Rūta Mikelkevičiūtė: „Brandžią motinystę rekomenduoju“

rūta

Pirmoji Jono kelionė į Kretą

Televizijos laidų vedėjos Rūtos Mikelkevičiūtės sūneliui Jonui dar nėra metukų, o dukrai Dominykai – 15 metų. Apie brandžios motinystės privalumus kalbamės su Rūta.

Žiūrint į Jus per televiziją, atrodo, kad auginti kūdikį labai lengva –visada pasitempusi, švytinti. Kokia iš tiesų Jums ta motinystė?

Būna visokia – ir lengva, ir sunki, bet kiekviena moteris pasakys, kad tai gražiausias laikas. Mažo žmogaus auginimas yra pats prasmingiausias moters gyvenimo etapas, nesvarbu, kokia ta moteris, –  ar jausminga namų šeimininkė, ar akmeninės logikos karjeristė.

Kadangi turiu dvigubą motinystės patirtį (mano dukrai dabar 15 metų), yra ką palyginti. Turiu nuotrauką, kai Domutei buvo metukai ar pusantrų. Sėdžiu  vidurnaktį su pižama virtuvėje, apsikrovusi laikraščiais, šalia – buteliukas pieno. Tuo metu Dominyka užmigdavo dešimtą vakaro, o paskui prabusdavo dvyliktą nakties ir prasidėdavo verksmai ir žaidimai. Turėdavau lygiai dvi valandas perskaityti spaudą, kad žinočiau, kas dedasi pasaulyje. Tuo metu interneto žinių dar nebuvo. O paskui po tokios nakties turėdavau televizijoje atrodyti žvali ir pailsėjusi.

O Jonas – visiška dukros priešingybė, jis labai ramus. Kai draugai pasakoja, kad nemiega naktimis dėl vaikų pilvuko dieglių, tai aš nė nežinau, kas yra tie pilvo diegliai, nes jų išvis nebuvo. Dabar Jonui kalasi dantys, bet ir tai jokio klyksmo, tik niurnėjimas. Suprantu, kad mano vaikas tikrai gimė Mąstytojo dieną (tokia yra gruodžio 3-ioji). Jis toks ir yra – ramus, solidus berniukas. Juk keista, nuveži vaiką paskiepyti arba paimti kraujo, jam duria į pirštuką, o jis – nė ašarytės, tik žiūri susikaupęs.

Kaip manote, geriau gimdyti jaunoms ar vyresnėms?

Visiems primygtinai siūlyčiau susilaukti dar vieno vaiko jau būnant brandaus amžiaus. Tai atneša naujos gyvenimo prasmės. Ateina tam tikras laikas, kai gyvenime tau viskas stabilu, kiekvieną dieną tas pats, tad kartais galvoji: ar tai jau viskas? Lyg nuobodoka, lyg kažko norėtum. Ir staiga – paukšt, žinia, kad tu nėščia. Tai reiškia, kad visi tavo rūpesčiai vėl numeta į tuos laikus, kai tau buvo 25-eri. Kai laukiausi Jono, baseine plaukiodavau su kitomis nėščiomis merginomis, kurių vyriausiai gal buvo 30. Ar gali būti geriau?

Mažas vaikas labai atjaunina smegenis, atsiranda naujas gyvenimo tikslas. Manau, tai į naudą visai šeimai. Pajuokausiu, kad tam tikro amžiaus vyrai pradeda dairytis į gražias jaunas merginas, bet kai namuose naujagimis, jos neberūpi. O jeigu nepavyksta brandaus amžiaus susilaukti savo vaikelio, gal jis gali atkeliauti iš vaikų namų…

Kas padeda derinti motinystę ir darbą?

Aš turiu labai gerą šeimą – vyrą, kuris nepaprastai myli vaikus, senelius, kurie labai daug padeda. Ir dukrai įdomu, kas tas mažas vaikas, – mergaitėms, matyt, tai įgimta. Jei būčiau viena, tikrai nespėčiau ir dirbti, ir auginti vaiko. Dauguma mano draugių,  kurios turi savo verslus ir daug dirba, yra vienišos arba turi labai gerus vyrus, kurie dalinasi pareigomis. Taip yra, kad ir gamta, ir visuomenė moteriai uždėjusi gerokai daugiau pareigų negu vyrui.

Pirmąjį pusmetį Jonas turėjo ir auklę, bet paskui jos pažįstamiems žmonėms gimė vaikelis, ji išėjo ten, o mes kitos ir nebeieškojome. Jei mano tėvai protestuotų, sakytų, kad jiems per sudėtinga prižiūrėti anūką, samdyčiau žmogų. Tada nebūtų kitos išeities. Bet aš jaučiu paranojišką baimę patikėti vaiką svetimam žmogui, kai tiek prisiklausau istorijų apie aukles. Mano Dominyka taip pat užaugo ant senelių kaklo. Dabar ant to kaklo kabo Jonukas. Matyt, mano tėtis labai norėjo berniuko, nes jų su Jonu ryšys ypatingas. Vos tik pas mus ateina, tuoj ima Joną ant rankų, taip visą dieną ir nepaleidžia. O tas guguoja. Abipusė meilė. Mano su seneliu ryšys irgi buvo labai stiprus. Senelio nėra daugiau kaip 20 metų, bet iki šiol tą ryšį jaučiu. Ir mūsų Jonas pavadintas jo garbei.

