Vaikas ir šuo – myli viens kitą ir yra pavojingi vienas kitam

vetre antanaviciute-kaimas

Vėtrės Antanavičiūtės-Meškauskienės nuotr.

Vaikas ir šuo – jie myli viens kitą ir yra pavojingi vienas kitam. Net jeigu šuo šeimos narys. Šuns psichologija gerokai skiriasi nuo žmogaus. Esminius skirtumus turėtų žinoti ir vaikas, kad kieme ar aikštelėje sutiktas svetimas šuo nesužalotų.

Tėvai neturėtų vaiko gąsdinti šunimi kaip baubu. Tačiau taisyklė viena: svetimo šuns ar katės nereikia liesti rankomis. Nors jis atrodo ramus ir draugiškai nusiteikęs, tiesiama ranka jam gali sukelti daugybę asociacijų. Pavyzdžiui, anksčiau dresuodavo šunis pulti tada, jei svetimas žmogus siūlo maisto ar nori prisiliesti. Dabar dresuotojai šuns agresyvumo nebeskatina, tačiau niekas negali garantuoti, kad šuo taip nepasielgs.

Glostomas šuo gali kąsti, jei vaikas užgaus po kailiu paslėptą žaizdą.

Prie palaido svetimo šuns nereikia lakstyti, spardyti kamuolio. Šuo tai gali suprasti kaip agresiją ir pulti pirmas.

Jei šuo loja ir urgzdamas artinasi prie žmogus, reikia stovėti vietoje kol nurims, pagal galimybes šauktis kitų pagalbos. Jokiu būdu nebėgti. Šuns medžioklės instinktas sako vytis bėgančią auką. Kartais net nesvarbu, ką vytis – važiuojantį dviratininką ar automobilį. Nereikia žiūrėti šuniui tiesiai į akis, tai gali išprovokuoti jo agresyvumą. Žvilgsnį jis gali priimti kaip iššūkį, provokaciją, kuris iš mudviejų stipresnis.

Sakoma, kad bijantį žmogų šuo dažniau ir puola. Įsitempęs ir sukaustytas baimės žmogus elgsis neįprastai, o šuniui tai gali pasirodyti agresija, todėl jis los.

Jeigu šuo sėdi priglaudęs prie žemės ausis ir iššiepęs dantis, gero nelauk. Lojimas arba tokia poza sako, kad jis supykęs.

Pasitaiko, kad šunys kartais sužaloja ir saviškį. Reiškia, jis netinkamai auklėjamas, vaikus, senyvus žmones laiko žemesniais gaujos nariais. Šuniui visada reikia pripažinti autoritetą – šeimininką. Normalios psichikos ir gerai išauklėtas šuo savų vaikų neskriaudžia.

Jauni, iki 6 mėnesių, šunys dar nesuvokia savo kūno ir dantų jėgos, todėl gali pargriauti vaiką, skaudžiai įkąsti. Šuo nusiteikęs kuo draugiškiausiai, tačiau žaidimai su juo pavojingi.

Jei vaikas nuolatos vedžioja šunį į lauką palakstyti, to neleiskite rujos metu. Tada patinai „pamiršta“ išmoktas komandas ir pasiduoda gamtos šauksmui. Vaikas gali nesuvaldyti šuns, būti parblokštas ar kitaip sužeistas.

Kalė gali kąsti, jei bus kėsinamasi į jos šuniukus. Nors ir kokie gražūs atrodytų šuniukai, pirmomis dienomis vaikui geriau prie jų neiti, neimti į rankas.

Jei įkando, įbrėžė, aplaižė svetimas šuo, vaikai būtinai apie tai turi pasakyti tėvams. Tokiu atveju rekomenduojama pasiskiepyti nuo pasiutligės, nes ši liga nepagydoma. Ligos sukėlėjai į žmogaus organizmą gali patekti net iš seilių, jei odoje yra kokių žaizdelių.

Vaikai turi žinoti, kad negalima erzinti nei pririšto, nei aptvare esančio šuns. Ypač tai mėgsta daryti paaugliai. Ne kartą besidaužantis įpykęs šuo yra nutraukęs grandinę ar peršokęs tvorą. Tada situacija nepavydėtina…

Šunys turi atmintį ir atsimena, kas juos skriaudė. Nieko nuostabaus, jei kažkada skriaustas šuo staiga atpažins buvusį skriaudėją ir sužalos, nors praėjo metai ar dveji.

Šuo neperkamas vaikui. Jeigu jūsų vaikas gimtadieniui nenori kitos dovanos, tik gyvo šuniuko, paaiškinkite: šuo vaikui neperkamas. Jį perka visa šeima ir rūpinasi tiek suaugusieji, tiek vaikai. Juk šunį reikia ne tik pašerti ir išvesti pasivaikščioti. Jei būtų tik tiek rūpesčių, su jais, ko gero, susidorotų ir vaikas. Šunį būtina skiepyti, gydyti nuo kirmėlių, prižiūrėti nagus, plauti ir kirpti kailį. Be to, kaip ir vaiką, šunį reikia mokyti tinkamo elgesio, auklėti. Tik prižiūrimas ir tinkamai auklėjamas šuo teiks džiaugsmo.

Jeigu šeima nusprendė įsigyti ir auginti šunį, geriausia dresiravimo aikštelėje ar parodoje išsirinkti artimą širdžiai veislę. Tada kuo daugiau sužinoti apie tos veislės šunų charakterį, auginimo sąlygas. Aišku, jei namuose yra mažų vaikų, geriau nepirkti mažų veislinių šunų. Vaikai juos tiesiog nutampys.

Šuo turi tikti gyvenimo būdui. Pavyzdžiui, įtampą ir stresus išgyvenantiems šeimininkams tiks ilgaplaukis šuo. Glostant ir šukuojant ilgą šuns kailį nurimstama, iškraunama nervinė įtampa. Jei šeimai reikia namų sargo, neverta rinktis trumpaplaukio. Toks šuo negalės žiemą lauke saugoti namo, nes jam šalta. Mėgstantys keliauti rinksis aktyvų ir nelepų šunį. Ramiai prie televizoriaus vakarus leidžiančiai šeimai labiau tiks šuo – „kilimėlis“, pavyzdžiui, pudelis. Tokiam šuniui reikia daug „grožio procedūrų“, dažno kirpimo, plovimo. Aviganiai, tarp jų ir vilkšuniai, paprastai labai prisiriša ir myli mažus vaikus. Šių veislių šunys nuo seniausių laikų įpratę būti su žmonėmis, daug ką perėmę iš žmogaus elgesio. Jie gali saugoti vaiko vežimėlį ne blogiau už pačią mamą, o kilus menkiausiam pavojui gins vaiką dantimis ir nagais.

Nesvarbu kokios veislės, bet šunį reikėtų pirkti tik su kilmės dokumentais. Veisliniai šunys praeina psichikos testus. Jei per daug agresyvus ar per bailus, šuniui neleidžiama turėti palikuonių. Šuns dokumentai garantuoja stabilią jo psichiką. To negalima pasakyti apie turguje pardavinėjamus beveislius. Maži šuniukai atrodo labai meilūs, tačiau užaugęs šuo gali elgtis neprognozuojamai.

Jei šeima nusprendė laikyti šunį, ji pasiryžo turėti dar vieną šeimos narį. Tarp šuns ir vaiko dažniausiai užsimezga abipusė meilė. Kasdien šerdamas ir vedžiodamas, vaikas mokosi rūpintis ne tik savimi, bet būti atsakingu ir už kitą.

Patarė kinologė Livija Vitkevičienė sako

„Mamos žurnalas“

Susiję staipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + = 12