Reboso naudojimas laukiantis, gimdant ir po gimdymo

Lina Gabrijolavičienė

Lina Gabrijolavičienė Gimdyvės padėjėja https://www.facebook.com/dulalina/

Egzotiškai skambantis žodis rebozo (kirčiuoti reikia pirmąją o), sulietuvintai rebosas, – tai beveik metro pločio ir kelių metrų ilgio austa medžiagos juosta iš Meksikos. Ji tampa stebuklinga, jeigu naudoja išmanančios rankos. Konsultuoja gimdyvės padėjėja Lina Gabrijolavičienė.

Tarsi Laumės juosta

Medvilniniai, vilnoniai, šilkiniai – siūlai, naudojami, priklausomai nuo paskirties, o ji tokia įvairi, taip persmelkusi tradicinio šalies gyvenimo moterų kasdienybę, kad žodžiai „rebosas – tai rankų ir širdies pratęsimas“ ją apibūdina bene tiksliausiai. Skirtingai parišta, skara padeda nešti mažą vaiką, daržoves iš turgaus, apsigaubti, kai vėsu, prisidengti nuo saulės, kai kaitina, pasitiesti, užsikloti, pasipuošti, prilaikyti pilvą nėštumo metu. Jei esate matę nuotraukų iš Vidurio ar Pietų Amerikos, esate matę ir šią skarą – tokios jos ten dažnos.

Tiesa, kitose šalyse jos kiek skiriasi ir turi kitus pavadinimus. Rebosus mėgdavo ir bene žinomiausia mūsų šalyje meksikietė – dailininkė Frida Kahlo, jos autoportretuose ir nuotraukose jų galima pamatyti įvairiausių. Taip pat – įspūdinga dainininkė Lila Downs, kurios muzika skamba filme apie minėtąją dailininkę „Frida“.

Meksika ir Lietuva – toli ar arti?

Dėl istorinių aplinkybių mes neturime tokio tradicijų tęstinumo, kaip Meksikoje, – rengiamės, dirbame, gimstame, gyvename, mirštame kitaip, nei mūsų promočiutės. Gal dėl to sunkiau pastebėti, kad didelės skaros, austinės juostos yra ir mūsų tradicija. Senose nuotraukose, pavyzdžiui, tarpukario fotografo Balio Buračo albumuose, akivaizdu, kad lietuvės irgi šildėsi, puošėsi, pagelbėdavo sau darbuose su skaromis. Juose ir vaikus nešiodavo.

Pilvą nėštumo metu prilaikantys diržai, korsetai po gimdymo, padedantys atsistatyti, yra šiuolaikiniai reboso proanūkiai. Saugodamos savo dubens dugno raumenis ir patį nėštumą, sunkiai fiziškai dirbančios Meksikos kaimo moterys ir dabar rišasi rebosą ant klubų. Tokią pagalbą buvo atradusios daugelio kraštų moterys.

Šiuo metu rebosas naudojamas ir kaip pagalba nėščiai moteriai atsipalaiduoti, atverti savo kūną, pasiruošti būsimam gimdymui. Jo metu – taip pat: rebosas ir jo interpretacijos, tinkamos ligoninės ar gimdymo centro aplinkai, randa savo vietą ir prie gimdyvės. Juo galima padėti kūdikiui tinkamai įsistatyti, nusileisti, pasiversti. Moteriai – bent akimirkai atsipalaiduoti, sumažinti pojūčių intensyvumą, padėti atsiverti klubams, išlaikyti patogesnę padėtį, net paprasčiausiai užsidengti galvą, jei norisi atsiriboti nuo aplinkos ir visiškai susitelkti į save. Tai – pigi, lengvai prieinama, ilgai galiojanti, universali, šalutinio poveikio neturinti priemonė. Tiesa, kad būtų tikslingai naudojama, ji turi tapti tuo rankų ir širdies tęsiniu.

Naudojimo technika

A. Zukaites foto masazas nesciajai

A. Žukaitės nuotraukoje masažas nėščiajai

Vienos iš tų, kurie ima taikyti rebosą besilaukiančioms ir gimdančioms moterims Lietuvoje, yra dulos, arba gimdyvės padėjėjos. Rudens pradžioje į seminarą Vilniuje buvo atvažiavusi Angelina Martinez Miranda (tariama Anchelina Martines Miranda) – meksikietė, pažįstanti rebosą nuo gimimo.

Ji pati – ne dula, o pribuvėja, nuo mažens padėjusi priimti vaikus savo pribuvėjoms mamai, močiutei, prosenelei, o dabar daugybę metų savarankiškai dirbanti šią darbą savo gimdymo centre Meksikos provincijoje. Per gyvenimą padėjusi keliolikai tūkstančių motinystės kelionę išgyvenančių moterų, rebosą ji valdo taip, kad po kelių pasiūbavimų tampi tarsi bekūnė. Tokia meditacinė būsena per keliolika minučių padeda nurimti, atsipalaiduoti, atgauti energiją, atverti gilias, stiprias emocijas. Žiūrint iš šalies, vaizdas nėra įspūdingas – rodos, moters kūnas vos siūbuojamas audeklo gabalu, ir tiek. Tačiau patyrimas gali būti stiprus – ypač, kai daro tas, kas žino, kokį potyrį nori perteikti, nes pats yra jį išgyvenęs, ir supranta, kad svarbiausia technika čia – atsidavimas moteriai.