Ar nesinorėjo bent porą metų būti tik namuose, auginti vaikutį ir negalvoti apie nieką kitą?

To aš nė nesvarsčiau. Net jeigu ir norėčiau, taip negalėčiau elgtis, nes televizijoje turiu komandą, kurios negaliu palikti viduryje sezono. Juk nepasakysi: žinote, kolegos, man gimė vaikas, susitiksime po dvejų metų. Tai reiškia, nebesusitikime, nes dveji metai televizijoje – labai daug. Mūsų komandoje dirba daug jaunų žmonių, kurie turi visokių finansinių įsipareigojimų, paskolų, labai neatsakinga būtų man viską mesti. Kita vertus, esu žmogus, kuris mėgsta dirbti, judėti. Man sėdėti namie – tiesus kelias į depresiją. Juk pogimdyvinė depresija taip ir atsiranda.

Pastebiu, kad, gimus vaikui, darbe mažiau nervinuosi dėl nereikšmingų dalykų. Anksčiau labai krimsdavausi, jei kas nors nepavykdavo, o dabar pagalvoju, kad rytoj padarysiu geriau. Visiškai pasikeitė prioritetai. O laiko išgerti su draugėmis kavos man netrūksta – tiesą pasakius, nelabai tai ir darydavau.  Žinau, kad po darbo turiu lėkti namo, pakeisti senelius.

Retai kuri moteris, turinti kūdikį, atrodo tokia išsipuoselėjusi…

Su dukra Dominyka

Su dukra Dominyka

O kaip aš atrodau dabar, šią minutę? Esu su sportine apranga ir be makiažo, nes ryte buvau treniruotėje ir neturėjau laiko persirengti. Iš tiesų darbo įvaizdis skiriasi nuo tikrojo žmogaus.

Geriausiai apie tai papasakotų mano vyras. Kartą jis grįžęs namo juokais sako: „Kokia čia boba guli mano lovoje su žalia kauke, suteptais plaukais ir sportiniu kostiumu? Kur ta gražuolė iš ekrano?“ Būti išsipuoselėjusiai –  mano vaidmuo ekrane. Bet ne gyvenime. Ir vargas, jeigu reikėtų nuolatos „gerai atrodyti“ nėštumo metu, kai savijauta ne visada būna gera. Suprantu, kad moterys iš tiesų yra kažkokiose varžybose, kuri lieknesnė, kuri geriau atrodo…

Man galbūt buvo lengviau tik dėl to, kad po nėštumo nereikėjo dėti pastangų, kaip numesti svorį. Galbūt tai genai, o gal aktyvus gyvenimas. Man reikėjo sukti galvą dėl per daug krentančio svorio. Paprastai sveriu apie 55 kilogramus, o pirmais nėštumo mėnesiais liko tik 50. Gydytojai patarė valgyti, net kai nenoriu. Pamenu, tėtis ir vyras net į gimdymo namus vežė cepelinų, nes buvau perkarusi kaip giltinė. O laukdamasi dažnai užsukdavau į „Akropolį“ suvalgyti cepelinų. Net gimdymo išvakarėse jų valgiau, o paskui po kelių valandų išvažiavau gimdyti.

Ar turite savo atrastų receptų, kaip atgauti jėgas pavargus?

Aš dievinu visokias moteriškas procedūras, kito žmogaus prisilietimą. Turiu fantastinį masažuotoją Arūną Savickį, beveik 190 ūgio, augalotą ir tatuiruotą metalistą rokerį. Jo rankos – kaip mano senelio – didžiulės, kai uždeda ant nugaros, tai visą ir uždengia. Ir jo nepaprastai gera energetika. Sakau: „Ar tu jauti, kaip iš tavęs fiziškai imu energiją?“ O jis juokiasi, kad žino, iš kur tos energijos paimti, kad nereikėtų atiduoti savosios. Būdama nėščia, irgi pas jį lankiausia, nors ir sakoma, kad nėščiosioms masažai nerekomenduotini. Aš eidavau kas antrą dieną, nes ir savijauta pagerėdavo, ir migrena praeidavo.

Grynas oras, pasivaikščiojimai, kava manęs taip neatgaivina, kaip kad masažai.

Dar jėgų suteikia kvapai. Kvepalų turiu devynias galybes, neturiu vienų mėgstamų, kiekvieną dieną pasirenku pagal nuotaiką. Kai noriu pakelti nuotaiką, „praeinu“ pro tuos buteliukus, dažniausiai išsirenku saldžius. Kolegos žino, jei kvepiu „Angel“, kažkas blogai. Kvapų terapija man labai svarbi.

