Skudurinukė – lėlė, su kuria galima žaisti iki paauglystės

Profesorė

Dailininkė, profesorė Gražina Kriaunevičienė siuva magiškas skudurinukes

Kad namuose tarsi tarakonai nesiveistų nereikalingi daiktai, turime daryti atranką. Juk ir žmonių į namus nekviečiame „iš gatvės“, atsitiktinių. Visa, kam atveriame savo namų duris, turi būti vertinga, kokybiška ir patikrinta laiko.

Jeigu jūsų dukrytė jau prašo lėlės, galbūt verta pagalvoti apie šimtmečių patikrintą skudurinukę, su kuria dvimetė mielai žais iki paauglystės.

Kalbamės su lėlių kūrėja dailininke, profesore Gražina Kriaunevičiene.

Kokios lėlytės buvo senovėje? 

Archeologai randa žalvarinių sagių ar molio puodų šukių, tad mes puikiai  įsivaizduojame, kuo puošėsi ir iš ko valgė žmonės prieš 500 metų. Kuo žaisdavo vaikai, pasakyti sunkiau, nes lėlytės dažniausiai buvo rišamos iš senų skuduriukų ar žolių, o tokios medžiagos žemėje suyra labai greitai.

Mūsų muziejuose irgi nėra keleto šimtų metų senumo lėlių. Seniausios galbūt iš XX amžiaus pradžios, kurios buvo laikomos kaip namų puošmena, ir vaikai nespėjo jų „nužaisti“, nučiupinėti.

Kaime mergytės lėles dažniausiai susirišdavo pačios iš senų skudurėlių. Adata ir siūlas buvo brangūs dalykai, kurių vaikams niekas neduodavo. Tad lėlytes rišdavo virvelėmis, tų pačių skudurėlių skiautėmis. Lėlytė galėjo būti ir šiaudinė, ir iš meldų.

Veidelių senovinės lėlės dažniausiai neturėjo, nebent akis, nosį ir burną nupiešdavo angliuku. Tad tokios „universalios“ lėlytės vieną dieną galėjo būti mamos, kitą – kūdikiai, trečią – karalienės. Ta pati lėlytė atlikdavo daugybę vaidmenų.

Tik šių dienų išmonė, kad lėlė turi būti labai konkrečios paskirties ar vaidmens, – lėlė gydytoja, lėlė slidininkė ar lėlė monstrė. Gera naujiena ta, kad ir šiuolaikiniai vaikai neprarado gebėjimo fantazuoti. Gavę į rankas skudurinukę, jie labai greitai sugalvoja jos CV – amžių, statusą ar vaidmenį.

Greita lėlių mirtis

Dabar lėlytę prekybos centre galima nusipirkti ir už eurą, bet kiniška barbė po poros dienų gali pradėti barstyti kojas, rankas, atsiklijuoja plaukai. Tai, kad dabartiniai daiktai tokie vienkartiniai, iš tikrųjų liūdna. Perkame, metame į šiukšlyną, vėl perkame, vėl metame…

Todėl net ir kraupdami nuo originalių barbių ar monstrių kainų, vis dėlto perkame jas iš specializuotos parduotuvės, ne iš gatvės kiosko, vildamiesi, kad lėlė nesulūš iš karto. „Man teko girdėti, kad pokario Kaune buvo Lėlių daktaras. Žmogus vaikščiodavo po namus, surinkdamas sulūžusias ar kaip nors „nukentėjusias“ lėles ir po kurio laiko grąžindavo sutaisytas. Tai buvo jo verslas. Ir labai gera pamoka vaikams, kad „susirgusią“ lėlytę kaip ir žmogų galima išgydyti“, – pasakoja dailininkė, skiautinių kūrėja Gražina Kriaunevičienė.

Skudurinės rankų darbo lėlytės irgi gali būti „gydomos“, jei suplyšta, – susiuvamos, jei išsitepa, – išmaudomos.

