Vaikai ir smėlis – geriau nebūna

f (32)

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Vaikai gali visą dieną kapstytis smėlyje. Ir tegul, nes smėlis lavina, gydo ir net moko bendrauti.

BENDRAVIMO PAMOKOS SMĖLIO DĖŽĖJE

Smėlio dėžėje gali užvirti visai nevaikiškos aistros. Iki trejų metų, kad laimėtų mūšį, vaikai į pagalbą kviečiasi tėvus.

Tai mano!

Situacija. Smėlio dėžėje prie jūsų vaiko pristoja kaimynų mažylis ir atiminėja kastuvėlį su kibiriuku.

Sprendimas. Beprasmiška apeliuoti į vaiko, stipriai spaudžiančio prie savęs kibirėlį su kastuvėliu, sveiką nuovoką. Mažylis į juos žvelgia kaip į savo paties dalį. Pasiūlykite savo vaikui ne atiduoti žaislą, o tik pasidalinti juo. Jeigu išsiskyrimas su asmeniniu turtu sunkus, neimkite į kiemą mėgstamiausių žaisliukų. Įsivaizduokite save vaiko vietoje: draugė prašo leisti jai panešioti jūsų mėgstamus karolius ar gražią suknelę, ir, apsirengusi bei pasipuošusi jūsų drabužiais, išsiruošia į tas pačias vietas, kur lankotės ir jūs. Dar blogiau – įsivaizduokite, kad jūsų daiktų prašo mažai pažįstamas žmogus. Tarkime, kaimyninio namo gyventoja. Iki trejų metų mažyliui neegzistuoja sąvoka „draugas“. Todėl nereikalaukite iš jo neįmanomų dalykų. Jeigu konfliktas jau įvyko, ir kitas mažylis „pagrobė“ jūsiškio žaisliuką, sureaguokite nedelsdami. Paaiškinkite, jog šiam berniukui ar mergaitei labai patiko šis žaisliukas. Pasiūlykite vaikams pasikeisti: mažiausiai skausmingas variantas, kai vietoje savo daikto gauni svetimą – tada praradimas ne taip stipriai juntamas.

Geradarys

Situacija. Vaikas be jokių atsikalbinėjimų atiduoda savo žaisliukus arba net pirmasis pasiūlo juos.

Sprendimas. Tokį dosnumą suaugusieji dažnai įvertina kaip „silpno charakterio bruožą“ (vaikas nesugeba už save pakovoti). O tikrovėje tai dažniausiai ne kas kita, kaip įrodymas to, jog vaikas auga pasitikėjimo ir gerovės kupinomis sąlygomis. Itin smarkiai girti mažojo dėl tokio dosnumo nereikėtų, užtenka tiesiog pasakyti: „Koks tu šaunuolis!“

Tylenis ir individualistas

Situacija. Mažylis laikosi nuošalyje nuo kitų vaikų kompanijos, neprieina artyn, net jeigu jį kas nors sudomino.

Sprendimas. Panašu, jog vaikas nejaučia turįs savyje jėgų susidurti su nežinoma situacija. Šiuo atveju pasistenkite savo mažylį įtraukti į bendrą žaidimą, o kitus vaikus sudominti jūsų vaiko užsiėmimu. Pavyzdžiui, padarykite požeminį garažą (išrauskite smėlyje duobutę) ir pasiūlykite žaidžiantiems vaikams statyti į šį garažą savo mašinėles.

Nuobodu?

Situacija. Jūsų vaikas atsisėda ant smėlio dėžės krašto ir vangiai krapštinėdamas grėbleliu žemes dairosi į visas puses.

Sprendimas. Iš tiesų vaikas atlieka didelį darbą: žvalgosi, su kuo būtų galima užmegzti santykius. Susitelkimas ties vienu užsiėmimu (visą laiką kasa duobutes ar nenulipa nuo dėžės krašto) – ne nuobodulio ar kokios nors problemos požymis. Pasiūlykite mažajam paįvairinti žaidimą, bet atkakliai neraginkite jo imtis. Tegu jis pats subręsta.

Padarei suardei

Situacija. Vaikas jaučia malonumą ne statydamas smėlio pilį, o griaudamas savo ir kitų vaikų kūrinius.

Sprendimas. Griauti smėlio bandeles lygiai taip pat svarbu vaiko vystymuisi, kaip ir jas statyti. Drausti „griovimus“ beviltiška, geriau vaikiškai kompanijai pasiūlyti žaidimą: kas daugiau pats iškeps smėlio bandelių ir jas sugriaus. Savo vaikui ramiai paaiškinkite, bet taip, kad girdėtų ir kiti mažieji: „Tai, ką padarei pats, – gali suardyti, bet to, ką padarė kitas – neliesk, tik stebėk!“

Teroristas

Situacija. Vaikas mušasi, barstosi smėliu ir net gali įkąsti.

