Tėvų svajonių išsipildymas – rami naktis

miegas

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Eilutės iš laiškų:

Auginame 8 mėn. sūnų. Nuo 4 mėn. labai blogai miega naktimis, keliasi po 5-6 kartus, bet ne visada valgo, verkšlena, kartai verkia, muistosi. Būna, užtenka duoti pienuko, kartais tiesiog panešioti ir vėl paguldžius užmiega. Bet jau koks mėnuo neįmanoma paguldyti dieną miegoti, atrodo ir trina akytes, ir pavargęs, bet paguldžius klykia, muistosi, sukasi, verčiasi. Jau nebeturime jėgų. Kas jam galėtų būti? Neurologė sako kad tiesiog judrus vaikas ir save blaško.

***

Auginame dirglią 11 mėnesių dukrytę. Maitinti dienomis nėra sunku, bet prie krūties ji vis dar prašosi ir naktį, mažiausiai 2-4 kartus. Bandžiau atpratinti nuo naktinio valgymo – kai pradėdavo verkti glostydavau, dainuodavau, duodavau gerti vandens, bet niekas nepadėjo, verksmai trukdavo mažiausiai pusvalandį, po kurio laiko ji vėl prabusdavo ir prašydavo krūties. Tai man būdavo nepakeliama, jaučiau didelį nuovargi ir vėl klausydama verksmo neištverdavau – duodavau krūtį, tada ji užmigdavo. Jaučiamės pavargę ir aš, ir vyras, negalime naktimis ramiai išsimiegoti. Prašau padėkite, duokite patarimų, kaip atpratinti nuo naktinio maitinimo?

***

Sveiki, dukrytei 5 mėnesiai, tačiau iki šiol nakčiai migdymas užtrunka 2-3 valandas. Migdau visada tuo pačiu metu, 21 val. Vakare visada tie patys ritualai: maudymas, pižama, maitinimas. Kambaryje prigesinta šviesa, tylu. Tačiau dukrytė įpratusi užmigti žįsdama. Paguldžius išsibudina ir reikalauja krūties. Ir taip iki 23-24 val. Naktį miega gerai. Jeigu migdyčiau nuo 22-23 val., tuomet migdymas užtruktų iki 2-3 val. nakties. Keletą kartų bandžiau nekelti išsibudinusios, o tiesiog būti šalia, paglostyti, padainuoti lopšinę, bet užmigdyti nepavyko, ir visa situacija nusitęsė iki gilios nakties. Todėl dažniausiai vėl ją imu ant rankų ir duodu krūtį. Ar normalu, kad migdymas užtrunka taip ilgai? Galbūt jūs įžvelgiate šioje situacijoje keistinų dalykų. Būčiau labai dėkinga už atsakymą.

Veličkienė

Giedrė Veličkienė su sūneliu
www.samoningosmamos.lt

Kalbamės kūdikių priežiūros konsultante Giedre Veličkiene

Giedrė Veličkienė, stodama į Medicinos universitetą, nenumanė, kad sūnaus Arvydo ( 4 m.) gimimas pakoreguos jos specializaciją. Dabar Giedrė gilinasi į miego paslaptis ir netrukus bus pirmoji Lietuvoje Miego specialistė ir konsultantė.

Kodėl sugalvojote gilintis į kūdikių ir mažų vaikų miego sritį?

Viskas prasidėjo nuo to, kad susilaukusi sūnaus patyriau, ką reiškia blogas kūdikio miegas. Visiškai nesupratau, kas vyksta, nes man tai – pirmas vaikas. Niekas manęs nepaprotino, ir po 2 mėnesių nesėkmingos praktikos užmigdyti, supratau, kad reikia kažką daryti kitaip. Pradėjau ieškoti informacijos. Kadangi mokausi Medicinos universitete, tai visi neurologijos ir pediatrijos ištekliai man prieinami. Pradėjau nuo popsinės literatūros, kas išversta į lietuvių kalbą, kai ką skaičiau anglų kalba, paskui ėmiausi medicininės literatūros. Pamažu kažką pritaikydavau praktikoje, pasidarydavau išvadas. Kai sūnui buvo 4 mėnesiai, jau galėjau patarti kitoms mamoms, juolab, kad sulaukdavau daug klausimų – o ką gi darau, kad mums taip puikiai sekasi? Žinios, kurias panaudojau praktikoke, man labai pasiteisino – mano vaikas turėjo dienotvarkę, lengvai užmigdavo vakare, puikiai išmiegodavo naktį. Pradėjau vesti paskaitas, o vėliau ir konsultuoti asmeniška. Jau ketvirti metai dirbu kaip asmeninė konsultantė miego tema. Konsultuojant asmeniškai patiriu visokiausių iššūkių, kebliausių klausimų, todėl įstojau į nuotolines studijas JAV esančiame„Tarptauniniame motinystės institute“, siekiu įgyti kūdikių miego specialistės ir konsultantės kvalifikaciją. Tokios pas mus dar nėra.

