Nėščia moteris susirgo tuberkulioze. Kas bus jai ir jos vaikui?

mityba

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Laiškas dukrai, kurį parašė tuberkulioze serganti mama

Mano mažute,

Žinai, koks yra tobulas mamos vakaras? Toks, kai namai palaimingai nurimsta po dienos šurmulio, vaikai suminga savo lovose, pro atvirą langą kartu su tolimo miesto garsais liejasi vakaro gaiva. Tylu, ramu ir lengva. Kas gali būti nuostabesnio ir tikresnio už tokius vakarus, kai, rodos, viso pasaulio gėris suplūsta į tavo namus. Ir kaip nenusakomai gera, kad šalia esi tu – dar tokia mažytė, visai miniatiūrinė, kvepianti pienu ir kūdikyste. Tu tokia trapi, kai šią akimirką miegi šalia manęs, tokia gležna, kai glaudžiuosi prie švelnaus kūnelio ir panyru į tavo šiltą kaip vasara kvėpavimą. Tobuli mažyčiai pirščiukai, minkštos kojytės, liaunutės rankytės… negaliu atsižiūrėti, atsiglostyti…

***

Mano mažute, šiandiena mums yra dosni ir gera. Esu tikra, jauti ir žinai šitai… Tačiau kokį ilgą ir sunkų kelią mudvi nuėjome, kad dabar galėtume dieną naktį būti susikibusios už rankų, nepajėgdamos, o ir nenorėdamos atskirti, kur baigiuosi aš ir prasidedi tu. O prieš metus, kai tavo gyvybė dar tik mezgėsi ir skleidėsi, mus ištiko bėda. Viliuosi, kad tuometiniai mano išgyvenimai ir skausmas neįsirašė į tavo pasąmonę, nepaliko jokių, net menkiausių pėdsakų, galinčių apkartinti tavo gyvenimą.

Sunku apie tą metą kalbėti, bet pasižadėjau, kad papasakosiu tau tavo atėjimo istoriją, kad visada atmintum, kokia esi kovotoja, kokia esi stipri ir tvirta.

***

Kai laukiausi tavęs tryliktą nėštumo savaitę, vieną naktį prabudau nuo nežmoniško skausmo kairiajame šone, širdies plote. Buvo taip blogai, kad negalėjau nei įkvėpti, nei pajudėti. Nesulaukusi, kad skausmas atlėgtų, paryčiais prižadinau tavo tėtį ir paprašiau kviesti greitąją. Atvažiavusi medikė atidžiai išklausinėjo, apžiūrėjo ir, įsitikinusi, kad mano širdis visiškai sveika, liepė ruoštis į ligoninę. Ten gerą pusdienį buvau siuntinėjama nuo vieno gydytojo pas kitą, kol gavau patarimą įtrinti skaudamą šoną kokiu nors nekaltu tepaliuku. Kai grįžau namo, skausmas jau buvo kiek atlėgęs, tačiau ėmė kilti temperatūra. Gerą savaitę pragulėjau lovoje stipriai karščiuodama, vaistai nuo temperatūros veikė labai trumpai, karštis šiek tiek nukrisdavo ir vėl šokdavo beveik iki 40 laipsnių.

Negalėjau nei valgyti, nei atmerkti akių nuo galvos skausmo, tebediegė šoną, be viso to, kamavo stipri nėštumo toksikozė, beveik viską, ką pavykdavo suvalgyti, per didžiausius skausmus, laikydamasi kairiojo šono, išvemdavau. Per tą savaitę pabuvojau kelių ligoninių priimamuosiuose, kur išklausydavau pačių originaliausių rekomendacijų: nuo patarimo gerklę skalauti sodos tirpalu iki atsainaus pasiūlymo gydytis pastilėmis nuo gerklės skausmo. Iki šiol esu dėkinga savo jaunutei gydytojai, kuri, pamačiusi, kad jos skirti vaistai neveikia ir kad aš pradedu dusti, liepė gultis į ligoninę.

