Su kūdikiu į Indiją, nes ji pasirinko mus

Pasivaikščiojimas-Goa-prieskonių-plantacijoje

Pasivaikščiojimas Goa prieskonių plantacijoje

Kai Ksenija su vyru Ignu turėjo apsispręsti dėl darbo kontrakto Indijoje, jų sūnui Oskarui buvo 6 mėnesiai. Dabar berniukui 1 metai ir 9 mėnesiai, o tėvelių patirtis gyvenant egzotiškoje šalyje – neįtikėtina. Ksenija sutiko apie tai papasakoti.

Ką veikėte Lietuvoje, kai nutarėte ilgam išvykti į Indiją? Kokie vėjai Jus ten nupūtė?

Esu baigusi dailės istorijos ir teorijos magistro studijas, įgijusi dailės pedagogės kvalifikaciją, visą gyvenimą dirbu su vaikais. Prieš Oskarėlio gimimą dirbau Vaiko raidos centre Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje auklėtoja bei dailės užsiėmimų vadove. Tuo pačiu metu plušėjau „Tele Bim-Bam“ darželyje ir kaip studijos direktorė, ir kaip dailės mokytoja, ir kaip auklytė. Be viso to, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre organizuodavau dienos stovyklas ir joms vadovaudavau. Žodžiu, kol į mūsų gyvenimą atėjo Oskaras, buvau apsupta įvairaus amžiaus vaikų.

Mano vyras dirba valstybės tarnyboje, jam pasitaikė galimybė 3 metus padirbėti Indijoje, ir mes jos neatsisakėme. Juokaujame, kad ne mes pasirinkome Indiją, o Indija pasirinko mus.

Žinoma, nerimą kėlė ant rankų sūpuojamas kūdikis, sprendimą turėjome priimti, kai jam buvo vos pusė metų. Sūnaus pediatrė mus nuramino, teigė, kad jam ir aklimatizacija, ir adaptacija bus kur kas lengvesnė nei mums, ir buvo teisi. Baiminomės ir dėl atopinio dermatito, kurį Oskarui diagnozavo šešių savaičių. Gydytoja sakėsi pastebėjusi, kad dažnai šiltesnis klimatas teigiamai veikia atopinio dermatito kamuojamus vaikus. Ir vėl buvo teisi, nes per visą šį laiką, kol esame čia – jokių ženklų. O atvykome čia trejiems metams, gal pavyks čia tą atopinį dermatitą ir išaugti.

Sakoma, kad Indiją galima arba mylėti, arba nekęsti, kokia buvo Jūsų išankstinė nuostata?

Nebuvome Indija susižavėję, ne per daugiausia apie ją žinojome. Apie kultūrą, meną žinojau tiek, kiek teko prabėgomis susipažinti studijų metais. Dabar jau suprantu, kad nežinojome nieko. Be jokios abejonės, girdėjome daugybę istorijų, įspūdžių po kelionių. O kai pasakėme draugams, kad išvykstame, tų istorijų išgirdome dar daugiau. Ligos, nešvara, skurdas buvo taip akcentuojami, kad atrodė – be to ten daugiau nieko ir nėra.

Bet keli žmonės, kurie daugiau laiko praleido Indijoje ir būtent Delyje, mus nuramino, kartu pasidžiaugė, kad atsirado tokia galimybė, ir teigė, kad Indija kviečia tik ypatingus žmones. Mes šventai tuo įtikėjome, mano sesuo juokaudama ėmė vadinti mane šventa karve. Ir į kelionę leidomės kupini optimizmo bei geriausių lūkesčių. Kol laukėme išvykimo datos, žiūrėjome daugybę dokumentinių filmų, skaitėme, domėjomės ir taip susižavėjome šia šalimi, kad nebūtume jos iškeitę į jokią kitą.

Kokia Indija pasirodė pirmais mėnesiais? Kas nustebino?

Pirmas įspūdis buvo stiprus. Viskas tikrai taip, kaip pasakojo, – lūšnynai, karvės, šunys, skurdas ir prabanga visai šalia, karštis, drėgmė, chaosas. Jautėmės lyg kine, lyg tai vyktų ne su mumis. Ko gero, vis dar sunkiausia suvokti, kad vanduo, kuris mums Lietuvoje asocijuojasi su švara, čia nebūtinai švarina, bet ir yra įvairių ligų šaltinis. Suvokę naujas taisykles, prisitaikę prie čionykščių normų, vis labiau ir labiau žavimės šia šalimi, jos įvairialype kultūra, gamtos grožiu, žmonių nuoširdumu.

