Reikia mokytis ne gimdyti, o žindyti

zindo

Jūratės Čiakienės nuotr.

Pasakoja mama Sandra

Kaip džiaugiuosi, kad vis daugiau kalbama ne tik apie žindymo naudą, bet ir apie tai, kokias kančias moterims tenka iškęsti, kol išmoksta pamaitinti savo kūdikėlį.

Besilaukdama stengiausi nueiti į visas Kaune vykstančias paskaitas apie gimdymą ir jo eigą.

Tik po kurio laiko prisiminiau vienos giminaitės ištartus žodžius „Eik į paskaitas apie žindymą, o ne apie gimdymą“. Kokie aukso vertės šie žodžiai atrodo dabar! Pagimdžiau, kaip sakoma, per kelias minutes. Nuvažiavome su vyru iš namų tiesiai į gimdyklą, su gimdos kaklelis buvo atsidaręs devynis centimetrus – gydytoja pagyrė už kantrybę ir tuoj pat padėjo atkeliauti mūsų mergytei į šį pasaulį.

***

Pamenu, gimdykloje paklausė „Ar turite žinių apie žindymą?“ Gėda buvo pasakyti, kad nespėjau nueiti į paskaitas apie žindymą. Galvojau, kad mama negali nemokėti pamaitinti savo kūdikio. Buvo gėda daugiau ko klausti. Pamaniau, prisidėsiu savo mergaitę prie krūties, ir dukrytė valgo. O kaip klydau! Nekalbu jau apie tai, kad sunku buvo paimti tokį trapų žmogutį ant rankų, o dar reikėjo prisiglausti jo galvelę taip, kad tinkamai apžiotų spenelį. Niekas neskubėjo ateiti į palatą ir pamokyti, tik pamenu, antrąją naktį įbėgo seselė į palatą, uždegė šviesas, prižadino ir mestelėjo, kad reikia naujagimiui ir naktį kas porą valandų duoti žįsti. Kėlėmės su vyru ir budinome mažylę, bandėm ją pražiodyti ir maitinti. O mažoji miegaliukė visiškai neskubėjo mėgautis pieneliu.

***

Antrąjį rytą atėjus naujai seselei ir pasakius, kad „pasižiūrės, kaip mes žindome savo vaiką“, vyras išdrįso pasakyti „neturime jokių žinių ir nemokame pažindyti“. Vyras aktyviai įsitraukė į visą mokymosi procesą. Pagaliau atradome pirmąją žindymo pozą. Pasidarė lengviau. Grįžus namo vėl nesisekė dukrytės paimti į patogią žindymo padėtį. Kaip dabar tai keistai skamba, bet tąkart tai atrodė neįtikėtinai neįmanoma! Atvažiavo dukrytės gydytoja, vėl pamokė, atrodė, viskas jau susitvarkys. Bet tada nesupratau, kad viskas tik prasideda.

***

Dukrytė man visiškai nugraužė spenelius. Užsidėjo šašai, nusprendėme išbandyti rekomenduotas priemones. Prasidėjo begalinės naujų priemonių spenelių priežiūrai paieškos. Visa diena buvo skirta tik žindymui. Man su mažyle užmigus, vyras sėsdavo prie interneto ir ieškodavo naujų būdų mums padėti. Iš ryto važiuodavo į vaistinę pirkti naujos priemonės. Nei išgirtieji kompresiukai, nei išreklamuoti forumuose balzamai nepadėjo. Kai reikėdavo įduoti krūtį, tikra to žodžio prasme, spiegdavau, atrodė, mirsiu iš skausmo, vos dukrytei palietus kraujuotas žaizdas savo aštriom dantenom. Visi ramino, kad per mėnesį viskas susitvarkys. Bet ir tai dar nebuvo baisiausia. Tikrosios kančios prasidėjo antrąjį mėnesį, kai speneliai buvo pilni skylučių. Juos perštėjo, nuolatos gėlė. Pirkome antspenius, porą dienų visai sėkmingai jais naudojomės, bet po kelių dienų ir pro antspenius pradėjo tekėti kraujas.

***

Kai gydytojai pasakiau, kad mergaitė nuolatos atpila krauju, ji buvo šokiruota: „Mamyte, ką jūs sau galvojate? Nustokite maitinti!“ Aplinkiniai ragino nepasiduoti. Nežinojome, ko klausyti. Nusprendėme pienuką nusitraukinėti ir taip bandyti užsigydyti. Visą dieną nieko neveikdavau, tik sėdėdavau su buteliuku ir rankomis nusitraukdavau pieną. Sekėsi sunkiai, pienelis kapsėjo po mažytį lašelį, kol, pasak gydytojos, sutraiškiau pieno liaukas ir prasidėjo mastitas. Pirkome pientraukį. Kartu su pieneliu pientraukis ištraukdavo ir kraujo šašiukus, į buteliuką varvėdavo kraujas.

