpė.

Atpratinimo laiku vieningos pozicijos turi laikytis visi šeimos nariai, nes nieko gero nebus, jei vienas draus čiulpti čiulptuką ar pirštą, o kitas slapta leis.

Iš vaiko, čiulpiančio pirštą, negalima juoktis, juolab jį bausti uždraudžiant ką nors daryti, baidyti ir gąsdinti, kad „nukris pirštukas“, suduoti per rankas, teplioti pirštų pipirais.

Stenkitės atpratinti vaiką nuo čiulpimo, kol jis dar neina į darželį.

Jei per pusmetį nepavyksta atpratinti nuo piršto čiulpimo, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju ir vaikų neurologu.

Mažylio negalima erzinti – paslėpti žinduką, o po kelių dienų ar savaičių neatlaikius vaiko zirzimo, vėl jį duoti.

Nepradėkite atpratinti nuo čiulpti, jei vaikas negaluoja.

Atpratinant nuo čiulptuko vaikui turi būti suprantamai paaiškinama, kad čiulptuko nebėra ir tiek. Laukti, kol vaikas pats atsisakys čiulptuko ar žinduko, beprasmiška. Jei vieną kartą čiulptuką „nusinešė pelytė“, jo neberodykite net mažyliui susirgus.

Konsultavo docentas Algimantas Vingras

ČIULPTUKAS RAMINA KAIP SUPIMAS

Čiulpimas – vienas iš svarbiausių įgimtų naujagimio refleksų. Jis gali būti išreikštas nevienodai. Neišnešiotų ar pažeistos nervų sistemos naujagimių čiulpimo refleksas silpnesnis arba jo visai nėra. Dirglių, neramių kūdikių dažnai čiulpimo refleksas labiau išreikštas, jie nurimsta tik čiulpdami. Dėl nervinės virškinimo reguliacijos sutrikimo gali būti, kad neramus kūdikis atvirkščiai – atsisako krūties (paprastai dėl spazmų valgant). Kūdikiai, kurių stipriai išreikštas čiulpimo refleksas, dažniau linkę čiulpti pirštą, jiems nepakanka čiulpimo tik valgant. Kai kurie pamaitinti po kurio laiko prašo krūties „deserto“ nusiraminimui, užmigimui. Maitinami krūtimi kūdikiai dažniausiai neima čiulptuko, buteliuko – „protingi“ mažyliai, žino, kas geriau.

Pirštas ar čiulptukas migdo panašiai kaip galvos siūbavimas, sūpavimasis ir padeda nusiraminti. Juk tėveliai, norėdami nuraminti, užmigdyti verkiantį kūdikį irgi sūpuoja, kartais net gana stipriai (ar vežioja mašina).

Fiziologinis čiulpimo refleksas silpsta iki 1 metų, bet tai ir vėl individualu.

Atpratinti nuo čiulptuko, taip pat, kaip ir nujunkyti, reikia parinkti tinkamą laiką. Tai neturi būti kitų pasikeitimų metas kūdikio gyvenime, ne skiepų, ligos metas, pagaliau – dantų dygimas. Tuo metu kūdikis ir taip jautresnis.

Konsultavo vaikų neurologė Aušra Vosylienė

NEBUS DIDELĖS BĖDOS, JEI…

Psichologė Erika Kern

Psichologė Erika Kern: Čiulpimo poreikis maždaug nuo metų pradeda silpti, o apie antrus metus keičiasi į kitus poreikius

Kodėl vienų kūdikių čiulpimo refleksas labiau išreikštas, kitų – mažiau? Juk yra kūdikių, kurie neima nei čiulptuko, nei nykščio, o kiti iš burnos nė minutei neištraukia piršto ar čiulptuko?

Čiulpimo refleksas atsiranda prieš vaikui gimstant. Jau įsčiose vaikas neretai čiulpia savo nykštį.

