Kokiais žaislais vaikai žaidė senovėje? Žaislas numeris vienas – sena gera skudurinukė

Profesorė

Dailininkė Gražina Kriaunevičienė siuva magiškas skudurinukes

ProjektasVaikams atsiveria senovė“

Daug jaunų šeimų jau nebeturi savo kaimo, gyvų senelių, prosenelių, kurie pasakotų apie senus laikus. O augantiems vaikams labai įdomu daugelis dalykų – jiems sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo gyventi be interneto, automobilių, prekybos centrų. Ką senovėje žmonės valgė? Kodėl tokie keisti buvo jų drabužiai?

Projekte „Vaikams atsiveria senovė“ pateiksime įdomios informacijos apie mūsų paveldą, senovės žmonių gyvenimo būdą, darbus ir pramogas, pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Tikimės, jog senovė dabartinio gyvenimo kontekste bus įdomi ir vaikams, ir jų tėveliams.

SENA GERA SKUDURINUKĖ

Konsultuoja dailininkė, tautinio paveldo puoselėtoja Gražina Kriaunevičienė

Žaislų parduotuvės lūžta nuo lėlių pasiūlos – barbės, monstrės, lėlės kūdikiai, princesės, lėlės poniai…

Jeigu jūsų dukrytė jau prašo naujos lėlės, galbūt verta pagalvoti apie šimtmečių patikrintą skudurinukę, su kuria dvimetė mielai žais iki paauglystės.

Kokios lėlytės buvo senovėje?

Archeologai randa žalvarinių sagių ar molio puodų šukių, tad mes puikiai įsivaizduojame, kuo puošėsi ir iš ko valgė žmonės prieš 500 metų. Kuo žaisdavo vaikai, pasakyti sunkiau, nes lėlytės dažniausiai buvo rišamos iš senų skuduriukų ar žolių, o tokios medžiagos žemėje suyra labai greitai.

Mūsų muziejuose irgi nėra keleto šimtų metų senumo lėlių. Seniausios galbūt iš XX amžiaus pradžios, kurios buvo laikomos kaip namų puošmena, ir vaikai nespėjo jų „nužaisti“, nučiupinėti.

Kaime mergytės lėles dažniausiai susirišdavo pačios iš senų skudurėlių. Adata ir siūlas buvo brangūs dalykai, kurių vaikams niekas neduodavo. Tad lėlytes rišdavo virvelėmis, tų pačių skudurėlių skiautėmis. Lėlytė galėjo būti ir šiaudinė, ir iš meldų.

Veidelių senovinės lėlės dažniausiai neturėjo, nebent akis, nosį ir burną nupiešdavo angliuku. Tad tokios „universalios“ lėlytės vieną dieną galėjo būti mamos, kitą – kūdikiai, trečią – karalienės. Ta pati lėlytė atlikdavo daugybę vaidmenų.

Tik šių dienų išmonė, kad lėlė turi būti labai konkrečios paskirties ar vaidmens, – lėlė gydytoja, lėlė slidininkė ar lėlė monstrė. Gera naujiena ta, kad ir šiuolaikiniai vaikai neprarado gebėjimo fantazuoti. Gavę į rankas skudurinukę, jie labai greitai sugalvoja jos CV – amžių, statusą ar vaidmenį.

Greita lėlių mirtis

Dabar lėlytę prekybos centre galima nusipirkti ir už eurą, bet kiniška barbė po poros dienų gali pradėti barstyti kojas, rankas, atsiklijuoja plaukai. Tai, kad dabartiniai daiktai tokie vienkartiniai, iš tikrųjų liūdna. Perkame, metame į šiukšlyną, vėl perkame, vėl metame…

Todėl net ir kraupdami nuo originalių barbių ar monstrių kainų, vis dėlto perkame jas iš specializuotos parduotuvės, ne iš gatvės kiosko, vildamiesi, kad lėlė nesulūš iš karto. „Man teko girdėti, kad pokario Kaune buvo Lėlių daktaras. Žmogus vaikščiodavo po namus, surinkdamas sulūžusias ar kaip nors „nukentėjusias“ lėles ir po kurio laiko grąžindavo sutaisytas. Tai buvo jo verslas. Ir labai gera pamoka vaikams, kad „susirgusią“ lėlytę kaip ir žmogų galima išgydyti“, – pasakoja dailininkė, skiautinių kūrėja Gražina Kriaunevičienė.

