Sudie, pieneli…

egles10

Eglės Gelažiūtės nuotr.

Pradėti teisingai žindyti – didelis, išmanymo reikalaujantis darbas. Tačiau ne mažiau žinių ir nusiteikimo reikia ir norint žindymą baigti. Konsuluoja tarptautinės laktacijos konsultantų asociacijos (ILCA) narė, mokyklėlės „Sveika pradžia“ Kauno filialo vadovė Živilė Baltrušaitienė

Kada PSO rekomenduoja nujunkyti?

PSO rekomenduoja žindyti vien tik mamos pienu iki 6 mėnesių, o primaitinant – iki 24 mėnesių ir ilgiau. Tokios rekomendacijos, kada nujunkyti, nėra, nes tokį sprendimą turėtų priimti kiekviena šeima individualiai.

Tyrimai, atlikti necivilizuotose bendruomenėse (daugiausia Afrikos žemyne) rodo, jog ten vidutinis nujunkomo vaiko amžius yra 3-4 metai. Lietuvoje, kiek rodo mano patirtis, didelė dalis mamų dažnai nujunko vaikelius baigiantis pirmiesiems mažylio metams arba anksčiau. Teorija teigia, jog besibaigiant tretiesiems metams mažylis paprastai atsisako krūties natūraliai.

Kaip suprasti, kada jau vaikui nebereikia mamos pieno?

Sveikiausias ir fiziniu, ir emociniu požiūriu nujunkymas yra toks, kai pats mažylis nusprendžia atsisakyti krūties – apie trečiuosius gyvenimo metus. Tačiau tai neturėtų reikšti, kad mama turi žūtbūt žindyti vaiką tiek ilgai, kiek jis nori, net jeigu jai tai tampa per sunku, ji pervargsta, neišsimiega naktimis. Sprendimą nujunkyti turėtų priimti visa šeima, ir tėčio žodis čia irgi neturėtų būti paskutinis.

Deja, paties mažylio atsisakymas krūties ne visada yra aiškus. Tyrimai rodo, kad yra kriziniai mėnesiai, kuomet mažyliai dėl įvairių priežasčių gali dienai ar kelioms atsisakyti krūties (pvz., trečią ir devintą mėnesį), tačiau toks atsisakymas neturi nieko bendra su tuo, kad mažylis jau yra pakankamai didelis gyventi be mamos pieno. Todėl mažylio amžius irgi yra labai svarbus kriterijus priimant sprendimą nujunkyti. Manoma, kad iki vienerių metų mažyliai neatsisako krūties natūraliai – jei mažylis nebenori žįsti, tam yra kažkoks paaiškinimas, kurį, sutinku, ne visuomet paprasta atrasti.

Papasakokite metodiką, kaip teisingai, švelniai nujunkyti? Kiek laiko turi užtrukti šis procesas?

Nujunkymo metodikos pasirinkimas priklauso nuo mažylio amžiaus.

Vaikučio iki metų nujunkymas. Jei kalbėsime apie vaiką iki vienerių metų, tuomet labai skatinčiau mamas dar pasvarstyti, ar tikrai norite visai nutraukti žindymą. Net ir dalinis žindymas, tarkime, tik naktimis, duotų didžiulės naudos mažyliui. Atminkite, kad iki vienerių metų mažyliui nerekomenduojama duoti karvės pieno, vadinasi, motinos pieną turėsite pakeisti pieno mišiniu.

Jei vis dėlto nusprendėte nujunkyti, pradėkite mažinti po vieną maitinimą kas kelias dienas, kad per savaitę maitinimų krūtimi sumažėtų dviem-trimis. Ir taip po truputį, kol nustosite žindyti dieną. Viso šio proceso metu svarbu kalbėti su vaiku (kad ir koks mažas jis būtų) ir aiškinti jam, kad pienukas baigiasi. Neverta vaikui sakyti, kad tau jau pienuko nereikia, nes tu jau didelis, nes vaikas jaučiasi kitaip. Geriau pabrėžti paties pienuko pasibaigimą. Ir, žinoma, neturėkite iliuzijų, kad vaikas džiaugsmingai ir su šypsena priims tokius pasikeitimus. Normalu, kad jis kažkiek laiko pyks, bus irzlesnis, gali prasčiau miegoti. Tačiau tai – atsisveikinimo procesas (kai kuriuose tyrimuose jis prilyginamas gedului netekus ko nors svarbaus), todėl padėkite jį išgyventi. Mažyliui tai didžiulis pasikeitimas.

