Slėpiningosios pirtynos

10

Kai kuriuose etnografiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad kadaise „visa šeimyna per pirtį išsivanodavo su viena vanta“. Nežinia, kokio dydžio šeimyna tai buvo, tačiau galima spėti, kad netinginiaujanti šeimyna galėjo ir didesnį kiekį vantų pasiruošti, ir vantų įvairove nesiskundė.

Pirtis senovėje buvo ne tik apsišvarinimo vieta. Ar daug kas šiandien paaiškins, ką senovėje reiškė žodis „pirtynos“? Gal tik šeimos papročių specialistams etnologams tai žinoma. Apie tai – etnologas profesorius Libertas Klimka.

Pirtynų tradicijos siekia akmens amžių

O būta labai reikšmingos apeigos, savo šaknimis siekiančios galbūt net akmens amžių, susijusios su naujo bendruomenės nario atėjimo į šį pasaulį paslaptimi. Apeigos esmė ta, kad pagimdžiusi moteris būdavo laikoma palytėta slėpiningų gamtos galių. Ir sugrįžti į kasdienybę, į įprastinį žmogiškųjų santykių ratą ji galinti tik išlaukusi tam tikrą laiką ir atlikusi ypatingus maginius veiksmus.

Apskritai tai bendras įvairių tautų kultūros reiškinys. Krikščionybės suformuota įgimtosios nuodėmės sąvoka dar labiau sustiprino tokias nuostatas. Katalikų bažnyčioje būdavo praktikuojama purifikacijos, gimdyvės įvesdinimo, apeiga. Kilusi ji iš Kristaus paaukojimo šventės, pažymimos vasario 2-ąją.

1

Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse veikianti Dvaro pirtis savo architektūra atstovauja 16–17 amžių. Tuo metu dvaruose buvo paplitę gana didelės, dviejų galų pirtys. Viename gale garinė, kurioje vienu metu gali tilpti iki 20 žmonių, kitame – erdvus poilsio kambarys. Manoma, kad ponai galėjo praustis kartu su savo pavaldiniais. Galbūt iš to kilęs posakis „Pirtyje visi lygūs“. Paprasti valstiečiai negalėjo leisti sau tokios prabangos, jų šeimyninės arba kaimo bendruomenės pirtelės būdavo daug mažesnės, dažnai be poilsio patalpos, kartais net ir pašiūrės persirengimui nebūdavo.

Mintimis ši data mus grąžina į tą laiką, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po kūdikėlio Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Dievas, tapęs žmogumi, paklūsta žmogiškiems įstatymams nuo pat savo gyvenimo žemėje pradžios. Apeiga buvo atliekama uždegus žvakę kaip tikėjimo simbolį; iš čia ir paprotys tądien šventinti bažnyčioje vaško žvakes. Kaime jos vadintos graudulinėmis, o šventė – Grabnyčiomis, nes degamos žmogui paliekant šį pasaulį.

Tradicinėje kultūroje gimdyvės sugrįžimas į bendruomenę būdavo pažymimas pirtynomis.

14

Uždaroje mūrinėje Dvaro pirties krosnyje stūksantys akmenys kaista tiesiogiai nuo ugnies, todėl pravėrus krosnies dureles galima pamatyti, kaip jie įkaista iki raudonumo. Pasistatyti mūrinę pirties krosnį galėjo sau leisti ne visi, tokios krosnys pirmiausia atsirasdavo dvaruose.

Tai moterų šventė su kukliomis vaišėmis. Ir ne bet kur, o pirtyje. Praėjus po gimdymo šešioms savaitėms – tas laikotarpis vadinamas „šešauniavimu“ – moteris ateidavo į bendrą kaimo pirtį. Ypač šis paprotys gyvai prisimenamas vidurio ir rytų Lietuvos kaimuose.

Kad tai būta prosenovinės sakralinės apeigos – pagoniškojo tikėjimo relikto – liudija reikalavimas pirma atlikti įvesdinimo bažnyčion apeigą, tik tada rengti pirtynas. Sakydavo: „Be kunigo spravodijimo velniukas pirty pristos“. Nors kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Rokiškio krašte, būdavo daroma ir atvirkščiai.