Kodėl ši paskaita „Kūdikio dienotvarkė. Ramaus miego paslaptys“ laikoma kultine, geriausiai lankoma?

Mamos perskaito kokią nors knygą apie miegą, rekomenduotą mamyčių forumuose, ir sako – nepadėjo… Nesu skaičiusi knygos, kurioje būtų sudėta viskas „nuo iki“ apie miegą. Kita vertus, kiekviena knyga yra subjektyvus autoriaus požiūris. O aš galiu vertinti situaciją praktiniu aspektu, nes per keletą metų susidūriau su konkrečiomis situacijomis ir žinau, kas vienu atveju padėjo, kitu ne.

Paskaita tikrai kultinė, nes, kaip nebūtų keista, gerai miegančiųkūdikių yra mažuma. Juk gimdymo namuose mūsų neišmoko, kaip palaikyti gerą kūdikio miegą. Gimdžiau Kaune, po gimdymo žindymo specialistė pasakė, kad žadinčiau kūdikį kas 2-3 valandas pavalgyti, deja, ji nenurodė, iki kokio amžiaus tai turėčiau daryti. Visoje kūdikių priežiūros literatūroje pabrėžiama, kad žadinti kūdikį pavalgymui reikia daugiausiai iki 2 mėnesių. Aš tokia literatūra domėjausi, siunčiausi knygas, klausiausi paskaitų, bet juk dauguma mamų įtikėjo, kad kūdikis iki 1-1,5 metų gali naktį valgyti begales kartų. Paradoksas, bet atėjusios į konsultacijas mamos sako, kad kai vaikutis buvo mažas, jis atsikeldavo per naktį pavalgyti 2 kartus, o dabar, kai jam 8-9 mėnesiai, jis kelias 6 kartus. Kaip tai gali būti? Vadinasi, kūdikis arba manipuliuoja mama, arba mama visa nemoka įsiklausyti į kūdikio poreikius.

Ar prastas kūdikio miegas – problema? Juk pirmais metais labiau rūpi, kaip kūdikis valgo, tuštinasi, kaip auga svoris, ar nepučia pilvo, ar gera raida. Apie miegą per apžiūras poliklinikoje net nepaklausia.

Tiesa, lietuvės mamos ir gydytojai galvoja, kad labai svarbūs daugybė dalykų – pagaminti sveiką maistą, laiku išmokyti prašytis ant puoduko, mokyti higienos įgūdžių. Bet apie bene esminį dalyką kūdikystėje – miegą, mes nekalbame, juo nesidomime. Atiduodame visą atsakomybę vaikui ir galvojame – kaip bus, taip gerai. O paskui stebimės, kodėl vaikas serga, kodėl jis hiperaktyvus, piktas. Paskaita apie miegą sulaukia daugiausiai dėmesio, nors skaitau ir kitomis temomis – apie mitybą, puoduką.

Kūdikio dienotvarkė buvo tarybinių šalių ir Spoko propaganda, kuri klestėjo prieš 25-40 metų, o paskui buvo paneigta kaip blogis. Liepta pamiršti režimą – tiek mitybos, tiek miego. Ar grįžtame atgal į „tamsumas“?

Sutinku, kad Spoko ir kitų to laikmečio specialistų ideologija buvo per griežta, tačiau dabar perlenkta į kitą pusę – per liberalu. Tai du kraštutinumai, kurie abu kenkia vaikui. Deja, mano klientai pavargę nuo liberalaus požiūrio „laisvė kūdikiams“ ateina ieškoti pagalbos.

