Prisegto liežuviuko epidemija

„Prisegti“ liežuvio ir lūpų pasaitėliai pastaruoju metu tampa vis populiaresne tema. Ankyloglossia (lotynų k.), arba kitaip „prisegtas“ liežuvis, gali apsunkinti žindymą, nes po liežuviu esanti plėvelė, kuri sujungia jį su burnos dugnu, neleidžia liežuviui normaliai judėti. Dažniausiai pasaitėlis būna prisitvirtinęs prie priekinės liežuvio dalies, rečiau – kiek giliau, tačiau yra neelastingas ir pernelyg trumpas. Pataria Oksana Laurinavičienė, IBCLC* www.laktacija.lt

oksana_laurinaviciene

Oksana Laurinavičienė, IBCLC www.laktacija.lt

„Prisegimai“ skirtingi

Pagal tai, kaip pasaitėlis prisitvirtinęs prie burnos dugno ir dantenų krašto, skirstomi 4 tipai. Nė vienas iš šių 4 tipų nėra „sunkesnis“ ar „blogesnis“ už kitą, skiriasi tik gydymas, kai juos nusprendžiama koreguoti chirurginiu būdu: vienais atvejais užteks nesudėtingo pakirpimo chirurginėmis žirklėmis be bendrosios nejautros, o kitais atvejais teks atlikti neilgą chirurginę operaciją, pjaunant pasaitėlį skalpeliu ar lazeriu, pritaikius bendrąją nejautrą.

Kaip pasaitėlis trukdo žindyti

Liežuvis žindymo metu atlieka labai svarbų vaidmenį – dėl liežuvio kūdikis burnoje sudaro vakuumą, įtraukia mamos krūtį, išsilaiko ant jos žindimo metu. Susidariusio neigiamo spaudimo metu skatinamas pieno atitekėjimas į burną, ir liežuvis dėl savo banguojančio judesio padeda pieną nustumti giliau į gerklę bei jį nuryti.

Jei liežuvio pasaitėlis yra nepakankamo ilgio ar elastingumo, liežuvis labai įsitempia, bandydamas atlikti reikalingus judesius, ir mažylis tiesiog instinktyviai bando taisyti situaciją, kompensuodamas liežuvio „sunkumus“ kitomis burnytės struktūromis – lūpomis (bando „įsisiurbti“ jomis į krūtį ir taip ant jos išsilaikyti), dantenomis (suspausdamas jas), nes neturi kitos išeities. Visa tai įrodyta stebint tokių mažylių žindimo sesijas echoskopu. Ir net jei pirmaisiais žindymo mėnesiais mama su tokiu mažyliu gali net nepatirti jokio diskomforto, nes žindo patogia poza, apžiojimas yra maksimaliai geras, gal net jos spenelių oda „storesnė“ ir ji yra iš tų mamų, kurios laktacijos pradžioje susiduria su pertekline pieno gamyba, iš krūties pienas teka stipriai ir gausiai – tokia mama gali išvis nepastebėti jokių prisegto liežuvio simptomų tol, kol… vaikeliui neišdygs dantys. Nes tuomet kompensacinis veiksmas – įsikabinimas į krūtį dantenomis – tampa tikrai skausmingu kandžiojimusi, nes viena, kai vaikutis bedantis, ir visai kas kita – kai įsikimba labai aštrūs pirmieji mažylio dantukai…

Sunkiais atvejais tokie kompensaciniai veiksmai vaikutį nuvargina, ir jis neefektyviai bei ilgai būna prie krūties, gauna mažiau pieno, dėl to priauga per mažai svorio, jį dažniau kamuoja pilvuko skausmai, nes taip žįsdamas prisiryja per daug oro, gali pradėti anksti ir gausiai seilėtis. Prisegto liežuvėlio pasekmės matomos ir iš išorės – mamos speneliai pažeisti, mažylio lūpos – su pūslelėmis, kaip „pritrintos“.

Kas yra „prisegta“ lūpa? Taip vadinamas sutrikęs lūpos judėjimas dėl neelastiško ir storo lūpos pasaitėlio, t.y. plėvelės, kuri jungia viršutinę kūdikio lūpą prie jo dantenų.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Jūratės Čiakienės nuotr.

Trumpą liežuvio pasaitėlį turintis mažylis:

Negali iškišti liežuvio toliau apatinės lūpos.

Jam bandant pakelti liežuvį, jo galiukas atrodo tarsi įspaustas (kartais visai nedaug, o kartais taip, kad visas liežuvio galas tampa širdutės formos). Tai lengva pastebėti, ypač vaikui verkiant.

Labiau pakelia liežuvio šonus nei priekį, susidaro vadinamoji „nepilna taurelė“.

Patiria žindymo sunkumų, neišlaiko krūties burnoje.

Žinda ilgai (daugiau nei 30 min. aktyviai), nepasisotindamas, vos pavalgęs ima verkti.

Blogai priauga svorio.

Sužaloja mamos spenelius.

Žįsdamas čepsi.

Dažnai atpylinėja, jam pučia pilvuką.

Aišku viena – tais atvejais, kuomet nesėkmingo žindymo priežastis yra „prisegtas“ liežuvis ar lūpa, – ši problema turi būti sprendžiama.

Ar tai tikrai epidemija?

