Vaikai ir buities ruoša. Mes gimėme, kad padėtume mamytei!

gintare mesliniene

Konsultuoja psichologė Gintarė Meslinienė, Psichologinio konsultavimo grupė

„Rytas. Kaip visada skubėjimas, karšta kava ir… Pradedu rengti savo mažąjį nenuoramą, o jis ištraukia man iš rankų savo megztuką ir vyriškai taria „Aš pats“. Stebiu, kaip mano sūnelis lėtai, kreivai ir nemokšiškai segasi sagas. Kyla susierzinimas, pavėluosiu į darbą. O ką daryti su kreivai susegtomis sagomis, nejaugi jį tokį leisti į darželį?..“

Tai kiekvienos šeimos, auginančios mažus vaikus, kasdienės problemėlės. Tačiau jos tik iš šalies gali atrodyti nereikšmingos ir paprastos. Sėkmingas „Aš pats“ sprendimas – kelias į pasitikinčios, atsakingos asmenybės augimą. Konsultuoja psichologė Gintarė Meslinienė, Psichologinio konsultavimo grupė.

Pats, ir viskas

Vaikutis į šį pasaulį ateina nieko nežinodamas, tik vedinas pagrindinių instinktų ir poreikių. Pirmuosius savo gyvenimo metus jis praleidžia tyrinėdamas aplinką – ar ji saugi, ar kas nors atsiliepia į jo verksmą ir pagalbos prašymą. Kai mažylis supranta, kad aplinka palankiai nusiteikusi ir linkusi jam pagelbėti, jis pradeda mokytis, kaip manipuliuoti ja: kaip atidaryti ir uždaryti stalčius, kaip autis batus, šukuotis.

„Aš pats“ amžius ypač pasireiškia apie antruosius gyvenimo metus, kuomet mažylis savais žodeliais ir gestais pradeda reikšti norą būti savarankiškas. Šiuo periodu svarbu tapti savarankišku nuo tėvų globos. Jei tėveliai per daug rūpinasi vaiko saugumu ir neskatina savarankiškumo, vaikučiui kyla gėdos jausmas, jog jis per mažas, per menkas tokiai veiklai.

Teikiant per didelę globą, galima sutrikdyti kitą raidos etapą (3–6 metai), kuomet vaikas rodo iniciatyvą mūsų kasdien atliekamai veiklai – apsiauti batus, užsisegti sagą, plauti indus. Jeigu leidžiame vaikui atlikti tuos darbus ir nesumenkiname jo, tuomet pradeda formuotis pareigos ir atsakomybės jausmas. Nuolatos kritikuojamam ir nesulaukiančiam suaugusiųjų pagalbos vaikui gali kilti kaltės jausmas – „aš viską tik gadinu“. Taip nuslopinsime vaiką, jis bijos imtis bet kokios veiklos, taps nepasitikinčiu savimi. Pasitikėjimo jausmas labai svarbus 7–11 metų periodu, kuomet vaikas mokosi meistriškai, o kartais net tobulai atlikti tam tikras veiklas – skaityti, rašyti, skaičiuoti, groti, piešti, šokti.

Pagalba. Ar visada jos reikia?

Jei jūsų vaikas intensyviai užsiėmęs naujų įgūdžių įsisavinimu ir neprašo pagalbos, – nesikiškite. Savo nesikišimu jūs pranešite jam: „Tau viskas gerai. Tu susidorosi“.

Pastebėję, kad vaikas pradeda rodyti norą daryti pats, turite tam skirti laiko. Jei tai sagų užsegimas ryte, – atsikelkite anksčiau, kad vaikas galėtų atlikti šį sudėtingą darbą. Jei sunku keltis, – tai būtinai paaiškinkite vaikui ir kitu dienos metu skirkite tam laiko.

Mokantis naujų įgūdžių ar atliekant pareigas, kita svarbi aplinkybė – užmegzti su vaiku teigiamą emocinį ryšį, o tik po to mokyti, prašyti laikytis tvarkos ar nurodymų. Dažnai čia darome klaidą, nes tik įžengę pro duris vaiko klausiame: „Ar išplovei indus?“ „Kaip visada kreivai sudėjai į džiovyklą“. Tai nuneigia vaiko pastangas, motyvaciją, atgraso nuo iniciatyvos, noro veikti ir net išprovokuoja pyktį. Nusiteikimas auklėti, mokyti turi būti pozityvus, o ne „aš tau parodysiu, kas čia bosas“, „pažiūrėk, kaip gerai aš tai darau.“

Trečias svarbus dalykas vaiką mokant naujų įgūdžių – tėvelių kantrybė, tolerancija ir pakantumas klaidoms. Ar duodame instrukcijas tik pradėjusiam vaikščioti kūdikiui? Eik tiesiau. Dabar perkelk svorį ant kitos kojos. Nelinguok. Juokingai skamba, ar ne? Naujo įgūdžio besimokančiam vaikui viskas sunku, net ir, mūsų akimis, patys paprasčiausi dalykai.