Deja, ligoninėje nepagerėjo, temperatūra nekrito, nepaisant gydymo stipresniais vaistais ir nuolat lašinamų lašinių. Pagaliau gydytojai nusprendė, kad reikia daryti krūtinės ląstos rentgenogramą, nors nėščiosioms šis tyrimas atliekamas itin retai – kritiniais atvejais. Rentgeno nuotrauka parodė, kad man sunkus plaučių uždegimas, atsidūriau reanimacijoje, o gydytojai vis stebėjosi, koks stiprus mano nėštumas, kaip ryžtingai su mamos liga kovoja kūdikėlis. Kitą dieną mane išvežė konsultuotis į polikliniką, kurioje buvo pulmonologų konsiliumas.

O tada ir prasidėjo!

***

Pamenu, kaip mane lydėjusi seselė kažkam padavė mano rentgenogramą ir paprašė kuo greičiau mus priimti, pamenu koridorių, pilnut pilnutėlį žmonių su medicininėm kaukėm ant veidų, pamenu, kaip mane pakvietė į kabinetą, kur už ilgo stalo sėdėjo daug gydytojų, pamenu, kaip jos liepė man sėstis ir nenusiiminėti kaukės, nes man – plaučių tuberkuliozė.

Tuberkuliozė! Mano sąmonė atsisakė suvokti šio žodžio prasmę, nes to tiesiog negalėjo būti, tai – klaida! Kūną tarsi užliejo didžiulė, sunki banga, kuri mane prislėgė ir iškreipė visą išorinį pasaulį. Labai ryškiai mačiau, kaip dvi gydytojos diskutuoja apie tai, kada kuriai eiti atostogų, ir tuo pačiu metu tarsi iš šalies girdėjau save, klausiančią medikių, iš kur ta tuberkuliozė? Ir kaip tuomet mano kūdikis, kurio laukiuosi? Kaip mano vaikai? Vyras? Ar ir juos užkrėčiau? Ar pakenkiau savo dar negimusiam mažutėliui? Kas dabar bus? Be to, man reikia į darbą! Buvau tokia sukrėsta, kad mano protas nesugebėjo aprėpti to, ką sakė gydytojos: kad mažiausiai 6 mėnesius teks gydytis, gulėti ligoninėje, kad kuriam laikui būsiu izoliuota nuo šeimos, vaikų, gersiu daug ir stiprių vaistų, kurie mano kūdikiui nepakenks.

***

Mano pasaulis staiga apsivertė aukštyn kojom, iš kabineto, kur kasdienišku tonu skelbiamas tuberkuliozės nuosprendis, išėjau tarsi ne savomis kojomis, per ašaras nebematydama nei žmonių, laukiančių savo eilės į baisųjį kabinetą, nei mane atlydėjusios seselės. Pamenu, kaip kažkokia jauna „vietinė“ sesutė priėjo manęs paguosti, į mano desperatiškai kartojamą „Kaip mano vaikai? Kaip mano vaikai?“ atsakė tiesiog užpildydama siuntimus jiems pasitikrinti sveikatą. Tik po daugelio dienų sužinojau, kad tavo broliams viskas gerai, kad jie sveiki, o iki tol skendėjau siaubo vandenyne, negalėdama sau atleisti, kad tai tikrai vyksta su manim, mano šeima ir tavim – mano kūdikiu, kurio laukiausi dar tik keturioliktą savaitę.

Kai tą baisiąją dieną grįžau į ligoninės reanimaciją, paaiškėjo, kad mane perkelia į Santariškių klinikas. Tebebuvau tokia sukrėsta, kad fiksavau besikeičiančius įvykius, tiesiog fiziškai jausdama, kaip jie įsirėžia man į atmintį. Pamenu, kaip lyg per tirštą rūką, sukaupusi visas jėgas, sunkiai ėjau ilgu Santariškių ligoninės koridoriumi ir jaučiausi tokia išsigandusi, tokia vieniša, kol staiga tavo tėtis paėmė mane už rankos, ir šiltas, tvirtas, guodžiantis jo delnas akimirksniu sugrąžino mane į realybę, kurioje ir be žodžių aišku, kad nesu viena, kad šalia – žmogus, padėsiantis visa tai ištverti.

