Tandeminis žindymas: prie krūties pametinukai

Per puslapį

Agnės šeima

Agnė su vyru Tomu augina du sūnelius – keturmetį Pauliuką ir dvimetį Timuką. Agnė sutiko pasidalinti savo patirtimi, kaip įmanoma maitinti krūtimi pametinukus.

Pirmasis gimdymas Anglijoje

Pradėsiu nuo to, kad mano nenutraukiamo žindymo patirtis yra 3 metai ir 9 mėnesiai, iš jų vienerius metus ir 9 mėnesius vienu metu maitinau du savo vaikučius ir žindžiau per visą antrąjį nėštumą. Bet apie viską nuo pradžių.

Kai sužinojau, kad laukiuosi pirmojo vaikelio, perskaičiau auksinę mintį, kad pienuką pirmiausia reikia pradėti gaminti savo smegenyse. Pritariu šiems žodžiams, nes per visą nėštumą aš jį „gaminau“.

Tuo metu gyvenome Anglijoje. Po ilgo ir sunkaus pirmojo gimdymo  kūdikis krūties neėmė 5 dienas (daug kas to nesupras, sakydami „kaip kūdikis gali neimti krūties“). Gimdymas vaikui buvo didelis stresas, nes buvo naudojamos replės apsukti kūdikį įsčiose į reikiamą padėtį. Po gimdymo buvau labai įsitempusi, nervinga, ir žindymo pradžia susiklostė ne tokia, kokią įsivaizdavau. Gydytojų prašiau padėti išmokyti glausti vaiką prie krūties, padėti maitinti, bet pagalbos nesulaukiau. Jų atsakymas buvo paprastas: jei neima krūties, tai neima, negalime padėti, bet vis tiek glauskite prie krūties, gal paims. Prieš išvykstant iš ligoninės, įvyko stebuklas – kūdikis paėmė krūtį ir taip skaniai ir godžiai valgė, kad ir aš iškart tapau laiminga. Kai paragavo pienuko, jo neatsisakė iki tol, kol pati vieną dieną nepasakiau, kad jau užteks, nes esi didelis. Vaikui tada buvo 3 metai ir 9 mėnesiai.

Pakeliui antrasis vaikelis

Pirmagimis augo, pienuko užteko, nors ir buvo žindymo trikdžių (nuvalgyti speneliai, guziukai kairėje krūtyje). Pažįstama lietuvė vaiką maitino 3 metus, ji buvo man didžiausia įkvėpėja dėl ilgo žindymo.

Nutarėme susilaukti antro vaikučio. Ką daryti dėl pirmagimio žindymo? Internete sužinojau sąvoką – tandeminis žindymas. Tai toks žindymo būdas, kai moteris maitina krūtimi nėštumo metu, o pagimdžiusi žindo abu vaikus.

Pažiūrėjau į savo mažylį, taip skaniai valgantį pienuką prieš pietų miegelį, ir supratau, kad jis dar per mažas būti nujunkomas. Kadangi sveikata nesiskundžiau, nusprendžiau išbandyti tandeminį žindymą.

Pasakiau anglei gydytojai faktą, kad dar žindau, nors jau laukiuosi. Ji tik pasižiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir turbūt nesuprato tokio varianto. Nusiraminimui internete perskaičiau žindymo konsultanto Kazimiero Vitkausko atsakymą vienai mamytei apie žindymą nėštumo metu, kad tandeminis žindymas galimas ir sėkmingas. Supratau, kad gydytojų nuomonės skirtingos, ir vadovautis reikia tuo, kuo nori tu pati.

Žindymas nėštumo metu

Žindyti nėštumo metu sekėsi puikiai, tik speneliai buvo labai jautrūs. Vieną mėnesį maitinau 4 kartus per parą, o paskui dar 4 mėnesius maitinau 2 kartus per parą – prieš pietų ir nakties miegutį. Visų tyrimų rezultatai buvo geri, o hemoglobino kiekis kraujyje viso nėštumo metu buvo 128 (norma 120–160 g/l). Kad hemoglobino užtektų, viso nėštumo metu gėriau dilgėlių lapų arbatą ir dažnai vartojau hematogeną. Dar gėriau žuvų taukus ir nėštukėms skirtus vitaminus.

Artėjo antrojo gimdymo data. Buvau skaičiusi apie tai, kad žindymas nėštumo metu gali išprovokuoti gimdos susitraukimus ir sukelti priešlaikinį gimdymą. To šiek tiek bijojau, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo.

„Vėluojantis gimdymas“

Ir antrasis gimdymas vyko Anglijoje. Anglų gydytoja šįkart leido pernešioti 14 dienų, o kadangi jokių gimdymo požymių nebuvo, paskyrė dieną, kada skatins gimdymą.