Naktinių maitinimų atsisakykite paskiausiai, ir visų iškart. Vaiko palaikymo ir supratimo taisyklė galioja ir čia.

Toks palaipsninis nujunkymas suteikia vaikui galimybę priprasti prie minties, kad pienukas baigiasi. Tačiau sutinku, kad šis būdas yra sunkesnis tėvams, nes reikalauja daugiau kantrybės.

Vyresnio nei metų vaikučio nujunkymas. Vyresniam vaikui sunkiau pritaikyti palaipsninio nujunkymo būdą, todėl paprastai maitinimas nutraukiamas iškart, prieš tai bent savaitę su mažyliu pasikalbėjus apie pienuko pasibaigimą ir pan.

Ir jaunesnio, ir vyresnio vaiko nujunkymo atveju mamos svarbu stebėti savo krūtis, neleisti joms persipildyti, o pajutus didesnį pilnumą ar tempimą, nusitraukti pienuko (bet tik tiek, kad pasijustų palengvėjimas krūtyse). Kiek ilgai dar gaminsis pienas po nujunkymo, prognozuoti sunku, nes tai labai individualu. Tačiau preliminariai galima galvoti apie mėnesį.

Kodėl sakoma, kad negalima nujunkyti vasarą? Kokiais gyvenimo atvejais negalima nujunkyti?

Geležinės taisyklės nėra, kaip nėra ir tinkamiausio nujunkymui sezono. Gal tokia nuomonė reiškiama todėl, kad mamos pienas yra puikus skysčių šaltinis mažyliui. Nujunkymo nerekomenduojama sugretinti su kitais svarbiais vaiko gyvenime įvykiais – išėjimu į darželį, persikraustymu į kitus namus ar naują lovą, sesers/brolio atsiradimu šeimoje. Taip pat manoma, kad nujunkius vėlyvą rudenį labai padidėja tikimybė susirgti peršalimo ligomis, gripu, nes tai yra didesnio sergamumo sezonas.

Ar būtina nujunkyti, jei moteris pastoja?

Ne, nebūtina. Tyrimai rodo, jog esant normaliam nėštumui persileidimo rizika yra be galo maža. Pasaulyje apie 50 proc. moterų pastoja tebežindydamos jauniausiąjį vaiką. Apklausos rodo, kad paprastai motinos rūpinasi psichologine vaiko gerove ir todėl siekia tęsti žindymą tol, kol vaikas pats atsisakys žįsti. Kadangi pastojusios moters pieno kiekis ir sudėtis (o tkartu ir skonis) pakinta, daugiau nei 50 proc. vaikų patys pamažu nustoja žįsti.

Ar nujunkyti, jei moteris suserga, tenka gerti vaistus, antibiotikus?

Ne, nujunkyti skubėti tikrai nereikia. Dauguma įprastų ir peršalimo metu vartojamų vaistų yra puikiai suderinami su žindymu. Žinoma, pasitarti su šeimos gydytoju visada pravartu.

Kokios arbatos, vaistai mažina pieno kiekį?

Nustatyta, kad per didelės vitamino B6 dozės gali sumažinti pieno kiekį. Arbatų poveikis šiuo atžvilgiu nėra tirtas.

Ar tikslinga nujunkant išvažiuoti kelioms dienoms?

Psichologai nepritaria tokiam sprendimui – geriausia yra palaipsninis ir nuoseklus nujunkymas. Nepalikite vaiko vieno tvarkytis tokioje situacijoje – būkite šalia.

Ar tvarstytis krūtinę nujunkant?

Šis būdas yra pasenęs ir kenksmingas sveikatai, todėl jo praktikuoti tikrai nereikėtų.

Ką manote apie situaciją, kai vaikas pats atsisako krūties, kitaip tariant – nusijunko pats?

Jei vaikutis jau pusantrų metų, tuomet galbūt ir galime pasidžiaugti, kad neteks patirti atsisveikinimo su krūtimi kančių. Jaunesniam vaikui atsisakius krūties, ieškočiau priežasties, nes ji tikrai yra, galbūt ne visuomet akivaizdi.

