Vaikai susipyko! Kodėl pravartu stebėti jų santykius iš šalies ir į konfliktus lįsti tik tada, kai padėtis darosi „per karšta“

vaikų barniai

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Šiame straipsnyje kalbėsime apie vieną iš pačių svarbiausių ikimokyklinio amžiaus pasiekimų – draugystės su kitais vaikais pradžią ir jos sunkumus.

Mažylių draugystė: nuo metų iki trejų

Pirmiausia apibrėžkime, ką vadinsime draugyste. Ši apibrėžtis labai priklauso nuo to, apie kokio amžiaus vaiką kalbame. Daugelis autorių labai mažų vaikų (1–3 metų) draugyste yra linkę laikyti bet kokį savanorišką vaikų žaidimą kartu. Tokio požiūrio laikykimės ir mes. Jei neverčiami vaikai žaidžia kartu, vadinasi, – jau šiek tiek draugauja.

Taip jau susiklostė, kad dauguma draugystės tyrimų buvo atlikti stebint 3–6 metų vaikus.

Tokiais tyrimais surinktų duomenų turime daugiausia. Stebint mažesnius vaikus, paprastai buvo domimasi ne jų draugystėmis, bet vaiko ryšiu su mama, tėčiu ir kitais artimaisiais.

Tačiau šiuo metu jau galime aptikti labai įdomių studijų, kurių autoriai domisi itin mažų vaikų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, švedų mokslininkė Ingrida Engdahl stebėjo, kaip vienas su kitu elgiasi vos 14–24 mėnesių sulaukę vaikai. Jai pavyko pamatyti, kad šio amžiaus mažyliai jau daro tris dalykus, kuriuos autorė laiko vaikų draugystės pagrindu, užuomazgomis. Ji rašo, kad:

• šio amžiaus tarpsnio vaikai jau domisi vieni kitais; jie ne tik pastebi, bet ir gali savitu būdu „pasveikinti“, sutikti į grupę atkeliavusį kitą vaiką; autorė aprašo situacijas, kaip vaikas per visą dieną pakartotinai prisiartina prie konkretaus, vis to paties, jį dominančio vaiko, įdėmiai į jį žiūri, šypsosi jam, juokiasi, prisiliečia, apkabina ir pan. Įdomu, kad vaikas taip elgiasi ne atsitiktinai, jis pasirenka tą vaiką, kuris jam yra „įdomiausias“, su kuriuo jis nori bendrauti ir jį atpažįsta, juo nuolat „pasidomi“;

• tam tikrose situacijose vaikas, suaugusiojo neskatinamas, spontaniškai kviečia pasirinktą vaiką pažaisti kartu, siūlo jam žaislą;

• tam tikrais momentais šio amžiaus vaikai stengiasi padėti vieni kitiems.

Skaitytojai, auginę tokio amžiaus vaikus, turbūt nujaučia, kad dauguma šių veiksmų yra atliekami neverbaliai, t. y. nevartojant žodžių, ir vis dėlto tai – socialūs veiksmai. Ingridos Engdahl studijoje atkreipiamas dėmesys į mumyse glūdintį stiprų polinkį bendrauti ne tik su suaugusiais artimaisiais, bet ir su kitais vaikais, kuris reiškiasi dar iki tol, kol išmokstame kalbėti. Tokios studijos šiek tiek koreguoja anksčiau raidos psichologijoje vyravusį požiūrį, kad labai maži vaikai, nepaisant suaugusiųjų pastangų, nėra linkę bendrauti su kitais vaikais. Kai kurie autoriai net yra vadinę šio amžiaus vaikus „antisocialiais“. Žinoma, šie švedų autorės duomenys nereiškia, kad tokio amžiaus vaikui nebereikia tėvų, ir jį galima drąsiai palikti tarp bendraamžių. Negalima. Šiuo amžiaus tarpsniu tėvų reikia labiau už viską. Prieraišumo psichologijos teorijos teigia, kad saugūs, nesutrikdyti pirmapradžiai santykiai su tėvais kuria pagrindą emociniam saugumui ir tolesniems santykiams megzti.