Nuotraukose: Dukra Dominyka – ir draugė, ir padėjėja

Dalyvaujate „Mamų unijoje“, kuri vienija vėžiu sergančių vaikų mamas. Kodėl ėmėtės tokios veiklos?

Prieš aštuonerius metus šią uniją įkūrėme kartu su Egle Mėlinauskiene. Eglė savo gyvenime du kartus išgirdo diagnozę „vėžys“ ir prieš keliolika metų nepabijojo apie tai viešai pasakoti televizijos laidoje. O žiniasklaida yra didelė jėga, keičianti visuomenės nuomonę. Dabar žmonės apie vėžį jau kalba ne kaip apie kažką baisaus, gėdingo. Nuo tų laikų mes su Egle susibičiuliavome, ji tapo mano Dominykos krikšto mama. Daug druskos suvalgyta su ja.

O kurti sergančių vaikų mamas palaikančią organizaciją norėjosi dėl to, kad tos mamos tikrai vertos pagarbos ir pagalbos. Aš manau, kad mamos yra didžiulė jėga, kai jos kovoja už savo vaikų sveikatą. Jei gydytojai sako, kad joms ten stogas važiuoja, šokdina medikus, tai yra visiškai suprantama. Jei mano vaikui taip atsitiktų, aš, ko gero, ligoninę aukštyn kojomis apversčiau. Aš pati gyvenime bijau tik vienintelio dalyko –  kad tik nieko nenutiktų vaikams.

Mamų unijos veikla mane užgrūdino, supratau, kad nėra didesnės jėgos už mamos meilę, mamos geležinės, jos eina kaip tankai.

20160616_101134

Kretoje visa šeima išbuvo 10 dienų, Jonukui buvo 6 mėnesiai

Jau keliavote su Jonu – koks jūsų požiūris į keliones su kūdikiais?

Mano požiūris gana griežtas ir priešingas, negu elgiuosi pati. Teoriškai sutinku su psichologais, kad kūdikiams kelionių tikrai nereikia. Jiems tai visų pirma stresas ir labai didelis nuovargis. Tai mums reikia eifelio bokštų, dramblių ar piramidžių.

Sakoma, pirmi septyneri metai vaikui tokie pilni naujos informacijos, kad ji kasdien prilygsta eifelio bokštams. Vaikas pradeda vaikščioti, mato šuniuką, saulę, pradeda skirti mamą ir tėtį.

Kažkur skristi mažam vaikui tikrai nereikia. Manau, kelionės yra suaugusiojo egoizmo patenkinimas. Bet taip gyvena visas pasaulis. Be to, mūsų šeimoje yra paauglė dukra, kuriai norisi keliauti dabar, o ne tada, kai broliukas užaugs. Dar 3 ar 4 metai be kelionių? O ir mes patys su vyru sunkiai išvertume tiek laiko nekeliavę.

Kai skridome į Kretą, atkreipiau dėmesį į užrašą, kad lėktuve negali skristi daugiau nei 20 kūdikių. Pasijuokėme, ir mūsų lėktuve iš tiesų buvo lygiai 20 kūdikėlių. Kai tik užsivedė variklis, visi tie  20 kūdikių pradėjo verkti, kaip geroje komedijoje. O mūsų Jonas kaip parpė, taip toliau ir praparpė. Jis tikras „varlė keliauninkė“, didelių problemų nekelia.

Konsultavausi su gydytoja dėl kelionės, ji pasakė, kad geriau, kad kelionė būtų sąlygiškai trumpa, – mūsų atveju, trys valandos. Pasirūpinau apsauga – net vežimėlį išsirinklome su nuleidžiamu kapišonu, kad vaikas būtų apsaugotas nuo ultravioletinių spindulių.

Kretoje visa šeima išbuvome 10 dienų, Jonukui buvo 6 mėnesiai. Žiemą norėtume nuvažiuoti į Tenerifę. Jei matyčiau, kad skrydžio metu Jonas klykia kaip kiti vaikai, tikriausiai nevežčiau, širdis skaudėtų nuo tokio vaizdo. Bet jis pramiegojo išsižiojęs, tad drąsiau planuojame ir kitas keliones. Tik dar kartą pasakysiu – tai tikrai ne dėl mažo vaiko, nes jis nei atsimins, nei supras. Tai dėl kitų šeimos narių.

Ar vadovaujatės intuicija, kaip auginti vaikus, ar ieškote informacijos knygose, internete?

Knygas apie vaiko auginimą skaičiau pirmus 4 mėnesius. Kai gimė Jonas, porą mėnesių ketinau pabūti namie, paskaityti knygų. Buvau gavusi dovanų „Pirmieji penkeri gyvenimo metai“, bet perskaičiau gal trečdalį. Vis dėlto vadovaujuosi intuicija. Kai tikrai nežinau, kaip elgtis, skambinu gydytojui ir klausiu.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


penki + 9 =