Skudurinės rankų darbo lėlytės irgi gali būti „gydomos“, jei suplyšta, – susiuvamos, jei išsitepa, – išmaudomos.

Su skudurinukėmis žaidžia ir šiuolaikiniai vaikai

„Pačią pirmą savo skudurinukę pasiuvau, kai mano sūnui buvo ketveri ir jis labai prašė sesytės. Deja, tos sesytės negalėjau padovanoti. Galvojau, ką čia daryti? Ir pasiuvau jo ūgio lėlę. Sūnus aprengdavo tą „sesytę“ savo drabužėliais ir šokdavo, valgydavo su ja kartu prie stalo. Tada pamačiau, kaip vaikui svarbu lėlė, kaip ji gali užpildyti gyvenimą“, – pasakoja menininkė.

Žaislo reikia mokėti išlaukti

Dar žaislo vertė pakyla, jei vaikas jį gamino kartu su suaugusiaisiais. Gražina ne kartą rišo paprastas lėlytes kartu su anūkėle, mokė tokių lėlyčių rišimo ir jos darželyje. Įdomu pastebėti, kad vaikai pradeda žaisti dar net nebaigę iki galo surišti lėlės kūnelio, – jų fantazija įsijungia anksčiau, negu lėlė būna baigta.

„Vienas ankstyviausių ir gražiausių mano vaikystės prisiminimų, kaip aš kartu su močiute iš laikraščio dariau karalaitės karūną. Močiutė dar pritvirtino ilgas juodas kasas (regis, iš vilnonių siūlų), ir aš pati sau atrodžiau nepaprastai graži. Jeigu vaikui tik nuperki ir atneši gatavą daiktą, jis reaguos visiškai kitaip, negu tą daiktą padarytų savo rankomis kartu su mama ar tėčiu, – sako dailininkė. – O mama mane nuo vaikystės skatino siūti, kurti lėlėms rūbelius. Vėliau tai tapo mano profesija – Dailės akademijoje studijavau drabužių dizainą.

Lėlės lavina fantaziją ir kūrybiškumą

Žaidimai su lėlėmis, drabužėlių siuvimas ugdo labai daug naudingų savybių. Pirmiausia mergaitė turi sugalvoti modelį, koks bus drabužis, priderinti audinius, įsivaizduoti, kokia turėtų būti drabužio konstrukcija. Tada jau ima žirkles, kerpa, siuva. Drabužėlių siuvimas reikalauja atidumo ir kantrybės.

Kūrybiški vaikai nesiskundžia, kad jiems nėra ką veikti. Jie susigalvoja veiklos su bet kokiomis priemonėmis, net jei šalia nėra žaislų. Pastebėjus vaiko kūrybiškumą, visada reikia pagirti, nes iš tiesų toks vaikas neužaugs tik vartotojas, kurio geriausias laisvalaikio praleidimas – nueiti į „Akropolį“.

Vaikai mėgsta daiktus, turinčius istoriją

„Pastebiu, kad vaikams brangūs žaislai, turintys praeitį, – tėčio, mamos ar dar senesni. Dovanodama savo rankų darbo skudurinukę anūkėlei sakau, kad paskui su ja galės žaisti ir jos vaikai ar anūkai. Man atrodo, vaikui labai svarbu tiesti tiltą iš praeities į ateitį, kad gyvenimą jis suvoktų kaip nenutrūkstamą upės tėkmę,“ – sako dailininkė.

Ginta Liaugminienė

Kęstučio Kuskio nuotraukose – Gražinos lėlės

srtfondasSpaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 metų vasario 12 dieną.

Susiję

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = keturi