Vyresnių priešmokyklinukų draugystės

Ilgainiui šie patys ankstyviausi vaikų ryšiai stiprėja ir plėtojasi. Augdami vaikai tampa vis aktyvesni megzdami tarpusavio ryšius. Stebėdami 5–6 metų vaikus, vien žaidimo kartu veikiausiai jau nebelaikome draugyste. Šį ryšį tampa įmanoma apibūdinti išsamiau, nuodugniau. Draugą tada apibūdiname kaip žmogų, kuris, tikėtina, vaiko nenuskriaus, sutiks dalytis žaislais, norės kartu žaisti, kurti ir plėtoti žaidimus, padės vaikui apsiginti nuo skriaudėjų (ir fiziškai, ir žodžiais). Jau ne visus bendraamžius, su kuriais vaikas žaidžia, jis pats pavadina draugais.

Įgyti draugą tampa tiesiog gyvybiškai svarbu, kai vaikas yra atskirai nuo tėvų – kieme ar darželyje. Draugas padeda vaikui jaustis saugiau, todėl nereikia stebėtis, kad praradę draugą ar laikinai su juo išsiskyrę, vaikai sielvartauja. Šiuo amžiaus tarpsniu tampa labiau pastebimi užsidarę, atsiskyrę, labai nedrąsūs vaikai, neturintys draugų. Suklystume sakydami, kad draugystės užmezgimas yra savaiminis dalykas, kuris visiems vaikams pavyksta lengvai ir be pastangų. Taip tikrai nėra. Vis dėlto vaiko vienišumas, atsiskyrimas, atsisakymas bendrauti yra atskirai nagrinėtina tema. Toliau aptarsime būdingus sunkumus, kuriuos vaikai patiria draugaudami, ir kaip suaugusieji gali vaikams padėti arba trukdyti.

Kodėl vaikai susipyksta?

Apibendrinant daugelio tyrėjų įžvalgas, dvi svarbiausias idėjas apie pagrindines 2–3 metų vaiko vertybes, kurias jis gina, galima suformuluoti dviem sakiniais: „šitas daiktas yra mano“, „šioje vietoje būnu ir žaidžiu aš“.

Mažam vaikui yra labai svarbūs daiktai ir erdvė aplink jį. Į erdvę negalima brautis. Daikto negalima atimti, pastatyto bokšto – sugriauti. Kad šitaip niekada nenutiks vaikų grupėje – tikėtis naivu. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tam, jog vaikas galėtų daiktais ir svarbia teritorija dalytis, jam pirmiausia reikia pajausti, kad daiktas ar vieta bent tam tikrą laiką priklauso jam ir nėra atimami. Analogiškai, jei koks nors daiktas yra vaiko nuosavybė, jam svarbu patirti, kad šitas daiktas sugrįš atgal, net jei kažkas kitas juo naudosis tam tikrą laiką. Trumpai tariant: kad pradėtum dalytis, iš pradžių turi pasijausti saugus ir valdantis situaciją.

Vaikams augant (5–6 metų) konfliktų įvairovė didėja. Vaikai ima nesutarti ne tik dėl daiktų ir žaidimo teritorijos, bet ir dėl žaidimo vaidmenų („Kas bus vadas, o kas – “dešinioji ranka“? Kuris „gerietis“, o kuris – „priešas“?“). Jie pradeda daugiau ginti ne žaidimo priemones ar teritorijas, bet žaidimo idėjas (o atsiradus žaidimams su taisyklėmis – pačias taisykles). Ir tai nenuostabu, juk mažesniems vaikams žaislo arba žaidimo vietos praradimas dažniausiai reiškia tai, kad žaidimas pasibaigia. Tuo tarpu vyresnių vaikų atveju didelė dalis žaidimo yra jų galvose, jie pajėgūs tęsti žaidimą, net jei juos išvaro į kitą kambarį ar atima kardus atstojančius pagalius. Jie gina ne fizinę, bet idėjinę žaidimo erdvę ir dėl šios priežasties kartais atsisako į jau įsibėgėjusį žaidimą priimti naujus narius, kurie neturi bendros konkretaus žaidimo patirties.