Atsipalaidavimo prasmė

Iš viešosios erdvės kartais galima susidaryti įspūdį, kad prieš gimdymą moteriai svarbu stiprus, treniruotas, fiziniam išbandymui pasiruošęs kūnas.

Tačiau dabar kur kas dažniau moterims pritrūksta atvirkštinio gebėjimo – atsipalaiduoti, atsileisti, atsiduoti kūno procesui, nebandant primesti jam išmoktų judesių ar pozų. Gimdant yra svarbu ne įtempti raumenis, o juos atpalaiduoti, ir retai kuriai tai pavyksta nuo kiek nervingo patarimo „atsipalaiduok, atsipalaiduok!“. O atsipalaiduoti, nekontroliuoti svarbu ir fizine, ir emocine prasme – ne tik kūnas, bet ir jausmai turėtų turėti erdvę būti.

Senovėje sakydavo, kad „atleis ir paleis“ – tai yra, gimdymas prasidės, kai moteris atsiduos procesui, širdyje jaus ne nuoskaudas, o dėkingumą.

Todėl, prieš atsiduriant gimdykloje, verta padaryti namų darbus – peržiūrėti skaudžius prisiminimus, atleisti, gebėti pajusti dėkingumą savo mamai už tai, kad išnešiojo, pagimdė ir davė tai, ką manė esant geriausia. Retai kuri lietuvė turi artimą moterį, su kuria galėtų apie tai pasikalbėti, išsiverkti ar net išsikeikti – neretai apskritai sunku susivokti savo mintyse ir jausmuose. Iš dalies dėl to nėščios moterys verkia, žiūrėdamos filmus, – taip tarsi perkelia savo jausmus personažams, išgyvenantiems gyvenimo dramas.

Moterims nėštumo metu tampa svarbu apmąstyti temas, prie kurių kasdienybėje retai kuri esame pratusi: kaip gimsta žmonės, kada prasideda gyvybė, kaip aš priimu savo kūną, koks buvo mano pačios gimimas, kokį gimdymo vaizdą esu susikūrusi, kokie mano santykiai su mama, su vyru, su tėčiu, su kūdikyste. Svarbu, nes šie egzistenciniai klausimai gali lemtingai paveikti tą esminį mūsų išgyvenimą – gimdymą.

Tiltas tarp pasaulių

Dar viena reboso naudojimo sritis – ritualai, Meksikoje dažniausiai atliekami šeimos rate, kartais – su tais, kurie prižiūri nėštumą. Ten sakoma, kad kas prasidėjo, tas turi ir pasibaigti, o gyvenimas vyksta tarsi ciklais, kurie keičiasi kas 13 metų. Ateina paauglystė, jaunystė, branda, senatvė – visi šie etapai turi savo išskirtinumą. Pasibaigus vienam, už jį padėkojama, atsisveikinama ir einama toliau, žiūrint į priekį, o ne atgal. Moterys švenčia ne tik menarchę (pirmąsias menstruacijas) ir nėštumą, bet ir menopauzę bei grįžimą iš gimdyvės būsenos. Diena skiriama vienai moteriai ir jos išgyvenimams, kai dėkojama kūnui už tai, kad jis tampa ar buvo vaisingas, kad išnešiojo ir suteikė gyvybę. Tokie atsigręžimai į egzistencines temas padeda išlaikyti ir dvasinę, ir fizinę sveikatą, jausti dėkingumą ir gebėjimą džiaugtis tokiu gyvenimu, kokį turi. Po truputį tokie gyvenimo etapų įprasminimui skirti moterų susibūrimai atgimsta ir Lietuvoje.

Reboso naudojimas

A. Zukaites foto pilvo prilaikymas

A. Žukaitės nuotraukoje pilvo prilaikymas

Nėštumo metu:

Pasirišus po pilvu – jam prilaikyti ir sumažinti apatinių nugaros raumenų įtampą

Tinkamai laikysenai išlaikyti

Trumpam atsipalaidavimo seansui, kai nėščioji stovi, o partneris, pasitelkęs rebosą, ją lengvai siūbuoja

Ilgesniam viso kūno atpalaidavimui, kai gulint paeiliui siūbuojama galva, pečiai, krūtinė, klubai, keliai ir čiurnos

Gimdymo metu:

Dubeniui stipriau atverti

Padėti kūdikiui leistis

Padėti kūdikiui įsitaisyti patogesnėje padėtyje

Atsipalaiduoti

Atsiriboti nuo aplinkos, susitelkti į save

Išlaikyti patogesnę padėtį

Pogimdyminiu periodu:

Švelniai padėti pilvo organams grįžti į vietą

Suspausti klubams

Kūdikiui nešioti

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 − septyni =