Pasiruošimas gimdymui – nuo 20-os savaitės

aurelija-baceviciene-foto-51

Aurelijos Bacevičienės nuotr.

Nėštumo pabaigoje moters ir negimusio vaikelio organizmuose įvyksta didžiulių pakitimų, kurie iš esmės ir skatina gimdymo pradžią. Papasakosime apie tai plačiau.

Gimdymui organizmas ruošiasi nuo nėštumo vidurio

Nėštumo metu tarp motinos ir vaiko susiformuoja simbiozė, kurioje visi procesai yra tarpusavyje susiję. Pakitimai, susiję su gimdymu, vyksta tiek moters, tiek ir vaiko organizme.

Tam, kad gimtų, vaikelis turi nugalėti sudėtingą kelią motinos gimdymo takais. Tuo pačiu metu motina privalo padėti savo vaikui gimti.

Motinos ir vaiko organizmai ruošiasi gimdymui jau nuo pusės nėštumo. Tačiau šis pasiruošimas ypač intensyviai vyksta maždaug nuo 30–32 nėštumo savaitės. Visi organizmo prisitaikymo pakitimai moteriai ir vaikui vyksta sinchroniškai bei suderintai.

Neurohormonai paruošia gimdymui

Nėštumo pabaigoje kur kas sumažėja galvos smegenų dirglumas, o požievio, nugaros smegenų bei gimdos raumenų dirglumas padidėja. Todėl III nėštumo trimestru, o ypač nėštumo pabaigoje dėl padidėjusio gimdos tonuso moteris pastebi dažnesnius gimdos susitraukimus (spazmus). Nervų sistemos dirglumas padidėja dėl to, kad organizme susikaupia biologiškai aktyvių medžiagų, skatinančių gimdos susitraukimus. Tuo pat metu medžiagų, mažinančių gimdos dirglumą, sumažėja. Todėl atėjus gimdymo momentui, stuburo smegenų ir gimdos nervinių galūnių dirglumas pasiekia tam tikrą didesnį jautrumo slenkstį.

Moters organizme prieš gimdymą pasigamina neurohormonų, iš kurių svarbiausi yra endorfinai (skausmą mažinantys hormonai), veikiantys moters elgesį ir emocinę būseną gimdymo metu ir po jo. Endorfinų – vidinių morfinų – cheminė formulė yra tokia pat, kaip ir stipraus narkotiko morfijaus. Tokiu būdu moteris gali gimdymo metu sąmoningai išprovokuoti didesnę endorfinų gamybą ir sumažinti gimdymo skausmą. Tokio elgesio taktikos mes mokome mūsų Nėščiųjų sveikatingumo mokykloje.

Ruošiasi gimdymo takai

Nėštumo pabaigoje didelių pakitimų vyksta ir moters lyties organuose. Mažasis dubuo, gimdos kaklelio audiniai ir makštis sudaro gimdymo takus.

Paskutinėmis nėštumo savaitėmis „bręsta“ gimdos kaklelis: jis sutrumpėja, jo kanalas šiek tiek atsiveria, audiniai tampa minkšti. Likus 3-4 dienoms iki gimdymo šie požymiai ypač gerai išreikšti. Tai labai svarbu žinoti kiekvienai jau besiruošiančiai gimdyti moteriai. Dar pasitaiko atvejų, kai nelaukiama gimdymo takų pasiruošimo momento, ir gimdymas sužadinamas, suėjus teoriniam gimdymo terminui. Tokiais atvejais gimdymas vyksta sunkiau, didesnį diskomfortą patiria moteris, daugiau būna komplikacijų.

Dažniausiai apie 28-30–ąją savaitę vaikelis suranda gimdymui palankiausią padėtį. Jis guli išilgai, gimdos apačioje – jo galvutė. Vaiko padėtis gimdoje labai svarbi, nes nuo jos dažnai priklauso gimdymo eigos ypatumai. Į tai moteris turi atkreipti ypatingą dėmesį. Jeigu iki to laiko vaikutis „sėdi“, t.y. apačioje yra sėdynukė, būtina atlikti vaiko padėtį atstatančius pratimus, nes priešingu atveju moteriai bus atliekama cezario pjūvio operacija. Jeigu iki 37–osios nėštumo savaitės padėtis neatsistato, patartina atlikti išorinį vaiko pasukimą.