Skudurinukės-transformeriai

„Pačią pirmą savo skudurinukę pasiuvau, kai mano sūnui buvo ketveri ir jis labai prašė sesytės. Deja, tos sesytės negalėjau padovanoti. Galvojau, ką čia daryti? Ir pasiuvau jo ūgio lėlę. Sūnus aprengdavo tą „sesytę“ savo drabužėliais ir šokdavo, valgydavo su ja kartu prie stalo. Tada pamačiau, kaip vaikui svarbu lėlė, kaip ji gali užpildyti gyvenimą“, – pasakoja menininkė.

Ar šiuolaikiniams vaikams nenuobodūs senoviniai žaislai, juk juos labiausiai vilioja mobilieji ir planšetės, o ne kažkokie meškiukai ar šuniukai? „Taip, šiuolaikiniai vaikai nori kaitos, jiems greitai nusibosta tie patys daiktai, todėl esu „patobulinusi“ skudurinukių seriją ir pagaminusi transformuojamųjų lėlių. Ta pati lėlė gali būti mergaitė Raudonkepuraitė, senelė ir net vilkas, jeigu ją apsuksi ar atlenksi tam tikras medžiagines detales. Stebėdama šiuolaikinius vaikus, matau, kad tokios skudurinukės-transformeriai jiems įdomu“.

Patiems mažiausiems praverčia skudurinukės-pagalvėlės – kaip miego žaisliukai. „Liuliuko“ pagalvytė irgi atsirado iš sūnaus auginimo patirties. Kaip ir daugelis vaikų, jis labai priešindavosi pietų miegeliui. Sakydavau: einam pažaisti su Liuliuku, jis jau nori miego. Bežaisdamas, bemigdydamas dažniausiai ir pats ant tos pagalvėlės užmigdavo. Tai tokia skudurinukė, kurią galima labai praktiškai pritaikyti“, – sako Gražina.

Žaislo reikia mokėti išlaukti

Labai dažnai nusileidžiame vaikų prašymams ir perkame žaislus visiškai neplanuotai, taip tarsi išpirkdami savo užimtumą ir dėmesio stoką. Gebėjimas išlaukti trokštamo daikto vaikui labai svarbus. Kalėdos šia prasme – ugdanti šventė, nes norimo žaislo negali gauti anksčiau.

„Mano anūkams 3 ir 7 metukai –  pats žaidimų amžius. Kai ateina anūkėlė į mano dirbtuvę, akytės taip ir laksto: kokių čia naujų žaislų močiutė prisiuvo. Kartą vasarą labai užsinorėjo vienos lėlytės, pažadėjau ją padovanoti Rugsėjo 1-osios proga. Manau, kad šiuolaikiniai vaikai labai greiti ir nekantrūs, bet jei lėlytė išlaukta ir išsvajota, ją kur kas labiau brangins“, – įsitikinusi Gražina Kriaunevičienė.

Dar žaislo vertė pakyla, jei vaikas jį gamino kartu su suaugusiaisiais. Gražina ne kartą rišo paprastas lėlytes kartu su anūkėle, mokė tokių lėlyčių rišimo ir jos darželyje. Įdomu pastebėti, kad vaikai pradeda žaisti dar net nebaigę iki galo surišti lėlės kūnelio, – jų fantazija įsijungia anksčiau, negu lėlė būna baigta.

„Vienas ankstyviausių ir gražiausių mano vaikystės prisiminimų, kaip aš kartu su močiute iš laikraščio dariau karalaitės karūną. Močiutė dar pritvirtino ilgas juodas kasas (regis, iš vilnonių siūlų), ir aš pati sau atrodžiau nepaprastai graži. Jeigu vaikui tik nuperki ir atneši gatavą daiktą, jis reaguos visiškai kitaip, negu tą daiktą padarytų savo rankomis kartu su mama ar tėčiu, –  sako dailininkė. – O mama mane nuo vaikystės skatino siūti, kurti lėlėms rūbelius. Vėliau tai tapo mano profesija – Dailės akademijoje studijavau drabužių dizainą. Nors šeimoje augome keli vaikai, mama miegamajame buvo skyrusi atskirą kampelį mano lėlėms ir nepykdavo, jei lėlės suknelei nukirpdavau geros paklodės gabalą ar išardytos aksomo suknelės skiautę. Beje, tą aksomą mama spintoje laikė kaip puošmeną tiems laikams, kai būsiu mergina ir norėsiu pasipuošti. Studijų metais iš tiesų iš to aksomo pasisiuvai padaidinukę, nes suknelė nebeišėjo, – trūko būtent tos vienos skiautės, kurią sunaudojau lėlėms puošti“.