Ką daryti, jei vaikutis niekaip nepasiduoda nujunkymui, tiesiog krenta į depresiją?

Paprastai vaikutis nepasiduoda nujunkymui tada, kai pati mama dar nėra tam pasiruošusi. O pradėjus nujunkymo procesą svarbu nuoseklumas. Jei mama mėtosi, jai gaila vaiko ir ji duoda krūtį, po to vėl neduoda krūties, vaikas sutrinka ir tuomet dar stipriau „įsikabina“ į mamą. Todėl ir minėjau, kad nujunkymas yra visos šeimos sprendimas, nes reikia visos šeimos pritarimo ir palaikymo.

Ar manote, kad nujunkymas didesnė tragedija mamai, ar vaikui?

Mamos, kurios priverstos nujunkyti kūdikius anksčiau nei planavo, teigia išgyvenusios gedėjimo laikotarpį. Artimas oda-prie-odos kontaktas, patiriamas kiekvieno žindymo metu, pagilina mamos ir mažylio ryšį bei artumą.

Ar nujunkius po kiek laiko, kai pieno beveik nelikę, galima duoti pažaisti su krūtimi, pažįsti šiaip sau, dėl malonumo?

Nujunkius svarbu nuoseklumas. Todėl nujunkius duoti žįsti krūtį nerekomenduojama. Prie krūtinės glaustis, ją glostyti ar bučiuoti drąsiai leiskite – taip mažylis turi galimybę parodyti, kad jam tai brangi vieta, susijusi su gerais prisiminimais. Tačiau vaikas turi aiškiai suprasti, kad pienelio ten nebėra ir žįsti nebegalima.

***

Atžindas – pavojingas visuomenei

Nujunkymas yra galutinis kūdikio atskyrimas nuo motinos. Kol motina žindo, jos kūno fiziologija, pasak šiuolaikinės medicinos, panaši į nėščiosios: motinos endokrininė sistema aprūpina kūdikį maistu. Skirtumas tik tas, kad vaikas maitinamas ne per placentą, o per krūtis.

Lietuvių kaimo kultūroje vaikus nujunkydavo dažniausiai dvejų metų, tai atlikdavo staigiai ir su tam tikromis apeigomis. Apeigos išreikšdavo naują vaiko subrendimo laipsnį ir jo savarankiškumą. Nujunkymas būdavo šeimos šventė, į kurią susirinkdavo krikšto tėvai ir giminės. Nujunkant pirmą kartą apaudavo vaiko kojas, spėdavo jo ateitį, o motina, kad negirdėtų vaiko prašymų, kelioms dienoms išvykdavo iš namų.

Pasitaikydavo, kad mama, pagailėjusi verkiančio vaiko, vėl duodavo jam krūtį, t.y. atžindydavo. Atžindymas kaimo kultūroje buvo laikomas neigiamu reiškiniu. Už atžindymą smerkdavo, o apie atžindus sakydavo, kad jie pavojingi visuomenei.

Prisiminusios senuosius papročius, moterys kartais ir dabar nepagrįstai bijo atžindymo. Jos mano, kad atžindu tampa ir kelių savaičių ar mėnesių kūdikis, kuris dėl tam tikrų priežasčių tam tikrą laiką nebuvo žindomas ir po to vėl pradėtas žindyti. Reikia atsiminti, kad atžindas yra po vienerių metų ar ilgesnio žindymo laikotarpio su tam tikromis apeigomis nujunkytas, o po to iš gailesčio, kad labai verkė ir buvo neramus, vėl pradėtas maitinti kūdikis.

Pirmykštėse kultūrose vaikus nujunkydavo ir nujunko ne staigiai, o palaipsniui. Ten vaikai žindomi, kol patys atpranta. 3-4 metų vaikas vis dar retkarčiais atbėga pas motiną krūties. Žinda jie vis rečiau ir rečiau, kol patys nujunksta. Toks nujunkymas yra natūralus ir nesukelia sukrėtimo nei vaikui, nei motinai.

Ištrauka iš Aleksandro Žarskaus knygos „Gimimo slėpinys“

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


9 + = dvylika