Yra tokia taisyklė, kad iki 8 savaičių mes kūdikiui turime suteikti besąlygišką laisvę – miegoti, valgyti, būdrauti tada, kada jis nori ir tiek, kiek jis nori. Vaikučio organizmas pradeda reaguoti į tam tikrus ciklus ir ritmus – tamsa-šviesa, diena-naktis, aktyvumas-pasyvumas. Kūdikis pradeda dėliotis savo dienotvarkę. 60 proc. kūdikių iki 2 mėnesių kuo puikiausiai ją susidėlioja. Atsiranda tendencija, kad jie panašiu laiku prabunda ryte, panašiu metu būna pasiruošę vakariniam miegui. Tačiau jei sulaukus 8 savaičių kūdikio gyvenime vis dar vyrauja chaosas (vieną vakarą nakčiai užmiegą 21 valandą, kitą vakarą – 23 valandą), pačiam vaikui nėra gerai, reikia jam padėti ir iš chaoso sutverti harmoningą dienos ritmą.

O gal tas dienos ritmas tik dėl tėvų patogumo? Gal kūdikiui sveika ir malonu gyventi chaotiškai?

Bet kokia medicininė literatūra, bet kokia senoji sveikatingumo sistema, kad ir Ajurveda, sako, kad tvarkingas gyvenimo būdas yra stabilios, stiprios sveikatos pagrindas. Man, kaip mamai, labai svarbu, kad mano vaikas gautų pakankamą sveiko miego kiekį tiek naktį, tiek dieną, dėl daugybės priežasčių. Pirma – ne iš piršto laužta tiesa, kad vaikai auga miegodami, nes miego metu išskiriamas augimo hormonas. Vadinasi, nuolatos trūkstant pilnaverčio miego, kai vaikas miega ne vaikišku metu, gali sutrikti jo augimas ir raida. Antra – gilaus miego metu stimuliuojama imuninė sistema, pastebėta, kad vaikai, kurie kiekvieną naktį gerai išsimiega, rečiau serga peršalimo ligomis, nei tie, kurie miega chaotiškai.

Jei mylime savo vaiką, turime mąstyti apie jo ateitį – kad gerai išsimiegodamas jis augs sveikas, turės mažiau elgesio problemų. Tai irgi įrodyta, – blogai išsimiegantys vaikai yra pernelyg aktyvūs, dirglūs. Kalbant apie vaikų ir suaugusiųjų miego skirtumus, yra toks paradoksas: jei suaugęs žmogus dieną labai intensyviai dirbo, vakare greitai užmiega ir miega kaip užmuštas, o vaikams po labai intensyvios dienos miegas būna sutrikęs, paviršutiniškas. Kuo daugiau įspūdžių dieną, tuo neramesnė naktis. Vadinasi, chaotiškas gyvenimo būdas dieną, iššaukia chaotišką naktį. Kitas paradoksas – kai kūdikis nepailsi naktį, kitą dieną jis būna hiperaktyvus, tarsi nežino, kas su juo darosi. Užburtas chaoso ratas, iš kurio gali padėti išeiti tik dienotvarkė.

Bet jei sprausime vaiką į rėmus, dings pienas. Ar su Jūsų „drausmingo miego“ teorija sutinka žindymo specialistai? Juk aiškiai žinome, kad naktį kūdikis turi teisę valgyti kad ir 20 kartų, jeigu jis nori.

Būsiu atvira, kad bendros kalbos čia nesurandame. Žindymo specialistai sako, kad reikia kūdikį maitinti tiek, kiek jis noris, bet iš kur mes žinome, kad kūdikis kiekvieną kartą suknirkęs nori valgyti? Kūdikis turi dagybę poreikių, kaip ir visi žmonės – jam gali skaudėti, jis gali būti pasiilgęs mamos artumo, gali jausti nepatogumą dėl pilnų sauskelnių, o gal dieną jis pervargo, dėl to negali išsimiegoti naktį? Kai auginau sūnų pirmais mėnesiais, pati kaskart jam naktį suknerkus duodavau krūtį. Nesistengdavau įsiklausyti ir suprati, koks vaiko poreikis. O kai pradėjau įsiklausyti, pamačiau, kad dažnu atveju vaikui net nesinori valgyti, pakanka paglostyti, pasukti ant kito šoniuko, ir jis užmiega. Ar tai reiškia, kad jis buvo alkanas? Tikrai ne, nes alkanas jis neužmigtų, o rėktų toliau. Esu už maitinimą krūtimi pagal poreikį, savo sūnų maitinau iki 2 metų 2 mėnesių (kartą per naktį – iki 1 metų 8 mėnesių), bet kai jis naktį prabusdavo „pasitikrinti, ar dar naktis, ar mama šalia“, nebrukdavau jam krūties. Mano pozicija – įsiklausykime, ko vaikas nori, o ne kaskart mechaniškai, kompusliškai užkiškime vaiką krūtimi.