Vaikų konfliktai rutuliojasi įvairiai: ir agresyvia linkme, ir ne. Agresyvus elgesys yra tik vienas iš galimų konflikto posūkio taškų, nesutarimų sprendimo strategijų, kurias taiko vaikai. Ši strategija nebūtinai įsivyrauja, jei tik suaugusieji tuo rūpinasi. Vaikai supykę gali ne tik kąsti, spirti, stumti, ką nors atimti ar kaip nors užgauliai pavadinti. Jie gali nusileisti kitam vaikui; atsisakyti žaisti toliau arba žaisti toliau tik su tam tikromis išlygomis; pasiūlyti kitą žaidimą; ginčytis tol, kol prasidės pietų miegas („tu paėmei mano sunkvežimį“, „ne, jį paėmė Jonas“, „tu paėmei, aš mačiau, tu paslėpei“, „ne!“, taip!“, „ne!“ ) ir kt. Suaugusieji kartais supainioja konflikto priežastį ir pasekmę. Konfliktas dažniausiai kyla ne dėl to, kad Jonas įkando draugui. Kandimas – jau pats konflikto įkarštis. Priežastis gali būti ta, kad Jonas visai nenorėjo būti nykštukas, kaip siūlė Tomas, ir sėdėti krūme. Neapsigaukime, Jonui – tai rimta.

Ne visos vaikų elgesio problemos kyla dėl išorinio konflikto. Konfliktas gali būti vidinis, tūnantis vaiko sieloje. Ką pirmiausia daro atėjęs į grupę vaikas, vakar namuose priluptas tėčio? Duoda kitam vaikui į nosį. Tokio konflikto esminių priežasčių pedagogas, kalbėdamasis su vaikais, greitai gali ir nesužinoti, nes jo priežastys – už darželio grupės ribų.

Apibendrinkime. Priešmokyklinukų susipykimus galima santykinai suskirstyti į:

nuosavybės konfliktus – kai vienas vaikas nori žaislo, su kuriuo jau žaidžia kitas vaikas, arba keliems vaikams vienu metu kyla poreikis žaisti su vienu ir tuo pačiu žaislu;

erdvės pažeidimo konfliktus – vienas vaikas nenori kitam vaikui užleisti vietos, kurioje smagu būti (tupėti medyje, žaislinėje mašinoje ir kt.) ar iš kurios geriau kas nors matyti (televizorius, katinas lauke ar kt.); vieno vaiko priemonės, su kuriomis jis dirba (pieštukai, popierius, dažai) patenka į erdvę, kurioje panašią užduotį atlieka kitas vaikas;

žaidimo konfliktus: vaikas atsisako žaisti pagal scenarijų, kurį siūlo kitas vaikas;

susidūrimo su netikėta agresija konfliktus: vienas vaikas agresyviai elgiasi kito vaiko atžvilgiu (pavyzdžiui, išpila kibirėlį smėlio ant galvos), be išankstinės pastarojo provokacijos ir kėsinimosi atimti trokštamą daiktą ar užimti norimą erdvę;

atsitiktines nelaimes: kas nors ką nors „netyčia“ atima, sulaužo, nugriauna, užgauna ir kt. (pasitaiko).
Kartais šios sritys susipina tarpusavyje (iš pradžių vaikai nepasidalino žiūrono, bet jį užmiršo pradėję ginčytis, katras turi teisę sėdėti prie palangės). Kaip jau minėjome, konfliktuojančių vaikų reakcijos yra labai įvairios: nuo pasitraukimo iš konflikto iki aktyvaus fizinio pasipriešinimo ar suaugusiojo pagalbos prašymo. Vaikai išradingi, jų taikomų konfliktų sprendimo būdų yra tiesiog per daug, kad būtų galima juos suminėti šiame tekste. Viskas, vaikus, regis, „demaskavome“. Tolesniame poskyryje „vanosime“ suaugusiuosius.