Kokioje Indijos vietoje įsikūrėte, koks Jūsų būstas, aplinka?

Gyvename tankiai apgyvendintame Delyje. Čia 22 milijonai gyventojų! Mūsų rajonas saugus, švarus, aptvertas tvoromis ir yra labai patogus – netoli oro uostas, prekybos centrai, pagrindiniai Delio monumentai ir lankytinos vietos. Mūsų masteliais, žinoma, atrodo toloka, bet čia net ir nedideli atstumai įveikiami per ilgą laiką dėl spūsčių, kurios susidaro ne tik dėl didelio mašinų kiekio, bet ir dėl kitų transporto priemonių – rikšų, arklių, dramblių, dviračių, motociklų. Važiuoja visi, kurie turi kuo važiuoti. Ir be jokių mums įprastų taisyklių. Vienintelė taisyklė – pasikliauti nuojauta.

Butai dažnai labai dideli, nes indai gyvena gausiomis šeimomis ir dar kartu apgyvendina tarnus. Mūsų butas, palyginti, nedidelis. Trys kambariai, iš kurių vienas skirtas tarnams, bet virtęs Oskaro žaidimų kambariu, nes mes tarnų neturime. Turime pagalbininkę, kuri ateina rytais porai valandų, kad išvalytų namus ir kartais pagamintų valgyti. Labiausiai džiaugiamės terasa. Delyje dažniausiai keli butai dalinasi viena terasa ar net visas namas turi vieną terasą ant stogo, o mes turime galimybę kasdien daug laiko praleisti lauke vos pravėrę duris, vedančias iš koridoriaus į terasą.

Indija

Ksenija, Ignas ir Oskaras

Kokia Jūsų indiška kasdienybė?

Ką čia veikiame? Žavimės! Vyras daug dirba, o mes, apsipratę su nauja aplinka ir klimatu, pradėjome lankyti darželį. Oskaras gana savarankiškas ir mielai į darželį eitų vienas, bet aš turiu galimybę nedirbti, leisti laiką su juo, todėl pasirinkome grupę, kurią su vaikučiais galima lankyti ir mamoms. Aš vaikystėje darželį lankiau labai trumpai, juokiuosi, kad dabar atsigriebsiu. Nuvažiuojame kasdien porai valandų. Oskaras turi puikią galimybę pabūti bendraamžių aplinkoje, dalyvauja vaikams vedamose pamokėlėse.

Savaitgaliais stengiamės kur nors išvažiuoti, ką nors pamatyti. Juk Indija tokia didelė! Turime daugybę kelionių planų ir už Indijos ribų, nes čia viskas ranka pasiekiama! Oskaras puikiai jaučiasi skrydžių metu ir jau yra tokio amžiaus, kad kelionės daugiau džiugina, negu vargina.

Kokie Jums pasirodė indai? Galbūt bendraujate su kokiais kaimynais, kitų mažų vaikų tėvais? Bendradarbiais?

Oi, indai labai įvairūs. Kaip ir mes, lietuviai. Be to, labai priklauso nuo žmonių, jų socialinio statuso. Turtingesni indai būna ir labai malonūs, bendraujantys, ir labai išdidūs, pasipūtę. Viduriniosios klasės indai paprasti, noriai bendrauja, dažnai būna nuoširdūs ir paslaugūs. O žemiausios kastos indai įpratę kovoti už būvį, todėl būna arba labai, labai paslaugūs ir malonūs siekdami naudos, arba gana grubūs, atšiaurūs, nes iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą.

Bendraujame su keliomis indų šeimomis iš vyro darbo aplinkos, iš sūnaus darželio aplinkos ir su lietuvių, ištekėjusių už indų, šeimomis – nuostabūs, nuoširdūs žmonės. Jų indėlis į mūsų laipsniškai kylantį susižavėjimą šia šalimi – didžiulis.

Ar sunku buvo prisitaikyti prie vietinio gyvenimo būdo? Kokių naujų įpročių įgijote?

Sunku, be jokios abejonės. Visada pabrėžiu, kad čia viskas kitaip. Pirmiausia – komplikuota mityba. Jau minėjau vandenį, bet, be vandens, dar turėjome išmokti nusipirkti, pasigaminti mėsą, salotas. Ilgą laiką galvojome, kad valgome avieną, galiausiai sužinojome, kad mūsų aviena yra ožkiena. Dėl šilto klimato mėsą sunku išlaikyti nesugedusią, turguose daugybė musių, bet jau radome patikimų tiekėjų. Salotas irgi reikia žinoti, ir kur pirkti, ir kaip ruošti. Juokinga, bet salotų gamybai kartais prireikia dviejų ar keturių valandų! Ne todėl, kad mūsų receptai įmantrūs, o todėl, kad kiekvieną salotą reikia ypač švariai nuplauti ir išmirkyti. Be maisto įsigijimo ir gamybos, jau išmokome labai svarbaus dalyko, kurio Lietuvoje per darbų ir informacijos gausą negalėjome sau leisti, neskubėti ir daugiau šypsotis.