***

Taip laikydamasi tavo tėčio pradėjau eiti ilgu sveikimo keliu. Be jau diagnozuotos tuberkuliozės, Santariškių klinikose aptiko dar vieną ligą – pleuritą, tad man nedelsiant punktavo kairįjį plautį ir paaiškėjo, kad jį spaudė net du litrai susikaupusių skysčių. Po šios procedūros mano savijauta pamažu ėmė gerėti: po kelių dienų nukrito temperatūra, „susidraugavau“ su kateteriu plautyje (jį išėmė tik po 3 savaičių), iš naujo išmokau kvėpuoti, vaikščioti, lipti laiptais. Visa tai nebuvo sunku ištverti, baisiausia man buvo – didžiulės chemoterapinių vaistų dozės. Nors daktarai gydytojai garantavo, kad juos galima vartoti ir nėščiosioms, tiesiog iš proto krausčiausi kasdien rydama saujas tablečių. Buvo labai baisu, kad tie vaistai tau nepakenktų, dar labiau baimę didino nežinojimas, kaip tu laikaisi.

Buvai tokia mažytė, kad dar nejaučiau tavo judesių, todėl prisigalvodavau begales baisiausių dalykų. Iki lemtingos 2010 m. birželio 1 d. Tą dieną kartu su tavo tėčiu lankėmės Genetikos centre, kur gydytoja genetikė patvirtino mano gydytojų žodžius – vaistai tikrai tau nekenkia, labiau pakenkčiau, jei nesigydyčiau ir liga progresuotų. O tada, apžiūrėjusi ultragarsu, gydytoja pasakė, kad kūdikėlis tikrai visiškai sveikas ir kad tas kūdikėlis – mergytė. Tą pačią akimirką mane užplūdo palengvėjimo ir laimės banga. Ir persmelkė gilus suvokimas, kad tau tikrai tikrai viskas bus gerai, nes mes, moterys, esam gajos, kantrios ir stiprios.

***

Mažute, kai sužinojau, kad taip tvirtai gyvenimo laikaisi būtent tu, dar atkakliau ėmiau kovoti su savo liga. Kasdien sukaupusi visas jėgas eidavau pasivaikščioti apie ligoninę, nes mano gyytojas sakė, kad tai padės greičiau valytis plaučiams. Kasdien didinau ratų skaičių ir didžiavausi, kad jau pajėgiu apie ligoninę apeiti du, keturis, vėliau – ir penkis ratus. Uždraudžiau sau verkti ir įsivaizduoti blogus dalykus. Stengiausi galvoti vien pozityviai ir vijau šalin visokias baimes ir netikrumus. Dar lengviau pasidarė, kai paaugai tiek, kad pradėjau jausti tavo judesius. Kokia palaima buvo patirti, kaip iš pradžių vos juntamas drugelio plazdenimas perauga į vis stiprėjantį tuksėjimą, rąžymąsi, rimtus spyrius…

Mažute, vaistus gėriau iki pat tavo atėjimo ir dar ilgiau. Jie iš tiesų nepakenkė nei tau, nei vėliau mano pienui. Išsipildė didžiausia mano svajonė, buvo išgirsta svarbiausia mano gyvenimo malda – nors ir anksčiau laiko, nors ir labai mažytė, tu gimei sveika ir nuostabi – tikra Saulė.

Kad ir kas tavęs ateity lauktų, niekada nepamiršk, kokia esi kovotoja, kokia esi stipri ir mylinti gyvenimą, mano mažute… drąsiai eik savo keliu ir skleisk žmonėms šviesą, šilumą ir gėrį, šildyk visą pasaulį taip, kaip dabar šildai mūsų namus, mano Saule…

Mama Irena

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


2 + septyni =