Sprendimas. Jeigu jūs – smėlinio teroristo mama, imkitės reguliuoti situaciją: sudrausminkite jį, sutelkite jo dėmesį į kokį nors žaidimą. Jeigu nemalonumas jau įvyko, prieikite su „teroristu“ prie nukentėjusiojo, patys paglostykite vaiką ir paprašykite savojo peštuko „pagailėti aukos“. Tiktai nebarkite, nešaukite, nemuškite. Venkite tokių negatyvių prognozių, kaip: ,,Su tavimi daugiau niekas nežais“. Kai kuriais atvejais vaikas nusipelno bausmės – nusiveskite jį namo.

Jeigu jūsų vaikas tapo „smėlio teroristo“ auka,keletą sekundžių palaukite jo reakcijos. Po to pakelkite mažąjį, nuvalykite jo drabužėlius ir su šypsena paaiškinkite, jog nieko baisaus nenutiko. Išgąstis mamos veide vaiką baugina labiau negu pats užpuolimo faktas. Pasistenkite apsaugoti savo dukrą ar sūnų tik nuo tyčinės agresijos ir rimtų traumų. Jeigu kas nors bando jūsų vaiką skriausti, švelniai atribokite puolantįjį: „Mano dukrai tai nepatinka“, „Negalima muštis“. Elkitės ramiai ir pasitikinčiai.

Kad žaidimas smėlio dėžėje būtų malonus:

Nerenkite vaiko tokiais drabužiais, nuo kurių reikia kas dvi minutes purtyti smėlį, o vaiką apšaukti nevaleika.

Nežvelkite į kiekvieną mažąjį kaip į potencialų agresorių.

Nelaukite atsiprašinėjimų iš „skriaudiko“.

Nejauskite gėdos dėl savo vaiko ir nedarykite jam pastabų tik tam, kad nusimestumėte kaltę nuo savo pečių.

Auklėkite vaiką nesikreipdami pagalbos į smėlio dėžės „bendruomenę“. Sugrįžę į namus, pasikalbėkite su mažuoju apie tai, kodėl jis elgėsi taip tyliai (agresyviai, abejingai) žaidimo metu.

Nelyginkite savo vaiko su kitu – net mintyse.

Nepaminkite savo mažylio interesų tam, kad būtų išsaugoti geri santykiai su kitomis mamomis.

Pasistenkite nesiaiškinti santykių su kitais tėvais vaikų akivaizdoje, niekada nebarkite mamos dėl jos vaiko elgesio. Apie problemiškas situacijas geriau kalbėti ne konflikto įkarštyje (be tarpusavio įžeidinėjimų, tai nieko gero neduos), o ramioje aplinkoje.

Jeigu yra galimybė, rinkitės vaikų žaidimų aikštelę, kur vyrauja gera atmosfera, o vaikų tėvai nusiteikę geranoriškai.

Psichologų patarimai

Antrieji gyvenimo metai – bendrų žaidimų laikas, bet ne su bendraamžiais (tokio amžiaus vaikai vienas kito tarsi nepastebi), o su artimu suaugusiuoju. Konfliktų kyla dėl vaikų įsitikinimo, jog aplinkiniai mažyliai jiems nusileis. Jie juk įpratę, kad taip daro suaugusieji. Smėlio dėžėje nėra teisiųjų ir kaltųjų, savininkiškumo jausmas tarp dvimečių ar trimečių – normalus dalykas. Nuo nuolatinių pamokymų „negalima būti godžiam“ mažylis gali imti atidavinėti tai, kas jam pačiam labai brangu. Jis visą laiką kankinsis, tačiau atidavinės! Jeigu šis vidinis konfliktas nebus išspręstas, jis gali išlikti visą gyvenimą: žmogus prisitaikys, bet vis vien išgyvens. Puolimai ir peštynės – greičiausiai yra ne agresija, o gynimasis. Interesų susidūrimo metu būkite greta: mažylis privalo būti tikras dėl jūsų palaikymo. Geriausiai susidoroja su situacija tie vaikai, kuriems tėvai niekada neatsisakė padėti, apginti. Ir atsiminkite – konfliktai smėlio dėžėje būtini – vaikai mokosi būti drauge su kitais.

