Skyrybos „apkarpo“ vaikystę

skyrybos

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Tėvų skyrybos vaikus labai sukrečia. Dūžta jų viltys, svajonės ir ateities lūkesčiai. Prarandama viltis, kad šeima bus kartu, prarandamas pastovumas, saugumas, dažnai prarandama įprasta gyvenamoji vieta, „apkarpoma“ vaikystė.

Kalbamės su psichologe Kristina Jackevičiene.

Kokio amžiaus vaikams lengviau išgyventi tėvų skyrybas – visai mažiukams ar jau paaugusiems, mokyklinio amžiaus?

Natūrali vaikų reakcija į skyrybas pasireiškia liūdesio, pykčio, baimės, kaltės ir gėdos jausmais. Beveik visi vaikai po skyrybų jaučia savo vertės praradimą – tai susiję su tuo, kad jie yra palikti. Daugelis vaikų taip pat patiria baimę prarasti ir antrą iš tėvų.

Kaip vaikas reaguos į skyrybas, priklausys nuo situacijos, vaiko amžiaus, lyties, temperamento ir to, kaip suaugusieji su juo elgsis. Maži vaikai, išgyvendami tėvų skyrybas, gali regresuoti – pradėti elgtis taip, kaip jau kuris laikas nesielgė: reikalauti čiulptuko, ropinėti, švepluoti, šlapintis į kelnytes, sekioti paskui mamą ar tėtį, verkti jai ar jam išeinant.

Mokyklinio amžiaus vaikai dažnai skundžiasi galvos ar pilvo skausmais. Pradeda blogiau mokytis arba nukreipia visą energiją į mokslus, taip bandydami įveikti skyrybų skausmą.

Paaugliai daugiau linkę skausmą išreikšti pykčiu, agresyviu elgesiu su kitais ar su savimi pačiais – skausmą linkę malšinti pavojingais būdais. Juos skyrybos paveikia ypač skaudžiai, nes apverčia jų brendimo procesą. Paauglystė – palaipsnio atsiskyrimo nuo šeimos metas. Šis atsiskyrimas vyksta remiantis į šeimą, kuri padeda paaugliui įveikti nestabilumo ir neužtikrintumo jausmus. Jiems reikia pokalbių su tėvais, jų priežiūros, pagalbos ir palaikymo ištikus nesėkmei. Besiskiriantys tėvai dažniausiai nebeturi tam jėgų ir laiko. Paaugliai jaučia milžinišką praradimą ne tik tėvų bei šeimos, bet ir vaikystės. Kūdikiai ir maži vaikai mažai pajėgūs suvokti skyrybas. Jų atveju dažniau pastebimas uždelstas skyrybų poveikis.

Šių žmogučių emocinė būsena, elgesys gali pasikeisti praėjus ilgesniam laikui po skyrybų ir gali būti sunkiau atsekti sąsajas su patirta trauma.

Pradinukai jau gali aiškiau suvokti, ką reiškia skyrybos ir kaip jos paveiks jo gyvenimą, tačiau iki vėlyvosios paauglystės vaikai nesugeba suprasti, kad tėvai gali turėti savų, su jais nesusijusių poreikių ir vertina tėvus tik kaip globos teikėjus. Daugelis vaikų negali suprasti tėvų jausmų ir nori, kad šie nesiskirtų net būdami nelaimingi. Vaikus gąsdina mintis, kad tėvai gali nutraukti juos siejančius saitus. Jei gali nutrūkti tėvo–motinos ryšys, tas pats gali atsitikti ir tėvų–vaikų ryšiui.

Jei šeimoje nuolat tvyrojo barniai ir rietenos, jei tėčiui šeima nelabai ir rūpėjo, kaip mama turėtų komentuoti vaikui tėčio elgesį? Gal apie jį stengtis išvis kuo mažiau kalbėti po skyrybų?

Daugeliu atvejų skyrybų siekiama tam, kad šeimos gyvenimas taptų stabilesnis ir prasmingesnis. Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikams padaro didesnės psichologinės žalos nei tėvų skyrybos, po kurių tėvai išlaiko bent minimalų ryšį ir vaikui leidžiama bendrauti su kartu negyvenančiu tėvu. Na, nebent grėstų pavojus, kad tėvas gali vaikus nuskriausti, tuomet juos geriau nuo tėvo saugoti.

