Stot, močiutės, teismas eina!

močiutė

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Skaitytojų diskusija: Ar reikia, kad į anūkų auklėjimą kištųsi močiutės?

PROKURORAI: Tegul nesikiša

Skuba po močiutės sparneliu

Gyvename kartu su mano tėvais. Nors auginu jau trečią vaiką, nuolat prašau savo mamos pagalbos, patarimų, pagrįstų jos gyvenimiška patirtimi. Tačiau mano vaikai, apsupti močiutės ir senelio meilės, auga išlepinti, kartais net tampa mažais namų tironais. Sūnūs išbarti, nepritardami mano ir vyro nustatytoms taisyklėms, skuba gauti užuovėją po močiutės sparneliu. Prasideda užburtas ratas, sukeliantis namuose nesantaiką. Vaikas blaškosi kaip medis audroje tarp tėvų ir senelių, auga nervingas, nestabilus. Vaiką auklėti turi tik jo tėvai, tik jie gali pastatyti tvirtą vaiko gyvenimo pagrindą.

Irma

Mama reikalavo, o močiutė kudakavo

Mano draugės šeima gyvena viename name su tėvais. Kartą į anūkės kambarį užėjo močiutė ir pamatė, kad mergaitė kukurūzus ne valgo, o mėto ant grindų ir trypia. Tuo pat metu į kambarį įėjo mergaitės mama. Mama griežtai pareikalavo liautis taip darius, o močiutė maldavo: ,,Ateik pas mane ant rankų”. Mama toliau reikalavo surinkti kukurūzus, o močiutė ,,kudakavo” savo. Natūralu, kad vėliau konfliktas kilo tarp mergaitės mamos ir močiutės. Mat vaikas jautė močiutės užtarimą ir pasirinko lengvesnį kelią – ne rinkti kukurūzus, o bėgti močiutei į glėbį. Aš laiminga, kad su vyru gyvename atskirai nuo tėvų…

Andžela

Trankykis su puodais, anūkėli

Mes su vyru esame vienturčiai, tad mūsų sūnelis – vienintelis anūkas. Seneliai jam viską leidžia: trankyti puodais, žaisti su miltais, kruopomis, reguliuoti televizorių, duoda žaisti mobilųjį telefoną, nors vaikas žaislinių telefonų turi 8 (!!!). Seneliai pyko, kai 11 mėnesių sūnų atpratinau nuo čiulptuko (jis dar mažas), dabar mane auklėja, kodėl 1 metų vaiką pratinu sėdėti ant puoduko. Vaikas jaučia, kas jam nuolankus – daužo seneliams per veidus, gnaibosi, kanda, kur papuola.

Alma

Tik močiutės „žino“, kada vaikui šalta

Močiutės tik vienos „žino“, kada vaikui šalta, kada jis nori valgyti. Joms atrodo, kad mes, mamos, viską darome blogai. Gyvename pas vyro tėvus.

Mano anyta nuolat aiškina, kaip ką turiu daryti. Tai aš per mažai dedu morkų į daržovių košę, tai mezgu, kai dukrytė nemiega, tai per plonai aprengiu vesdama į lauką. Ji visuomet nusiteikusi pesimistiškai. Po apsilankymo pas pediatrą bijau pasakyti, kiek vaikas sveria, o jei, neduok Dieve, pasirodys, kad per mažai… Sakys, blogai maitinu, vaikas alkanas…Vos užėjusi į kambarį, ji ima Emilytę ant rankų. Paskui išeina, o dukrelė pyksta, kad aš jos nenešioju. Manau, kiekviena mama nori savo kūdikį užauginti taip, kaip ji nori, o ne pagal močiučių požiūrį. Juk pasaulis juda pirmyn, o ne atgal.

Kristina

Anūkui reikia 5 kepurių

Jei tėvai nutarė į pasaulį paleisti naują gyvybę, turi ją auklėti patys. Kadangi pirmuosius Lukučio gyvenimo metus nusprendėme gyventi su mano tėvais, nuolat girdžiu visokių patarimų. Mūsų mamos mūsų vaikučius myli labiau, nei mus kadaise. Mažyliai joms atrodo tokie trapūs, kad jiems reikia 5 kepurių, 3 kelnių, kad tik nesušaltų namie, o ką kalbėti apie lauką. Kadangi Lukutis turi dvi močiutes, galiu lyginti jų požiūrį į auklėjimą.