***

Austėjos Kuskienės nuotraukose – Gražinos lėlės

Lėlės lavina fantaziją ir kūrybiškumą

Žaidimai su lėlėmis, drabužėlių siuvimas ugdo labai daug naudingų savybių. Pirmiausia mergaitė turi sugalvoti modelį, koks bus drabužis, priderinti audinius, įsivaizduoti, kokia turėtų būti drabužio konstrukcija. Tada jau ima žirkles, kerpa, siuva. Drabužėlių siuvimas reikalauja atidumo ir kantrybės. „Kai mano sūnus buvo paauglys, jis labai įdomiai piešė, ir aš skatinau tą jo kūrybą. Per moksleivių atostogas ištisomis dienomis konstruodavo popierinius namus kaip tikras architektas –  su garažais, židiniu, malkomis. Kartą savo popieriniame name net buvo išvedžiojęs elektrą – prijungė mažas lemputes iš baterijos elementų. Tik kai norėjo įvesti vandentiekį, suabejojau, ar tai gera idėja, nes vandentiekio avarijos atveju sutižtų visas popierinis namas, į kurį įdėta tiek daug darbo. Jis tokių popierinių namų buvo padaręs net keletą. O dabar sūnus dirba architektu ir projektuoja tikrus namus“, – sako Gražina Kriaunevičienė.

Kūrybiški vaikai nesiskundžia, kad jiems nėra ką veikti. Jie susigalvoja veiklos su bet kokiomis priemonėmis, net jei šalia nėra žaislų. Pastebėjus vaiko kūrybiškumą, visada reikia pagirti, nes iš tiesų toks vaikas neužaugs tik vartotojas, kurio geriausias laisvalaikio praleidimas – nueiti į „Akropolį“. „Kai mano sūnui buvo kokie treji ar ketveri, jis atnešė man parodyti piešinėlį. Buvo pavaizduota kažkas panašaus į pilką grybą. Paklausiau, kas čia. Sūnus tyliai pasakė: „Geležinis Basanavičius“. Mat viena ausimi nuklausė, apie ką kalbame mes, suaugusieji. Tuo metu buvo labai juokinga, bet nesijuokiau, tik pagyriau, koks jis išradingas“, – prisimena Gražina Kriaunevičienė.

Vaikai mėgsta daiktus, turinčius istoriją

Gražina turi gražią tradiciją vieną dieną per savaitę praleisti su anūkais. Tą dieną vaikštinėja po parkus, kalbasi, lanko vaikams įdomius muziejus. Atėję pas močiutę į svečius anūkai randa senų knygų, kurias vaikystėje skaitė jų tėtis ar ji pati. Jiems tokios knygos labai brangios, prašo skaityti daugybę kartų.

„Taip pat brangūs atrodo ir žaislai su praeitimi. Dovanodama savo rankų darbo skudurinukę anūkėlei sakau, kad paskui su ja galės žaisti ir jos vaikai ar anūkai. Man atrodo, vaikui labai svarbu tiesti tiltą iš praeities į ateitį, kad gyvenimą jis suvoktų kaip nenutrūkstamą upės tėkmę. Artimiesiems Kalėdoms stengiuosi ką nors pasiūti savo rankomis: žaislų, skiautinių, pagalvėlių, nes tokie daiktai skleidžia šilumą“, – sako dailininkė.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− vienas = 2