Tėvas būtinas visų pirma berniukų vystymuisi, jų lytinei identifikacijai. Jo dalyvavimas svarbus tiek berniukų, tiek mergaičių seksualinei raidai. Jei dėl kokių nors priežasčių tėvas nesiima atsakomybės, vaikui labai svarbu, kad kas nors kitas užimtų tėvo vietą. Tėvą atstojantį vyrą galima rasti artimiausioje aplinkoje. Tai galėtų būti senelis, dėdė, mokytojas, dvasininkas – jie visi tam tikra prasme galėtų atstoti tėvą. Kai šalia nėra vyro pavyzdžio, moteris – senelė ar šeimos draugė – irgi galėtų užimti jo vietą. Svarbu, kad vaikas išsilaisvintų iš vienpusiško ryšio su mama, ir koks nors pašalinis žmogus praplėstų vaiko akiratį. Mat jei vaiko santykiai su vienu iš tėvų yra ypač artimi, tai atsiskirti ir kurti savo santykius su bendraamžiais ir kitais suaugusiaisiais būna ypač sunku.

Svarbu, kad atstojantis tėvą asmuo būtų geras pavyzdys bei teiktų vaikui saugumo jausmą. Kai vaikas nesijaučia saugus, nyksta jo šaknys. Saugumo jausmas pažadina pasitikėjimą, o pasitikėjimas sutvirtina. Kai tėvai ir toliau agresyviai konfliktuoja, vaikas jaučiasi nereikalingas, nenorimas, mano, kad jis yra ne meilės, o neapykantos vaisius, nesusipratimo rezultatas ar „istorijos klaida“. Tokie vaikai dažnai nemyli savęs, nemato gyvenimo prasmės.

Todėl norint apsaugoti vaikus, svarbu pasirūpinti savo emocinėmis problemomis, išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos, nuoskaudų. Išmintinga būtų pagarbiai, supratingai atsiliepti apie buvusį sutuoktinį. Jei ne jis, tai neturėtumėte tokių nuostabių atžalų. Bent jau tiek tas žmogus sugebėjo. Kita vertus, kažkas tokio ypatingo jame buvo. Kitaip kaip gi būtumėte juo susižavėjusi. Nejau visai skonio neturėjote. Kažkuo gi jis jus patraukė, suviliojo. Bet kokį elgesį, situaciją, aplinkybes galima stengtis suprasti, nebūtinai pateisinti. Svarbu kalbant apie nuvylusį sutuoktinį atskirti asmenybę ir elgesį: „Iš tiesų, tai jis neblogas žmogus, tik kartais nekaip elgiasi.“ Tikrai, nė vienas žmogus nėra tik geras ar tik blogas, tik gero ar tik blogo linkintis. Visi pridarome klaidų ir dažnai ne blogo norėdami.

Kalbėdami su vaikais būkite sąžiningi ir atviri. Suprantama kalba paaiškinkite skyrybų priežastis ir atsakykite į visus vaikams rūpimus klausimus. Į tuos pačius klausimus gali tekti atsakinėti daugybę kartų. Vaikams paprastai rūpi, ar jie yra kalti dėl skyrybų, kodėl tėvai negali gyventi kartu, kur jie gyvens, ar matys abudu tėvus, ar užteks pinigų. Nereikia vaikams pateikti per daug nereikalingų faktų. Neslėpkite savo jausmų, pasakykite vaikams, kad jums liūdna, skaudu ar pikta. Taip parodysite jiems, kad jaustis blogai galima ir yra natūralu, kai užgriūna bėdos, praradimai. Leiskite patiems vaikams kalbėti apie tai, kaip juos veikia skyrybos. Skatinkite išreikšti jausmus ir kitais priimtinais būdais: žaidžiant, piešiant, lipdant, istorijas kuriant – ypač kai vaikui žodžiais išsakyti tai, ką jaučia, yra sunku. Gerbkite vaiko jausmus – neapkalbinėkite palikusio tėvo, bent jau vaikui girdint. Jokiu būdu nenaudokite vaiko kaip tarpininko ar sąjungininko. Taip jis gali patirti nepakeliamą psichologinę žalą. Nors ir blogai jaučiatės dėl skyrybų, nereikalaukite vaikų globos ir paguodos. Ieškokite kitų žmonių paramos ir, jei reikia, psichologo pagalbos.

Ką daryti, jei ir mama, ir tėtis beprotiškai myli vaikus, tačiau kartu gyventi negali? Kaip tada padėti vaikui susitaikyti su mintimi, kad jie kartu niekada nebegyvens?