Viena jų man girdint sako zyzenančiam Lukučiui: „Na, kai būsi didesnis ir neklausysi, paimsim rykštelę“. Močiutei pasakiau ramiai, kad Luko niekas niekada nemuš. Kita močiutė perdėtai reaguoja į vaiko elgesį, kai parpuola, ji lekia galvą užsiėmusi. Šis, pamatęs paklaikusį močiutės veidą, pradeda verkti.

Lukučio mama

Įkyri teta

Taip lėmė likimas, kad vyro giminaičiai (teta su dėde) gyvena gretimame bute. Jie pensininkai, bevaikiai, tad neišdalintą savo meilę atiduoda mums. Teta nuo pirmų dienų padėjo tvarkytis, padėdavo išsinešti į lauką vežimėlį, eidavo kartu pasivaikščioti. Ji taip priprato prie tų ritualų, kad nė vienas pasivaikščiojimas neapsieidavo be jos. Ilgainiui tai tapo našta. Kur beeitume – ar į polikliniką, ar šiaip be tikslo paslampinėti, visur ir ji, stumianti vežimėlį. Negana to, pradėjo kištis į auginimą. Pasak jų su dėde, mes nemokame teisingai nešioti, migdyti, per mažai laikome ant rankų.

Nežinojau, kaip jiems pasakyti, kad nesikištų. Juk tiek mums padėjo, be to, kišosi ne iš blogos valios, o iš meilės. Galop vienas įvykis perpildė taurę.

Kai Ainiui sukako 4 mėnesiai, pradėjau gaminti daržovių košę. Naujas maistas jam nepatiko, po vienų pietų vaikui pasidarė bloga. Pasiguodžiau tetai. Ji pasakė, kad nieko tokio, kol vaikas užaugs, dar visko bus. Bet netrukus giminėje pasigirdo gandai, kad primaitinau vaiką neišvirusių pusžalių daržovių koše. Kažkas manyje nutrūko. Nebesikreipiu pagalbos ir puikiai susitvarkau pati. Neįsivaizduojate, kaip gera būti šeimininke sau pačiai!

Lina

Mama tapo bloga

Idealu, kai tėvai ir seneliai gyvena atskirai, bet tai ne visada įmanoma. Bendro gyvenimo pliusai: vaikas išmoksta bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis. Minusai – galimi nesutarimai. Po vestuvių mes 3 metus gyvenome pas mano tėvus. Buvo labai gera, kai mama padėjo auginti dukrelę.

Bet gerai tol, kol dukra nieko nesuprato. Kai paaugo ir ėmė skirti mamą nuo močiutės, prasidėjo konfliktai. Močiutė viską leidžia, pildo visas užgaidas, o mama neleidžia, baudžia. Vaikas norėdavo būti tik su močiute. Aš būdavau gera tik tol, kol močiutės nebūdavo namie. Vaikui blogai, kai vienas leidžia, o kitas už tą patį baudžia.

Laura

Patarė vynioti į volelį

Pirmą kartą atėjusi aplankyti anūkės anyta ,,patarė” vaiką kietai suvystyti kaip volelį, nes kitaip vaikas išsigąs savo rankyčių ir kojyčių (todėl turės problemų dėl psichikos). Kai pasakiau, kad nemoku vystyti, ji pasisiūlė padėti ir paguldė ,,malkytę” į lovą. Kaip tyčia tuo metu atėjo aplankyti patronažinė sesuo. Kai pamatė taip suvyniotą vaiką, liepė tuoj pat išvystyti, paaiškino, kad dabar kūdikiai standžiai nevystomi dėl klubo sąnarių. Ir man idėja, kad vaikas ,,išsigąs savo rankų” atrodė kvaila. Juk jis 9 mėnesius pilve kažkaip savo rankų neišsigando…