Mūsų genuose užkoduota po kiekvieno gilaus miego ciklo atsibusti, mes sukamės ant kito šono, kamšome antklodę, kažkas keliasi į tualetą. Žodžiu, suaugę irgi naktimis prabunda, tik dažnai to neprisimena. Tas pats ir kūdikiui. Skirtumas tarp suaugusio žmogaus ir kūdikio toks, kad suaugęs moka pasirūpinti savimi – apsiversti, apsikloti, o kūdikis nemoka. Kol mažylis susigaudo, ko jam reikia, mama jau būna jam padavusi krūtį, ir jis mechaniškai pradeda žįsti, net nesupratęs, kodėl buvo nepatenkintas. Be to, reikia skirti verksmą (kas yra nepatenkinto poreikio požymis) nuo čepsėjimo, stenėjimo, niurzgėjimo.

Ar Jūsų patarimais pasinaudojusio moterys nesiskundė, kad sumažėjo pieno?

Šis klausimas gali būti aktualus, kol užsiveda pieno gamybos ir maitinimo motoriukas, o tai atsitinka apie 2-3 mėnesį. Paskui jau nebėra taip lengva prarasti pieną, jei mama sveika ir fiziškai, ir emociškai. Be to, naktinis maitinimas nėra nutraukiamas drastiškai, tiesiog vietoje 10 kartų mama pamaitiną kūdikį 1-2 kartus, o dažnumas nuo karto per pusvalandį suretėja iki karto per 3-4 valandas. Žinoma, kiekviena šeima daro taip, kaip jai geriausia. Jei šeima jaučia malonumą būdrauti naktimis, maitinti kūdikį kas pusvalandį, visi būti kartu vienoje lovoje, tai jiems niekas nedraudžia taip gyventi. Aš konsultuoju šeimas, kai jos ateina jau neapsikentusios, norėdamos kažką keisti, kad tik išsimiegotų ir atgautų gyvenimo džiaugsmą.

Kaip išsprendžiate situaciją „sumaišė dieną su naktimi“?

Kartais mamos sako, kad vaikas labai blogai miega naktį, bet gerai išmiega dieną, deja, dienos miegas neatstos naktinio, nes mes, žmonės, esame sutverti miegoti naktį. Būtent naktį sulėtėja medžiagų apykaita, organizmo funkcijos, pilnai atsistato nervų sistema. Ilgas dieninis vaiko miegas yra mamos sprendimas, o dienos su nakties sumaišymas – tik tėvų problema. Vadinasi, jie neparodė vaikui aiškaus skirtumo tarp dienos ir nakties, gal naktį atsikėlę prie vaiko jungia šviesą, televizorių, kūdikėlį kalbina ir nešioja, perrengdami kutena ir žaidina. Tada vaikui susidaro klaidina asociacija, jog gyvenimas verda, dabar diena. Nes diena yra veiksmas, šviesa, emocijos, o naktis – tamsa, tyla ir ramuma. Kai mama iškutenusi kūdikėlį jį pamaitina, stebisi – kodėl jis atsirūgęs dvi valandas būdravo? Kūdikiui svarbiausia dalykas yra bendravimas su tėvais. Jei tėvai, kad ir nakties gūdumoje, rodys vaikučiui dėmesį, tai jis – natūralu – atsakys tuo pačiu. Visą meilę, bučinius ir meilius žodelius pasitaupykite dienai.

Kada kūdikis turi užmigti nakčiai? Girdėjome, kad ir užsienyje įprasta vaikus migdyti iki 20 val., o pas mus vaikai būdrauja iki 23 val.

Kūdikiai ir maži vaikai turi eiti gultis vaikišku laiku, o vaikiškas laikas yra iki 21 valandos. Kūdikius iki metų rekomenduoju guldyti nakčiai apie 19-20 val., kaip yra įprasta visame pasaulyje. Yra posakis, kad viena valanda miego iki vidurnakčio atstoja dvi valandas miego po vidurnakčio. Tai siejama su augimo hormono ir kitų hormonų išsiskyrimu. Augimo hormono išsiskyrimo pikas yra iki vidurnakčio, o žodis „vidurnaktis“ (24 val.) kūdikiams ir mažiems vaikams turi atitikti savo prasmę, – iš tiesų būti nakties vidurys. Jei vaikas užmigs 19 val., iki vidurnakčio jis būsi išmiegojęs jau 5 valandas.