Laukimas tampa kankinantis

Iki gimdymo likus maždaug 2 savaitėms, nėščiai moteriai būdinga nuotaikų kaita. Net jeigu nėštumo metu moteris bijojo gimdymo ir norėjo nutolinti jo atsiradimą, dabar jos kiekviena laukimo diena tampa kankinanti, ji nekantraudama laukia gimdymo pradžios. Toks nuotaikų pasikeitimas susijęs su endokrininiais procesais, vykstančiais nėščiosios organizme prieš gimdymą. Moterį vis daugiau vargina sunkumo pojūtis, dusulys, rėmuo, nepatogi padėtis miego metu ir t.t.

Gimdymui ruošiasi ir vaiko organizmas. Paskutinį nėštumo mėnesį kur kas padidėja jo antinksčiai, gaminantys adrenaliną ir kitas aktyviąsias medžiagas. Jos gimdymo metu apsaugo mažylį nuo ypač didelio streso, susijusio su gimimo situacija.

Gimdymas prasideda tam tikru momentu, nepriklausomai nei nuo moters, nei nuo ją supančių žmonių norų. Lemiamas veiksnys, skatinantis gimdymo pradžią, yra fiziologinis ir psichologinis vaiko pasiruošimas gimimui.

Vaiko fiziologiniu subrendimu vadinamas jo organų ir sistemų funkcinio subrendimo atitikimas biologinį amžių. Gimimo momentu fiziologiškai subrendęs vaikas privalo būti prisitaikęs išgyventi naujomis sąlygomis.

Šiuolaikiniai tyrimai įrodė ir psichologinį vaiko pasiruošimą gimimui. Pasirodo, jog jis neabejingas savo gimimo valandai, todėl gimdymo veikla galų gale priklauso nuo jo. Kai tik motinos organizme susiklosto visos sąlygos sėkmingai gimdymo eigai, vaiko organizme pradeda aktyviai bręsti plaučių audinys. Jo plaučiams visiškai subrendus, jis išskiria į vandenis medžiagą, stimuliuojančią moterų lytinių liaukų gaminamų hormonų – prostaglandinų – gamybą. Šie hormonai sužadina gimdymo veiklą. Tuo pat metu vaisius pasiunčia elektromagnetinį impulsą ir į motinos galvos smegenis. Tai yra signalas hipofiziui gaminti hormoną oksitociną, irgi skatinantį gimdymo veiklą.

Visa tai gimdančiai moteriai būtina žinoti, jeigu ji nori lengvai ir be didelio diskomforto pagimdyti. Šio natūralaus Gamtos suformuoto gimdymo mechanizmo ignoravimas, be reikalo skirti skatinamieji vaistai gimdymui sužadinti dažniausiai komplikuoja gimdymą.

Gimdymo jėgos

Gimdymas vyksta naudojant dideles motinos organizmo energetines jėgas. Tačiau šis procesas vyksta ir vaiko, aktyviai dalyvaujančio savo gimimo procese, pastangomis.

Gimdymo jėgos yra:

periodiniai gimdos raumenų susitraukimai, vadinami sąrėmiais;

ritmingi gimdos raumenų susitraukimai, vadinami stangomis;

pastangos iš vaiko pusės, kurios aktyvuojasi kiekvieno sąrėmio bei stangos pradžioje ir susilpnėja pertraukoje tarp jų;
žemės traukos jėga.

Svarbiausia gimdymo jėga – gimdos raumens susitraukimai, arba sąrėmiai. Gimdymo metu vaiko galvutė praeina gimdos dalį, kuri turi ypač daug nervinių galūnių. Jų dirginimas sukelia skausmą.

Praėjus sąrėmiui, gimdos raumuo atsipalaiduoja, į jį tuoj pat patenka kraujas, prisotintas deguonies ir maistinių medžiagų.

Tokiu būdu gimdos raumuo atstato savo gebėjimą intensyviai susitraukti kitą kartą. Jeigu kas nors trukdo atsipalaiduoti (pavyzdžiui, baimė), kraujo pritekėjimas į gimdą sumažėja, kaupiasi įvairūs medžiagų apykaitos produktai, kurie sukelia gimdos kraujagyslių spazmą. Skausmai padidėja, susidaro užburtas ratas, skatinantis skausmą. Dėl to, kad gimdymas vyktų normaliai, reikia maksimaliai atpalaiduoti gimdos ir viso kūno raumenis.