Viktorija

Kūdikių baseine močiutė pakraupo

Močiutės – jos puikios, švelnios, kantrios. Bet per 2-3 dešimtmečius, nuo to laiko, kai pačios gimdė, daug kas pasikeitė. Be močiučių nurodymų kaip, kiek ir kada maitinti pirmagimę Austėją, neapsiėjau ir aš. Grįžusi iš gimdymo namų abiejų senelių buvau pamokyta nemaitinti dukros naktį, o duoti atsigerti vandenuko. Šio ,,siūlymo” atsisakiau pirmąją naktį, prabudusi nuo pritvinkusių krūtų maudimo ir Austėjos čepsėjimo. Pasiūliau jai krūtį ir supratau, kad teks vadovautis dukrelės, o ne močiučių siūloma tvarka. Prisiklausiau patarimų girdyti arbatėlėmis (Tu išprotėjai? Neduodi vaikui arbatos? Reikia). Kai 7 savaičių Austėją pradėjau vedžioti į kūdikių vonias, močiutės nusprendė: „Vaiko skandinimas, nereikalingas kankinimas“. Kaip Austėja nardo, matė tik viena močiutė (kitai dar nedrįsome parodyti). Ji pakraupo išvydusi, kaip jos anūkėlę nardiname, plukdome, prilaikydami tik už pakaušio. O kur dar apsemtos ausys! Visi pradėjo laukti ausų uždegimo.

Ne veltui sakoma: daug auklių – vaikas be galvos.

Austėjos mama

Močiutė piktinasi sauskelnėmis

Mano mama piktinasi dėl sauskelnių. Sako, vaiko odelė nekvėpuoja, vaikelis lyg sukaustytas. Laimei, pamažu pripranta, jau išmoko pakeisti. Dabar močiutė bando man įrodyti, kad vaikui reikia atsigerti vandens tarp maitinimų, nors aš aiškinu, kad iki 6 mėnesių kūdikiui pakanka mamos pieno.

Kita vertus, močiučių patarimuose yra daug tiesos. Nors išleista daugybė knygų apie vaikų auginimą, bet mūsų mamos yra užauginusios ne vieną vaiką ir viską išbandžiusios. Kartais tikrai reikia įsiklausyti į tai, ką jos sako.

Romano mama

Tikrindavo, ar vanduo ne per karštas

Teko pagyventi su vyro tėvais. Anyta nuolatos mane mokydavo. Jei tik vaikas suverkia, močiutė jau čia, jei maudau, ji būtinai pažiūrės, ar vanduo ne per karštas, ar jo ne per daug. Duodavau sūnui atsigerti tik vandenuko, o ji būtinai liepdavo duoti pasaldintos arbatos. Kai prasidėjo košių metas, aš „nemokėjau jų nei išvirti, nei paduoti7. Jei košės vaikas nenorėdavo, močiutė tapdavo klounu ir tol juokindavo anūką, kol tas viską suvalgydavo.Tarp maitinimų nuolat duodavo tai sausainuko, tai obuolio skiltelių, tai duonytės.

Aš griežtai prieš močiučių pamokymus. Juk jaunos mamos išsilavinusios, skaito naujos literatūros.

Gitana

Sako, vaiką marinu badu

Palietėte temą, kuri man labai aktuali. Ar reikia, kad į vaiko auklėjimą kištųsi močiutės? Ne! Ne! Ne! Ir dar kartą ne! Tai mano pagalbos šauksmas.

Sūnelis linkęs tukti, jį beria nuo didesnio kiekio baltymų. Štai čia ir prasideda visos bėdos su mama. Jos nuomone, sveikas vaikas – tai storas vaikas. Nuolat sulaukiu priekaištų marinanti vaiką badu – neduodu cukraus, sviesto, kiaušinių. Neleidžiu kimšti vaikui saldumynų, desertinės varškės, girdyti limonadu. Žinau, kad nuo tokio maisto jį beria, prašau neduoti, o išgirstu: „Nuo šaukščiuko nieko neatsitiks“. Kita bėda – rengimas.