O gal taip anksti paguldytas kūdikis kelsis 6 val.? Tai mūsų klimatinėje zonoje ir ypač žiemos metu daugumai nepriimtina, nes 6 ryto dar gūdu…

Papasakosiu savo šeimos patirtį. Kai išsprendžiau savo vaiko miego problemas, jis nuo 2 mėnesių pradėjo nakčiai užmigti 19 valandą, o ryte keldavosi 7 val. Mes su vyru vakarodavome iki naktinio sūnaus valgymo (apie 23 val.), tos 4 vakaro valandos buvo tik mūsų – žiūrėdavome filmus, net išeidavome į spektaklius, nes drąsiai palikdavome prie miegančio vaiko kitą suaugusįjį, nes žinodavome, kad sūnus tikrai neprabus, kol grįšime.

95 proc. kūdikių išmiega naktį 12 valandų (žinoma, iš pradžių su naktiniais valgymais). Kadangi kūdikis turi išmiegoti maždaug 15 valandų per parą, tai dienai dar lieka 3 valandos miego, kurias vaikas dalina per du miegelius – idealu, kai trumpą rytinį miegą pamiega nuo 9 iki 9.30 val., o ilgesnio pietų miego eina apie 12 val., nes pagal žmogaus bioritmus pats geriausias pietų miego laikas yra nuo 12 iki 14.30 val.

Žinoma, bus tėvų, kurie sakys, kad jiems per anksti keltis ryte su vaiku, todėl verčiau jį vėliau guldyti, kad leistų ryte pamiegoti. Esu įsitikinusi, kad tai įpročio reikalas, netikiu teorija apie vyturius ir pelėdas. Kol neturėjau sūnaus, gyvenau studentišką gyvenimą ir atrodė normalu savaitgalį miegoti iki 12-13 val. Dabar jau ketvirti metai keliuos ryte 4-5 val. ir man tai nekelia jokių problemų! Tiesiog einu miegoti laiku, beje suaugęs žmogus turėtų užmigti nakties miego vėliausiai iki 22.30 val.

Ar kūdikiai jaučia, kai keičiamas vasaros-žiemos laikas?

Jaučia, bet kadangi jie yra neišbalansuoti, švarūs ir vienovėje su gamta, tai laikrodžio sukinėjimą pakelia lengviau nei suaugusieji, tereikia šiek tiek padėti – kelias dienas prieš keičiant laiką po keliolika minučių vėlinti ar ankstinti naktinio miegelio laiką. Vaikas prisitaiko per 5 dienas.

Kiek valandų miego per parą reikia sveikam kūdikiui? Ar aklai laikytis miego lentelių?

Miego normų lentelės yra orientacinės, tačiau tikrai yra vaikų, kurių miego poreikis mažesnis ar didesnis, nei norma. Poreikis miegoti daugiau ar mažiau priklauso nuo šeimos gyvenimo būdo ir to, ką kūdikis veikia per dieną. Jei kūdikis vežiojamas į baseiną, išvežamas į lauką, gauna daugiau stimuliacijos, jo miego poreikis bus didesnis. Ir atvirkščiai – naminukas, kuris auga tik su mama ir niekur neišvežamas, miegos mažiau.

Pietų miegelių skaičius irgi tik rekomendacinis – iki 6 mėnesių 3 kartai, iki 1 metų – 2 kartai, o nuo 9 iki 18 mėn. dauguma pereina prie vieno pietų miego. Tačiau jei tai gerai vaikui ir jo šeimai, tai tegul miega kaip jam patogu. Bendras pietų miego laikas yra apie 3 valandas, ir suma yra svarbiausia.

Miegoti su kūdikiu vienoje lovoje, ar atskirose?