Būdingos suaugusiųjų reakcijos į mažų vaikų konfliktus

Apžvelkime, ką, pasak tyrėjų, suaugusieji gali iškrėsti bandydami sutaikyti porą ar daugiau susipykusių „mažamečių“. Galbūt tarp aptariamųjų atpažinsite ir save. Maži vaikai paprastai noriai skuodžia pas auklėtoją ar mamą, kai jiems reikia pagalbos apsiginti, atsikovoti trokštamą daiktą ar teritoriją. Pagalbos siekis, kurį suaugusieji kartais irzliai vadina skundimu, yra vienas iš pačių svarbiausių vaikų adaptacijos mechanizmų, į kurį verta žiūrėti rimtai.

Taigi į konfliktą reaguojantis suaugęs asmuo:

  • kartais nesiima nieko ir išsiunčia apie asmeninę nelaimę pranešusį vaiką aiškintis savarankiškai (prieš tai davęs jam rekomendacijų ar nurodymų);
  • išskiria vaikus, išsiveda iš mūšio lauko aršiau nusiteikusį vaiką (dažniausiai tą, kuris pirmas pradėjo elgtis agresyviai) ir liepia jam žaisti kitoje vietoje arba pabūti toje vietoje tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą;
  • imasi jėgos, prievarta sutramdydamas konfliktą: ką nors prilupa, papurto, įveikia, apšaukia, išgąsdina ir kt.;
  • nutaiso grėsmingą išvaizdą arba pasako ką nors „taip stipriai“, kad tai matantys vaikai nusprendžia: „tiek to…“, ir konfliktą nutraukia (dažniausiai vaikai tokioje situacijoje sustingsta, ir ši būsena suaugusiųjų klaidingai supainiojama su „nusiraminimu“);
  • atima iš vaikų žaislą, dėl kurio kilo konfliktas, ir jį paslepia arba išmeta (šiuo atveju abu vaikai dažniausiai lieka įskaudinti – suaugusysis „savivaliauja“);
  • aptaria su vaikais galimus tolesnio elgesio variantus, padeda jiems išsirinkti tinkamą;
  • pats nusprendžia, kaip kiekvienas vaikas turi pasielgti, ir priverčia vaikus jo sprendimui paklusti;
  • paskambina vaiko tėčiui arba mamai, arba „darželio direktorei“, arba kitam vaiko autoritetui ir, pasikalbėjęs su juo, praneša sprendimą, kuriam tenka paklusti (taip kartais daro vaikų mamos, kai tėčio nėra namuose, pasitaiko, kad apsimeta skambinančios net policijai);
  • įpareigoja „protingiausią“ grupės vaiką išspręsti ginčą, sutaikyti susipešusius vaikus;
  • paaiškina vaikams situaciją, padeda vaikui sužinoti kito vaiko norą („Man atrodo, kad Jonas dabar nenori išlįsti iš mašinos, neiškrapštysim jo, jis čia ką tik įlindo ir jam tai labai patinka; mes dar būsim lauke, tu galėtum įlįsti į šitą mašiną vėliau, aš ateisiu pasakyti, kada.“); paaiškina, kad sprendimą, kaip pasielgti, nurodo grupės taisyklės. Jei reikia, primena vaikams šias taisykles, pagal kurias žaidžiama iš eilės, visi turi teisę pažaisti ar kt. (3–4 metų vaikai, išgirdę tokį paaiškinimą, gana retai sėdi ir laukia savo eilės, jie verčiau keliauja ieškoti kito užsiėmimo ar žaislo, tačiau tokiu atveju svarbu, kad vaikas išgirsta suaugusįjį reflektuojant: „Tavo draugas nori šio daikto taip pat stipriai kaip ir tu.“);
  • atiduoda arba leidžia pasilikti žaislą, dėl kurio susipyko vaikai, savo vertinimu silpnesniam vaikui (pavyzdžiui, mergaitei; būna ir kitokių sprendimų, kai žaislas atiduodamas tam vaikui, kuris, pedagogo vertinimu, gyvena prastesnėmis sąlygomis ar yra labiau gyvenimo „nuskriaustas“ ir kt.);
  • pasiūlo kokį nors vaikui patinkantį pakaitalą daiktui, kurį šis trokšta gauti;
  • daugeliu iš jau minėtų atvejų siūlo vaikams atlikti simbolinį susitaikymo ritualą (paspausti rankas, apsikabinti ar pan.).