Vis esu barama, kad per plonai rengiu. Kai sūnus suserga, vis girdžiu: „Ar aš tau nesakiau?“ Kai pamato, kaip sūnų mankštinu, šaukia: „Vaikui vidurius suversi!“ Galėčiau rašyti ir rašyti, bet tuoj pradėsiu verkti…

Žaneta

ADVOKATAI: Tegul pataria ir pamoko

Jaunatviška močiutė

Viskas priklauso nuo močiutės. Jeigu ji neturi kitų interesų, nuolat sėdi namie ir anūkėlis jai – vienintelis šviesos spindulėlis, ji neišvengiamai ims jį auklėti. O jeigu močiutė dar nesena, turi visokių užsiėmimų, draugų, jai tikrai nebus sunku atiduoti anūkėlį į jo tėvų rankas. Štai, pavyzdžiui, mano mama. Nors mes gyvename kartu, kartais nutinka taip, kad į dienos pabaigą ji atsimena, kad šiandien dar nelaikė Paulinutės rankose. Net juokas ima, kai kokie draugai klausia mano mamos: „Na, ar labai nuvargina anūkė, ar turi ją maudyti, ar miegi su ja naktimis, ar gali išeiti į kiną, ar nereikės sėdėti su anūke?“ Lyg ta anūkė neturėtų tėvų.

Dovilė

Nepaklausiau, ir vaikas susirgo

Gyvename pas vyro tėvelius. Labai geri, supratingi žmonės. Į mūsų gyvenimą nesikiša. Vyro mama man labai padeda, nors pati dirba, randa laiko anūkui. Mes vaikutį kartu maudome, kartu vedame į lauką. Leidžia man pailsėti pasiimdama anūką į savo kambarį, pažaidžia su juo, kol gaminu valgyti. Tik yra vienas bet. Mes su Lukučiu kalbame tik lietuviškai, o vyro mama lietuviškai nemoka. Man tai labai nepatinka, nes Lukutis vietoj „tėtė“ sako „papa“, vietoj „taip“ – „da“. Aš už tai, kad močiutės padėtų auginti patarimais, o ne auklėtų. Gimus Lukučiui, ji sakydavo: „Būk su vaiku kuo ilgiau lauke, mažiau sirgs žiemą“. Pykdavau, kad ji pamokslauja ir retai išvesdavau vaiką į lauką. Dabar gailiuosi, nes vaikas dažnai serga, kosėja, sloguoja.

Irena

Močiutės – pramogų specės

Močiutės – puikios pramogų specialistės. Juk patys skaniausi prisiminimai kepami močiučių virtuvėse. Močiutės gali prigalvoti pramogų, kokių mamos nežino. Kiekviena su močiute praleista diena vaikučiui suteikia žinių, lavina. Bet ir mama turėtų bendradarbiauti su močiute, papasakoti auklėjimo naujienas. Aš skaitau žurnalą ir randu visokių įdomybių, kurias papasakoju savo mamai, pamokau. Tad močiučių auklėjimas reikalingas, bet jį turi pakoreguoti tėvai.

Mama

Kai būsime seneliai, anūkai juoksis iš mūsų

Jei gyveni kartu su tėvais, vis tiek kils problemų. Kad ir kokie geri būtų tarpusavio santykiai, visais gyvenimo klausimais nuomonės negali sutapti. O čia kalbama apie vaiko auginimą, auklėjimą – tai temos, kuriomis nesutaria viso pasaulio pediatrai, psichologai. Skirtingos tautos skirtingai auklėja.

Skirtingai auklėja ir skirtingos kartos. Juk šiandien niekas nebevysto kūdikių taip tampriai, kad jie gulėtų kaip kokie kareivėliai. Juokiamės iš tų tradicijų. Esu įsitikinusi, kad lygiai taip pat iš mūsų juoksis mūsų anūkai. Bus prigalvota visokių naujovių, apie kurias nė nesapnavome. Kad ir kokių senų pažiūrų močiutė būtų, viską jai galima atleisti. Svarbu susitarti dėl vieningos politikos. Jei kas uždrausta, vadinasi, nė vienas šeimos narys negali to vaikui leisti.

Loreta Vasiljeva

Sujudęs senelis

Kai dukrytė paaugo, sujudo ir senelis. Močiutė tvirto charakterio, ji niekada nesikišdavo ir net senelį ,,nugesindavo”. Senelis perdėtai myli anūkę.