Aš esu prieš miegojimą vienoje lovoje su vaiku, nes tai nėra sveika nei fiziškai, nei emociškai. Būtent miegojimas kartu skatina mamą reaguoti į kūdikio kiurktelėjimus automatiškai, o neskatina įsiklausyti. Tereikia tik ištraukti krūtį ir vaikas visą naktį prisisegęs valgo. Kalbu ne apie pirmųjų mėnesių kūdikius, kai, kaip minėjau, dar dėliojasi dienos ritmas,“užsiveda“ maitinimo motoriukas, o apie kūdikius nuo 4 mėnesių, kurie jau yra sąmoningesni ir pajunta savo kūną, suvokia alkį.

Konsultuodama šeimas matau, kokie skirtingi žmonių požiūriai, ir kad tikrai negalima žarstytis patarimais apie miegojimą „kartu ar atskirai“, nes visi turi savo tiesas. Galiu tik išsakyti savo nuomonę, kelis teiginius „už miegojimą atskirose lovose“:

Pirma. Vaiko lovytė yra jo erdvė, kuri asocijuojasi su miegu, jei parodome vaikui nuo pat pradžių tą gerą tinkamą asociaciją. Vaikutis ateina iš mamos pilvelio: uždaros saugios aplinkos, iš kur atsineša poreikį turėti savo erdvę. Lovytė suteikia saugumo ir pasitikėjimo pasauliu.

Antra. Vaikas, miegodamas tarp mamos ir tėčio, kelia grėsmę jų santykiams. Anksčiau ar vėliau tai pasireikš. Apie tai kalbu per paskaitas. Moterys išsipasakoja, kaip jos visą naktį žindo, kaip neliko jokio intymumo, lytinio gyvenimo, nes užmiega su vaiku, o paskui neturi jėgų atsikelti. Arba nuo vaiko gimimo tėtis miega kitame kambaryje. Nematau tame jokio grožio. Juk vaiko susilaukia du žmonės, ne moteris viena. Ir jos santykiai su vyru yra ne mažiau svarbūs, nei jos meilė vaikui. O vaikui nėra nieko svarbiau, kaip geri mamos ir tėčio santykiai.

Trečia. Mamai reikalingas poilsis, nes ji dirba labai daug.Net mamos pieno kokybė priklauso nuo jos sveikatos ir poilsio. Galvojant apie vaiko gerovę pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. Pakartosiu edukologės Austėjos Landsbergienės įžvalgą – ne veltui lėktuvuose gelbėjimosi instrukcijose liepiama pirmiausia deguonies kaukę užsidėti suaugusiajam, o tik tada uždėti vaikui. Jeigu norime būti geros mamos, turime pasirūpinti savimi ir gerai išsimiegoti.

Vis tik, neįsivaizduoju, kaip galėčiau miegoti skirtinguose kambariuose su savo vaiku. Su mumis viename kambaryje sūnus miegojo iki 3 metų 8 mėnesių, kol pats pareiškė norą miegoti kitame kambaryje.

Kokie dažniausi mamų klausimai „iš salės“ apie kūdikių miegą?

Pagrindiniai klausimai yra trys.

Kaip išmokyti savarankiškai užmigti? Dauguma vaikų įpratę užmigti supant, nešiojant, kratant, linguojant, šokinėjant ant gimnastikos kamuolio. Kartą konsultavosi šeima su 1,5 metų mergaite, kuri užmigdavo tik sukdama mamos plaukus. Kadangi tėtis buvo labai trumpais plaukais, paklausiau, o kaip būna, kai mergaitę migdo jis? Šeima atsakė, kad tėtis tam reikalui turi peruką… Nemanu, kad tai normalu… Savo paskaitose daug kalbu apie pagalbą užmiegant, kuri gali būti „didžioji“ (minėti supimai, kratymai) ir „mažoji“ (švelnus nugarytės pamasažavimas, palaikymas už rankos, kaktytės tarp antakių paglostymas). „Didžioji“ pagalba yra alinanti ir varginanti, o „mažoji“ – net skatintina, nes ji nuramina, suteikia saugumo.

Kaip greitai užmigdyti vaiką? Pasirodo, yra tėvų, kurie vaiką migdo… 2 valandas. Tai tikrai nenormalu. Kai vaikui sudaryta dienotvarkė ir jis nuolatos guldomas tuo pačiu laiku, pavargęs, tai užmigs per kelias minutes. Į lovytę vaikas turi būti guldomas pavargęs, bet ne pervargęs.

Kaip iškraustyti vaiką į kitą lovą ar kitą kambarį? Apie tai paklabėsime kitame straipsnyje.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

Žymos: , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


keturi + = 7