Tai kaip tada dėl kritikos, juk iš kur vaikas žinos, ar jau viską gerai padarė? Klaidas nurodyti reikia ypač atsargiai. Jei pastebite daug klaidų, išsirinkite vieną, kuri labiausiai rėžia jums akis, ir aptarkite su vaiku, kaip šios klaidos galima išvengti. Pavyzdžiui, kreivai susegtos sagos: pirmiausia susirask viršutinę sagą ir viršutinę kilputę ir nuo jų pradėk sagstytis. Kai jau ši klaida išnyks, galite imtis kitos. Toks ėjimas palaipsniui svarbus tuo, kad vaiko dėmesio sukaupimo laikas labai trumpas, o dėmesio apimtis nedidelė – vienas du įvykiai. Tikimybė, kad jis įsimins visus klaidų ištaisymo būdus, yra labai menka. O kad viską supainios ir supyks ant jūsų, nes jūs „taip liepėt daryti“, – labai didelė tikimybė. Čia svarbu laikytis taisyklės – žingsnis po žingsnio.

3004-Gerduva-Seimos_dienos-1200x900pxKada kritikuoti?

O kada jūs norėtumėte išgirsti kolegų vertinimą apie posėdyje jūsų skaitytą pranešimą? Tikriausiai po posėdžio prie kavos, o ne posėdžio metu, kai girdi visi viršininkai. Taip ir dėl kritikos vaikams. Klaidą geriau aptarti vėliau, o ne tuo momentu, kai vaikas dirba užsidegęs. Išsakant kritiką, svarbu paminėti konkrečius veiksmus, kurie nėra tinkamai atlikti, – „paėmei ne į tą ranką; pirmiausia reikia padaryti kilputę“ ir pan. Jokiais būdais nesakykite kritikos asmenybei ir apibendrintos – „na tu ir nevėkšla, tu visada blogai darai“. Toks apibendrinimas sudaro neigiamą atmosferą, kurios vaikui nesinori klausyti, kyla pasipriešinimas.

Pagalba. Kada ir kaip?

Mokantis naujų užsiėmimų, ne visi tokie paprasti ir įveikiami mūsų mažiesiems. Neįveikę pirmos sagos, raidės ar recepto, jie sudirgsta, ašaroja, prašo mūsų pagalbos. Kaip elgtis? Ar skubėti į pagalbą ir parodyti, kaip mes, suaugusieji, šauniai susidorojame su viskuo, ar palikti mažuosius vienus, „nes tu jau toks didelis vyras“, „tokia savarankiška mergaitė“? Šios replikos gali būti pirmas žingsnis nepasitenkinimo savimi link ar tarpusavio santykių nesklandumo.

Jeigu vaikui sunku ir jis pasirengęs priimti jūsų pagalbą, būtinai padėkite jam. Be to, mokydami naujų įgūdžių, imkitės atlikti už vaiką tik tai, ko jis negali atlikti vienas, likusius darbus palikite jam pačiam. „Darykime kartu“ – raktiniai žodžiai, kurie leidžia būti lygiaverčiais partneriais mokymosi situacijoje. Kartu – vadinasi lygiomis teisėmis. Kai tik prasideda vadovavimas, – baigiasi darbas kartu.

Pasak mokslininkų, darbai, kuriuos vaikai daro su tėvais kartu, yra artimiausio vystymosi zona – aukso atsargos. Rytoj vaikai darys tai, ką šiandien daro kartu su tėvais. Kuo daugiau tėvai užsiima su vaiku, tuo daugiau vaikas įvaldo veiklų, lyginant su tuo, kai vaikas būna paliktas vienas.

Per didėlė tėvų globa ir rūpestis atima iš vaiko iniciatyvą daryti pačiam. Todėl tėvai dažnai ruošia pamokas, stoja į universitetus, lanko būrelius. Svarbu įsiklausyti ir pamatyti, ką vaikas nori ir gali daryti pats, leisti jam pasirinkti.

Kartą buvo suorganizuota apklausa, ar vaikai padeda namuose šeimininkauti? Dauguma 4–6 klasių mokinių atsakė neigiamai. Be to, vaikai išsakė nepasitenkinimą tuo, kad tėvai neleidžia jų prie daugelio namų ruošos darbų: neleidžia gaminti, skalbti, eiti į parduotuvę. Tarp 7–8 klasių moksleivių buvo tiek pat vaikų, neužsiimančių namų ruoša, tačiau nepatenkintų skaičius kelis kartus mažesnis. Tokie rezultatai rodo, jog mes, tėvai, patys neleidžiame jiems padėti, bijodami nesėkmės, nežinodami, kaip perduoti tinkamai naujus įgūdžius, ar stokodami kantrybės.