Kaip vykdavo apeigos

Pačios pirtynos vykdavusios šitaip. Gimdyvė turinti jas suruošti; tai vadinta „dengti pirtį“ arba „dengti pečių“. Bendroje kaimo pirtyje susirinkusios moterys jau iš anksto žinodavusios ateisiant gimdyvę. Pamačiusios ją takeliu beeinant, puldavo laukan, tarsi išgąstingai šaukdamos: „Meška ateina, meška, bėkim, lėkim!“ Kitur gimdyvę pavadindavo ir vilku. Ypač pavojinga esą pirtyje su ja likti jaunoms merginoms.

Šitoks pagimdžiusios moters apšaukimas meška ar vilku etnologams yra labai įdomus: tuo tikriausiai primenami prosenoviški totemistiniai įvaizdžiai. Juk kažkada manyta, kad genties pranokėjos yra galingi ir aršūs miško žvėrys. Vienos genties mitinė Pramotė – meška, kitos – vilkė. Ir kiti papročiai, atėję iš labai gilios senovės, patvirtina tokius tikėjimus. Tarkime, manyta, kad įtrynimas vilko taukais sumažina gimdymo skausmus. Tų toteminių žvėrių atvaizdai viduramžiais tapo bajorų, didikų, miestų ir kraštų herbais.

18

Iki šių dienų išliko itin prasmingas pirties ritualas – vandens milinimas. Tai archaiškas, tūkstantmečius gyvuojantis vandens šildymo būdas, kuomet į turimą indą dedami įkaitę akmenys. Šiuo vandeniu būdavo prausiami naujagimiai, vyrai plaudavo žaizdas, o moterys puoselėjo grožį.

Įžengusi į tuščią pirtį, laimingoji motina iš kraitelės išdėsto ką atnešusi vaišėms, tada garsiai šaukia išbėgusias moteris: „Prašom vilko vaišių!“

Jpeg

Daugelis tiki teiginiu, kad vantas galima rišti tik iki Joninių. Tokia taisyklė pagrįsta nebūtinai vantų kokybe. Tiesiog tai laikas, kada medžių lapai gana kokybiški, bet dar nepažeisti nei klimatinių sąlygų, nei kenkėjų. Be to, tuo metu dar likdavo šiek tiek laiko vantoms rišti, vėliau užgriūdavo žemės ūkio darbai. Šiais laikais vantos rišamos iki pat tol, kol randama kokybiškos žaliavos, tai yra iki pat rudens.

Nuo senų senovės buvo priimta gimdyvei į pirtį neštis duonos ir druskos, visa tai sudėti ant akmenų krosnies kampo. Šią auką priimdavo pirtyje esanti seniausioji moteris. Ji padalydavo duoną visoms susirinkusioms moterims. Įdomu, kad duonos niekada neraikydavo peiliu, o lauždavo ją pirštais – tai vilko vaišės! Dėjimas ant akmenų primena tą tolimą laiką, kai duona būdavo kepama ne krosnyje kepalais iš raugintos tešlos, o tiesiog papločiais ant lauže įkaitintų akmenų. Papročiai pagrįsti įsitikinimu, kad kuo senesnė tradicija, tuo ji paveikesnė. Be duonos, šešauninkė atnešdavo ir kitokio maisto. Bet atrodo, kad mūsų krašte vengta mėsos; sakydavo, kad „nereikia vilko dantų aštrinti“. Kiek kitaip kaimynuose: XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, pasak puikaus to meto papročių žinovo Motiejaus Pretorijaus, gimdyvė moteris vaišindavo duona, vištiena ir alumi. Latvės deivėms Laimai ir Marai aukodavusios vištą – tai vadinamoji „pirtižos“ apeiga. Bet paukštiena juk ne vilko ar meškos grobis! Pirties papročių tyrinėtojo etnografo Stasio Daunio nuomone, šios apeigos yra ne tik baltiškosios kultūros reiškinys, jos atklydusios iš tolimų indoeuropiečių protautės laikų. O pirtyse seniau būdavo ir gimdoma, nes juk tai pati steriliausia vieta sodyboje.

Duona apeigose

7

Vanojimas arba vanojimasis vantomis – neabejotinai yra itin sena ir, laimei, nemirštanti tradicija. Tai ne tik švarinanti, šildanti bet ir gydanti, atpalaiduojanti, procedūra, be kurios neįsivaizduojama tradicinė lietuviška pirtis.

Dar įdomu, kad aukojama duona paprastai būdavo įvyniojama į rankšluostį. Sakydavo, duona turi būti „apdengta“ arba „parėdyta“. Tikėtina, kad iš to kilęs ir pasakymas „krosnį dengti“. „Rėdymui“ anksčiau naudodavo ne rankšluostį, o tam tyčia išaustą languotą skepetaitę, vadinamą margele. Tebūnie ir naujagimio būsimasis gyvenimas „rėdytas“! Nereikėtų pamiršti gražaus papročio duoną pagerbti margele; o rankšluosčio paskirtis yra kita. Duonos kepalaitis dabar įteikiamas kaip pagarbos svečiui ženklas; kartu tai ir lietuvybės simbolis, juk ruginė duonelė – pagrindinis lietuvių maistas ar ne visą tūkstantmetį…

Kai kuriose vietovėse duonos į pirtį nebenešdavo, o tik kokį audinį – juostą ar net visą drobės stuomenį.

13

Pagrindinis tradicinės pirties instrumentas – vanta – gali būti naudojama ne vien vanojimui. Pačios universaliausios ir patvariausios vanojimui – beržinės, ąžuolinės, liepinės, klevo vantos. Įvairesniais kvapais ir lapų struktūros įvairove apdovanoja ir kiti medžiai – šermukšnis, gluosnis, drebulė. Aromatams, nutrynimams, masažui naudojami ir žolynai. Svarbu, kad į pirtį nešami augalai nebūtų nuodingi. Labai dažnai nuodingi augalai skleidžia nemalonų aromatą, jų nesinori naudoti. Pavyzdžiui, tuja pirtyje nepageidaujama, o kadagys – itin maloniai kvepiantis. Kadaginės vantos „akupunktūra“ neskausminga, jei vanojama ja tada, kai kūnas tam paruoštas, giliai įšildytas lapuočių vantomis. Augalai taip pat turi skirtingas energetines galias, todėl naudodami augalus senoliai atsižvelgdavo į tai.

Užmesdavo jį ant karčių palubėse arba ant durų, o juostą užrišdavo ant žarsteklio. Dovanas pasiimdavo pirties kūrentoja ar savininkė. Apeigiškumo stropiai laikytasi: tas dengimas vykdavęs iškilmingoje tyloje, susikaupus. Tik po to pasipildavo gimdyvės sveikinimai, linkėjimai, pajuokavimai. Tarsi sugrįžusios iš kokios tolimos kelionės sutiktuvės… Tada vyriausioji šliūkštels gerą kaušą vandens ant įkaitusių akmenų, palaipins nusimetusią rūbus šešauninkę ant aukščiausiojo plauto. Pasiguldžiusi beržine vanta ir pati pavanos, tada ir kitoms perduos. Mosuoja vanta, vis pridėdamos šmaikštų žodelį…

5

Dūminėje kaimo pirtelėje karaliaudavo iš akmenų sukrauta krosnis, pasienyje įrengtas vienas plautas ir dar koks suolas po juo. Tokių pirtelių vis dar galima pamatyti senose sodybose. Kukliose kaimo pirtelėse net ir grindų dažniausiai nebūdavo.

Pirtynos – sugrįžimas į moterų bendruomenę, gimdymo skausmų užmarštis, dvasinės rimties atgavimas.

Daug senovės gyvenimo paslapčių saugo pirtis. Iš pažiūros toks paprastas, kasdieniškos reikmės pastatėlis. Kaip ir mūsų tautos papročiai bei tradicijos: tik pažvelk giliau – ir kokios dvasinės kultūros gelmės prasivers! Šiandien tautiniai papročiai sparčiai nyksta, juos keičia naujoviškos žmonių bendravimo formos.

Tokia gyvenimo logika; tik tos bendruomeniškumo pajautos, labai reikalingos mažai tautai, gailu…

„Mamos žurnalas“

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikams atsiveria senovė“ ir 2017 metams skyrė 4000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2017 metų balandžio 10 dieną.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ septyni = 10