Pagal Anglijos gimdymo skatinimo politiką, pirmiausia skatina žvakutės, kuri gali ir nesuveikti, įdėjimu. Viskas vyko pagal anglišką planą. Žvakutės įdėjimas ir laisvas laikas penkioms valandoms. Buvo pasakyta – jei per tas 5 valandas pajausite gimdymo požymius, pareikite. Bet pati gydytoja tai sakydama nusijuokė, tarsi taip nebūna. Su vyru išėjome pasivaikščiot. Po 4 valandų nuo skatinimo prasidėjo sąrėmiai. Pajutau, kad noriu stumti.

Gydytoja nežiūrėjo į tai rimtai, davė paracetamolio (Anglijoje nuo skausmo kito vaisto turbūt neskiria) ir pasakė, kad ateis po valandos. Vyras garsiai jai atsakė: „No time to wait. Now“. Ačiū Dievui, gydytoja sukluso. Patikrino ir iškart išvežė į gimdyklą.

Po 3 valandų ir 20 minučių trukusio gimdymo gimė antrasis sūnus. Tuo metu galvoje sukosi mintis, ar bus priešpienio naujagimiui. Ir ką manote?

Viskas buvo taip, kaip ir priklauso. Naujagimis iškart pradėjo žįsti, priešpienio buvo (mačiau, kad pienukas visai kitoks, nei buvo prieš dieną, todėl sprendžiu, kad tai buvo priešpienis). Ir viskas atrodė taip, lyg būčiau seniai nežindžiusi. Viskas prasidėjo iš naujo. Gamta yra gamta, ir nuo to nepabėgsi. Tikėjausi, kad neskaudės spenelių. Bet prasidėjo visos tos pačios bėdos kaip ir buvo pagimdžius pirmagimį, – skauda spenelius, krūtys pilnos.

Jau kitą dieną su naujagimiu vykome namo. Pirmą vakarą namuose dar nebuvau nusiteikus žindyti abiejų vaikų, priešpienį norėjau palikti naujagimiui. Vyresnėlis nesuprato, kas čia ant mano rankų ir kodėl. Bet gana greitai užmigo ir be mamos pienuko, ir be pykčių.

Netikras tandeminis žindymas

Agnės nenutraukiamo žindymo patirtis yra 3 metai ir 9 mėnesiai

Agnės nenutraukiamo žindymo patirtis yra 3 metai ir 9 mėnesiai

Trečiąją dieną jau pamėginau duoti pienuko ir vyresnėliui. Ritmas toks pats – prieš pietų ir nakties miegutį. Žindo nedaug, nes turbūt skonis buvo kitoks. Bet neatsisakė. Kitą dieną atėjo seselė ir pasvėrė kūdikį. Nemeluosiu, mažylis svėrė mažiau nei gimęs. Seselei to fakto, kad ir pirmagimis žinda, nesakiau. Ji patikino, kad naujagimiui netekti šiek tiek svorio pirmomis gyvenimo dienomis normalu. Tad nepanikavau ir pirmagimio nenustojau žindyti. Krūtinė buvo pilna, nes pieno gamybos procesas pagal poreikį dar tik vystėsi. Vyresnėliui nelabai tokios pritvinkusios krūtys patiko, todėl valgė pienuko daug mažiau, nei jam įprasta, bet nebuvo taip, kad atsisakytų.

Dar po dviejų dienų seselė atėjo ir pasvėrė naujagimį. Svoris pradėjo augti. Po mėnesio jis svėrė 1090 g daugiau nei gimęs. Per antrąjį mėnesį priaugo 1200 g. Vadinasi, viskas gerai, pienuko užtenka abiem.

Vyresnėliui vis pasakojau, kas tas naujas mažas žmogutis mūsų namuose, vis sakiau, kad tokie maži kūdikėliai valgo tik mamytės pienuką.

Pirmagimis dar buvo mažas tai suprasti. Atsirado pavydas, kurį pirmiausia pajaučiau per žindymus.

Pradėjo tyčia skaudžiai kąsti į spenelius, prašyti vieno valgymo metu pienuko iš abiejų krūtų kad tik mažyliui neliktų, ką valgyti. Bet aš maitinau savo režimu – vienas žindymas iš vienos krūties, kitas – iš kitos. Spenelius paskaudėjo ir praėjo iki kto įkandimo. Bet tai nesutrukdė man ir toliau žindyti pirmagimį. Vėliau, jau apsipratęs su nauju šeimos gyventoju ir tokiu mūsų ritmu, vyresnėlis nustojo kandžiotis. Pavydą rodė kitais būdais (rėkimu, ašaromis, daiktų mėtymu), bet tai, manau, neišvengiama. Tikro tandeminio žindymo, kai prie abiejų krūtų vienu metu glaudžiami iškart abu vaikai, neišbandžiau. Man tai atrodė nepatogu ir nepriimtina.