Jodinėjimas drambliais Goa valstijoje

Jodinėjimas drambliais Goa valstijoje

Išsivežėte mažiuką vaiką – kokių reikėjo skiepų? Kokių ligų Indijoje tikėtis patarė Lietuvos gydytojai?

Oskarą gimdžiau Lietuvoje, kol kas neplanuoju gimdyti Indijoje, nors jau ir Oskarui, ir mums norisi dar vieno šeimos nario. Bet ir kelionių, nuotykių poreikis didžiulis, todėl galvojame, kad antro stebuklo susilauksime Lietuvoje, tarp artimųjų.

Gydytojai į žinią, kad vešimės mažą vaiką, reagavo labai ramiai, ypatingų nurodymų, įspėjimų dėl ligų nesusilaukėme, nes dauguma gydytojų nėra susidūrę nei su Indija, nei su ten gyvenančiais.

Prieš išvykstant Oskarui reikėjo vieno papildomo skiepo – nuo hepatito A. Tik jau atvykę čia susidūrėme su visai kita skiepų sistema, kitokiais skiepais. Tų pačių vaistų gamintojų vakcinų, kokiomis sūnus buvo skiepytas Lietuvoje, čia nėra. Reikėjo pakartoti planinį kompleksinį skiepą, nuo kurio Lietuvoje Oskaras nesijautė blogai. Čia po šio skiepo dvi paras kovojome su aukšta temperatūra, o dėl kojos skausmo, į kurią buvo skiepytas, sūnus beveik parą negalėjo vaikščioti. Gydytojai ramino, teigė, kad tokia reakcija rodo, kad skiepas veikia. Gaila vaiko, bet naujesnių vakcinų, kurios nesukeltų šalutinio poveikio, negalėjome gauti nė vienoje klinikoje.

Kuo pasirodė įdomi vietinė medicina? Kokios čia vaikų poliklinikos? Ar tikrai visi vaikai nusividuriavę dėl nešvaros ir dirglios mitybos?

Buvome perspėti kreiptis tik į privačias klinikas, nes valstybinėse ligoninėse – didžiulis žmonių kiekis, nešvara, tikimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Rinkomės mums patogiausią, esančią arčiausiai mūsų namų, be to – rekomenduotą vyro kolegų ir ne ypač brangią. Pediatrės konsultacija šioje klinikoje kainuoja šiek tiek daugiau nei 10 eurų. Mano privačios klinikos suvokimas kiek skiriasi nuo to, kaip atrodo ši klinika, nes ji daugiau primena bet kurią mūsų valstybinę ligoninę. Vyrauja chaosas prie gydytojų kabinetų – išankstinė registracija lyg ir yra, bet į kabinetą užeinamas, kuris įžūlesnis, žmonių daug, niekas niekur neskuba. Kartais tenka su mažyliu lūkuriuoti valandą ir daugiau.

Kyla abejonių ir dėl švaros, bet tokia abejonė Indijoje lydi kiekviename žingsnyje, ne tik gydymo įstaigose. Gydytojai profesionalūs, dauguma jų baigę mokslus Amerikoje, Australijoje, patys puikiai supranta sistemos spragas ir labai nuoširdžiai, atsakingai stengiasi padėti. Skiepų sistema čia kiek skiriasi, į skiepų planą įtraukti ir skiepai nuo vėjaraupių, pneumokokinių ligų, rotaviruso. Sūnaus gydytoja visus skiepus įvardino kaip rekomendacinio pobūdžio, o ne privalomus. Tėvai sprendžia, kuo skiepys, be to, tai susiję ir su finansinėmis galimybėmis, nes visi skiepai mokami. Tokį planą mums pateikė privati klinika, nežinau, ar jis toks pats valstybinėse įstaigose, ar indams reikia susimokėti.