Saugi smėlio dėžė

f (59)

Jūratės Čiakienės nuotr. www.fotojurate.lt

Smėlio dėžė – didysis kiemo magnetas, kuris traukia tiek kūdikius, tiek vyresnius vaikus. O mamos šalia smėlio dėžės gali atsipūsti ir paplepėti, kol jų mažyliai užimti įdomia veikla. Tačiau ar žaidimai su smėliu visada saugūs?  Pasinaudokite keliais gerais patarimais.

Ką daryti, jei vaikas smėlio prisivalgė? Jei pamatėte, neleiskite, kad vaikas kištų į burną smėlį ar čiulptų smėlėtus pirštukus. Jei nešvaraus smėlio pateks į burną, galima užsikrėsti ne tik kirmėlių kiaušinėliais, bet ir žarnyno užkrečiamomis ligomis. Jei į skrandį patenka nedidelis smėlio kiekis, tai nėra pavojingas.

Beje, iš smėlio dėžės, jei ji yra prie daugiabučių namų, galima parsinešti ne tik kirmėlių kiaušinėlių, bet ir utėlių, erkių (jomis smėlio dėžę užkrečia benamiai gyvūnai – katės, šunys), net ir blusų.

Kaip valyti smėlio žaisliukus? Visus„grįžusius“ į namus žaislus nuplaukite tekančiu vandeniu su muilu. Nederėtų purkšti purškikliais, skirtais vonios kambariui. Kieme gali būti žaidžiama tik su tokiais žaislais, kurie yra lengvai valomi. Kitaip tariant, į kiemą nereikia neštis minkštų žaislų.

Ar pajūrio smėlis saugus vaikų žaidimams? Jūros mineralai, pvz., jodas, esantis jūros vandenyje, dezinfekuoja smėlį. Tačiaujis nėra idealiai saugus, nes kartkartėmis užteršiamas, pvz., nafta iš tanklaivių ar nevalyvų žmonių. Poilsiaujantys žmonės nuolat informuojami apie vandens, taigi – ir smėlio, užterštumą. Jeigu dėl užterštumo nepatariama maudytis, vadinasi, toks smėlis netinka ir vaikų žaidimui ten, kur jį skalauja vanduo. Saulės įkaitintas pajūrio smėlis būna labai birus, todėl maži vaikai, ypač jei neturi žaislų, gali pradėti vienas į kitą barstyti, smėlio gali pakliūti į akis. Pajūrio smėlis būna daug mažiau užterštas kirmėlių kiaušinėliais ir kitais žmogaus parazitais.

Keletas smėlio dėžės idėjų:

Smėlio dėžėje smagu užkasti stiklinius rutuliukus, o paskui jų ieškoti, kasant smėlį rankomis.

Pasiūlykite mažyliams smėlio dėžėje sukurti istoriją ar paveikslą iš įvairių gamtos gėrybių: kriauklių, akmenukų, pagaliukų, kaštonų ir pan.

Šalia smėlio dėžės pastatykite indą su vandeniu. Leiskite vaikams maišyti smėlį su vandeniu, šlapią smėlį formuoti, pilti daugiau vandens, „virti košę“.

Žaisdami su smėliu, kalbėkite apie jutiminį patyrimą. Skatinkite mažylius pastebėti smėlio savybes (lengvas, minkštas, švelnus), įvardinti pojūčius, liečiant ir kasant smėlį, paslepiant jame ranką, smėliui byrant tarp pirštų.

Įspauskite į smėlį įvairius daiktus, paliekančius jame žymes: kriaukles, formeles, žaislus.

Padarykite smėlyje savo pirštų, plaštakų, alkūnių, pėdų atspaudus. Galite kaitalioti piešinius: iš pradžių pėdsakus paliekate jūs, o paskui – vaikas.

Surenkite spėlionių varžybas: parodykite vaikui skirtingus atspaudus ant drėgno smėlio (pavyzdžiui, nuo kriauklės, sviedinio, tėčio batų) ir pasiūlykite įspėti, kas paliko šį paslaptingą pėdsaką.

Pasiūlykite mažyliui atsisėsti greta jūsų ant smėlio ir panardinti į jį rankas. O dabar abiem delniukais kartu vaizduokite, kaip minkoma tešla, kapojamos malkos, važiuoja rogutės, šokinėja arkliukas, šliaužia gyvatė. Vėliau pasunkinkite užduotį, vaizduodami, kad skambinate pianinu, spausdinate tekstą kompiuteriu.

Smėlyje lengva rašyti įvairiomis priemonėmis: šakelėmis, pagaliukais ar pirštu. Galite mokyti vaiką rašyti, rodyti jam dar nepažįstamas raides ir skaičius.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = keturi