***

Prasidėjo trijų savaičių mastito priepuoliai. Pirmąjį kartą temperatūra pakilo iki 40°C. Dukrytės gydytojos, anytos ir visų aplinkinių mokomi gydėmės kaip mokėjome: kopūstų lapais, medaus, spirito, ramunėlių, bulvių tarkių kompresais. Iš lovos nebeišlipdavau, vyras rūpinosi namais, vaiku, kompresų ruošimu, o aš dėdavau kompresą, bėgdavau jį plauti, traukti pienuką ir vėl snausti, nes nuo nuolatinės aukštos temperatūros migdė ir buvo silpna. Porai dienų temperatūra praeidavo, atsikeldavau iš lovos, išsiskalbdavau kalnus patalynės ir drabužių ir dažniausiai vėl atkrisdavau. Temperatūra kankino tris savaites.

***

Internete susiradau žindymo konsultantes, viena siuntė pas kitą, kol paskutiniajai nebeprisiskambinau. Buvau pikta ant viso pasaulio, kad neįmanoma rasti pagalbos.

Vieną rytą visi trys išvažiavome ieškoti pagalbos. Vyras su dukryte laukė mašinoje, o aš bėgau „per daktarus“. Pirmiausia nuėjau pas savo ginekologę, girdėjau, kad ji veda ir kursus apie žindymą.

Nesitikėjau išgirsti tokio atsakymo: „Jūsų tokie išsiplėtę vyzdžiai, jums tikrai reikia pagalbos, bet jūs ieškote jos ne ten, kur reikia, eikite ten, kur gimdėte, aš bijau prasidėti“. Pamenu, atsirėmiau į sieną ir pasakiau: „Būkite gera, padėkite man“. „Tikrai padės ten, kur gimdei“, – išgirdau atsakymą. Sukandusi dantis ėjau „ten, kur gimdžiau“. Išgirdus atsakymą, kad mes konsultuojame tik pirmą mėnesį po gimdymo, ėjau toliau.

***

Apsilankiau pas savo šeimos gydytoją ir pasakiau: „Neišeisiu, kol jūs man nepadėsite“. Buvo žiema, taip su temperatūra vaikščiojau kelias valandas, o mano du brangiausi žmonės laukė mašinoje. Šeimos gydytoja pasakė: „Turime šiai mergaitei padėti“. Atsisėdau ir laukiau tos pagalbos. Gydytoja puolė skambinti visais pažįstamais, kol galų gale rado akušerę, kuri „gydo mastitą“

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad vyras vieną vėlų savaitgalio vakarą važiavo į Kauno Klinikas atsivežti akušerės, kuri irgi padeda moterims, vargstančioms dėl žindymo. Ji padėjo tą kartą, todėl į tokį šeimos gydytojos pasiūlytą gydymo būdą žiūrėjau skeptiškai, bet nusprendžiau pasiskambinti rekomenduotai akušerei. Ji sutiko tuoj pat mane priimti. Nuvažiavau ir pasakiau, su vyru pasitarėme ir nusprendėme, kad jau gana kankintis (mūsų mergaitei jau buvo beveik trys mėnesiai), norime dukrytę atjunkyti ir man jau laikas išsigydyti (tiesa, nutraukti pieno gamybą buvome nusprendę ir anksčiau, bet, kai pasigilinome, kad tai yra ilgas procesas, nusprendėme maitinti toliau).

Ji pasakė, kad šiuos žodžius vienai dienai pamirščiau. Pasiguldė mane, daugiau nei valandą laiko masažavo vieną krūtį ir nutraukinėjo perdegusį pienuką. Po valandos įkvepiančio pokalbio ir masažo, jaučiausi tarsi naujai gimusi. Jaučiau, kaip temperatūra krenta, o akyse šviesėja, dingsta didžiuliai guzai ir krūtinė darosi lengvesnė. Be viso to, ji liepė grįžus namo iš karto pamaitinti mergaitę natūraliai. Apstulbau. Sakiau, turbūt vėl negalėsiu jai įduoti krūties, nes be antspenio ir be nutraukto pienuko jos jau nebuvau kurį laiką maitinusi. Akušerė nė karto nebandė atkalbinėti maitinti, tiesiog kalbėjo tokius žodžius, kad pačiai tik stiprėjo noras pasveikti ir toliau savo mergaitę maitinti.

***

Užteko keturių tokių masažų, kad baigčiau tris mėnesius trukusias kančias. Mano Barborytei jau pusė metų. Pienuko gamyba po paskutiniojo gydymo labai padidėjo. Visada planavau maitinti bent iki pusmečio, o dabar planą keičiu – gyvensiu sveikai, ramiai ir, tikiu, kad pienuko bus tol, kol jo reikės mano dukrelei. Labai norėčiau palinkėti mamoms kantrybės nelengvoje pradžioje ir būtinai ieškoti pagalbos. Jei užsidaro kažkur durys, žinokite, yra dar atidaryti langai.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Reikia mokytis ne gimdyti, o žindyti”

  1. 2017/11/13 at 10:04 #

    Gerai mamytė rašo. Man nuėjus į kursus, gydytoja gerai pasakė, kad gimdyti pagimdo visos, bet maitinti toli gražu išeina ne visoms. Todėl reikėtų didesnį dėmesį atkreipti į mokymus, kaip žindyti vaikutį. Juk nieko geriau ir sveikiau už motinos pieną negali būti.

Palikite atsiliepimą


penki − = 3