Šią problemą tiriantys mokslininkai yra nustatę, jog ji pasitaiko tik maždaug 4 procentams visų kūdikių, tačiau šiais laikais ne tik visame pasaulyje, bet jau ir Lietuvoje vis daugiau mamų „diagnozuoja“ „prisegtą“ liežuvio ar lūpos pasaitėlį savo mažyliams, spręsdamos apie tai iš internete rastos informacijos. Ar toks elgesys teisingas, ar klaidingas? Išties, kalbant apie žindymą, yra gana mažai dalykų, apie kuriuos galime užtikrintai pasakyti, – tai „blogas“ ar „geras“ žindymo sprendimas. Jei tokia „asmeninė diagnozė“, nustatyta savo vaikui, remiantis Dr. Google , padeda tokiai mamai išspręsti problemą, – puiku, bet jei ne, – tuomet ji tik atitolina tikrosios problemos sprendimą, ir kartais situacija komplikuojasi tiek, kad mama tiesiog nustoja žindyti.

Pasaulyje atlikti tyrimai parodė, jog „prisegtas“ liežuvis nėra dažniausia žindymo problemų priežastis. Tiesiog vertinant mamų-kūdikių poras, kurios patiria žindymo problemų, daugeliu atvejų bus nustatytas vieno ir kito tipo liežuvio pasaitėlio „prisisegimas“. Tačiau vertinant bendrąją kūdikių populiaciją, liks tie patys 4 proc. su „prisegtais“ liežuviais.

Tad jei žindančiai mamai skauda spenelius, jei jos kūdikis lėtai priauga svorio, o pats žindymas trunka labai ilgai, geriausia pradėti tiesiog nuo bendrojo žindymo situacijos ir jo dinamikos įvertinimo: kaip kūdikis apžioja krūtį ir kaip jis yra žindomas.

(c) Dr. Lawrence Kotlow 2

Kas svarbu?

Tėvams reikia žinoti, kad jei jų kūdikiui vaikų burnos chirurgas patvirtino tam tikro tipo liežuvio pasaitėlio diagnozę, – tai yra įgimtas dalykas ir jis savaime nepasikeis. Atlikti tyrimai parodė, jog per trumpas liežuvio pasaitėlis niekada „neprasitampys“, veikiau tai padarys kitos burnos struktūros ir audiniai, prie kurių yra prisitvirtinęs liežuvio pasaitėlis. Kitais žodžiais, jei nebus atlikta tokio pasaitėlio korekcija, ilgainiui kryps dantų eilė, deformuosis sąkandis, kentės gyvenimo kokybė ir pan.

Kitas klausimas – kada tai geriausia daryti? Jei šis pasaitėlis yra vienintelė nesėkmingo žindymo priežastis, kurios nesiseka pakoreguoti jokia labai atidžiai renkama žindymo poza, ir mama nuolat jaučia skausmą, – tuomet korekciją reikia atlikti kuo skubiau, geriausia – iki 1 mėnesio amžiaus. Jei mama ir kūdikis nejaučia akivaizdaus diskomforto, jei jiems padėjo tiesiog tobulai atitaikyta žindymo poza, – tuomet galima lukterti ir, pasitarus su vaikų burnos chirurgu, atlikti reikiamą korekciją, kai jis patars. Nepriklausomai nuo to, kokiame amžiuje buvo atlikta korekcija, būtina prisiminti, jog iškart po jos tam tikrą laiką teks atlikti tam tikrus veiksmus vaikučio burnytėje, kad įpjautas pasaitėlis vėl nesuaugtų ir situacija negrįžtų į senas vėžes.

Tad, ruošdamiesi šiai procedūrai, visada aptarkite su burnos chirurgu, kaip ir kiek laiko reikės prižiūrėti korekcijos vietą. Žinoma, bet kokia chirurginė invazija, ypač, jei ji atliekama, pritaikius bendrąją nejautrą, yra tam tikra rizika, tačiau pažengę neonatologai vieningai sutinka: jei tokios korekcijos dėka mama su mažyliu išsaugos žindymą, jo ilgalaikė visapusiška teikiama nauda yra daug didesnė, nei tokios korekcijos galima žala.

 Nežymiai įskeltas liežuvio galiukas. Šis mikroskopinis įskilimas jau yra diagnozės požymis


Nežymiai įskeltas liežuvio galiukas. Šis mikroskopinis įskilimas jau yra diagnozės požymis

Nespėliokite, o ieškokite pagalbos. Jei patiriate tokias problemas, kaip skausmingas žindymas, sužaloti speneliai ir prastai augantis vaikučio svoris, įtariate, kad taip yra dėl „prisegto“ liežuvio, – ieškokite kvalifikuoto žindymo konsultanto, kuris padės rasti tinkamą žindymo pozą, kruopščiai įvertins žindymo situaciją, nustatys, kas yra pagrindinė jūsų problema, ir, jei reikia, patars kreiptis į vaikų burnos chirurgą. Daugeliu atvejų reikia tiesiog pasiekti gerą ir labai gilų krūties apžiojimą žindant. Nė viena mama neturėtų eiti kančių ir ieškojimų keliu, bandydama savarankiškai išspręsti ją su mažyliu užklupusias problemas, ji tikrai gali gauti kvalifikuotą pagalbą.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− devyni = 0