Dvigubo žindymo pliusai

Kai naujagimiui buvo 3 mėnesiai, jis susirgo sloga ir kosuliu. Tą dieną vaikiukas buvo piktas, nes dėl slogos negalėjo žįsti taip, kaip jam buvo įprasta. Valgė pienuko, bet labai nedaug. Tad viena krūtis greitai ištino, ir tarsi užčiuopiau guziuką. Šiuo atveju į pagalbą pasikviečiau pirmagimį – daviau pienuko ne pagal mūsų maitinimo grafiką. Vyresnėlis nesuprato, kaip taip gali būti, kad mama siūlo pienuko ne prieš miegutį. Pradėjo gražiai šypsotis ir mielai atėjo mamytei padėti. Ir, mano džiaugsmui, ištraukė susikaupusį pienuką. O naujagimis tą dieną dėl slogos tik vakare sočiau pavalgė.

Aštuonis mėnesius maitinau antrąjį sūnų pagal poreikį (7–10 kartų per parą) ir pirmagimį po du kartus per parą. Vyresnėliu buvo išimčių tada, kai kur nors vykdavome automobiliu, ir jis pietų miegučio užmigdavo važiuojant, tada pienuko gaudavo tik kartą per parą – prieš nakties miegą. Įkopus į devintąjį mėnesį jaunėliui, maitinimų skaičius sumažėjo – liko tik naktiniai valgymai (jų buvo daug – apie 4–5 kartai per naktį) ir prieš pietų bei nakties miegą. Kartu su pirmagimiu liko 7–9 žindymai per parą. Toks režimas buvo labai man palankus. Buvo malonu jausti artimą ryšį su vaikučiais juos maitinant.

Ar tikrinau savo sveikatą bežindydama abudu? Tikrai ne. Jaučiausi gerai. Gėriau maitinančioms moterims skirtus vitaminus, vaisių ir daržovių kokteilius, o jei jaučiau, kad jau kamuoja nuovargis, vartojau hematogeną geležies atsargoms papildyti.

Kai jaunėliui buvo pusantrų metukų, jis susirgo plaučių uždegimu, teko gultis į ligoninę. Pirmagimis liko su tėčiu ir tą savaitę puikiai užmigdavo be krūties nakčiai. Vyras sakė, kad dabar palanki proga nustoti toliau žindyti tokį didelį „vyrą“. Tačiau manęs tai nemotyvavo. Kai grįžome iš ligoninės, pirmagimis ir toliau mielai ragavo mano pienuko prieš miegą. Kodėl turėjau nujunkyti vyresnėlį, jei pieno gamyba dar tebevyko dėl mažesniojo vaiko, ir pienuko užteko abiem?! Aš to nenorėjau, nors palaikymo iš saviškių nesulaukiau.

Pamažu atsisveikinama su pienuku

Rudenį vyresnėlis išėjo į darželį visai dienai. Lengvai užmigdavo darželyje nuo pirmos dienos, tad jį  krūtimi maitinau tik savaitgaliais prieš pietų miegą.

Kartą jaunėliui pradėjo skaudėti gerklytę. Vis siūliau pienuko, bet jis sakė: „Ne ne ne“. Po savaitės gerklė jau buvo neraudona, bet pieno jis nebenorėjo – atsisakė pats. Maitinau antrą sūnų 1 metus ir 9 mėnesius. Užtat vyresnėlis ir toliau ragavo mano pieno savaitgaliais prieš pietų miegą.

Juk negalėjau iškart nustoti žindyti, nes pieno gamyba dar vyko.

Vyresnėlis tapo mano pagalbininku mažinant pieno gamybą (nereikėjo pačiai nusitraukinėti). Tas tris naktis, kai jaunėlis jau neėmė krūties, pirmagimis valgė pienuką iš abiejų krūtų, paskui retinau maitinimų skaičių ir per 2 mėnesius nuo jaunėlio atsisakymo nustojau maitinti krūtimi.

Vieną dieną pasakiau: „Šiandien pavalgyk pienuko paskutinį sykį“. Vyresnėlis gražiai nusišypsojo – tai buvo mudviejų susitarimas.

Patarimai kitoms mamoms

Ką dariau, kad pienuko visada užtektų abiems vaikams?

Visų pirma – nuolat pienuko gamybą programavau savo smegenyse.

Antra, gėriau labai daug skysčių. Atradau negazuotą vandenį, iki tol gerdavau daugiausia gazuotą mineralinį vandenį ir sultis. O jau po pirmo nėštumo pradėjau gerti labai daug vandens. Jei ryte atsikeliu ir jau džiūsta lūpos, vadinasi, vakar išgėriau per mažai.

Trečia, svarbiausia nusiraminti, tada pienuko bus.

Agnė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + = 17