Dauguma kitų vaikų jau nuo pirmųjų dienų atranda savo pirščiuką ir jį čiulpia. Čiulpimas vaiką atpalaiduoja. Tik gimęs kūdikis neturi kitų būdų atsipalaiduoti nuo įtampų. O įtampą kelia ne tik poreikiai (maitinimosi, šilumos ir komforto), bet ir įspūdžių gausa. Čiulpdamas savo pirščiuką, kaip ir mamos krūtį, vaikas jaučia ne tik formą, bet ir šilumą, „gyvą organizmą“. Tad daugumai vaikų ir prie čiulptukų reikia priprasti (kažkodėl niekas neklausia, kaip tai padaryti, tiesiog siūlo, siūlo, kol įsiūlo). Čiulptukas – dirbtinė mamos krūties ar pirščiuko versija, kuri neteikia visų malonumų, tačiau patenkina čiulpimo refleksą.

Čiulpimo refleksą turi visi vaikai. Tačiau tiesa, kad ne visiems jis vienodai išreikštas. Vieni patiria daugiau atsipalaidavimo ar malonumo čiulpdami, kitiem tai ne taip aktualu. Visai neturinčių čiulpimo reflekso nėra, tačiau kai kuriems vaikams pakanka mamos krūties ar buteliuko.

Jei vaikui neduodama čiulpti nei mamos krūties, nei dirbtinio čiulptuko, o pirščiuko jis paprasčiausiai neranda, jis šio poreikio nepatenkina ir daugiau nebebando siekti to, ko neįmanoma pasiekti. Psichoanalitikai tokiu atveju kalba apie poreikio nepatenkinimą ir dėl to galimas problemas, kai vaikas užaugs…

Gal čiulptuko funkciją gali atlikti mamos krūtis – tiesiog reikia leisti kūdikiui ilgiau pabūti prie krūties?

Taip, gali. Tačiau mamos krūtis retai kuriems kūdikiams visiškai patenkina čiulpimo poreikį. Kitais atvejais, kai vaikas pavalgęs, krūties duoti nerekomenduojama, nebent nutartumėte, kad jums nieko tokio, kad vaikas beveik be pertraukos čiulps krūtį…

Kada čiulpimo poreikis pradeda silpti? Kalbama, kad baigiantis pirmiesiems metams vaikutis nori mažiau čiulpti, bet mamų patirtis rodo, kad kaip tik virš metų vaikučiai itin sunkiai atsisveikina su čiulptukais. Be to, jie įsikabina būtent į savo čiulptuką, jei senasis suplyšta ar dingsta, tai nepripažįsta naujo, verkia, ieško senojo. Teko girdėti istorijų, kaip čiulptukus mamos siuva net su siūlais, nes naujų vaikai neima. Gal tuomet čiulptukas tampa jau nebe čiulptuku, o draugeliu, kaip koks pliušinis meškiukas ar skudurėlis. Ką tada daryti?

Čiulpimo poreikis maždaug nuo metų pradeda silpti, o apie antrus metus keičiasi į kitus poreikius. Psichoanalitikai teigia, kad apie antrus metus oralinę (burnos) stadiją keičia analinė stadija (susijusi su susidomėjimu tuštinimusi, tačiau ne tik). Kai viena stadija keičiasi į kitą, tai nereiškia, kad ankstesni poreikiai dingsta, jie tik mažiau išreikšti. Net suaugusieji dažnai turi stiprų čiulpimo poreikį, tačiau apie tai mes linkę užmiršti (gal todėl, kad nenorime kalbėti apie tokį „kūdikišką“ poreikį). Mamos, stebėdamos vaikų prisirišimą prie čiulptuko, yra teisios – vaikai virš metų vis sunkiau atsisveikina su šiuo savo draugu. Tačiau ne dėl to, kad vaikui nepraeina noras čiulpti, o todėl, kad vaikas susigyvena su čiulptuku taip, tarytum tai būtų jo dalis. Žinoma, ji reikalinga ne tik nusiraminti, bet ir šiaip pasismaginti. Tai tarytum nenoras augti ir atsisveikinti su kūdikiškais malonumais, priimant mažo vaiko iššūkius. Tai labai dažnas reiškinys net ir suaugusiųjų pasaulyje, tik jį mes vadiname „mandresniu“ žodžiu – pasipriešinimu pokyčiams.

Kaip atpratinti nuo čiulptuko ir kada? Ar laukti, kol vaikas pats suvoks, kad „čiulptuką išsinešė pelytė“? O gal tiesiog išmesti ir nekomentuoti? Ar galima paslėpus čiulptuką po kiek laiko vėl jį parodyti (pavyzdžiui, kai vaikutis suserga)?

Ne veltui užsiminiau apie tai, kad kaip vaiką pripratinti prie čiulptuko, tėvai neklausia. Lygiai taip pat ramiai, su ramia sąžine vaiką reikia ir atpratinti nuo čiulptuko. Kaip vaikas turėtų pats suvokti, kad čiulptuką išsinešė pelytė, nelabai suvokiu net ir aš. Patikėti, kad taip atsitiko, vaikas gali, bet pats prie tokios išvados prieiti? Beveik visi vaikai be išimties priešinsis čiulptuko dingimui, tad nesitikėkite, kad jūsų vaikas bus išimtis.

Teks susitaikyti su ašaromis ir šiokiais tokiais riksmais. Aišku, kur kas patogiau turėti čiulptuką, kurį, iškilus bėdai (vaikui pradėjus rėkti viešoje vietoje), galima pasitelki pagalbon ir bėdos kaip nebūta. Iki antrų metų atimti čiulptuką nelabai prasminga, nes vaikas vis dar turi gana stiprų čiulpimo poreikį, be to, čiulpimas tokio amžiaus vaikams – vienas iš greičiausių atsipalaidavimo būdų. Jei atimsite čiulptuką iki dvejų metų, beveik garantuotai vargsite, kai vaikas negalės nurimti, o nuraminimui niekas netiks. Ypač rizikuojate, jei nemaitinate krūtimi. Didelės bėdos nebus ir tuomet, jei vaikas čiulps čiulptuką iki trejų metų. Psichologiškai vaikui nepakenks, jei čiulptukas kartais pabus burnoje. Turime atminti, kad čiulptuką vaikai naudoja labai skirtingai, vieni – nuolatos, kiti – kai susijaudinę. Yra vaikų, kurie atpratę nuo čiulptuko gana ilgai čiulpia savo pirščiuką. Kiekvienu atveju taip atsitikti gali dėl kitokių priežasčių. Nors toks įprotis galų gale irgi praeina, daugumai tėvų tai kelia susirūpinimą.

Nėra vieno atsakymo, ką daryti, vienas iš variantų – tiesiog palaukti, kol įprotis dings pats. Jei tai jaudina tiek, kad jaučiate nuolatinę įtampą ar susierzinimą, pasitarkite su psichologu. Išanalizavus konkretų atvejį, jau galima rasti tinkančių sprendimų.

Ar pomėgis čiulpti rodo ką nors apie asmenybės tipą? Gal tai jautresnis vaikas, kuriam ir ateityje reikės daugiau globos ir dėmesio?

Iš poreikio čiulpti galima bandyti spėti, koks bus vaiko asmenybės tipas, tačiau spėjimas bus labai labai apytikris. Taip atsitiks todėl, kad reikia remtis platesne informacija, be to, vaiko asmenybės tipas dar tik formuojasi, tad jis gali pasukti bet kuria linkme.

Ką atsakyti mamoms, kurios teigia, kad skiria vaikui labai daug dėmesio, bet jis vis tiek negali gyventi be čiulptuko?

Vaiko poreikis čiulpti nelabai daug susijęs su tuo, kiek vaikas gauna dėmesio šeimoje. Šie du dalykai gali egzistuoti ir nepriklausomai. Jie gali ir įtakoti vienas kitą, tačiau labiau nenuspėjamai, nei daugumai atrodo. Tarkime, poreikis čiulpti gali ne tik sumažėti, bet ir padidėti dėl to, kad vaikas gauna daug dėmesio šeimoje, nes vaikas gali susitelkti į malonumą, tai tarytum vaikas – hedonistas. Kol vaikučiui dar nėra dvejų metų, sąsajų tarp čiulptuko ir dėmesio apskritai neieškočiau. Po antrų metų vaiko prisirišimas prie čiulptuko gali rodyti stiprų poreikį prisirišti, stabilumo poreikį, kuris ir vėl su dėmesio kiekiu mažai susijęs.

Konsultvo šeimos psichologė Erika Kern

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


septyni + = 8