Indų vaikučiai mažučiai, smulkučiai, bet laimingi, nepriklausomai nuo finansinių galimybių. Kartais žiūriu į tuos elgetaujančius vaikus, gyvenančius po tiltais, ir stebiuosi – jie visada šypsosi. Manau, kad jų imunitetas šiek tiek kitaip reaguoja į sukėlėjus, nes kūdikiai nuo pirmų dienų patenka į įvairiausių ligų ir bakterijų pilną aplinką. Mes su vyru, kaip ir dauguma atvykusiųjų į Indiją, turėjome problemų dėl virškinimo – aš buvau labai stipriai apsinuodijusi maistu, užsikrėčiau bakterija. Oskaras netrukus užsikrėtė e-coli bakterija, kuri plinta nešvarioje aplinkoje ar per maistą. Tai buvo pamoka, kad nė akimirkai negalima atsipalaiduoti ir gal vieną kitą kartelį nedezinfekuoti rankų ar nenuplauti banano. Todėl teko išsiugdyti įprotį rankas dezinfekuoti ne tik grįžus iš lauko namo ar prieš kiekvieną valgį. Visada ir visur turime dezinfekuojančių servetėlių ir nusivalome rankas bei dažniausiai liečiamus daiktus, pvz., mobilųjį telefoną. Manau, kad šį įprotį galėsime pritaikyti ir Lietuvoje, ypač gripo sezono metu. Taip pat ir dėl apsaugos nuo uodų, kurių čia labai saugomės. Repelentus stengiamės naudoti nuolat, nors uodų, atrodo, ir nėra. Bet net ir plieskiant saulei pasirodo vienas kitas potencialus maliarijos arba dengės nešiotojas. Oi, kaip mes čia visko saugomės! Iš pradžių vargino ir atrodė nepakeliamai sunku, bet dabar jau tapo įpročiu, kasdienybe, būtinybe, kurios nė nebepastebime.

Greta vakarietiškos medicinos, į kurią daugelis indų žiūri gana skeptiškai, labai populiarūs natūraliosios medicinos šalininkai, yra didžiuliai ajurvediniai centrai. Po siaubingo apsinuodijimo ir aš kreipiausi į ajurvedininkus, man specialiai, pagal simptomus, amžių ir bendrą organizmo būklę, buvo sukurti vaistai iš natūralių komponentų. Be to, kad reikėjo gerti tuos vaistus, buvo nurodyta reguliariai valgyti, neslopinti kūno poreikių, užsiiminėti joga ir medituoti. Deja, su aplink zujančiu mažyliu visa tai man pasirodė neįmanoma. Išgėrusi vos pusę kurso vaistų, pasidaviau ir pasižadėjau atrasti ajurvedą vėliau. Šiuo metu stengiamės išsiaiškinti Oskaro alergijos sukėlėjus, visi labai rekomenduoja išmėginti ir ajurvedą.

Mūsų terasoje

Oskaro rojus namų terasoje

Ar valstybė lepina jaunas mamas atostogomis, pašalpomis?

Populiacija čia tokia, kad gimdymas ir vaikas – vien tik mamų ir tėčių reikalas. Nei atostogų, nei pašalpų. Galima susitarti darbe, kad pirmus du ar tris mėnesius galėsi nedirbti. Gimdymas irgi yra pačių gimdančiųjų reikalas, tad viskas priklauso nuo būsimos mamos finansinių galimybių. Bent kažkokias pajamas turinčios mamos stengiasi gimdyti privačiose klinikose, nes, kaip pačios sako, iš valstybinės ligoninės grįši ne tik su vaiku, bet ir su daugybe įvairiausių ligų. Gimdymas nėra pigus, ypač jei prireikia cezario pjūvio, kainuoja apie tūkstantį eurų ir daugiau, priklausomai nuo palatos dydžio ir kitų paslaugų ar kilusių komplikacijų. Daugumai indų tai yra tikrai didelė suma. Vargingai gyvenančios indės, neturinčios pinigų, gimdo ten kur gyvena, – lūšnynuose.

Ar indės mamos daug pinigų investuoja į vaikų lavinimą, drabužius, žaislus, pramogas?

Turtingi indai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir viso kito pasaulio turtingieji, –leidžia vaikus į privačias ugdymo įstaigas, perka vardinius drabužius, rengia didžiules asmenines šventes. Turtingų indų vaikus prižiūri dvi–trys auklės, kurios viską daro už vaiką, kas dažnai tėra tėvų, o ne jų vaikų poreikių tenkinimas. Dėl to dažnai užaugę turtingųjų vaikai neturi elementarių įgūdžių – negeba išsivirti arbatos, nudirbti paprasčiausių buities darbų.

Vidurinioji klasė stengiasi duoti vaikams viską – aukoja materialiąją gerovę, bet leidžia vaikus į privačius darželius, mokyklas. Laikoma didžiuliu pasisekimu, jei vaikui paskui pavyksta išvažiuoti studijuoti į kitą šalį.