Moteris negali valdyti sąrėmių pagal savo norą. Tačiau jos psichologinė nuostata gali turėti stiprios įtakos gimdymo veiklai.

Pavyzdžiui, nuo moters psichinės nuostatos gali priklausyti sąrėmių jėga, jų efektyvumas bei skausmo pojūčiai. Pasirengusiai gimdyti moteriai skausmo pojūčiai būna mažiau suvokiami negu nepasirengusiai. Esant tinkamam psichologiniam pasiruošimui, dauguma moterų gimdo nejausdamos didelio skausmo.

Jeigu moteris sąmoningai negali reguliuoti sąrėmių, pasirodo, tai gali atlikti vaikelis. Teigiama, kad užsitęsus gimdymo eigai ir vaikeliui pavargus, jėgų atstatymui jo organizmas išskiria atitinkamas biologiškai aktyvias medžiagas, kurios sulėtina gimdymo veiklą, kartu sudarydamos sąlygas jam pailsėti. Savaime suprantama, tokiu metu įsiterpiant į gimdymo eigą medikamentais, skatinančiais gimdymą, padidėja komplikacijų tikimybė.

Kai gimdos kaklelis atsidaro visiškai, prie sąrėmių prisijungia stangos. Nors stangos irgi atsiranda ne savo noru, gimdyvė, priešingai nei sąrėmius, gali jas kontroliuoti. Pagal situaciją, ji gali sustiprinti stangą, sulėtinti ją arba visiškai išjungti. Tokiu būdu vaisius išstumiamas veikiant vienu metu abiems gimdymo jėgoms.

Gimdymo metu dar vieną aktyvią jėgą sudaro vaikas. Jeigu dėmesingai stebėtume sąrėmių eigą, matytume, kad kiekvienas sąrėmis prasideda nuo aktyvaus mažylio galvutės judėjimo. Moterys gerai jaučia šį judesį, kadangi jo galvutė prisispaudusi prie įėjimo į mažąjį dubenį arba įėjusi į jį.

Paprastai, praėjus kelioms sekundėms po tokio aktyvaus vaiko judesio, prasideda sąrėmis. Kiekvieno sąrėmio metu (o taip pat ir per stangas), vaikas pats stipriai stumiasi išorėn, galūnėmis atlikdamas šliaužimo judesius ir įsigręždamas galvute į gimdymo takus. Susidaro įspūdis, jog jis bando išlaisvinti sau kelią. Taip iš tikrųjų ir yra. Nuo mažylio pastangų priklauso jo gimimo greitis: vaikai, kurie deda vos pastebimas pastangas gimti, gimsta ilgiau negu vaikai, parodę didelį aktyvumą.

Mažylio svoris yra dar viena gimdymo jėga. Ji gimdymui padeda tik tuo atveju, kai nukreipta į tą pačią pusę, kaip ir varomosios gimdymo jėgos. Šiuo atveju svarbu, kur nukreipta veikiančių jėgų kryptis. Todėl artimiausios gimdymui yra fiziologinės ir racionaliausios vertikalios gimdyvės kūno padėtys (tupėjimas, stovėjimas ir pan.). Pati nepatogiausia ir sunkiausia moteriai yra horizontali gimdymo padėtis. Tenka tik apgailestauti, kad dar didelė dalis moterų gimdo šioje padėtyje.

Ką išgyvena kūdikis

Viso gimdymo metu vaikas yra aktyvus: dirba visi būtini refleksai, įskaitant pojūčių organus. Naujagimio organizme labai aukštas adrenalino lygis.

Tai leidžia jam išlaikyti aktyvumą ir tuo pat metu gina nuo skausmo ir baimės. Daug sudėtingesnis jam yra išsiskyrimas su motina po gimdymo.

Gimęs jis netenka paramos, kurią jam teikė ramus motinos širdies plakimas, jos hormonų poveikis, kiti įsčių aplinkos stimulai. Aišku, tikslinga ir būtina nenutraukti šio kontakto. Tai galima padaryti, kai motina iškart po gimdymo visą laiką būna kartu su savo mažyliu.

Mums dar daug reikia sužinoti apie tai, ką išgyvena vaikas gimimo metu: kentėjimą ar ramybę, baimę arba aktyvumą. Aišku viena: gimdymo metu vaikas jaučia labai stiprius naujus įspūdžius, stresą. Neužmirškim, kad stresas tampa neigiamas tik tuo atveju, jeigu po visų organizmo mobilizacijos jėgų negaunamas teigiamas efektas.

Didelė dalis moterų, laukdamos gimdymo, bijo skausmo. Aišku, galima vengti kalbų apie skausmą, kuris sukelia nerimą ir baimę. Neatleistina, kad baimė nėštumo metu nugalėtų tikėjimą laiminga išeitimi. Baimė, įtampa ir skausmas – tai trys bėdos, kurios, laukiant gimdymo, nėra normalus reiškinys. Jų atsiradimą civilizuotoje visuomenėje skatina nemokšiškumas tų žmonių, kurie ruošia moterį gimdymui ir kurie priima gimdymą. Dėl patologinės įtampos atsiradusi baimė pagimdo tikrą skausmą. Gimdymas gali būti užsitęsęs dėl skausmo, nepriklausomai nuo vaisiaus dydžio.

Tačiau ne atvirkščiai: jis negali tapti skausmingas dėl to, kad ilgai užtrunka. Natūralaus gimdymo metu moterys nejaučia baimės ir skausmas nebūtinas, todėl diskomfortas minimalus.

Todėl labai didelės reikšmės turi kvalifikuotas moterų mokymas prieš gimdymą, žinios, kaip elgtis gimdymo metu. 95 proc. moterų galėtų gimdyti visiškai normaliai, be medicininio įsiterpimo, jeigu jos būtų tinkamai paruoštos. Tobulo gimdymo metu nuskausminimo nereikia, todėl, kad skausmas nėra nepakeliamas.

Skausmas – tai ne pats skausmingas procesas, kuris vyksta organizme, o tik jo atspindys, pojūtis, kuris atsiranda dėl kai kurių kūno pakitimų. Ir kaip bet kokio pojūčio, jo intensyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo mūsų būsenos: tiek kūno, tiek ir emocinės.

Pabandykime išsiaiškinti: ar būna gyvenime situacijų, kai žmogus tampa nejautrus skausmui, jo nejaučia arba išgyvena skausminius pojūčius kur kas lengviau negu įprastai? Dažniausiai tai vyksta įvairiomis ekstremaliomis situacijomis, kuomet emocinė žmogaus įtampa labai didelė, jo dėmesio centre yra tik vienas labai stiprus išgyvenimas, o visi kiti išgyvenimai, tarp jų ir skausmo pojūtis, atsitraukia į antrą planą. Žmogus gali nejausti skausmo, jeigu jis labai susidomėjęs, ir skausmo išgyvenimui tiesiog nelieka vietos. Skausmas ateina vėliau, kai žmogus atkreipia dėmesį į savo kūno būseną.

Tokiu būdu kai kuriomis situacijomis mes galime kur kas sumažinti skausmo pojūtį, jeigu sugebėsime atitraukti dėmesį, pagalvoti apie ką nors kitą, užsiimti kokiu nors rimtu darbu. Niekas labiau neišvargina, kaip visos mintys, nukreiptos tik į savo pojūčius. Vaiko gimimo procesas kaip tik ir gali tapti ta ekstremalia situacija, kur į pirmą planą iškyla vaikelio gyvenimo ir sveikatos išsaugojimas.

Visų sunkiausia išgyventi skausmą, kada jis tampa mūsų dėmesio centru, kai mūsų sąmonėje nėra įspūdžių, išgyvenimų, minčių, kurios gali atitraukti dėmesį. Tokioje situacijoje skausmą mes jaučiame daug stipriau negu jis iš tikrųjų yra.

Kiekvienas žmogus gali reguliuoti skausmo pojūčio laipsnį.

Mūsų kultūroje gimdymo įvaizdis tampriai susijęs su stiprių skausmo pojūčių laukimu. Tačiau žinoma, jog primityviose tautose, kurios nepajuto šiuolaikinės civilizacijos poveikių, tas pats fiziologinis procesas vyksta be stiprių skausmo išgyvenimų. Ten egzistuoja visiškai kitas nei pas mus požiūris į gimdymą, kaip į natūralų procesą, nesukeliantį fizinės ir dvasinės įtampos.

Moteris pati gali padėti sau susitvarkyti su skausmu gimdymo metu, tam tikru būdu nuteikusi save, prisilaikydama atitinkamo elgesio.

Akušeris-ginekologas vadovas Romualdas Šemeta
Nėščiųjų mokyklos vadovas
8*687 64757

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + aštuoni =