Leidžiantis į savarankiškumo kelionę svarbu prisiminti, kad naujam įgūdžiui susiformuoti (išmokti patį veiksmą, darbą, pareigą) prireikia iki 2 mėnesių, o susidaryti įpročiui, kad veikla vyktų neprimenant ir savaime, užtrunkama iki 6 mėnesių.

GIMIAU, KAD PADĖČIAU MAMYTEI

Shutterstock

Shutterstock

Šiais patarimais su mumis pasidalino mama Ieva, rašanti tinklaraštį DirbuMama.lt Ieva turi 2 vaikus (6 ir 8 metų), todėl šiuos patarimus patikrino praktiškai.

Mokslininkai gerus santykius su šeima, aukštus akademinius laimėjimus ir gerą karjeros pradžią sieja su vaikystėje atliekamais namų ruošos darbais. Jie apgailestauja, kad dabar tik 28 proc. vaikų (JAV) gauna užduočių namuose, nes yra spaudžiami lankyti įvairius būrelius, dalyvauti draugijose ir pan. Anot tyrimą atlikusių mokslininkų, buities darbai yra pirmiausia, ką reikia išmokti, norint siekti kitų dalykų. Jie yra visa ko pagrindas.

Kad ir kaip ten būtų, vaiko teisė yra turėti stogą virš galvos, savo erdvę, o vaiko pareiga – pasirūpinti tos erdvės tvarka ir švara.

1–3 metų mažylį nesunku prikalbinti pamaišyti tešlą ar pašluoti grindis. Žinoma, maisto gaminimu ar švarinimu to nepavadinsi, bet lai darbuojasi. Ką jis tikrai pajėgtų, tai pažaidęs nunešti žaislus į vietą, pavalyti, jei kažką išliejo (net jei ir ne visai sausai), išrinkti ir įdėti kai kurias prekes į pirkinių krepšelį, iškrauti kai kuriuos produktus iš pirkinių maišo ir sudėti į jiems skirtas vietas namuose. Dažniausiai jiems dar patinka grūsti skalbinius į skalbimo mašiną ar iš jos ištraukti.

4–5 metų vaikas gali pasikloti lovelę, sudėti savo nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, sutvarkyti savo valgymo vietą (padėti indus, nušluostyti trupinius), surūšiuoti skalbinius (pagal spalvą) prieš dedant į skalbyklę.

6–7 metų gali šluostyti dulkes, pasigaminti paprastą patiekalą (pvz., sumuštinį ar sausus pusryčius su pienu) ar jį pasišildyti mikrobangėje, nupirkti kelis dalykus parduotuvėje, laistyti gėles, pamaitinti naminius gyvūnus.

8–10 metų vaikas jau gali šluoti, plauti grindis, siurbti kilimus, plauti indus, prižiūrėti lauko aplinką – laistyti, ravėti.

11–13 metų vaikas gali gaminti maistą iš pusfabrikačių, keisti patalynę, pamaitinti jaunesnius vaikus.

13+ metų vaikai gali gaminti visai šeimai, prižiūrėti jaunesnius vaikus, pjauti žolę, džiauti skalbinius, atlikti daugumą buities darbų.

Prisimenu savo paauglystę – vos ateidavo savaitgalis, tuoj puldavome tvarkytis: dulkės, grindys, skalbiniai… Užknisa, nes visą savaitę „ataręs“ dar ari ir savaitgalį. Todėl man įspūdį padarė šie dviejų realių mamų, mano bendraamžių, tvarkymosi planai.

Planas A. Visus namus išsikuopti vienu ypu – sudėtingas reikalas, todėl kiekvieną dieną tvarkoma vis kita sritis, tarkime, pirmadienį švarinama vonia, antradienį virtuvė, trečiadienį plaunamos grindys ir pan.

Planas B. Savaitgalis – šventas reikalas, todėl reikia susitvarkyti iki jo. Tvarkymosi diena paskelbiamas ketvirtadienis. Ketvirtadienį susikaupi, susitvarkai ir penktadienį parėjęs iš darbo jau gali bambą krapštyti per visą savaitgalį.

Mūsų namai nėra tokie dideli, kad imtumės plano A, bet jis praverčia, kai labai apsikuičiame, ar prieš didžiąsias šventes, kai norisi kiekvieną kertelę išsišluoti. Plano B stengiuosi daugiau ar mažiau laikytis, ir savaitgalis tuomet tikrai nušvinta naujomis spalvomis – jokio lažo!