Ne visada pavyksta išvengti skyrybų ir nebūtinai tai yra blogas žingsnis, jei ir toliau vaikai gali palaikyti kokybiškus santykius su abiem tėvais. Didesnė tikimybė, kad žala bus minimali, jei vaikai gyvena šeimoje, kurioje bendravimas yra pakankamai normalus, jie jaučiasi mylimi abiejų tėvų ir jų nekamuoja finansinės problemos. Svarbu būtų abiem tėvam trumpai, bet suprantamai paaiškinti vaikams, kodėl jie skiriasi. Ypač reikia pabrėžti, kad abu juos labai myli ir iš visų jėgų rūpinsis jais net ir po skyrybų.

Vykstant skyryboms vaikai dažnai nerimauja, juos kankina klausimas, ar jie bus priversti rinktis, su kuriuo tėvu gyvens. Tiesa yra ta, kad dažniausiai vaikai nori gyventi su abiem tėvais, o pasirinkdami vieną jaučiasi tartum išduotų kitą. Toks pasirinkimas gali būti labai sunkus ir kankinantis. Supratingi, emociškai brandūs tėvai stengsis apsaugoti vaikus, tarsis ir nepaliks jų nežinomybėje vienų su gresiančiu pasirinkimu. Jei tėvai nėra labai susvetimėję, geba neleisti, kad skausmas ir širdgėla trukdytų auginti vaikus, tinka bendra vaikų globa. Kitu atveju, visa tai, kas trukdė santuokai, trukdys ir vaiko auklėjimui. Pačiais blogiausiais atvejais bendra globa neatsiejama nuo nuolatinių tėvų barnių, kurie vaikus gali slėgti, traumuoti, būti sunkiai pakeliami. Daugelis vaikų ilgisi tėvo praėjus net daugeliui metų po skyrybų. Vaikai gali jausti gėdą, kad jo šeima nepilna, ir manyti esą nepilnaverčiai. Todėl nuolat palaikomi geri santykiai su tėvu suteikia vaikui daugiau pasitikėjimo savimi, apsaugo nuo jausmo, kad jis nereikalingas, atstumtas.

Smagu, kai galima draugams pasidžiaugti, kad tėtis aplanko, pasiima pas save, paskambina ar parašo laiškutį. Nuolatinis vaiko bendravimas su tėvu teigiamai veikia ir jo santykius su motina. Tuomet jis jaučiasi mažiau nuo mamos priklausomas, švelniau su ja elgiasi. Kai tėvai ir po skyrybų bendrauja tarpusavyje, vaikai jaučia vidinę laisvę bendrauti su tėvu, nesijaučia sumišę, prasikaltę ar išdavę mamą, jų taip nedrasko vidiniai konfliktai.

Svarbu, kad tėvai kaip galėdami greičiau išsilaisvintų nuo savo išgyvenimų ir vėl galėtų prisiimti tėvišką atsakomybę: išmoktų skirti savo ir vaikų poreikius, galėtų atsiprašyti vaikų už skyrybas, užtikrinti vaikus, kad ir toliau stengsis rūpintis jų gerove, padarytų viską, kas nuo jų priklauso, kad vaikas jaustų, jog jo meilė abiems tėvams yra gerai. Tėvai turi padėti vaikams išgyventi visus su skyrybomis susijusius jausmus. Tiek tėvai, tiek ir patys vaikai gali kontroliuoti skyrybų pasekmes. Kaip ir bet koks įvykis, su kuriuo teisingai tvarkomasi, skyrybos gali suteikti puikią progą tobulėti, atsiskleisti naujoms galimybėms.

Vienas iš tėvų po skyrybų kuria naują šeimą. Vaikui tikriausiai bet kokiu atveju labai skaudu. Kaip jam padėti?