O vargingieji vos gimusius vaikus atiduoda į gyvenimo mokyklą, kur jie pirmiausia išmoksta išgyventi, laksto nuogi ir basi, džiaugiasi ir mėgaujasi pačiais paprasčiausiais dalykais ir nuo pat mažų dienų dirba, siekdami padidinti šeimos pajamas.

Beje, čia sauskelnes segi tik tie, kuriems tėvai jas nuperka. Jeigu neturi už ką, – vaikai laksto nuogut nuogutėliai. Ir sveika, ir „plikinėjimo“ sezonas ilgas, nes Delyje vėsoka vos kelis mėnesius.

Koks ten požiūris į žindymą? Teko matyti moteris, žindančias viešai? Kuo papildomai maitinami kūdikiai?

Viskas priklauso nuo socialinio statuso. Turtingose šeimose mamos ne tik kad nežindo viešai, bet ir stengiasi neiti iš namų, kol kūdikiui sueis 6 mėnesiai. Viduriniojo sluoksnio indės žindo, jeigu yra būtinybė, bet, žinoma, stengiasi tai daryti ne viešai. O vargingos mamos žindo viešai – gatvėje, kurioje dažniausiai ir gyvena.

Atvažiavome čia netrukus po to, kai nutraukiau maitinimą krūtimi. Jaudinausi, kad negausime saugaus ir kokybiško maisto, bet klydau – yra ir ekologiškų ūkių, ir puikios kokybiškos mėsos, daržovių. O vaisių gardumas ir šviežumas! Nors turguje dauguma parduodamų vaisių atrodė matyti ir ragauti, supratome, kad tikrasis mangų, ličių, ananasų ir net bananų skonis visai kitoks nei ragautų Lietuvoje. Papildomas maitinimas čia pradedamas nuo bananų, kurių šviežių galima gauti ištisus metus.

Ar parduotuvėse yra mums įprastų vaikiškų prekinių ženklų? Ką prašote, kad Jums atvežtų iš Lietuvos?

Delyje yra visko, tik sudėtinga rasti, ir kainos nemažos. Visi vakarietiški (importuoti) dalykai čia labai brangūs. Ne tik mums žinomi prekiniai ženklai, bet ir tokie produktai kaip grikiai – brangu, kilogramo kaina gali viršyti ir 10 eurų. To, ko mums trūksta labiausiai, siunčiamės iš Lietuvos. Tik pastebėjome, kad visko trūksta vis mažiau ir mažiau, o kai kas nors paklausia, ko atvežti, sugalvoti vis sunkiau. Be jokios abejonės, visada pirmoje vietoje norų sąraše – lietuviška juodoji duona, kurią Oskaras labai mėgsta. Mes su vyru ilgimės šviežios žuvies, nes kol kas jos valgėme tik prie jūros esančioje Goa valstijoje ir patikimuose restoranuose Delyje. Aš – saldumynų mėgėja, todėl prašau šokolado, kuris čia net ir pats paprasčiausias be galo brangus. Kokybiško šokolado plytelė kainuoja apie 8 eurus. Ilgimės varškės, nors jau baigiame priprasti ir prie indiško panyro.

Kaip švęsite Kalėdas? Ar Indijoje tai – šventė?

Vyraujanti religija Indijoje – hinduizmas, krikščioniškosios šventės čia švenčiamos palyginti nedidelėse bendruomenėse. Delyje lietuviai buriasi, stengiasi ir prie Kūčių stalo susėsti ir Kalėdas atšvęsti. Puošiama eglutė, keičiamasi dovanomis, ruošiami tradiciniai lietuviški kalėdiniai patiekalai. Nors krikščionių Delyje nedaug, didieji prekybos centrai, kopijuodami vakarietiškas tradicijas, pasipuošia Kalėdų dekoracijomis, tarptautiniuose darželiuose, mokyklose irgi stengiamasi jas paminėti. O kalėdinę nuotaiką įkvepia dar prieš mūsų Kalėdas (lapkritį) Indijoje švenčiama didžiausia metų šventė – Divali, kuriai ruošiantis viskas gausiai puošiama, panašiai, kaip ir Lietuvoje Kalėdų laikotarpiu. Šviečiančios girliandos, spindinčios skulptūros, blizgučiai, spalvos – trūksta tik šaltuko, sniego ir eglių kvapo. O iš tikrųjų netrūksta nieko! Kalėdos – šeimos šventė, lydima tradicijų, šventė mūsų širdyse, nepriklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte ją sutiksime.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 4 = trys