Dar smagiau, kai viskas ne ant vieno žmogaus pečių. Tarkime, pas mus virtuvėje paprastai sukasi tėtis: gamina valgyti, plauna indus, o aš dažniau plaunu grindis, kriaukles, langus. Džiaugiuosi, kad artėja tas laikas, kai vaikai galės pasirūpinti ne tik artimiausia savo aplinka, bet ir visais namais. Dabar pasiūlau jiems išsirinkti savo drabužius iš nudžiautų skalbinių krūvos ar surūšiuoti kojines. Ne, skudurai jų nedomina. Užtat mielai neša šiukšles į rūšiavimo konteinerius. Žinoma, kol kas lydimi suaugusiojo.

Keletas patarimų, kaip vaikus paskatinti imtis namų ruošos:

Svarbu, ką ir kaip sakote. Padėkoję pagalbininkui, su tvarkymusi siesite teigiamą emociją, skatinsite pasitikėjimą savimi. Pakvietę darbų imtis kartu, kursite bendradarbiavimo dvasią. O jei skųsitės, kaip sunku, kaip vargina buities darbai, tą patį išgirsite ir iš vaikų.

Paverskite buities darbus žaidimu: „Lažinamės, kad išneši šiukšles greičiau nei iškeps kiaušinienė“. Bet ne „greičiau negu brolis“. Nebent norite, kad jie susikautų.

Parodykite naudą šeimai. Tai, ką jie daro, turi būti naudinga ne tik jiems patiems ar jums, bet ir visai šeimai. Pvz., „jeigu dabar tu sutvarkysi šiuos žaislus, ji išneš knygas, mama išdžiaus skalbinius, o tėtis nušluostys dulkes, galėsime ilgiau pažaisti tą stalo žaidimą / pasikviesti svečių / spėsime į kiną ir t.t.“.

Nevelkite čia pinigų. Mokėti vaikams už tai, kad jie pasikloja lovą, susideda drabužius, neša šiukšles ar plauna indus – didelė kvailystė, nebent jie jums moka už gaminamą maistą, užtrauktą užtrauktuką, prisiūtą sagą, išsiurbtą kilimą ir pan.

Namų ruoša ne mažiau svarbi už kitus reikalus. Kaip skiriate laiką vaiko anglų kalbos būreliui ar pianino pratimams, taip laikas turi būti skiriamas ir vaiko atliekamiems buities darbams. Ši nuostata reikšminga daugeliu aspektų: didesnis noras imtis namų ruošos, didesnis tokio darbo vertinimas, todėl didesnis supratimas, kaip dabar pluša namuose mama ar tėtis ir kaip šio darbo rezultatą (švarias grindis, langus, išskalbtą staltiesę) reikia saugoti, ateityje – ką per dieną veikia namuose likusi žmona ar vyras ir pan. Tokios nuostatos neturėjimas – turbūt pagrindinė priežastis, kodėl patys nenorime imtis namų ruošos ir kodėl su panieka žiūrime į namų šeimininkes.

Namuose dirba visi. Tai, kad vaikas geba atlikti kažkokį buities darbą, nereiškia, kad nuo šiol visada tik jis tai ir darys, o ilgainiui visa namų ruoša persikels ant vaikų pečių. Skirstykitės vaidmenimis arba darbus rotuokite. Blogiausias variantas – kam nors ką nors liepti, priminti arba priekaištauti už nepadarytus darbus. O idealiausia, jeigu kyla asmeninės iniciatyvos: turiu idėją vakarienei, tai aš ir gaminu; pamačiau, kad šiukšliadėžė prisipildė, tai aš ir išnešu.

Kokiue buities darbus gali atlikti skirtingo amžiaus vaikai:

2–3 metai

Pasikloti lovą

Nunešti nešvarius drabužius į skalbinių dėžę

Pasidėti batukus į batų dėžę

Susitvarkyti žaislus

4–5 metai

Sudėti nešvarius indus į indaplovę/kriauklę

Padengti stalą

Palaistyti gėles

Padėti pašerti naminius gyvūnėlius

Sudėti kojines poromis

Susitvarkyti kambarį

6–9 metai

Šluoti grindis

Išrūšiuoti skalbinius

Nušluostyti dulkes

Padėti ruošti valgyti

Ravėti piktžoles

Išvesti šunį

Išimti indus iš indaplovės

Išplauti indus

10– 2 metų

Išnešti ir išrūšiuoti šiukšles

Sulankstyti išskalbtą patalynę

Valyti grindis drėgna šluoste

Valyti kriaukles ir klozetą

Siurbti grindis

Paruošti paprastus patiekalus

13+ metų

Gaminti valgyti

Planuoti valgiaraštį ir pirkinių sąrašą

Valyti šaldytuvą

Keisti patalynę

Pjauti žolę

Lyginti drabužius

Prižiūrėti jaunesnius vaikus

Prižiūrėti augintinį

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 5 = du