Kai šeimą kuria palikęs sutuoktinis, visų pirma gali būti labai skaudu ne tiek vaikui, kiek su juo gyvenančiai mamai ar tėčiui. Kita vertus, tai gali būti postūmis nebesiknaisioti praeityje ir pradėti gyventi savo gyvenimą. Vaikui svarbus šalia esančio suaugusiojo pavyzdys, kaip tvarkytis su užgriuvusiais jausmais, visiškai sudužusiomis viltimis, svajonėmis ir lūkesčiais. Kai vienas iš tėvų kurią šeimą, tai vaikas praranda viltį, kad kada nors tėvai vėl bus kartu, bent jau šios svajonės išsipildymas tampa mažai realus. Vaiką gali apnikti baimės, netikrumas dėl ateities: ar tėtis ir toliau mane mylės, manęs pasiges, pasiilgs, manim rūpinsis, o jei atsiras naujų vaikų, gal tuomet tėtis visai pamirš apie mano egzistavimą, ar kada tėtį pamatysiu, o kas bus, jei nepatiksiu jo naujai žmonai? Gerai, kai vaikas turi galimybę išsakyti visas savo baimes, žlugusias svajones, viltis ir lūkesčius, su jais atsisveikinti, išgedėti. Mažesni vaikai geriausiai supranta žaidimų ir pasakų kalbą. Jie savo skausmą gali išžaisti, išpiešti, išlipdyti.

Pasakos, istorijų kūrimas gali atskleisti vaikui veikėjų jausmus, veiksmus, baimes, poreikius ir norus, suteikti galimybę pasitikrinti: „O kaip gi aš, o kaip gi man yra?“, atsakyti į ramybę drumsčiančius klausimus, suteikti galimybę atspėti pabaigą ar sukurti kitą, kokios šiuo metu norėtųsi. Vaikui svarbus abiejų tėvų patikinimas ir patvirtinimas, kad jis jiems yra ir bus ne mažiau svarbus bei mylimas, nepriklausomai nuo aplinkybių pasikeitimo, kad nebus paliktas, pamirštas. Svarbu ir toliau rasti laiko pabūti su kiekvienu vaiku atskirai, skirti realų, individualų dėmesį, atsakyti į neraminančius klausimus, emociškai palaikyti, padrąsinti.

Kaip elgtis su vaiku tam tėvui, kuris liko gyventi kartu – organizuoti kuo daugiau pramogų, eiti į svečius, kad užsimirštų ankstesnės šeimos modelis?

Po skyrybų buvusių sutuoktinių problemos nesibaigia, o net paaštrėja. Tėvams tenka išgyventi liūdesio, kaltės, gėdos, pralaimėjimo, socialinės diskriminacijos jausmus, susitaikyti su socialinio ir ekonominio lygio nuosmukiu, socialine izoliacija. Vieni buvę artimi draugai nusigręžia, neberodo noro bendrauti, kiti lieka, atsiranda naujų artimų žmonių. Pasitaiko, kad supranta, užjaučia, palaiko ne tie žmonės, kurių pagalbos galima buvo tikėtis. Nenuostabu, kad po skyrybų žmogus jaučiasi sutrikęs – tenka viską pradėti nuo nulio, keltis iš pelenų: perkainoti vertybes, keisti požiūrį į daugelį dalykų.

Prisitaikyti prie naujos situacijos reikia nemažai laiko ir energijos, todėl intensyvus pramogų organizavimas, vaikščiojimas į svečius kaži ar būtų adekvatus užsiėmimas. Tai greičiausiai vienas iš būdų neigti realią situaciją, vengti pripažinti skyrybų ir jų padarinių faktą. Santykiuose su vaikais taip pat atsiranda pokyčių: jiems skiriama mažiau laiko, dėl nuotaikų kaitos dažnai pasireiškia agresyvumas. Jis didėja tiek iš vaiko, tiek iš tėvo likusio gyventi su vaiku pusės. Daugėja kasdienių konfliktų, todėl vis dažniau vaikas elgiasi netinkamai, ir jei nepasiseka to pakeisti, tai gali turėti įtakos tolesniam vaiko vystymuisi. Kaip taisyklė, vaiko įniršį, pyktį, kitus nemalonius, didelį krūvį turinčius jausmus, netinkamą elgesį tenka ištverti su vaiku gyvenančiam tėvui – ir už tėtį ir už mamą. Vaikui jausmų proveržius palikusiam tėvui rodyti nėra saugu – baisu, kad pastarasis visai nepradingtų iš jo gyvenimo. Paradoksas – jei esate vaiko bjauraus elgesio liudininkas, vadinasi su jumis jis jaučiasi saugus, jumis pasitiki. Svarbu vaiko jausmus pripažinti, ištverti ir paieškoti tinkamų priemonių bei būdų jiems išreikšti.