Šis sąrašas, suprantama, nėra baigtinis. Įvairios pedagogikos kryptys siūlo savo variantus (pavyzdžiui, logiškas elgesio pasekmes ar pozityvaus elgesio pastiprinimą vietoje bausmių ir kt.). Tikriausiai pastebėjote, kad čia minėti elgesio metodai išdėliojami nuo autoritarinių (kai kuriais atvejais net agresyvių ir netinkamų) veiksmų iki abu susipykusius vaikus ugdančių, mokančių, puoselėjančių. Kaip atskirą kategoriją galima išskirti konflikto vengimą.

Kas rekomenduotina suaugusiesiems, kai susipyksta du ikimokyklinukai?

Nesileiskite, kad ir Jus užvaldytų mažo vaiko baimės ir fantazijos. Jūs esate didelis, stiprus, daug išmanote apie vaikus ir dar kartais paskaitote straipsnius.

Toleruokite draugysčių įvairovę. Suaugusiesiems svarbu nepanikuoti, jei vaikas kartais keičia „geriausius“ draugus ar turi daug „geriausių“ draugų vienu metu. Šio amžiaus vaikui yra svarbu rasti įvairių galimybių žaisti ir sutarti su įvairiais vaikais, kad jis nebūtų izoliuotas ir dalyvautų vaikų grupės gyvenime.

Aiškinkitės net ir tada, kai atrodo, kad viską suprantate. Patyrimas, kad suaugusysis nori suprasti vaikus, aiškinasi, išklauso jų pasakojimus, vaikams yra labai naudingas. Aiškintis situaciją verta net tada, kai ji Jums atrodo visiškai aiški, nes tai padeda vaikams geriau ją suprasti.

Padėkite vaikui suprasti, kaip jo veiksmai veikia draugystę su kitu vaiku. Vaikai dažnai labai trokšta atkreipti kito vaiko dėmesį į save, bet jų pasirinkti būdai nebūtinai leidžia pradėti žaidimą: pavyzdžiui, vaikas ateina ir sugriauna kito vaiko pastatytą bokštą, nes nori kaladėlėmis žaisti kartu – tai nėra labai gera strategija. Beje, kaip ir pešti už kasos. Tikriausiai geresnė strategija – pastatyti panašų bokštą netoliese ir pasiūlyti tarp šių bokštų nutiesti kelią (padėkite tai sugalvoti).

Netapkite „malūnsparniu“. Jei prižiūrite 2–3 metų vaikus, suprantama, turite nuolat sukti ratus virš galvos, nes vaikams dažnai Jūsų prireikia. Bet kai vaikai vyresni, pravartu stebėti jų santykius iš šalies ir į konfliktus „lįsti“ tik tada, kai padėtis darosi vaikams „per karšta“.

Kartu tol, kol yra daiktas arba veikla. Labai maži vaikai kartu yra tol, kol abiejų rankose – koks nors įdomus daiktas. Vyresni – tol, kol yra juos dominanti veikla ar užduotis. Vaikai susipeša kažką veikdami, o jų susitaikymui taip pat reikalingas užsiėmimas. Jei matote, kad vaikai sėdi nukabinę nosis ir nebeina vienas prie kito, galite duoti jiems kokią nors užduotį – kartais tai suveikia kaip taikos pypkė indėnams.

Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas
Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas

Daugiau pedagoginių ir psichologinių straipsnių www.ikimokyklinis.lt

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni + 6 =