Mama sako: „Tėtis net tavęs niekam neleisdavo pervystyti, o dėl Agnytės jis visai iš proto eina“. Jam vis atrodo, kad ją be reikalo apibaru, kažko neleidžiu. Agnei 2,5 m., ji puikiai supranta, kad senelis jai nuolaidžiauja. Kai dėl ko nors papriekaištauju, jis atsako: „Aš moku, juk du vaikus išauginau“.

Kita vertus, kartais pagalvoju – juk senelio dėka Agnė taip anksti išmoko kalbėti, viską suprasti, nes senelis sėdi namie, vis užsiima su vaiku. Ir lepina ne iš blogos valios, o iš meilės. Tėvų ir senelių konfliktai – ne didžiausia pasaulyje bėda.

Inga

Svarbiausia – vieninga taktika

Jei tėvai ir močiutės laikosi vieningos taktikos, tegul kartu auklėja vaiką, nėra čia nieko blogo. Mes gyvenome drauge su močiute ir prosenele. Buvo nedidelių problemėlių auginant pirmą sūnų. Močiutei neįprastai atrodė maitinimas, kada tik vaikas nori. O sūnus augo rėksnys. Močiutė pradėjo mus spausti, kad maitintume kas 3 val., nes vaikas neturi režimo, ir jam skauda skrandį. Vėliau atsirado auklėjimo sistema, kurios vieningai laikėmės visa šeima. Močiutė palepina anūką, bet kas čia blogo? Kada jam būti lepinamam, jei ne dabar? Didesnė problema – promočiutė. Čia negalioja jokios taisyklės. Tai turbūt paskutinės gyvenimo meilės sindromas. Ji leido vaikui visišką laisvę ir… išsiugdė nepagarbą sau pačiai.

Kristina

Močiutės labai norėtų, kad:

Anūkėlis tarp maitinimų gautų atsigerti vandens.

Tarp maitinimų nuolatos graužtų duoną, džiūvėsius, riestainius, sausainius (kai kurios močiutės mano, kad nepakeičiama vertybė yra sūdyti lašiniai, ir jų vaikutis turi ragauti nuo 3 mėnesių).

Naktį anūkas gertų ne mamos pieną, o arbatą.

Anksti (nuo 4-5 mėnesių) išbandytų įvairaus skonio maisto – raugintų agurkų, kugelio, rūkytos dešros.

Anūkėlis būtų riebus (vadinasi – sveikutėlis).

Liepžiedžių, aviečių kotų, kmynų, ramunėlių arbatas kūdikis gertų nuo gimimo.

Visas arbatas ir košytes mama saldintų, nes juk vaikučiui taip skaniau.

Vaikutis nešustų sauskelnėse, o jaukiai miegotų suvystytas į tris medžiaginius vystyklus (jei pamenate: pirmas – marlinis trikampis, antras – drobinis kvadratinis, trečias – flanelinis, šiltas).

Užmigtų tik sūpuojamas lovytėje (todėl lovytė turi būti su supamu pakoju).

Užmigtų ant šieno čiužinėlio, nors prieš tokius piestu stojasi alergologai ir pranašauja vaikui šienligę.

Kambaryje ryšėtų 1-2 kepurėles, o lauke nepakenks ir 3.

Maudytųsi tik ankštoje vonelėje, kad į ausytes, gink Dieve, nepatektų nė lašas vandenuko.

Erika

Psichologė Erika Kern

TEISĖJA: Elkis, kaip liepia širdis

Kartų konfliktą bando išnarplioti psichologė Erika Kern

Dauguma nuotakų tikisi, kad po vestuvių prasidės visiškai naujas, savarankiškas gyvenimas. Kad nuo šiol jos kartu su savo išrinktuoju kurs šeimą, planuos savo ateitį ir auklės vaikus. Deja, vedybos nereiškia, kad nutraukiami kontaktai su tėvais. Taip pat nereiškia, kad šis bendravimas pasikeis.

Nespėjus nutilti vestuvių šurmuliui, jaunavedžiai susiduria su realybe – jų savarankiškumas ne visai toks, apie kokį jie svajojo, nes jie turi tėvus ir su jais teks bendrauti.

Nors vedybos – tai tarytum galutinis įrodymas, kad esi suaugęs žmogus, tėvams visada liksi jų vaikas, už kurio laimę jie visą laiką jausis atsakingi. Jie jausis atsakingi ir už jūsų vaikų auklėjimą.