Pavyzdžiui: „Matau, kad labai pyksti, gal norėtum ne šaukti, o iškloti viską, kas ant širdies guli raštu. Tuomet ramiai perskaityčiau ir geriau suprasčiau, ką nori man pasakyti.“ „Tavo įniršis įspūdingas. Žinai, pagalvojau, kad galėtum užsirašyti į futbolo treniruotes. Ką manai? Jaučiu, kad tau turėtų sektis ir namai nesugriūtų. Galėčiau tau padėti.“ „Na, kovingoji princese, gal geriau kokių sausainių išsikepam ar pakovojam su netvarka spintoje.“ Nepamirškite savo vaiko kartkartėmis paglostyti, apkabinti. Jei nesileidžia – paplekšnokite per petį ar prasilenkdami „netyčia“ švelniai užkliudykite. Kas vakarą ar kas antrą pasakykite, kad jis yra šaunus, nuostabus ir kad jūs jį mylite, nepaisant visų pasitaikančių nesąmonių.

Jei vieniša motina ar tėvas pernelyg užsiėmę savimi ir savo problemomis, jie negali reikiamai patenkinti savo vaikų poreikių. Vienišiems tėvams būtina už savo šeimos ribų įsigyti draugų. Gal net tarp artimai pažįstamų atsirastų panašaus likimo žmonių. Ne tik vienišiems tėvams, bet ir jų vaikams svarbu, kad šeimos kontaktų ratas plėstųsi, gyvenimas persitvarkytų. Vėl būtų kuriami planai, užsiimama bendra veikla, siekiama naujų tikslų. Daug vienišų tėvų linkę užsisklęsti savo skausme, atsiriboti, tarsi gyvenimas būtų sustojęs. Bet gyvenimas eina toliau. Atkurdami santykius su kitais, vieniši tėvai išsilaisvina nuo užuojautos, gailesčio sau, jų mintys išsivaduoja nuo praeities, lengviau įveikiamos baimės ir nuoskaudos.

Per kiek laiko nurimsta širdelėje skausmas, vaikui skyrybų tema pasidaro nebe tokia skaudi?

Būna įvairiai. Tai  priklauso nuo situacijos, paties vaiko ir to, kaip suaugusieji su juo elgiasi. Nustatyta, kad trečdalis vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, tėvo praradimą išgyvena be regimų nukentėjimų. Kitam trečdaliui labai sunku įveikti skyrybų padarytą žalą, o trečdalis tokių vaikų visiškai nesusidoroja su šia problema.

Dažniausiai lengviau skyrybas išgyvena vaikai, kurių šeima nepaisydama netekties, išlieka stabili ir organizuota. Sunkiai padarytą skyrybų žalą įveikia vaikai, kurių šeima po skyrybų, nors ir išlieka funkcionali, tačiau payra. Paprastai nesusidoroja su skyrybų patyrimu tie vaikai, kurių šeima nesusitvarko su nauja situacija, tampa dezorganizuota. Tačiau net toje pačioje šeimoje augančių vaikų reakcija į skyrybas nebūna vienoda.

Kiekvieną tos pačios šeimos vaiką skyrybos paveikia skirtingai. Kai kurie skyrybų padariniai išryškėja netrukus po skyrybų ir yra akivaizdūs, o kai kurie ilgą laiką būna nepastebimi, glūdi vaiko viduje tarsi slaptas pūlinys, kol galų gale, gal tik jam tapus suaugusiu, pratrūksta. Būna ir atkritimų, kai jau rodos viskas praėjo, nebeskaudėjo ir vėl žaizda atsiveria, maudžia, kaip sąnarius keičiantis orui. Vaikai, kurių tėvai išsiskiria, net užaugę jaučia psichologines skyrybų pasekmes. Tik kiekvienas savaip.

Kaip padėti vaikui, kad jis nejaustų liūdesio, kai kiti vaikai su tėčiais važiuoja žvejoti, mokosi važinėti dviračiu, stato palapines kempinge?

Tokiu atveju jausti liūdesį normalu. Liūdesys – natūrali reakcija į praradimą. Paliūdėti, nubraukti ašarą, giliai atsidūsti tinka net ir berniukams.

Kita vertus, kiek tėčių prapuolusių darbuose ar savose bėdose neranda laiko ne tik pamokyti vaiką dviračiu važiuoti, bet ir su juo ilgėliau pasibūti, pasikalbėti, ką nors kartu nuveikti, geriau vienas kitą pažinti. Pasitaiko tėvų, kurie nelabai žino, kiek vaikui metų, kokioje klasėje jis mokosi, kas vaikui sekasi, kas patinka. Taigi vyresnieji draugai, broliai, seneliai, dėdės, kaimynai ar net tetos praverčia ne tik betėviams, bet ir kai kuriems pilnų šeimų vaikams. Gal ir teisybę senovės išmintis byloja, kad vienam vaikui išauginti reikalingas visas kaimas.

Skyrybos vertinamos antroje vietoje po mirties pagal streso stiprumą. Kada šeimoje atgaunama pusiausvyra? Kaip pasiekti, kad tai įvyktų kuo greičiau? Kaip mama gali padėti pati sau?

Didžiausios netektys – mirtis ir skyrybos – sukelia milžinišką emocijų audrą. Kartais skausmas būna tiesiog neištveriamas, tada netektį išgyvenančių širdį ir smegenis apima stingulys. Kai pamažu įsisąmoninama netektis ir susitaikoma su realybe, skausmas natūraliai truputėlį atlėgsta. Dauguma žmonių mano, kad taip atsitinka tik todėl, kad praeina šiek tiek laiko. Tai tiesa, bet tik staigaus netekties skausmo atveju. Laikas pats savaime žaizdų negydo. Žaizdos gydomos bėgant laikui tinkamais veiksmais. Jei sulūžta ranka, išrašomas keturių–šešių savaičių nedarbingumo pažymėjimas.

Pasikeitusią nukentėjusio padėtį aplinkiniai puikiai supranta ir toleruoja. Visuotinai priimta, kad mirus artimam žmogui, darbe pasirodyti turime po trijų–keturių dienų – gerai atrodantys ir darbingi. Nors iš tikrųjų yra tik nedidelė dalis žmonių, galinčių atgauti pusiausvyrą per tokį trumpą laiką. O skyrybų atveju apie laisvas dienas atsigavimui net nekalbama. „Greito atsigavimo“ idėja yra tokia paveiki, kad tampa papildoma našta daugumai gedinčiųjų. Dažnam tenka apsimetinėti, kad viskas yra gerai. Užgniaužtas, neišgyventas sielvartas niekur nedingsta.

Neišgyvenęs sielvarto žmogus – kaip paukštis pakirptais sparnais, sunkiai galintis judėti pirmyn, gyventi savo gyvenimą, ugdyti vaikus, būti jų vedlys. Pasirūpinkite savimi, duokite sau pakankamai laiko grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, neskubinkite savęs ir nesileiskite kitų skubinami.

Išgyvenkite visus savo jausmus, ne tik malonius, bet ir sunkius, skaudžius. Dalinkitės jais su artimais ar panašaus likimo žmonėmis. Ieškokite kitų žmonių paramos, jei reikia, psichologo pagalbos.

Mokykitės būti tvirtu neprarasdami žmogiškumo – atvirai rodykite ir reikškite savo jausmus, sakykite ir darykite tai, ką jaučiate. Tylėjimas ar realybės vengimas sukuria, o ne padeda spręsti problemas. Norint pilnavertiškai gyventi toliau, svarbu užbaigti emocinius santykius su patirtomis skyrybomis. Neužbaigti emociniai santykiai gali trukdyti arba neleisti užmegzti naujų ryšių. Tai, kas lieka neužbaigta iš pirmų santykių, pereina į naujus ryšius. Patyrus netektį, automatiškai atliekama buvusių santykių peržvalga. Iškilę prisiminimai gali padėti išsiaiškinti žlugusias viltis, svajones ir ateities lūkesčius, tai, kas galėjo būti kitaip, ko trūko ar galėjo būti daugiau. Šie atradimai gali padėti užbaigti tai, kas buvo emociškai neužbaigta. Kita vertus, visiškai užbaigti emocinius santykius neįmanoma, beveik visada didesnė ar mažesnė dalis neužbaigtų ir neišreikštų jausmų lieka. Emocinių santykių su skyrybomis užbaigimas neįmanomas be atleidimo. Visų pirma svarbu atleisti pačiam sau.

Atleisti reiškia liautis tikėti kitokia ar geresne praeitimi. Atleisti reiškia nejausti apmaudo skriaudėjui. Išmokti atleisti svarbu vien tam, kad atgautumėte gerą savijautą. Bet koks apmaudas, įsirėžęs atmintyje apie praeities įvykius, riboja galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Atleidimas suteikia laisvę. Tiek gerų, tiek blogų santykių atveju laisvė leidžia pamiršti su buvusiais santykiais susijusias nerealizuotas viltis, svajones ir ateities lūkesčius.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − 8 =