Kas galėtų paneigti, kad seneliai savo patarimus žarsto vedami kuo geriausių ir nuoširdžiausių tikslų?  Bėda ta, kad naujoji šeima irgi turi savo nuomonę, turi teisę klysti ir savo kailiu išgyventi savo klaidas.

Santykių su savo tėvais nepakeisime, tačiau galime pasimokyti gero elgesio su vaikais. Juk mums nesmagu nuolat girdėti patarimus, perspėjimus ir komentarus? Tad ir mūsų vaikams nesmagu, kai nuolat demonstruojame savo tobulumą ir išmintį.

Kai močiutės patarinėja, mamos pasišiaušia ne tik todėl, kad patarimams 30 metų, bet ir todėl, kad jos vėl jaučiasi vaikais, kuriuos vis dar reikia mokyti. Nuoširdus pokalbis su močiute apie jūsų jausmus bus daug naudingesnis, nei pokalbis apie naujausius vaikų auklėjimo metodus.

Jei močiutė pasislėpusi jūsų vaiką maitina braškėmis, švelniai paaiškinkite, kaip jaučiasi vaikas, kai jam sužadinama alergija, ir kokios yra alergijos pasekmės. To močiutės nežino, tačiau piktas tonas nepadės sužinoti. Juk mes visi žmonės, kai mus bara – mes negirdime arba ginamės.

Jei nepavyksta susitarti, kad močiutės nepirktų saldumynų ar limonadų, rečiau susitikite. Arba dėkite saldumynus į atskirą vietą. Švelniai priminkite močiutei, kad jums augant tiek saldumynų nebuvo.

Kai pastebite, kad močiutė elgiasi priešingai jūsų įsitikinimams, pirmiausiai gerai apgalvokite, ar turite argumentų sau – kodėl pasirinkote tokį auklėjimo būdą, o ne kitokį. Jei iš savo vaiko reikalaujate idealios tvarkos, neleidžiate jam prisiliesti prie ,,suaugusiųjų” daiktų – puodų, kruopų, bulvių, ar esate tikri, ko siekiate?

Pasiremdami močiučių pastabomis galime surasti mūsų auklėjimo spragas – kur auklėjime ,,perlenkiame lazdą”. Jei močiutė sako, kad mes savo vaikui tarytum pašaliniai asmenys, tik prižiūrintys tvarką, tuose žodžiuose gali būti tiesos. Vaikui reikia saugumo, šilumos, laisvės klysti, eksperimentuoti. Žinoma, močiutės irgi ,,persūdo”, tačiau nepamirškime, kad vaikui svarbu ne tik auklėjimas, bet ir besąlygiška meilė.

Patarimai mamai:

kai močiutė duoda patarimą, nesiginčyk – tokiu elgesiu parodysi, kad jau nesi vaikas ir moki išklausyti (juk nebūtina tų patarimų pažodžiui laikytis);

papasakok močiutei apie naujausius mokslo išradimus, tačiau tai daryk labai švelniai ir ramiai, geriausiai – kai gurkšnojate arbatą arba ramiai leidžiate laiką kartu;

susitark, kiek saldumynų ir kokius saldžiuosius gėrimus pirksite, jei močiutė nesilaikys susitarimų, rečiau susitikite;

pasakyk močiutei, kad šio mėnesio saldumynų normą vaikai jau suvalgė ir kad didesnis jų kiekis gali pakenkti sveikatai;

stenkis kuo mažiau komentuoti močiutės auklėjimo metodus, tik taip gali tikėtis, kad močiutė mažiau komentuos tavuosius;

Patarimai močiutei:

nenusiminkite, jei jaunosios mamos nesimoko iš patarimų. Jos nori būti suaugusios, ir patarimai joms trukdo jaustis geromis mamomis. Be to, gimus antram vaikui, jos taps atlaidesnės močiučių nuomonei ir dažniau į ją įsiklausys;

pasistenkite įsigilinti į jaunosios šeimos maisto racioną ir vaikų maitinimą. Jūs be jokios abejonės atrasite nišą – ką galėsite pirkti savo mylimiems anūkams.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − = du